Šeimos kalbų politikos ir ankstyvosios dvikalbystės sankirta: atvejo analizė

The article discusses family language policy in a family of ethnic Russians in Estonia where the father speaks Russian, and the mother speaks Estonian. This is the case of internalization of Estonian among ethnic Russians, a novel phenomenon in the post-Soviet countries. The data come from family conversations (6 h) and the semi-structured interview with the parents (1.5 h). There are discrepancies between the declared ideologies, management, and practices. The declared policy is OPOL and, as the father rendered it, purism because of the concern that the children will be confused otherwise. During the interview the father switched between Estonian, Russian, and English. In family conversations the mother’s speech (539 turns, of which 50 % are directed to the child) contained code-switching (7% in Russian and 8% switches within one turn in speech directed to the child). The parents claimed to speak Russian to each other, yet the mother occasionally switched to Estonian while talking to the father. In general, both family conversations and the interview proved to be linguistically more diverse than expected.Straipsnyje analizuojama šeimos kalbų politikos (ŠKP) tema šeimoje, kurioje abu tėvai yra etniniai rusai, tačiau motina su vaikais kalba estiškai. ŠKP sudaro trys sudedamosios dalys: kalbinė ideologija, kalbų vadyba ir kalbų vartojimas. Paprastai ŠKP tyrimai yra orientuoti į tėvų tikslus ir nuostatas, o duomenys renkami imant pusiau struktūruotus interviu. Tačiau šio tyrimo tikslas yra ne tik pasikalbėti su tėvais, bet ir išanalizuoti vaikams skirtą kalbą, siekiant išsiaiškinti, ar yra skirtumų tarp įsitikinimų, priemonių, kurių imamasi vaikų dvikalbystei ugdyti, bei natūralaus kalbų vartojimo.Atsižvelgiant į sociolingvistinę situaciją, šis tyrimas yra aktualus ne tik Estijai, bet ir kitoms posovietinėms šalims. Rusų kolonizatorių palikuonių, kurie turėjo teisę išlikti vienakalbiais, pavyzdžiai ir atvejai, kai rusakalbės šeimos nusprendžia vartoti estų kalbą namuose, neturėtų būti painiojami su tais atvejais, kai daugumos kalba yra vartojama mažumų šeimose. Apsisprendimas namuose kalbėti ir estiškai rodo rusakalbių bendruomenės Estijoje pokyčius.Tyrimo duomenys buvo renkami dviem būdais: imti pusiau struktūruoti interviu (1,5 val.) bei įrašyti šeimos pokalbiai (6 val.). Pastebima tam tikrų neatitikimų tarp deklaruojamos ideologijos, kalbų vadybos ir kalbų vartojimo. Nors deklaruojama ideologija yra „vienas tėvas – viena kalba“, per interviu tėvas pakaitomis vartojo estų, rusų ir anglų kalbas. Kalbų vadybą šeimoje lemia praktinės priežastys, t. y. jeigu tam tikroje situacijoje patogiau vartoti tam tikrą kalbą, taip ir yra daroma. Motinos kalboje per šeimos pokalbius, kurių pusė skirti vaikui, taip pat esama kodų kaitos. Tėvai teigė, kad tarpusavyje (dviese) kalbasi rusiškai, tačiau motina kartais vartojo ir estų kalbą. Rezultatai rodo, kad, nežiūrint į deklaruojamą kalbų politiką šeimoje, iš tiesų kodų kaita yra neišvengiama

Kazachstano lietuvių kilmės diasporos saitai su lietuvio etnine tapatybe ir lietuvių kalba

This article focuses on the diasporas of Lithuanian Origin in Kazakhstan and their links with Lithuanian ethnic identity and the Lithuanian language. This research aims to answer the question of what strategies were chosen by three generations of the target diaspora to maintain Lithuanian identity and the Lithuanian language. Also, the paper is exploring the reasons that encouraged specific decisions and behavior of the target diaspora. The research material was 38 qualitative semi-structured interviews collected in November 2021 during the expedition in Kazakhstan. The interviews were qualitatively analysed using the adapted Bamberg’s (2011) Narrative Practice and Identity Navigation model. The analysis of the case of the diaspora of Lithuanian origin in Kazakhstan revealed that three generations of the diaspora have preserved their Lithuanian ethnic identity and expressed favorable attitudes towards Lithuanianness, Lithuania, and Lithuanians. However, the Lithuanian language, which is not necessarily considered part of the ethnic identity of the target group, was not maintained. It can be said that the second generation does not know the Lithuanian language. However, the third generation shows a more active relationship with the Lithuanian language and wants to learn it. There are various reasons why the Lithuanian language is not being passed down to the next generations, namely: 1) the consequences of social trauma, such as the abandonment of the first generation’s language as a survival strategy; state policies promoting Russification; 2) the formation of mixed families of deportees, 3) conflicts between the first generation and their relatives in Lithuania, the broken contacts reduced the possibilities of communication in Lithuanian; lack of available Lithuanian-speaking individuals to communicate with, as there are no larger Lithuanian communities; 4) the pursuit of economic prosperity and integration, particularly for those who voluntarily migrated to Kazakhstan, etc.Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į Kazachstano lietuvių kilmės diasporą, jos saitus su etnine lietuvio tapatybe ir lietuvių kalba. Tyrimo tikslas – atsakyti į klausimą, kokias lietuviškos tapatybės ir lietuvių kalbos išlaikymo strategijas rinkosi kelios Kazachstano diasporos kartos ir kokios priežastys skatino konkrečius sprendimus. Tiriamoji medžiaga – 38 kokybiniai pusiau struktūruoti interviu, surinkti 2021 m. lapkritį ekspedicijoje Kazachstane, kurioje dalyvavo LMT remiamo projekto „Prievartinės migracijos iš Lietuvos diasporos Rytuose ir jų tapatybė: Užvolgio ir Kazachstano atvejai“ tyrėjų grupė. Atliekant kokybinę interviu analizę pasitelkta Michaelio Bambergo (2011) naratyvinės praktikos prieiga. Duomenų analizė atskleidė, kad trys diasporos kartos išlaikė savo lietuvišką etninę tapatybę ir reiškia palankias nuostatas lietuviškumo, Lietuvos, lietuvių atžvilgiu. Tačiau nebuvo išlaikyta lietuvių kalba, kuri nebūtinai laikoma etninės tapatybės dalimi

Estų kalbos planavimo rekomendacijos dėl žodžių reikšmių – pagrįstos ir būtinos, ar ne?

On the example of Estonian language planning, this research paper explores whether it is justified and necessary to give recommendations for the meanings of words. The focus is on the general language. Technical language is out of the scope of this research. First, a brief overview of the history of Estonian language planning and the development of Standard Estonian, as well as the current situation is provided. Then the paper focuses on recent research on the meanings of words in Estonian. The purpose was to revise the recommendations for the meanings of words by Estonian language planning. The research is based on the common approaches in Estonian linguistics today – the usage-based linguistics and corpus linguistics. The paper argues that recommendations by language planning for the meanings of words are not justified nor necessary in the general language, even if some explanations on the choice of words are relevant (e.g., for offensive words).Remiantis estų kalbos planavimo pavyzdžiu, šiame moksliniame darbe nagrinėjama, ar yra pagrindo ir būtinybė teikti rekomendacijas dėl žodžių reikšmių. Pagrindinis dėmesys skiriamas bendrajai kalbai, nesigilinama į dalykines kalbas ar techninę kalbą. Pirmiausia trumpai apžvelgiama estų kalbos planavimo ir estų bendrinės kalbos raidos istorija bei esama situacija. Toliau dėmesys skiriamas naujausiems estų kalbos žodžių reikšmių tyrimams. Šio darbo tikslas yra peržiūrėti estų kalbos planavimo rekomendacijas dėl žodžių reikšmių. Tyrimas grindžiamas šiuo metu estų kalbotyroje įsitvirtinusiomis teorinėmis prieigomis – vartosena grįsta kalbotyra ir tekstynų lingvistika. Straipsnyje teigiama, kad kalbos planavimo rekomendacijos dėl žodžių reikšmių nėra nei pagrįstos, nei būtinos bendrinėje kalboje, net jei kai kurie paaiškinimai dėl žodžių pasirinkimo gali būti svarbūs (pvz., kai aiškinami įžeidžiantys žodžiai)

Kodėl svarbios neasmenuojamosios formos: Mokomojo lietuvių kalbos vartosenos leksikono veiksmažodžių tyrimas

From the corpus data, we observe that in the real language usage, the particular verb does not appear in all theoretically possible finite and infinite verb forms in the morphologically rich Lithuanian but is used in those forms which are relevant for the verb patterning. On the one hand, by teaching vocabulary, is it important to represent lexis in these relevant forms – frequently used forms, and, on the other hand, in grammar teaching, there is a need to provide learners with appropriate vocabulary, e.g., by teaching infinite forms, to use verbs, in the usage of which, these forms are relevant and frequent.In this paper, we provide language teaching practitioners with the data about the frequently used Lithuanian verbs and show which of them and how often appear in infinite forms (participles in passive and active voice, adverbial participles, half participles). As a research data we use 200 verbs from the Lexical Database of Lithuanian Language Usage which was developed on the basis of the written subcorpus of the Pedagogic corpus of Lithuanian. The investigated verbs belong to the frequent vocabulary: in the corpus of approx. 700,000 tokens, these verbs are used 100 times (and above). First, we analysed, which verbs appear in infinite forms, second, we checked whether frequent and typical infinite forms are included into corpus pattern(s) of these particular verbs, and if there is a link between the infinite form and a particular meaning of the verb.All verbs (except of three verbs with no infinite forms) were included into one of three groups: 1) 11 verbs which occur in the infinite forms frequently (more than 50% of all forms – finite and infinite) and, accordingly, typical; 2) 117 verbs with the infinite forms making up from 10 to 50%; 3) 69 verbs, with the infinite forms making up less than 10% of all verb forms. Interestingly, the verbs of the first group, usually have only one infinite form, e.g., participle in passive voice which makes up more than 50% of all forms of verb. These cases are also frequently observed in the second verb group. Thus, if the verb tends to be used in infinite forms, it is important to know which infinite form is relevant to that particular verb.In the Lexical Database of Lithuanian Language Usage, lexical and grammatical patterning of the word is represented in the form of corpus patterns. In this study, we showed the interrelation between the frequently used infinite forms of the verb and its corpus patterns (also, corpus patterns related to particular meaning of the polysemous verb). We can expect various applications of the provided data in the Lithuanian as a foreign language teaching: the provided data about the verbs typical and frequent in infinite forms and the corpus patterns including these infinite forms can be used for building vocabulary training as well as for developing grammar exercises.Tekstynų duomenys rodo, kad visų galimų veiksmažodžio asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų formų įvairovė nėra svarbi. Todėl, mokant lietuvių kalbos kaip svetimosios leksikos, svarbu mokyti konkretaus veiksmažodžio vartosenai svarbių formų – dažnų formų, o mokant gramatinių formų, svarbu jas susieti su reikalinga leksika. Šiame straipsnyje aprašytame tyrime sukaupta medžiaga apie dažnus lietuvių kalbos veiksmažodžius, kurių vartosenoje svarbią dalį užima neasmenuojamosios formos: veikiamosios arba neveikiamosios rūšies dalyviai, padalyviai, pusdalyviai. Tyrimo šaltinis yra Mokomasis lietuvių kalbos vartosenos leksikonas, sudarytas Mokomojo lietuvių kalbos tekstyno pagrindu. Tiriamoji medžiaga yra 200 veiksmažodžių, kurie minėtame tekstyne pavartoti 100 ar daugiau kartų. Nustatyta, kuriems veiksmažodžiams ir kokios neasmenuojamosios formos yra būdingos; parodyta, kad jeigu tam tikra neasmenuojamoji forma yra svarbi veiksmažodžio vartosenai, tai ji bus ne tik dažna (palyginti su visomis to veiksmažodžio formomis), bet ir įeis į to veiksmažodžio vartosenos modelius (jie rodo žodžiui būdingą leksinę ir gramatinę aplinką), kai kuriais atvejais bus susijusi tik su viena kuria reikšme

Humanitarinių mokslų straipsnių santraukų lietuvių, anglų ir rusų kalbomis retorinė struktūra ir kalbiniai ypatumai

Over the past few decades, research article abstracts have been receiving increased attention of scholars. While abstracts in English have been extensively researched, there are few studies on abstracts in Russian and no studies on abstracts in Lithuanian. This study investigates the rhetorical structure and linguistic features of research article abstracts across different humanities disciplines in Lithuanian, English and Russian. My aim is to detect similarities and differences in abstract structure and corresponding linguistic features within the three different academic writing traditions. I seek to answer the question which writing tradition, the Anglo-Saxon or the Continental, is closer to Lithuanian academic writing. This study employs contrastive qualitative and quantitative analysis and corpus-based methodology. The results highlight aspects of abstract writing that may be relevant for researchers while preparing abstracts of their research articles in these three languages.Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria mokslinių straipsnių santraukoms. Mokslinių straipsnių santraukos anglų kalba yra daug ir išsamiai ištyrinėtos, tačiau vis dar mažai tyrimų, analizuojančių santraukas, parašytas kitomis kalbomis, o ypač trūksta kelių kalbų kontrastyvinių tyrimų. Mokslinių straipsnių rusų kalba santraukos yra mažai tyrinėtos, o lietuvių kalba – netyrinėtos. Šiame tyrime nagrinėjama skirtingų humanitarinių disciplinų mokslinių straipsnių santraukų retorinė struktūra lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Tyrimo tikslas – nustatyti penkių humanitarinių mokslų sričių mokslinių straipsnių santraukų pagrindinius struktūrinius ir kalbinius ypatumus žvelgiant į tris skirtingas akademinio rašymo tradicijas. Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kuri rašymo tradicija – anglosaksiška ar kontinentinė – yra artimesnė lietuvių akademiniam diskursui. Šio tyrimo metodika remiasi kontrastyvine analize ir tekstynų lingvistikos metodu. Tarpkalbinė analizė rodo, kad lietuviškos santraukos turi daugiau panašumų su rusiškomis santraukomis nei su angliškomis, todėl prieinama prie išvados, kad lietuvių retorikos tradicijos yra glaudžiau susijusios su kontinentine, o ne anglosaksiška rašymo tradicija. Tai matyti iš tam tikrų retorinių žingsnių, kurių dažnumas rusų ir lietuvių kalbų santraukose yra artimesnis, palyginti su angliškomis santraukomis. Be akivaizdžių skirtumų, yra nemažai tarpkalbinių panašumų, susijusių su tam tikrų žingsnių kalbine realizacija. Kontrastyvinė analizė išryškina struktūrinius ir kalbinius santraukų rašymo aspektus, kurie gali būti aktualūs mokslininkams, rengiantiems savo mokslinių straipsnių santraukas šiomis trimis kalbomis, taip pat pradedantiesiems tyrėjams ir studentams, siekiantiems įsisavinti šio kompaktiško, bet labai svarbaus žanro struktūrą ir jam būdingus kalbinius ypatumus. Rezultatai taip pat gali būti naudingi vertėjams, kurie galėtų pateikti autoriams patarimų dėl tarpkultūrinių akademinio teksto kūrimo skirtumų

Lietuvių kalbos mandagumo vienaskaitos ir daugiskaitos vartosena: jaunų žmonių kalbėsenos polinkiai

This paper investigates the usage of singular and plural forms of address in contemporary Lithuanian. The object of the research is the pronouns tu and jūs, and second-person verbs. The aim of the present study is to analyze how and why singular and plural forms of address are used and which social and psychological factors determine this usage. The research data consists of 111 discourse completion tests filled by university students. For a deeper insight, 6 semi-structured in-depth interviews with students and young people who have just finished their studies were also conducted. Quantitative and qualitative research methods were combined for both data collection and analysis.Based on the results, it can be concluded that the distribution of forms of address in situations where the sociolinguistic and pragmatic choice was not obvious was approximately equal. Statistically significant variables were found to be sex and age. However, as the qualitative aspect of the study reveals, the usage of these forms depends on diverse and subtle variables, including social distance, relative power, and age, as well as their interaction within specific communicational situations. The study confirms that plural forms of address generally convey respect, formality, and polite distance, while singular forms indicate friendliness, intimacy, and familiarity. Nevertheless, both formal and informal forms of address can also be employed as impoliteness strategies. In some cases, the switch between the forms of address is caused by mutual agreement, while in others, it occurs on its own and indicates changes in social or psychological circumstances. The choice between singular and plural forms of address is often complex and not always fluent; therefore, interlocutors may seek to avoid them altogether and navigate a delicate balance between formal and informal ways of addressing people.Straipsnyje analizuojama, kaip dabartinėje lietuvių kalboje vartojama mandagumo vienaskaita ir daugiskaita: įvardžiai tu, jūs ir (ar) juos nurodančios veiksmažodžių formos. Tirta iš studentų gauta 111 diskurso kūrimo testo (DKT) anketų medžiaga ir 6 giluminiai pusiau struktūruoti interviu. Nustatyta, kad mandagumo vienaskaita ir daugiskaita sumodeliuotose situacijose, kuriose adresanto pasirinkimas prag­matiniu ir sociolingvstiniu požiūriu nėra aiškus, pasiskirsčiusi apylygiai. Kiekybinė analizė parodė, kad formų pasirinkimui statistiškai reikšmingi kintamieji yra komunikantų lytis ir amžius. Kokybinis tyrimas atskleidė, kad mandagumo vienaskaitos ir daugiskaitos vartosena priklauso ir nuo įvairių kitų socialinių, kultūrinių, psichologinių, situacinių veiksnių bei jų sąveikos. Pasirinkimas tarp mandagumo vienaskaitos ir daugiskaitos neretai problemiškas, todėl vartotojai bando jo išvengti, balansuoja tarp oficialiosios ir familiariosios raiškos

Kiek sakytinė kalba veikia pradinukų rašybą? Kiekybinis 1950–2021 m. rašybos tyrimas

Quantitative analysis of spelling among primary school pupils revealed that the spelling of primary school pupils was highly variable, but not chaotic. Despite deviations from norms, primary school pupils, probably based on the internal consistency of spelling, attempted to establish uniformity in their spelling by writing the same sounds or their combinations with the same orthographic codes. The theoretical consistency, grounded in spelling conventions, was statistically significantly higher in the essays of older primary school pupils compared to their younger counterparts, suggesting a potential influence of superior cognitive abilities in older children.The analysis confirmed the assumption that spoken language is a primary factor contributing to spelling variations in our primary school children. Its impact is particularly prominent in grades 1–2. Although teachers use corrections to maintain spelling consistency, only one-seventh of primary school children’s spelling remains unaffected by it.It was determined that spoken language alone accounted for spelling variations in one-fifth of primary school pupils. Additionally, one-fifth exhibited a stronger influence from causes other than spoken language, indicating a diverse range of factors affecting spelling. A small portion of primary school children had spelling influenced exclusively by factors unrelated to spoken language.Contrary to common assertions in the public sphere, the data of this research did not support claims of a decline in literacy among schoolchildren. No statistically significant difference was observed in the frequency of words failing to meet norms when comparing the spelling of primary school pupils from the Soviet era to the current period. Current primary school children do not exhibit a significantly higher tendency to write based on spoken language than their counterparts in the Soviet era.Straipsnyje aprašomas kiekybinis 1–4 klasių moksleivių rašybos tyrimas. Jame analizuojama, kiek pradinukų rašybos variantiškumą veikia sakytinė kalba. Tyrimas lietuvių kalbos duomenimis tikrina kelias hipotezes: (1) pradiniais mokymo(si) rašyti etapais moksleiviai daugiausiai rašo pagal sakytinę kalbą, todėl pagrindinė jų rašybos variantiškumo priežastis – rašymas pagal sakytinę kalbą, (2) sakytinės kalbos įtaka mokytis rašyti tik pradedančių moksleivių rašybai didesnė, todėl jaunesniųjų pradinukų (pirmokų ir antrokų) rašyba dėl sakytinės kalbos varijuoja dažniau nei vyresniųjų (trečiokų ir ketvirtokų). Tyrimu taip pat tikrinama, (3) kiek pagrįsti viešojoje erdvėje dažni teiginiai, kad moksleivių raštingumas prastėja. Atlikus tyrimą nustatyta, kad sakytinė kalba išties yra pagrindinė priežastis, kodėl mūsų pradinukų rašyba varijuoja. Paaiškėjo, kad stipresnė jos įtaka patiriama 1–2 klasėse. Vis dėlto šio tyrimo duomenys neleidžia teigti, kad dabartiniai pradinukai rašo prasčiau nei sovietmečiu – normų neatitinkančių žodžių vidurkis sovietmečio ir dabartinio laikotarpio pradinukų rašybos statistiškai reikšmingai neskiria