Gyvūnų kaulai ir kauliniai dirbiniai iš vikingų laikotarpio Tornimäe gyvenvietės Saremos saloje

Archaeological investigations in Tornimäe in the eastern part of the island Saaremaa took place in 1963, 1968 and 2004. Artefacts found during the excavations are mainly dated to the Viking Age. Most of the finds are pottery shards, some metal artefacts were found, and also animal bones. The majority of mammal bones are bones of domestic animals. Nearly half of these are caprine bones, bones of cattle, pig and horse are less numerous. Wild game bones are few, only seals were hunted more often. Bird and fish bones are also represented. Only a few bone artefacts were among the finds, more fragments of bone items were found among the animal bones during the identification of osteological material. The bone artefacts found in Tornimäe are rather simple items which do not require special skills from the bone worker and could have been made by the users of these artefacts. The uses of bone artefacts are well suited with the location of the site at the seashore. Archeologiniai tyrinėjimai Tornimäe gyvenvietėje, esančioje rytinėje Saremos salos dalyje, vyko 1963, 1968 ir 2004 m. Didžioji dalis kasinėjimų metu aptiktų radinių yra datuojami vikingų laikotarpiu. Tarp radinių daugiausia buvo keramikos fragmentų, aptikta keletas metalinių bei kaulinių dirbinių, taip pat nemažai gyvūnų kaulų. Dauguma žinduolių kaulų buvo naminių gyvulių, beveik pusė kaulų buvo avių / ožkų, o galvijų, kiaulių ir arklių kaulų aptikta mažiau. Laukinių sausumos gyvūnų kaulų fragmentų vos keletas, dažniau medžioti tiktai ruoniai, be to, aptikta ir paukščių bei žuvų kaulų. Didžioji dalis kaulinių dirbinių rasta atliekant osteologinės medžiagos tyrimus. Jie gana paprasti, nereikalaujantys specialių kauladirbio įgūdžių ir greičiausiai yra pasigaminti pačių jų naudotojų, o dirbinių pobūdis ir paskirtis atspindi pajūryje įsikūrusios gyvenvietės specifiką bei poreikius

EL TRABAJO DE HUESO Y CUERNA EN EL PERIODO TARDO MEDIEVAL Y MODERNO TEMPRANO EN EL COMPLEJO DEL CASTILLO DE VILNA

Much bone and antler working debris was found from the territory of the Vilnius Castle complex. The bone working debris is rather standardised; most common are sawn off epiphyses of metapodials. Cattle bones prevail among the working waste, metatarsals being much more numerous than metacarpals. Antler working waste is not as standardised as the bone working waste. All parts of antlers are represented in the waste, including both elk antlers and red deer antlers. Shed antlers as well as antlers of hunted animals were used. Presumably the craftsmen working in the Vilnius castles were not specialised in bone or antler working, but used several materials and were rather specialised in the types of products they made.Se han encontrado numerosos restos de hueso trabajado y asta en el territorio del complejo del castillo de Vilna. Los desechos de trabajo hueso son bastante estandarizados, los más comunes son las epífisis de metapodios. Los huesos de ganado prevalecen entre los desechos procedentes de la manufactura, siendo los metatarsos son mucho más numerosos que los metacarpianos. El debris del trabajo del asta no está tan estandarizado como los desechos de trabajo del hueso. Todas las partes de las astas están representadas entre los desechos, tanto de astas de alce como de astas de ciervo rojo. Se usaron desmogues y cornamentas de animales cazados. Es de suponer que los artesanos que trabajaban en los castillos de Vilnius no estaban especializados en el trabajo del hueso o el asta, sino que usaban varios materiales y estaban más bien especializados en el tipo de productos manufacturados

DECORATED ANTLER HAMMERS AND AXES FROM ESTONIA

Finds of decorated hammers or axes made of elk antler are rather rare in Estonia. One axe comes from the River Pärnu, and another from the Otepää hill-fort and later episcopal castle site. In addition, there are two almost identical hammers: one was a stray find from Harju county, and another was found in the Medieval town of Tartu. The two stray finds have no connected items that would enable their dating. The other two examples originate from contexts that cannot be dated exactly. The aim of this research is to find parallels to help us date the Estonian items, to ascertain the material and tools used for producing these items, and to discuss on the basis of the former, and an analysis of the find contexts, the probable areas of usage and meanings of these items. Although it is not possible to date these antler objects precisely, they probably come from the end of the Estonian Prehistoric period or the Middle Ages: the 11th to the 15th centuries. The function of the items is also not definite. Tools in the shape of a hammer were probably used as hammers. It was not possible to use any axe-shaped object as an axe, so assumptions about their function are still just speculative.Key words: antler, axe, hammer, function, meaning, Middle Ages, Estonia.DOI: http://dx.doi.org/10.15181/ab.v24i0.156

Animal Bones, Bone Artefacts and Bone Working at Late Bronze Age Fortified Settlements in North-Eastern Lithuania: Sokiškiai, Mineikiškės and Garniai I

The article discusses artefacts made of osseous materials found in the Late Bronze Age fortified settlement sites in north-eastern Lithuania. Earlier, Bronze Age bone items from three Lithuanian sites – Narkūnai, Nevieriškė and Ke­reliai – have been analysed more thoroughly. Of sites discussed here, Sokiškiai has been archaeologically investigated in the beginning of the 1980-ies. In recent years, research has been carried out on the fortified settlements of Mineikiškės and Garniai I. 14C AMS dates have been used to date new sites as well as to specify the dates of previously studied settlements. During this research, approximately half a hundred bone, antler and tooth objects were examined, and the material used to make them was determined, if possible up to the species and skeletal part. Among the materials used, bone predominated, antler was used less, and teeth were used in only a few cases. An overview is given of the common types of bone objects, the processing techniques used to make them and the uses of the objects. The majority of tools are chisels and scrapers, and awls and points, many of which could have been used as leather working tools. The third major group of finds is bone pins, which testify to the clothing fashion that needed pins for attachment. Comparing the finds of Late Bronze Age fortified settlements in Lithuania, Latvia, Estonia, and Byelorussia, greater similarity can be observed in certain types of bone artefacts in south-eastern Latvia, north-western Byelorussia, and north-eastern Lithuania

Design and baseline characteristics of the finerenone in reducing cardiovascular mortality and morbidity in diabetic kidney disease trial

Background: Among people with diabetes, those with kidney disease have exceptionally high rates of cardiovascular (CV) morbidity and mortality and progression of their underlying kidney disease. Finerenone is a novel, nonsteroidal, selective mineralocorticoid receptor antagonist that has shown to reduce albuminuria in type 2 diabetes (T2D) patients with chronic kidney disease (CKD) while revealing only a low risk of hyperkalemia. However, the effect of finerenone on CV and renal outcomes has not yet been investigated in long-term trials. Patients and Methods: The Finerenone in Reducing CV Mortality and Morbidity in Diabetic Kidney Disease (FIGARO-DKD) trial aims to assess the efficacy and safety of finerenone compared to placebo at reducing clinically important CV and renal outcomes in T2D patients with CKD. FIGARO-DKD is a randomized, double-blind, placebo-controlled, parallel-group, event-driven trial running in 47 countries with an expected duration of approximately 6 years. FIGARO-DKD randomized 7,437 patients with an estimated glomerular filtration rate >= 25 mL/min/1.73 m(2) and albuminuria (urinary albumin-to-creatinine ratio >= 30 to <= 5,000 mg/g). The study has at least 90% power to detect a 20% reduction in the risk of the primary outcome (overall two-sided significance level alpha = 0.05), the composite of time to first occurrence of CV death, nonfatal myocardial infarction, nonfatal stroke, or hospitalization for heart failure. Conclusions: FIGARO-DKD will determine whether an optimally treated cohort of T2D patients with CKD at high risk of CV and renal events will experience cardiorenal benefits with the addition of finerenone to their treatment regimen. Trial Registration: EudraCT number: 2015-000950-39; ClinicalTrials.gov identifier: NCT02545049

Gyvūnų kaulai, kauliniai dirbiniai ir kaulo apdirbimas įtvirtintose Sokiškių, Mineikiškių ir Garnių I gyvenvietėse šiaurės rytų Lietuvoje vėlyvajame bronzos amžiuje

Vėlyvojo bronzos amžiaus įtvirtintų gyvenviečių daugiausia aptinkama dabartinės Lietuvos šiaurės rytinėje dalyje. Archeologinių tyrimų metu jose randama nemažai kaulo ir rago dirbinių. Prieš 15 metų išsamiau jau buvo tyrinėti ir publikuoti keleto žymiausių šiaurės rytų Lietuvos piliakalnių - Narkūnų, Nevieriškės ir Kerelių - kauliniai dirbiniai (1 pav.: 4-6; Luik, Maldre, 2007). Šiame straipsnyje yra aptariami keleto kitų šio regiono įtvirtintų gyvenviečių - Sokiškių, Mineikiškių ir Garnių I - kauliniai dirbiniai bei jų gamybos atliekos (1 pav.: 1-3). Minėtų gyvenviečių archeologinio ištyrimo lygis labai skiriasi ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl toks skirtingas kiekvienoje jų rastų ir šioje publikacijoje pristatomų kaulo bei rago dirbinių skaičius. Iš viso Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose yra saugoma daugiau kaip 600 Sokiškių, Mineikiškių ir Garnių I įtvirtintose gyvenvietėse rastų kaulinių dirbinių ir jų gamybos atliekų. Tiesa, kaip paaiškėjo atlikus tyrimus, tarp jų pasitaikė ir kaulų bei ragų fragmentų be jokių apdirbimo žymių. Šie radiniai mūsų darbe neanalizuoti. Zooarcheologinėje aptariamų gyvenviečių medžiagoje dominavo žinduolių liekanos, o apie 90 % kaulų fragmentų priklausė naminiams gyvuliams. Iš jų daugiausia rasta kiaulių kaulų fragmentų, antroje vietoje buvo avys / ožkos (Mineikiškėse ir Garniuose I) arba galvijai (Sokiškiuose). Dauguma dirbinių buvo pagaminti iš kaulo, vos keletu atvejų buvo apdirbti ragai ir dantys (1 lentelė; 2-3 pav.). Daugiausia, apie 400 kaulo ir rago dirbinių bei jų gamybos atliekų buvo rasta ir ištirta Sokiškių įtvirtintoje gyvenvietėje. O Mineikiškėse ir Garniuose I buvo rasta vos kiek daugiau negu 50 kaulo ir rago dirbinių. Dirbiniai daugiausia buvo gaminami iš smulkių naminių gyvulių - kiaulių ir avių / ožkų ilgųjų kaulų, nors nemaža dalis buvo padaryti ir iš stambių kanopinių gyvūnų ilgųjų kaulų. Greičiausiai šiuo tikslu buvo naudojami galvijų kaulai, nes, kaip parodė kitų rytų Baltijos regiono įtvirtintų gyvenviečių tyrimai, kauliniai dirbiniai gaminti iš maistui dažniausiai naudotų gyvulių rūšių kaulų. Skirtingų tipų ir paskirties dirbinių kiekis gyvenvietėse skyrėsi (2 lentelė). Daugiausia aptikta kaltelių ir gremžtukų (5 pav.), taip pat ylos tipo dirbinių (6 pav.). Treti pagal gausą - kauliniai smeigtukai (7 pav.), o kitų tipų dirbinių gerokai mažiau (8-9 pav.). Įdomu, kad nors kaulinių dirbinių aptikta nemažai, jų gamybos atliekų rasta labai nedaug (10 pav.). Šio reiškinio priežastys gali būti kelios. Dirbiniams gaminti būdavo parenkami labiausiai būsimo įrankio formą atitinkantys kaulai, kurių apdirbimas beveik nepalikdavo jokių specifinių atliekų. Dėl šios priežasties dirbinių gamybos atliekos dažniausiai yra priskiriamos neapdirbtiems kaulams. O štai rago apdirbimo atliekų rasta palyginti nemažai (4 pav.), nors pačių dirbinių nedaug. Rago ir kaulo apdirbimo būdus galima įvardyti kaip tradicinius. Pasirinkti kaulai bei ragai dalinti į smulkesnes dalis - kapojami (11-12, 13: 3 pav.), pjaustomi ir laužomi (10: 4-5, 13: 2 pav.). Be to, buvo naudojami natūraliai spirališkai lūžę ilgieji kaulai. Tokio lūžio suformuotas išgaubtas kaulo galas buvo tinkamas ovaliems kaltams ir gremžtukams gaminti (10: 2-3, 6 pav.). Dirbiniai buvo formuojami gludinant juos akmenimis (14; 15: 3-4 pav.). Be to, ant kai kurių dirbinių paviršiaus yra matomos išilginės, įstrižos ar skersinės įraižos nuo titnaginių įrankių (9: 5, 13: 1, 4-5 pav.). Skylės dirbiniuose formuotos skirtingais būdais (15-16 pav.). Vos keletas dirbinių buvo papuošti. Dauguma dirbinių yra labai paprasti ir greičiausiai yra pagaminti naudojant akmeninius įrankius. Tokiais pat būdais kauliniai dirbiniai buvo gaminami ir kitose įtvirtintose Lietuvos, taip pat Latvijos bei Estijos gyvenvietėse. Itin didelę dirbinių grupę sudaro kailiams ir odoms apdirbti naudoti dirbiniai - kalteliai, gremžtukai, ylos ir kiti ylos tipo dirbiniai. Gyvulininkystė buvo svarbi įtvirtintose gyvenvietėse gyvenusių bendruomenių ūkio šaka, o vienas iš jos produktų buvo gyvulių odos. Gali būti, kad gyvulių odos, kailiai ir odos gaminiai buvo mainų objektas ir keisti į svarbią žaliavą - bronzą. Dar viena didelė dirbinių grupė yra smeigtukai, naudoti drabužiams susegti. Nors kaulinių smeigtukų yra randama ir neolito gyvenvietėse, tačiau vėlyvojo bronzos amžiaus įtvirtintos gyvenvietės išsiskiria itin dideliu jų skaičiumi. Išaugęs smeigtukų naudojimas tikriausiai yra susijęs su aprangos pokyčiais - vėlyvojo bronzos amžiaus rūbams susegti reikėjo gerokai daugiau smeigtukų negu akmens amžiuje. Aptariamu laikotarpiu vidurio ir šiaurės Europoje drabužiams susegti buvo naudojami įvairūs bronziniai smeigtukai, tačiau rytinėje Baltijos jūros pakrantėje jie dar buvo gana reti, o vietos gyventojai dažniausiai tebenaudojo įvairius kaulinius smeigtukus. Kaip šie smeigtukai buvo nešiojami ir kas juos naudojo, lieka neaišku, nes šiaurės rytų Lietuvoje aptariamo laikotarpio kapų beveik nėra. Palyginus šiame straipsnyje aptartų gyvenviečių kaulinius dirbinius su kitų rytų Baltijos regiono vėlyvojo bronzos amžiaus gyvenviečių radiniais galima teigti, kad panašiausi yra šiaurės rytų Lietuvos, rytų Latvijos ir šiaurės vakarų Baltarusijos įtvirtintų gyvenviečių dirbiniai. Reikšminiai žodžiai: vėlyvasis bronzos amžius, šiaurės rytų Lietuva, įtvirtintos gyvenvietės.The article discusses artefacts made of osseous materials found in the Late Bronze Age fortified settlement sites in north-eastern Lithuania. Earlier, Bronze Age bone items from three Lithuanian sites – Narkūnai, Nevieriškė and Kereliai - have been analysed more thoroughly. Of sites discussed here, Sokiškiai has been archaeologically investigated in the beginning of the 1980-ies. In recent years, research has been carried out on the fortified settlements of Mineikiškės and Garniai I. 14C AMS dates have been used to date new sites as well as to specify the dates of previously studied settlements. During this research, approximately half a hundred bone, antler and tooth objects were examined, and the material used to make them was determined, if possible up to the species and skeletal part. Among the materials used, bone predominated, antler was used less, and teeth were used in only a few cases. An overview is given of the common types of bone objects, the processing techniques used to make them and the uses of the objects. The majority of tools are chisels and scrapers, and awls and points, many of which could have been used as leather working tools. The third major group of finds is bone pins, which testify to the clothing fashion that needed pins for attachment. Comparing the finds of Late Bronze Age fortified settlements in Lithuania, Latvia, Estonia, and Byelorussia, greater similarity can be observed in certain types of bone artefacts in south-eastern Latvia, north-western Byelorussia, and north-eastern Lithuania. Key words: Late Bronze Age, north-eastern Lithuania, fortified settlements, bone and antler artefacts, bone and antler working

Naujos įžvalgos apie Vėlyvojo Bronzos amžiaus (1100-400 m. pr. Kr.) Pietryčių Baltijos regiono bendruomenių gamybinį ūkį

Straipsnyje pristatomi archeobotaniniai, zooarcheologiniai ir lengvųjų stabiliųjų C ir N izotopų matavimų duomenys ir trijų pastaraisiais metais tirtų Rytų Lietuvos Vėlyvojo Bronzos amžiaus (1100–400 m. pr. Kr.) piliakalnių – Garnių I, Mineikiškių ir Gedimino kalno. Tyrimai buvo atliekami 2020–2022 m. vykdant LMT mokslinių tyrimų projektą „Vėlyvojo Bronzos amžiaus (1100–500 m. pr. Kr.) ekonomika rytiniame Baltijos jūros regione: naujo modelio link“. Tyrimų metu surinkti ir išanalizuoti 128 grunto mėginiai ir 10 280 gyvūnų osteologinės medžiagos fragmentų. Atlikti 55 skirtingų rūšių degusių kultūrinių augalų (paprastojo miežio, dvigrūdžio kviečio, speltos ir tikrosios soros) grūdų, 26 žinduolių (avies / ožkos, galvijo, kiaulės, arklio, kiškio, lapės ir meškos) ir 7 žuvų (raudės, kuojos, menkės, šapalo, lydekos ir menkės) kaulų δ13C ir δ15N matavimai. 14-a augalų liekanų ir du gyvūnų kaulai datuoti AMS 14C metodu. Archeobotaninės analizės rezultatai rodo, kad regiono bendruomenės vertėsi sėslia intensyvaus pobūdžio žemdirbyste, kuri buvo viena svarbiausių to meto ekonominių veiklų. Vietiniai žemdirbiai augino įvairius kultūrinius augalus, įskaitant skirtingas javų ir ankštinių augalų rūšis, pritaikytas vietos gamtinei aplinkai ir saugumui užtikrinti. Kaip ir Vakarų Lietuvoje, ekonomiškai svarbiausiomis to meto rūšimis laikytini miežiai ir soros, tačiau kartu auginta nemažai lęšių, žirnių, įvairių rūšių kviečių ir kitų žemė ūkio kultūrų. Zooarcheologiniai tyrimai atskleidžia, kad gyvulininkystė vaidino ne mažiau svarbų vaidmenį. Vis dėlto, skirtingai nei Vakarų Lietuvoje, čia daugiausia buvo auginamos kiaulės ir smulkieji kanopiniai, tuo tarpu galvijai ir arkliai sudarė gerokai mažesnę dalį. Dorojimo žymės kauluose rodo, jog gyvuliai buvo svarbus maisto šaltinis, tačiau tuo jų ekonominė svarba neapsiribojo. Patologijų pėdsakai galvijų plaštakose atskleidžia, kad jie naudoti ir kaip darbiniai gyvuliai. Nedidelis laukinių gyvūnų ir žuvų kaulų skaičius rodo, kad šiuo laikotarpiu medžioklės ir žvejybos svarba jau buvo sumenkusi. Stabiliųjų izotopų matavimai leidžia manyti, kad kultūriniai augalai buvo auginami palankiomis sąlygomis. δ15N matavimais nustatyta, kad pasėliai greičiausiai buvo tręšiami gyvulių mėšlu, δ13C vertės indikuoja, jog augalams nestigo drėgmės ir saulės šviesos. Ryškesnių skirtumų tarp pasėlių kultivavimo sąlygų skirtingose vietovėse nepastebėta. Stabiliųjų izotopų vertės naminių gyvulių kauluose leidžia manyti, kad jų mityba ir gyvenamoji aplinka galėjo būti panaši kaip ir naujaisiais laikais. Šie duomenys ryškiai koreguoja Vėlyvojo Bronzos amžiaus ūkio vaizdą. Tikėtina, kad vietos žemdirbiai praktikavo ne ekstensyvią, kraštovaizdį alinančią, lydiminę žemdirbystę, o nuolatinių laukų kultivavimą, tipišką ir kitiems šio laikotarpio Baltijos jūros regiono kraštams. Galima manyti, kad su tokia žemdirbystės forma glaudžiai susijęs ir šiuo laikotarpiu itin išryškėjęs gyventojų sėslumas. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad tuo metu matomas Vėlyvojo Bronzos amžiaus ūkio vaizdas išlieka gana vienpusiškas. Jis išskirtinai sąlygotas tik ankstyvųjų piliakalnių medžiagos, todėl nauji neįtvirtintų gyvenviečių duomenys galėtų atskleisti egzistavus ir kitokias ūkininkavimo strategijas.This paper presents the findings of a research project aimed at reconstructing the subsistence economy of the Late Bronze Age communities in eastern Lithuania. We focused on examining archaeobotanical and zooarchaeological assemblages from three hillforts alongside δ13C and δ15N stable isotope analysis of plant and animal remains. Our results suggest that local populations primarily relied on growing domestic plants and animals for their subsistence. By the Late Bronze Age, they had already adopted a diverse package of cultivated plants, with barley and millet being the main crops. Also, inhabitants relied on pig and goat/sheep as a primary source for their protein intake. Finally, δ13C and δ15N measurements suggest that farmers engaged in intensive agriculture with semi-permanent field systems and moderate application of manure. Keywords: Late Bronze Age, agriculture, archaeobotany, zooarchaeology, C and N stable isotopes