Persvarstant procesinę ir poprocesinę archeologiją: ar gali istorinis požiūris turėti įtakos aDNR ir archeogenetikos naudojimui

This article addresses the question of the use of modern archaeogenetics, taking into account the history of the discipline of archaeology itself, and comparing the criticisms that processual archaeology received with the criticisms that are currently directed to the use of archaeogenetics and “new” scientific methods. This paper illustrates that there are several parallels between processual archaeology in the 1980s and the criticisms received by contemporary users of archaeogenetics. This can be seen by examining the criticism that both have received and are currently receiving. This article aims to stimulate discussion about how the discipline best applies these scientific methods which are being increasingly used. The paper likewise aims to add to the discourse on how the discipline of archaeology best moves beyond the current concept of mobility and how a historical approach can be useful. At the same time, the work tries to emphasize the importance of learning from the history of one’s discipline and why it is worth taking history as a starting point.Šiame straipsnyje nagrinėjamas šiuolaikinės archeogenetikos naudojimo klausimas, atsižvelgiant į archeologijos mokslo istoriją ir lyginant procesinės archeologijos kritiką su šiandienine archeogenetikos ir „naujų“ mokslinių metodų taikymo kritika. Šis straipsnis iliustruoja keletą panašumų tarp XX a. devintojo dešimtmečio procesinės archeologijos kritikos ir tos, kurios sulaukia šiuolaikiniai archeogenetikos naudotojai. Tai galima matyti, nagrinėjant kritiką, kurios abi šios temos sulaukė anksčiau ir sulaukia iki šiol. Šiuo straipsniu siekiama paskatinti diskusiją apie tai, kaip disciplinos efektyviausiai taiko vis dažniau pasirenkamus mokslinius metodus. Straipsnyje taip pat siekiama papildyti diskusiją apie tai, kaip archeologijos mokslas analizuoja mobilumo sampratą ir kuo gali būti naudingas istorinis požiūris. Kartu straipsnyje stengiamasi pabrėžti mokymosi iš mokslo istorijos svarbą ir tai, kodėl verta imti istoriją kaip atskaitos tašką

Baltų archeologija, kultūros istorija, senovės lietuvių simbolika, Senoji Europa ir Marijos Gimbutienės archeomitologija

Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Gimbutas) (1921–1994) was born and raised in Lithuania within a family of physicians and intellectuals devoted to the preservation of Lithuanian folk culture. She studied archaeology with Professor Jonas Puzinas who was the first scientifically trained archaeologist in independent Lithuania. Marija Gimbutas was thoroughly trained in Eastern European archaeology, Baltic prehistory, Indo-European linguistics, ethnology, history, folklore, mythology, and European languages taught by the most accomplished Lithuanian scholars in their fields. In 1942 she earned a Master՚s degree at Vilnius University for her thesis on “Burial Practices in the Lithuanian Iron Age.” In 1946 she earned her doctorate in archaeology from Tübingen University in Germany before immigrating to the United States in 1949. This paper traces her prodigious production of major publications and scholarly achievements fostered by her multidisciplinary education in Lithuania. It discusses the development of her Kurgan hypothesis, her excavations in Southeastern Europe, her theory of Old Europe, her formulation of archaeomythology, and the ancient veneration of the earth as the source of life.Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Gimbutas) (1921–1994) gimė ir užaugo Lietuvoje, gydytojų, mokslininkų, istorikų ir intelektualų šeimoje. Buvo atsidavusi lietuvių kalbos, tapatybės ir liaudies kultūros išsaugojimui. Ji studijavo archeologiją pas profesorių dr. Joną Puziną, kuris buvo pirmasis aukštuosius mokslus baigęs archeologas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940). Jo sistemingi kursai Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniaus universitete padėjo šios disciplinos mokslinį pagrindą. Marija Gimbutienė buvo atsidėjusi mokslui. Ji nuodugniai studijavo Rytų Europos archeologijos, baltų priešistorės, indoeuropiečių kalbotyros, etnologijos, istorijos, tautosakos, mitologijos ir Europos kalbų dalykus, kuriuos jai dėstė geriausi tų sričių Lietuvos mokslininkai. Ji dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, jose rinko tautosaką ir kaimo moterų išsaugotus dainų žodžius. 1942 m. Vilniaus universitete įgijo magistro laipsnį apgynusi baigiamąjį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“. 1946 m. Tiubingeno universitete Vokietijoje ji įgijo archeologijos daktaro laipsnį. 1949 m. Marija Gimbutienė emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Savo mokslinių tyrimų ir rašymo metais Harvardo universitete, o vėliau dirbdama Europos archeologijos profesore Kalifornijos universitete Los Andžele, Marija Gimbutienė buvo pripažinta pasaulinio lygio Rytų Europos priešistorės ir indoeuropiečių bronzos amžiaus žinove.Šiame straipsnyje pasakojama apie nuostabų Marijos Gimbutienės stambių knygų bei straipsnių rašymą ir pasiekimus moksle, kuriuos paskatino jos daugiadalykis išsilavinimas, įgytas Lietuvoje. Be to, aptariama jos dėmesys lietuvių liaudies simbolikai, kurganų hipotezės formuluotė ir kasinėjimai Pietryčių Europoje. Taip pat nagrinėjama jos skelbta Senosios Europos, kaip taikios, matrifokalinės, ne indoeuropietiškos civilizacijos, teorija, tarpdalykinė archeomitologijos formuluotė ir senovės žemės, kaip gyvybės šaltinio, garbinimo pripažinimas. Be viso to, šis straipsnis aprašo Marijos Gimbutienės sugrįžimą į Lietuvą metai prieš jos mirtį, kai jai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas

Usatovo (Usatove) kultūros kilmė ir chronologija

Usatove was an important southeast European culture, part of Gimbutas’ kurgan cultures, that connected the world of farmers of Old Europe with the rising influence of steppe nomads at the Eneolithic–Bronze Age transition. While the Usatove culture is currently placed within the late Eneolithic–Early Bronze Age chronological period, emerging evidence suggests the culture formed genetically and culturally in the early part of the 4th millennium BCE. We propose that the biological and cultural foundations of Usatove lie at the juncture of the Suvorove–Novodanylivka branch of the Seredny Stig complex of the North Pontic Steppe, the Trypillian farmers of southeast Europe, with influences from Varna–Karanovo VI–Gumelniţa and late Stone Age cultures of the North Caucasus.Usatovo kultūra – svarbi pietryčių Europos kultūra, M. Gimbutienės kurganų kultūrų dalis, eneolito ir bronzos amžiaus sandūroje, didėjant stepių klajoklių įtakai, sujungusi Senosios Europos žemdirbių ir gyvulių augintojų bendruomenių pasaulį. Usatovo kultūra šiuo metu datuojama vėlyvojo eneolito–ankstyvojo bronzos amžiaus laikotarpiu, tačiau atsiranda naujų įrodymų, kad ji genetiškai ir kultūriškai susiformavo IV tūkstm. pr. Kr. pradžioje dėl kitų kultūrų įtakos

Karvė, jautis, moteris, vyras

In the Varna Eneolithic necropolis three gold applications were found with shapes presenting cattle in profile. They have no clear sexual characteristics. These figures are usually interpreted as bulls. Images with analogous shapes occur rarely on ceramic vessels as well.This paper presents a vessel from the settlement mound Kozareva Mogila (Bulgaria). Two anthropomorphic and two zoomorphic figures are depicted on it. The images are schematic, modeled in relief along the entire middle part, arranged in a horizontal belt and alternating anthropomorphic and zoomorphic. The anthropomorphic ones are presented facing the observer, differing from each other only in that one has embossed female breasts. The zoomorphic ones are presented in profile. In shape they are very close to the gold cattle figures from Varna. Like the human figures, one has a clearly marked sex: a phallus in relief. This indicates that one depicts a bull and the other a cow, a rare example of simultaneous presentation of female and male anthropomorphic and zoomorphic images with clearly marked sex. This scene is a key to identifying the gender of the gold zoomorphic figures from the Varna necropolis, commonly called bulls.Varnos eneolito nekropolyje buvo rastos trys auksinės galvijų formos plokštelės. Nors jos neturi aiškių lytinių požymių, galvijų figūros dažniausiai interpretuojamos kaip jaučiai. Panašių formų vaizdai gana retai pasitaiko ir ant keraminių indų. Straipsnyje pristatomas indas iš Kozareva Mogila (Bulgarija) gyvenvietės. Ant jo pavaizduotos dvi antropomorfinės ir dvi zoomorfinės figūros. Atvaizdai schemiški, reljefiški, išdėstyti horizontalia juosta aplink puodo vidurinę dalį. Antropomorfinės ir zoomorfinės figūros sudėliotos pakaitomis. Antropomorfinės figūros vaizduojamos pasisukusios veidu į stebėtoją. Tarpusavyje jos skiriasi tik tuo, kad ant vienos iš jų yra įspaustos moteriškos krūtys. O zoomorfinės figūros vaizduojamos profiliu. Savo forma jos labai panašios į Varnoje aptiktas auksines galvijų figūrėles. Viena iš jų, kaip ir žmonių figūrėlės, turi aiškiai išreikštą lytį – reljefinį falą. Tai rodytų, kad viena iš figūrėlių vaizduoja jautį, o kita – karvę, o tai yra retas atvejis, kai vienu metu kuriami moteriškieji ir vyriškieji antropomorfiniai bei zoomorfiniai atvaizdai, kurių lytis aiškiai išreikšta. Ši scena yra raktas nustatant Varnos nekropolio auksinių zoomorfinių figūrų, paprastai vadinamų jaučiais, lytį

Tarpdisciplininiai vėlyvojo bronzos amžiaus Kukuliškių gyvenvietės (Klaipėdos r.) tyrimai: metodika ir pirminiai rezultatai

The aim of this article is to present the most important results of the archaeological research of the Kukuliškiai settlement (Klaipėda district) in 2017–2020. During 3 seasons of the research, more than 3 hectares of the territory on the Littorina sea terrace were scanned by GPR, 101 geological drills were hammered, and an area of 45m2 was investigated. Fifteen AMS 14C dates were taken from different objects and stratigraphic layers of the settlement. Dating showed that settlement was contemporaneous and occupied around c. 800–400 cal BC. The complexity and scope of the research provides valuable insights into the lifestyle of Late Bronze Age coastal community. The discovery of wooden structures, organic artefacts and ecofacts indicates that the site provides excellent conditions for the survival of organics, of which there are only a dozen in Lithuania. The site and the collected research data, therefore, offer exceptional opportunities for the study of Bronze Age life not only in the coastal Lithuanian, but also in the southeastern Baltic region.Šio straipsnio tikslas yra pristatyti svarbiausius 2017–2020 m. Kukuliškių gyvenvietės (Klaipėdos r.) archeologinių tyrimų rezultatus. Per tris tyrimų sezonus ištirtas 45 m2 plotas, sukaltas 101 geologinis grąžtas, georadaru skenuota daugiau nei 3 ha teritorija. Nustatyta 15 AMS 14C datų iš skirtingų gyvenvietės vietų ir stratigrafinių sluoksnių. Nustatyta, kad gyvenvietė vienalaikė ir buvo apgyventa apie 800–400 m. pr. Kr. Atliktų tyrimų kompleksiškumas ir apimtis atveria galimybes pažinti šios vėlyvojo bronzos amžiaus pajūrio bendruomenės gyvenseną. Aptiktos medinės konstrukcijos, organiniai artefaktai ir ekofaktai rodo, kad čia susidariusios puikios sąlygos organikai išlikti, o tokių priešistorės objektų Lietuvoje yra vos keliolika. Tad šis objektas ir tyrimų duomenys atveria išskirtines galimybes tirti bronzos amžiaus gyvenseną ne tik Lietuvos pajūryje, bet ir visame pietryčių Baltijos regione

Didžioji Deivė ir mėnulis: Kukutenio-Tripolės kultūros vaizdiniai ir simboliai

Maria Gimbutas devoted three fundamental monographs to the study of the religion of prehistoric Europe and the Goddess who, in her opinion, reigned in the sacred space of the population of Neolithic Europe. She believed that modern European civilization has its origins in the early agricultural societies of the Neolithic period from the 7th to the 3rd millennia BC, which corresponds to the term “Old Europe”. According to the researcher, the Great Triune Goddess, associated with the cycle of “birth, nurturing, growth, death, and regeneration”, played a dominant and all-encompassing role in the religion of Old Europe, the “goddess religion”. The analysis of the pictorial tradition of the Cucuteni–Trypillia cultural complex allows us to assert that, in addition to female characters, probably goddesses, the symbolism of the Moon, lunar cycles and sacred images related to the semantic field of the Moon were of particular importance during near 2000 years.Marija Gimbutienė paskelbė tris fundamentalias monografijas, kuriose nagrinėjo neolito laikotarpio Europos religiją ir Didžiąją Deivę, kuri, jos nuomone, karaliavo neolito Europos gyventojų sakralinėje erdvėje. Archeologė manė, kad šiuolaikinės Europos civilizacijos ištakos yra ankstyvosiose neolitinėse žemdirbių visuomenėse, kurios egzistavo nuo VII iki III tūkstm. pr. Kr., ir tai ji pavadino terminu „Senoji Europa“. M. Gimbutienės manymu, Didžioji Triasmenė deivė yra sietina su „gimimo, auklėjimo, augimo, mirties ir atgimimo“ ciklu ir ji atliko dominuojantį ir visa apimantį vaidmenį Senosios Europos religijoje – „deivės religijoje“. Kukutenio-Tripolės kultūros tapybinės tradicijos analizė leidžia teigti, kad, be moteriškų personažų, tikriausiai deivių, ypač svarbi buvo Mėnulio simbolika, mėnulio ciklai ir sakraliniai vaizdiniai, susiję su Mėnulio semantiniu lauku