Multilingual education for minority schools in Lithuania: in search of balance and compromise

This paper examines language policy concerns in Lithuania, with a particular focus on the prominence, acquisition and use of the state language within the education of national minorities. Comparative aspects with Latvia and Estonia are shortly discussed as well. The study draws upon secondary data sources, primarily statistics provided by Lithuanian governmental institutions and policy documents. The paper highlights ongoing debates in language policy for education from the topdown mono-ethnic state approach and the opposing (or complementary) postmodernist perspective, which advocates for a context-speaker-sensitive approach to language in education. While discussing these issues, the paper aims to offer a deeper understanding of the complex dynamics between language policies in education and sociolinguistic realities by encouraging further research and considerations for more inclusive language approaches in multiethnic societies.Keywords: Bilingualism, language acquisition, language policy, Lithuanian, state language, minority schools

Tėvų–vaikų kalbinis ryšys: dažnumo veiksnys kalbos raidoje

Children acquire the language system very fast and rather easily due to their sensitivity to lexical and grammatical structures and their distribution. Additionally, a stable distribution of linguistic structures in the input could help children to recognize these structures. We are aware of the fact that in many languages children start with nouns followed by verbs, therefore the distribution of the main parts of speech could signal important information about the syntactic structure of the early child speech. The primary aim of this study is to investigate the frequency distribution of parts of speech in child speech and input in Lithuanian. The analysis focuses on nouns, verbs, adjectives, adverbs, and pronouns, as these are the main elements constructing the syntactic relations of the utterance. The Lithuanian corpora have been studied that included the data of two children of different sex and their input. The main findings come from the analysis of the data of approximately one year (from the age of 1;7 to 2;8) and demonstrate an interesting result: a high degree of stability in the distribution of the target categories in the input data and a close correlation between input and output in later stages of children’s language development.Dažniausiai vaikai labai greitai ir gana lengvai įsisavina gimtosios kalbos sistemą. Morfosintaksinių duomenų analizė patvirtina tai, ką žinome apie gramatinių kategorijų raidą lietuvių kalboje: vaikai pradeda vartoti kalbą dažniau pasitelkdami daiktavardžius, veiksmažodžius bei kitus kalbos komunikacijai reikšmingus elementus ir per labai trumpą laiką suformuoja savo kalbinę sistemą, kuri panašėja į suaugusiųjų. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – ištirti vaikų kalbos ir įvesties tam tikrų kalbos dalių pasiskirstymo dažnumą. Analizuojant daugiausia dėmesio skiriama daiktavardžiams, veiksmažodžiams, būdvardžiams, prieveiksmiams ir įvardžiams, nes tai yra pagrindinės kalbos dalys, konstruojančios ankstyvųjų pasakymų sintaksinius ryšius. Šiam tyrimui pasitelkti dviejų vaikų (mergaitės ir berniuko) vienerių metų trukmės (nuo 1;7 iki 2;8 metų) ir jų tėvų tekstynai, analizuoti CHILDES sistemos įrankiais. Kalbos dalių pasiskirstymas pagal ilgalaikių tyrimų rezultatus akivaizdžiai parodė suaugusiųjų kalbos, skirtos vaikams, sistemos stabilumą. Tai yra pagrindinis šio tyrimo rezultatas. Vaikų kalboje laikotarpio pabaigoje tirtos kalbos dalys vartotos panašiu dažnumu kaip ir suaugusiųjų kalboje. Vadinasi, suaugusiųjų kalbos sistemos stabilumas yra labai ryški užuomina vaikui, kad kalbinė stimuliacija yra patikimas šaltinis, informuojantis apie tikslinės kalbos gramatinę struktūrą

Kodų kaita dvikalbių vaikų rišliuosiuose pasakojimuose

This article discusses the use of code switching for bilingual children. The aim of the study was to assess which types and functions of code switching dominate in children’s narratives collected according to the MAIN methodology. Samples of children from different language groups (LT-EN and RU-LT) were chosen as they were expected to reveal different patterns of code-switching. The study revealed that code-switching was more frequent in the RU-LT sample, whose children lived in Lithuania but grew up in Russian-speaking families and attended educational institutions for national minorities. The children lacked basic Lithuanian language skills and were more likely to use words or phrases from their mother tongue to express their thoughts. Contrary to what is reported in international studies on children’s language development, in the case of Lithuania it is evident that even in third-generation Russian-speaking families Lithuanian is rarely used. Lithuanian children living in an English-speaking country (LT-EN) had fewer difficulties in speaking Lithuanian: fewer instances of code-switching in their narratives were observed and usually they were related to narrative coherence.In the RU-LT group, there was a very clear motivation for the use of code-switching – the code-switching recorded in the narratives was related to filling lexical gaps. A completely different trend emerged in the LT-EN sample, where English words or phrases helped the children to connect the narratives and to link the structural components of the story. In summary, code-switching is used as a helping strategy for the success of the task by helping the child to tell a story in a language that is inherited by some and a second language by others. Thus, even if the child inserts words in Russian or English, he/she successfully completes the task and tells the story according to the pictures that were presented to the children.Šiame straipsnyje aptariami kodų kaitos atvejai dvikalbių vaikų rišliuosiuose pasakojimuose pagal siužetinę paveikslėlių seką. Tyrimu siekta įvertinti, kokie kodų kaitos tipai ir funkcijos vyrauja vaikų pasakojimuose, sukauptuose taikant MAIN metodiką. Pasirinktos skirtingų kalbinių grupių (LT-AN ir RU-LT) vaikų imtys, nes tikėtasi atskleisti skirtingų kodų kaitos vartojimo tendencijų. Tyrimas parodė, kad kodų kaita buvo dažnesnė RU-LT imtyje, kurios vaikai gyveno Lietuvoje, tačiau augo rusakalbėse šeimose, lankė tautinėms mažumoms skirtas ugdymo įstaigas. Vaikai stokojo elementarių lietuvių kalbos vartosenos įgūdžių, todėl dažniau pasitelkdavo savo gimtosios kalbos žodžius ar frazes, norėdami išreikšti mintį. Šių vaikų grupėje vyravo labai aiški kodų kaitos motyvacija, susijusi su leksinių spragų pildymu. Lietuviai vaikai, gyvenantys anglakalbėje šalyje (LT-AN), patyrė mažiau sunkumų pasakodami lietuviškai: jų pasakojimuose kodų kaitos atvejų buvo mažiau, jie buvo dažniau susiję ne su leksinėmis spragomis, bet su pasakojimo rišlumo elementais. Apibendrinant galima teigti, kad kodų kaita pasitelkiama kaip pagalbos strategija, leidžianti sėkmingai įgyvendinti užduotį – papasakoti istoriją kalba, kuri yra paveldėtoji (LT-AN) arba antroji (RU-LT)

Šalutiniai pažyminio sakiniai: kodėl vaikams sunku juos suprasti?

The study aims to describe and interpret the results of testing the speech of Lithuanian children in order to find out whether language-specific features of Lithuanian as a highly inflected language help children grasp the complex syntactic relations between the subject and the object in relative clauses. The investigation has been aimed to test the hypothesis to the effect that depending on the language type, object relative clauses are more difficult to acquire than subject relative clauses (Guasti, Cardinaletti 2003; Utzeri 2007; Brandt, Diessel, Tomasello 2008; O’Grady, Kim, Lee et al. 2011; Benţea 2012).The findings of the research support the hypothesis that relative clauses as objects (the OO type) are more difficult to grasp than those that function as subjects (OS). This claim has been statistically confirmed in the group of 3 – 4.5 year-olds, which had a big difficulty in perceiving the difference between relative clauses functioning as subjects or objects. These findings are in line with claims related to other languages, which demonstrate that children in early childhood, distinguishing between OS or OO, misinterpret the OO type more often (Guasti, Stavrakaki, Arosio 2008). However, when an unusual, strange situation is described, or an unfamiliar verb is used, children tend to assign the same syntactic function to the head noun and the relative pronoun; in such cases the OS clause is interpreted as the OO type. This tendency also supports the parallel-function hypothesis advanced by Tavakolian (1981). In later years children already perceive the difference between the OS and OO type relative clauses, but in a pre-school period misinterpretations of the OO type are quite numerous. Children of schooling age, on the other hand, have no difficulty in interpreting this difference correctly. The results of the present study confirm the assertion that older children grasp the functions of relative clauses and interpret complex structures more easily: they gradually realize that there are two different propositions conveyed in the main and the subordinate clause. It is assumed that children understand and start using relative clauses when their language processing skills have improved, and this happens while they are getting older.In addition to language processing skills, it is important to pay due attention to the frequency of usage principle. Our research findings show that subject relative clauses are more frequent in child-directed speech, and they also appear earlier in a spontaneous child language than object clauses; this is exactly what influences an easier perception of subject relative clauses. Semantic and pragmatic factors have to be mentioned as well: while acquiring a language, children master those grammatical structures where a particular form correlates with a particular meaning more easily (Diessel, Tomassello 2000).It might be assumed that an inflectional system of Lithuanian enables children to easier interpret the syntactic relationship between the main and the relative clause (see, e.g. Arnon 2010); however, the findings of this study allow us to claim that the structure of relative clauses is complex and multilayered, encompassing not only morphological but also semantic and pragmatic factors, which should be investigated more thoroughly in the future. It has also to be stressed that while researching child language it is important to evaluate the influence of adult language, which provides the necessary environment for the child to hear and to understand syntactic constructions of different complexity. Moreover, the assumption that a rich morphological system of a language makes it easier to grasp the complex syntactic functions of sentence elements is corroborated only in part – the findings of the study show that it takes time for Lithuanian children to master correct usage of relative clauses.Straipsnyje aprašomu tyrimu mėginama atsakyti į klausimą, ar specifinės fleksinės lietuvių kalbos ypatybės padeda vaikams lengviau suvokti sudėtingas šalutinių pažyminio sakinių konstrukcijas, išreikštas subjekto-objekto santykiais. Tyrimo metu taikant kalbos supratimo užduotį buvo testuojami 96 vaikai nuo 3 iki 12 metų. Gauti rezultatai atskleidžia, kad 3–4,5 m. amžiaus vaikams sunku suvokti skirtumą tarp šalutinių subjekto ir objekto sakinių, ypač, kai vartojamas vaikui nežinomos ar sudėtingesnės reikšmės veiksmažodis. Vėlesniame amžiuje vaikai jau suvokia skirtumą tarp subjekto ir objekto santykiais reiškiamų sakinių, tačiau priešmokykliniame amžiuje dar pasitaiko nemažai objekto sakinio interpretavimo klaidų. Tyrimas atskleidė, kad mokyklinio amžiaus vaikai jau teisingai suvokia šalutinius pažyminio sakinius ir nepainioja subjekto bei objekto reikšmės. Taigi galima teigti, kad vaikai šalutinius sakinius pradeda suprati ir vartoti tik tada, kai jų kalbos apdorojimo geba yra pakankamai patobulėjusi. Be apdorojimo procesų šalutinių sakinių įsisavinimui reikšmę turi ir vartojimu grindžiamas modelis bei dažnumo principas, semantikos ir pragmatikos veiksniai. Apibendrinant galima teigti, kad prielaida, jog turtinga fleksinė sistema palengvina sudėtingų sintaksinių santykių suvokimą, pasitvirtina tik iš dalies, nes lietuviai vaikai užtrunka įsisavinti sudėtinius pažyminio sakinius

The bilingual advantage: performing the non-word repetition test

The study investigated the accuracy of non-word production by bilingual and monolingual children. The participants (125 children in total) belonged to two groups of bilingual children with different language repertoires and one group of monolingual Lithuanians. The analysis revealed that the overall performance of both bilingual groups was better than in the monolingual group. The bilingual children demonstrated more accurate and statistically significant results in repeating longer and structurally more complex non-words. The findings of this study suggest that the bilinguals being acquainted with two phonological systems had a greater experience with diverse phonology, which ensured a more precise performance of the task.Keywords: bilingual and monolingual children, language acquisition, Lithuanian, English, Russia

Children’s tolerance of word-form variation

How much morphological variation can children tolerate when identifying familiar words? This is an important question in the context of the acquisition of richly inflected languages where identical word forms occur far less frequently than in English. To address this question, we compared children’s (N = 96, mean age 4;1, range 2;11–5;1) and adults’ (N = 96, mean age 21 years) tolerance of word-onset modifications (e.g., for stug: wug and wastug) and pseudoaffixes (e.g., kostug and stugko) in a labelextension task. Word-form modifications were repeated within each experiment to establish productive inflectional patterns. In two experiments, children and adults exhibited similar strategies: they were more tolerant of prefixes (wastug) than substitutions of initial consonants (wug), and more tolerant of suffixes (stugko) than prefixes (kostug). The findings point to word-learning strategies as being flexible and adaptive to morphological patterns in languages

Naujųjų skolinių kaitybinio ir darybinio adaptavimo modelių produktyvumas

The paper analyses affixation of new borrowings in Lithuanian and the process of their integration into the system of Lithuanian morphological paradigms applying the framework of Natural Morphology. Two word classes, nouns and adjectives, have been analysed and productivity patterns of the new lexicon are presented and discussed. To the group of new borrowings are assigned those items that have been accepted into Lithuanian since 1990 or those that have not been included into the “Dictionary of International Words” (1985). The corpus of data used for the present analysis is compiled from the material found in the Database of New Borrowings, which provides information about borrowing into Lithuanian in written public texts of the last two decades, and the Corpus of Spoken Lithuanian (2006–2009).It has been found that the new borrowings follow the inflectional and derivational rules of the most productive morphological paradigms of Lithuanian. The most productive inflectional class of the borrowed nouns is -as, less productive is -is (-io), and the least productive is -a. As for the suffixes, the most productive are -imas (signalling abstract nouns), -ininkas (naming of persons), and the feminine derivational form -inė (from the masculine form –inis) for naming of instrument/ location.The newly borrowed adjectives, as a rule, are only rarely integrated into Lithuanian vocabulary by just adding the Lithuanian inflectional endings, they are mainly integrated using a suffix. In the adjective group the most productive suffix is -inis, while the least productive is -iškas.The research of new borrowings as either inflectional or derivational. This is due to the fact that the derivational relationship between the base and the derived forms in the case of new borrowing is difficult to identify and to prove.Remiantis natūraliosios morfologijos teorija straipsnyje analizuojami lietuviški naujųjų skolinių afiksai, su kuriais skoliniai integruojami į lietuvių kalbos paradigmas, ir aptariamas naujosios skolintos leksikos posluoksnio išryškinamas tų afiksų produktyvumas. Tyrimo objektas – dvi dažniausios skolintų žodžių klasės – daiktavardžiai ir būdvardžiai. Naujaisiais skoliniais šiame straipsnyje laikomi maždaug nuo pirmųjų Atgimimo metų į lietuvių kalbą atėję arba pasidaryti iš skolintų kamienų leksikos vienetai, formaliai žiūrint tie, kurie neįtraukti į ankstesnius tarptautinių žodžių žodynus, pirmiausia, į paskutinį sovietmečiu išleistą „Tarptautinių žodžių žodyną“ (TŽŽ 1985). Pagrindinis tyrimo duomenų šaltinis – Naujųjų skolinių duomenų bazė, pateikianti duomenų apie skolinius rašytiniuose, daugiau ar mažiau viešuose paskutinių poros dešimtmečių lietuvių kalbos tekstuose. Taip pat lyginama su negausiais 2006–2009 m. vartoseną apimančio Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno duomenimis. Nustatyta, kad naujieji skoliniai išryškina lietuvių kalbos morfologijos produktyviąsias taisykles. Tarp skolintų daiktavardžių adaptacinių fleksijų aiškiai vyrauja fleksija –as, gerokai retesnė yra –is (-io) ir kiek mažiau produktyvi – fleksija –a. Naujųjų skolintų būdvardžių grupėje vien su lietuviška galūne skoliniai įforminami labai retai. Neoklasikinių kamienų būdvardžiai (dažniausiai su fonologiškai adaptuotomis lotyniškos kilmės priesagomis –al- ar –yv-) kaitybai gramatinami su galūne –us, o su kitų kalbų kamienais gali būti naudojama ir galūnė –as. Iš lietuviškų priesagų daiktavardžių klasėje produktyviausiomis savo kategorijose laikytinos abstraktų priesaga –imas, asmens pavadinimų priesaga –ininkas ir neabejotinai darybinės instrumento/ vietos pavadinimų priesagos –inis moteriškos giminės variantas –inė. Būdvardžių grupėje produktyvumu išsiskiria –inis, gerokai rečiau naudojama –iškas. Tyrimas taip pat atkreipia dėmesį į problemą, kad kategorizuoti afiksus kaip darybinius arba adaptacinius, kaitybinius naujųjų skolinių atveju gana sudėtinga. Skolintos, ypač naujos, leksikos darybinį ryšį (pamatinio ir išvesto žodžio santykį) sunku ir fiksuoti, ir įrodyti

Noun and verb knowledge in monolingual preschool children across 17 languages: Data from cross-linguistic lexical tasks (LITMUS-CLT)

This article investigates the cross-linguistic comparability of the newly developed lexical assessment tool Cross-linguistic Lexical Tasks (LITMUS-CLT). LITMUS-CLT is a part the Language Impairment Testing in Multilingual Settings (LITMUS) battery (Armon-Lotem, de Jong & Meir, 2015). Here we analyse results on receptive and expressive word knowledge tasks for nouns and verbs across 17 languages from eight different language families: Baltic (Lithuanian), Bantu (isiXhosa), Finnic (Finnish), Germanic (Afrikaans, British English, South African English, German, Luxembourgish, Norwegian, Swedish), Romance (Catalan, Italian), Semitic (Hebrew), Slavic (Polish, Serbian, Slovak) and Turkic (Turkish). The participants were 639 monolingual children aged 3;0-6;11 living in 15 different countries. Differences in vocabulary size were small between 16 of the languages; but isiXhosa-speaking children knew significantly fewer words than speakers of the other languages. There was a robust effect of word class: accuracy was higher for nouns than verbs. Furthermore, comprehension was more advanced than production. Results are discussed in the context of cross-linguistic comparisons of lexical development in monolingual and bilingual populations

Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybės

Šnekamosios kalbos tyrimai Lietuvoje vis dar yra nauja ir nedaug tyrinėta sritis, tačiau pirmieji darbai pradėti – sudarytas šnekamosios lietuvių kalbos gramatiškai anotuotas tekstynas. Šnekamosios kalbos skaitmeninė duomenų bazė, t.y. jos transkribuota, anotuota bei garsinė forma, yra pirmasis žingsnis tolesniam gimtosios kalbos realios vartosenos fiksavimui bei išsaugojimui ateinančioms kartoms. Šis šnekamosios kalbos tekstynas, nors dar ir nedidelės apimties, jau leidžia stebėti ir nustatyti svarbiausias šnekamosios lietuvių kalbos morfologines, sintaksines, semantines ir pragmatines ypatybes. Straipsnyje, remiantis preliminariais šnekamosios kalbos tekstyno duomenimis, nustatytos pagrindinės dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos gramatinių kategorijų vartosenos tendencijos. Aptarus pagrindinių kalbos dalių gramatinių kategorijų vartoseną dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tekstyne, galima teigti, kad šie duomenys akivaizdžiai skiriasi nuo dabartinės rašomosios lietuvių kalbos tekstyno duomenų. Pirmiausiai reikėtų paminėti labai dažną veiksmažodžio, įvardžio, dalelytės ir kitų tarnybinių kalbos dalių vartojimą. Itin retas būdvardžio vartojimas galėtų būti tinkamas kriterijus šnekamajai kalbai atpažinti. Kiti kriterijai irgi svarbūs: vardininko dominavimas daiktavardžio ir būdvardžio vienaskaitos ir daugiskaitos paradigmose, retas neasmenuojamųjų formų vartojimas (ypač dalyvių), veiksmažodžio pirmojo ir trečiojo asmens panašus vartojimas. Šie rezultatai yra pirmasis bandymas statistiškai pagrįsti dažnai tik stebėjimo būdu užfiksuotus šnekamosios ir rašytinės kalbos skirtumusResearch on spoken language is still a new and little investigated field in Lithuania. As the collection and analysis of natural spontaneous language data is a complicated task requiring special preparation and adequate methods of data collection, transcribing and coding, it requires considerable expenditure of time, financial means and personal efforts. This the reason why, until now, there has been no systematic research in Lithuania that would allow us to define the most important morphological, syntactic, semantic or pragmatic features of spoken Lithuania. The development of a grammatically coded corpus of spoken Lithuanian was the first step towards more extensive research in this direction. A comparison between spoken and written Lithuanian was the main aim of this sudy. The distribution of certain grammatical categories as well as the lexicon was studied in order to establish some tendencies in usageLituanistikos katedraVytauto Didžiojo universiteta