Spermatogenesis in the turkey (\u3ci\u3eMeleagris gallopavo\u3c/i\u3e): Quantitative approach in immature and adult males subjected to various photoperiods

The objectives of this study were to identify and quantitate the germ cell populations of the testes in sexually mature male turkeys (Trial 1), determine the duration of meiosis based on BrdU labeling and stereological analyses (Trial 2), and examine the impact of various photoperiods on germinal and somatic cell populations in immature and adult males (Trial 3). In Trial 1, both testes within a male had similar stereological components (P \u3e 0.05) for all parameters analyzed. In Trial 2, the duration of Type-1 spermatocytes and round spermatids in turkeys lasted 4.5 ± 0.5 and 2.0 ± 0.5 days, respectively. In Trial 3, the short photoperiod (7L:17D) delayed testicular growth (in the stereological parameters analyzed). In contrast, the effect of a moderately short photoperiod (10.5L:13.5D) was comparable to the effect of a long (14L:10D) or increasing photoperiod (7L:17D to 14L:10D) on the stereological parameters examined. With the exception of the short photoperiod, all other photoperiods used in this study induced comparable early testicular maturation, with maximum testi

Abdominal lymphangiomas in adults: case report and literature review

Intraabdominal lymphangioma is rare and comprises 5% of all lymphangiomas. In adults, it is less common than in children, and because of a benign progress lymphangioma is usually asymptomatic and its diagnosis is quite difficult. However, it is recommended to extirpate lymphangioma surgically to avoid complications. There is the question if lymphangioma should be completely excised to avoid relapses. We present a case of cavernous lymphangioma in an adult male who underwent a partial resection of the tumour. After ten years of observation, there is no evidence of tumour recurrence

Ekscizija ir kiuretažas – optimalus pilonidinės cistos gydymo metodas: literatūros apžvalga

ObjectiveThe aim of the article is to review the literature concerning pilonidal sinus treatment and to suggest the optimal method.MethodsUsing PubMed electronic database the literature published in the period 2010–2016 on pilonidal sinus treatment was re­viewed. The keywords of the search were: pilonidal sinus, curettage, excision, drenage, recurrence. The articles, presenting data on basis of randomized controlled trials and including more than 1000 patients, were analized. To review the long- term results after treatment, the data of prospective randomized studies was analized.ResultsStudies, presenting the effectiveness of the different treatment methods of pilonidal sinus were included in this analysis. The outcome parameters were operating time, healing time, recurrence, complication rate and return to work time. 13 studies were included for the analysis to compare the results of different surgical techniques: the systematic review of the studies done for laying open plus curettage (LOC) procedure reported the recurrence rate – 4.47%, whereas in excision with open healing, it is 11.9%, in excision with marsupialization to 7.1%, in excision with midline closure 20%, and in excision with off midline closure 11%. The mean operating time in LOC is 34.6 min, which is shorter than in other techniques (reaches 89 min). The complication rate in LOC (1.44%) is also lower (as compared to excision with open healing 23.8%). The median time to return to work in LOC is 8.4 days, whereas in different methods it reaches 43 days. The median days taken in wound healing in LOC also seem shorter. In seven out of 13 studies, this procedure was feasible under local anaesthesia. The similar conclusion was drawn by all the studies performing this procedure.ConclusionsEvidence suggests that some of the questions of which is the best surgical technique for pilonidal sinus have now been answered – a “less is more” approach is warranted. Laying open of the pilonidal sinus with curettage of the cavity should be the first-line procedure for pilonidal sinus disease. It has distinct advantages – low recurrence and complication rate, easy to reproduce, short operating time, low cost, possible to do this operation under local anaesthesia, less pain and early return to work time.TikslasRemiantis literatūros duomenimis, pasiūlyti optimalų pilonidinės cistos gydymo metodą.MetodikaNaudojant „PubMed“ elektroninę duomenų bazę peržiūrėta 2010–2016 metais publikuota literatūra, kurios pagrindinė tematika – pilonidinės cistos gydymas. Paieškai naudoti raktiniai žodžiai: pilonidinė cista, kiuretažas, ekscizija, drenažas, recidyvai. Apžvalgai atrinkti straipsniai, kuriuose duomenys pateikti remiantis atsitiktinių imčių bei kontroliuojamų studijų, tyrusių daugiau nei 1000 pacientų, rezultatais, o išvados paremtos statistiškai patikimais rodikliais. Remiantis perspektyviųjų atsitiktinių imčių tyrimų duomenimis apžvelgti ilgalaikiai pilonidinės cistos gydymo rezultatai. Taip pat analizuoti ir nagrinėtų straipsnių literatūros sąraše pateikti literatūros šaltiniai, nepasiūlyti pradinėje paieškoje.Rezultatai Į apžvalgą įtrauktos studijos, lyginančios skirtingų pilonidinės cistos operacinio gydymo būdų efektyvumą. Buvo vertinama:operacijos trukmė, gijimo laikas, recidyvų, komplikacijų dažniai bei grįžimo į darbą laikas. Sisteminė apžvalga ir metaanalizė apėmė 13 studijų, nagrinėjusių pilonidinės cistos atvėrimo ir kiuretažo (CAK) rezultatus. Gauti duomenys palyginti su alternatyviomis pilonidinės cistos gydymo technikomis: recidyvų dažnis CAK pacientų grupėje – 4,47 %, ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo grupėje – 11,9 %, ekscizijos ir marsupielizacijos – 7,1 %, ekscizijos ir pirminio žaizdos užsiuvimo vidurio linijoje – iki 20 %, ekscizijos ir užsiuvimo ne vidurio linijoje – 11 %. Operacijos laikas: CAK – 34,6 min., o kitų operacijų būdų siekia iki 89 min. Komplikacijų dažnis CAK grupėje taip pat mažesnis (1,44 %, palyginti su 23,8 % po ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo). Grįžimo į darbą mediana po CAK – 8,4 dienų, po kitų operacijų šis laikas daug ilgesnis (siekia iki 43 dienų). Žaizdos gijimo trukmė trumpesnė po CAK. Be to, cistos atvėrimas ir kiuretažas gali būti atliktas sukeliant vietinę nejautrą (7 iš 13 studijų). Kitų studijų rezultatai panašūs, pabrėžiama retesni ligos recidyvai, trumpesnė pooperacinio gijimo trukmė bei ankstesnis grįžimas į darbą. Išvados Remiantis apžvelgtų naujausių straipsnių duomenimis, prioritetinis pilonidinės cistos gydymas turi būti kiek įmanoma mažiau agresyvus, tad pirmo pasirinkimo operacija turėtų būti cistos atvėrimas ir kiuretažas. Nors šis būdas senas, bet gerokai pranašesnis už alternatyvius metodus – retesni recidyvai, pooperacinės komplikacijos, operacija lengvai atliekama ir trumpai trunkanti, pigi, jai atlikti pakanka vietinės anestezijos, pooperacinis laikotarpis mažiau skausmingas ir pacientas greičiau grįžta į darbą.

Suaugusiųjų pilvinės limfangiomos: klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga

Intraabdominal lymphangioma is rare and comprises 5% of all lymphangiomas. In adults, it is less common than in children, and because of a benign progress lymphangioma is usually asymptomatic and its diagnosis is quite difficult. However, it is recommended to extirpate lymphangioma surgically to avoid complications. There is the question if lymphangioma should be completely excised to avoid relapses. We present a case of cavernous lymphangioma in an adult male who underwent a partial resection of the tumour. After ten years of observation, there is no evidence of tumour recurrence.Pilvinės limfangiomos pasireiškia retai ir sudaro mažiau nei 5 % visų limfangiomų. Suaugusiesiems limfangiomos pasitaiko rečiau nei vaikams, dėl gerybinės eigos jos būna besimptomės ir sunkiai diagnozuojamos. Vis dėlto siekiant išvengti komplikacijų rekomenduojamas chirurginis limfangiomų šalinimas. Literatūroje išlieka diskusinis klausimas, ar būtina visiškai pašalinti limfangiomas siekiant išvengti jų atkryčio. Mes aprašome kaverninės limfangiomos atvejį vyrui, kuriam buvo atlikta dalinė rezekcija. Po dešimties stebėjimo metų atkryčio nerasta

Rektovaginalinių fistulių gydymas naudojant Martius lopą: klinikinis atvejis

ĮžangaRektovaginalinė fistulė yra apibūdinama kaip epitelizuota nenormali jungtis tarp tiesiosios žarnos ir makšties. Ši fistulė sudaro apie 5 % visų tiesiosios žarnos ir išangės fistulių. Dažniausios rektovaginalinės fistulės atsiradimo priežastys yra gimdymotraumos, lėtinės uždegiminės žarnų ligos, žema priekinė tiesiosios žarnos rezekcija, hemorojinių mazgų ir dubens srities chirurgija. Gydymo galimybių yra daug: endorektalinis, transvaginalinis ar transperinealinis uždarymas, pažeistos vietos rezekcija,gydymas autologinėmis kamieninėmis ląstelėmis, fistulės drenavimas ar graciloplastika. Esant žemai rektovaginalinei fistulei, Martius lopas yra tinkamas pasirinkimas dėl gerų pooperacinių rezultatų bei mažo donorinės vietos kosmetinio irfunkcinio pažeidimo.Klinikinis atvejisPacientei buvo diagnozuotas žemas tiesiosios žarnos navikas ir po neoadjuvantinės chemoradioterapijos atlikta priekinė tiesiosios žarnos rezekcija bei suformuota prevencinė ileostoma. Tos pačios hospitalizacijos metu ileostoma uždaryta. Pooperaciniu laikotarpiu atsirado rektovaginalinė fistulė. Tuomet pacientė gavo adjuvantinę chemoterapiją. Po jos atlikta graciloplastika ir suformuota ileostoma. Po dviejų mėnesių rektovaginalinė fistulė vėl pasikartojo. Dėl rektovaginalinės fistulėsrecidyvo alikta Martius lopo operacija. Praėjus mėnesiui po operacijos, apžiūrėdamas pacientę chirurgas rektovaginalinės fistulės recidyvo nerado.IšvadosMartius lopo technika naudojant riebalinio audinio lopą yra tinkamas pasirinkimas gydant rektovaginalines fistules.Reikšminiai žodžiai: rektovaginalinė fistulė, Martius lopasThe Martius flap for repair of low rectovaginal fistula: a case reportDonatas Danys, Narimantas Evaldas Samalavičius, Gytis Žaldokas, Edgaras Smolskas BackgroundRectovaginal fistula is defined as an epitheliumlined abnormal communication between the rectum and the vagina. It is reported to represent approximately 5% of all anorectal fistulas. The most common causes of rectovaginal fistulas are obstetric traumas, chronic inflammatory bowel diseases, low anterior rectal resection, hemorrhoid and pelvic surgery. There are many treatment options, such as endorectal, transvaginal or transperineal closure, resection of the affected part, treatment with autologous stem cells, seton drainage or graciloplasty. For low fistulas, the Martius flap is referred to as an excellent choice of tissue transfer with no functional and low cosmetic deficit of the donor site.Case reportA patient was diagnosed with low rectal cancer and after neoadjuvantive chemoradiotherapy underwent anterior rectal resection. Preventive ileostomy was made. Later, due to the fluent postoperative progress, ileostomy closure was performed. In the postoperative period, a rectovaginal fistula occurred. Then, the patient was given adjuvantive chemotherapy. After that, graciloplasty for the rectovaginal fistula and ileostomy were performed. After two months, a rectovaginal fistula occurred again, and the Martius flap repair was performed.ConclusionThe Martius flap technique using a fat pad flap is a decent choice for low rectovaginal fistulas. A well vascularised interposition flap between the vagina and the rectum gives good results.Key words: rectovaginal fistula, the Martius fla

Tiesiosios žarnos iškritimo chirurginis gydymas – vieno centro patirtis

BackgroundNo consensus on the optimal procedure for repair of rectal prolapse (RP) exist. We present the results of our 10 year experience of Vilnius University Hospital Santariskiu Klinikos.Patients and methodsRetrospective review was performed of the patients, operated on for rectal prolapse between 2005 and 2016. Patients were divided into two groups – internal recal prolapse (IRP) and complete rectal prolapse (CRP). Perioperative data between two groups were analysed. Statistical data analysis was carried out using the SPSS 20.0 software. To assess the difference between rectal prolapse groups of statistical methods the χ2 test was used. Data were considered statistically significant at p < 0.05.Results89 patients between 2005 and 2016 underwent surgical treatment for rectal prolapse at our department. IRP group included 52 (58,4%), CRP – 37 (41,6%) patients. The male/female ratio was 1/6,4, the mean age was 58,3±15,2 years. Defecography was performed for 29 (32,6%)patients in IRP group and for 12 (13,5%) – in CRP group (p<0,001). 7 (7,9%) patients in CRP group had previous surgical procedure for RP while in IRP group there were none (p=0,02). The most common management of IRP included 6 strategies (n=25, 67,5% of group); of CRP – 3 different procedures (n=38, 73,1% of group) (p=0,003). Mean hospital stay in IRP group was significantly (p=0,014) longer (9,78±4,6 days) than in CRP group (7,58±3,7 days). Mortality rate was 0 %. Mean follow-up (14 patients) was 20,93±17,21 months.ConclusionThere is no evidence-based consensus regarding treatment of rectal prolapse. Management of IRP covered a more diverse range of surgical options, including of open approach. Thus, hospital stay was longer, but no mortality occurred. Further follow-up for evaluation of long-term outcome is necessary.ĮvadasDėl vienos tiesiosios žarnos iškritimo gydymo strategijos nesutariama. Mes apžvelgėme tiesiosios žarnos iškritimo gydymą Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose.Pacientai ir metodaiRetrospektyviai tirti pacientai, operuoti dėl tiesiosios žarnos iškritimo 2005–2016 metais. Pacientai suskirstyti į dvi grupes – viso storio iškritimo (CRP) ir vidinio iškritimo (IRP). Buvo palyginti perioperaciniai grupių duomenys. Duomenys apdoroti statistinio duomenų paketo SPSS 20.0 versija. Skirtumas tarp grupių lygintas remiantis chi kvadrato testu, vertintas kaip reikšmingas,jei p vertė buvo < 0,05.RezultataiMinėtu laikotarpiu operuoti 89 pacientai. Dėl vidinio iškritimo – 52 (58,4 %), dėl viso storio iškritimo – 37 (41,6 %). Vyrų ir moterų santykis buvo 1/6,4, vidutinis amžius – 58,3 ± 15,2 metų. Defekografija atlikta 29 (32,6 %) IRP grupės ir 12 (13,5 %) – CRP grupės pacientams (p < 0,001). Septyni (7,9 %) CRP grupės pacientai praeityje buvo operuoti dėl tiesiosios žarnos iškritmo, o IRP grupėje anksčiau operuotų pacientų nebuvo (p=0,02). IRP grupės pacientai buvo operuoti šešiais būdais, o CRP – trimis būdais (p = 0,003). Vidutinė IRP grupės pacientų hospitalizacijos trukmė buvo ilgesnė (p = 0,014) (9,78 ± 4,6 dienos) negu CRP grupės (7,58 ± 3,7 dienos). Mirštamumas buvo 0 %. Vidutinė 14 pacientų stebėjimo trukmė buvo 20,93±17,21 mėnesio.IšvadaIki šiol nesutariama dėl to, kuri operacija tinkamiausia sergantiesiems tiesiosios žarnos iškritimu. Laparoskopinė ventralinė rektopeksija tinkleliu šiuo metu yra populiariausia operacija šiai ligai gydyti

Transanalinė totalinė mezorektalinė ekscizija (taTME): pirmoji mūsų patirtis

Transanal total mesorectal excision (taTME) is a new natural orifice translumenal endoscopic surgery modality combined of three rectal surgery techniques. Detailed analysis of the taTME is the object of this article. We submit the report of three taTME procedures for histologically confirmed rectal adenocarcinoma that were performed for the first time in Lithuania, Vilnius University Hospital Santariskiu Klinikos.Transanalinė totalinė mezorektalinė ekscizija (taTME) yra naujas endoskopinis natūralių angų chirurgijos būdas, susidedantis iš trijų tiesiosios žarnos chirurginių metodų. Šiame straipsnyje detaliai aprašoma taTME chirurginė technika bei pristatomos pirmosios trys taTME procedūros, kurios buvo atliktos Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose

Surgical site infection after gastrointestinal surgery in high-income, middle-income, and low-income countries: a prospective, international, multicentre cohort study

Background: Surgical site infection (SSI) is one of the most common infections associated with health care, but its importance as a global health priority is not fully understood. We quantified the burden of SSI after gastrointestinal surgery in countries in all parts of the world. Methods: This international, prospective, multicentre cohort study included consecutive patients undergoing elective or emergency gastrointestinal resection within 2-week time periods at any health-care facility in any country. Countries with participating centres were stratified into high-income, middle-income, and low-income groups according to the UN's Human Development Index (HDI). Data variables from the GlobalSurg 1 study and other studies that have been found to affect the likelihood of SSI were entered into risk adjustment models. The primary outcome measure was the 30-day SSI incidence (defined by US Centers for Disease Control and Prevention criteria for superficial and deep incisional SSI). Relationships with explanatory variables were examined using Bayesian multilevel logistic regression models. This trial is registered with ClinicalTrials.gov, number NCT02662231. Findings: Between Jan 4, 2016, and July 31, 2016, 13 265 records were submitted for analysis. 12 539 patients from 343 hospitals in 66 countries were included. 7339 (58·5%) patient were from high-HDI countries (193 hospitals in 30 countries), 3918 (31·2%) patients were from middle-HDI countries (82 hospitals in 18 countries), and 1282 (10·2%) patients were from low-HDI countries (68 hospitals in 18 countries). In total, 1538 (12·3%) patients had SSI within 30 days of surgery. The incidence of SSI varied between countries with high (691 [9·4%] of 7339 patients), middle (549 [14·0%] of 3918 patients), and low (298 [23·2%] of 1282) HDI (p < 0·001). The highest SSI incidence in each HDI group was after dirty surgery (102 [17·8%] of 574 patients in high-HDI countries; 74 [31·4%] of 236 patients in middle-HDI countries; 72 [39·8%] of 181 patients in low-HDI countries). Following risk factor adjustment, patients in low-HDI countries were at greatest risk of SSI (adjusted odds ratio 1·60, 95% credible interval 1·05–2·37; p=0·030). 132 (21·6%) of 610 patients with an SSI and a microbiology culture result had an infection that was resistant to the prophylactic antibiotic used. Resistant infections were detected in 49 (16·6%) of 295 patients in high-HDI countries, in 37 (19·8%) of 187 patients in middle-HDI countries, and in 46 (35·9%) of 128 patients in low-HDI countries (p < 0·001). Interpretation: Countries with a low HDI carry a disproportionately greater burden of SSI than countries with a middle or high HDI and might have higher rates of antibiotic resistance. In view of WHO recommendations on SSI prevention that highlight the absence of high-quality interventional research, urgent, pragmatic, randomised trials based in LMICs are needed to assess measures aiming to reduce this preventable complication

Lithuanian clinical trial of treatment of hemorrhoids

Double-blind randomized controlled trial comparing laser hemorrhoidoplasty with sutured mucopexy and excisional hemorrhoidectom

Lietuviškasis hemorojaus gydymo klinikinis tyrimas

Double-blind randomized controlled trial comparing laser hemorrhoidoplasty with sutured mucopexy and excisional hemorrhoidectom