Hybrids, Chimeras, Aberrant Nuptials:: New Modes of Cohabitation in Bioart

The essay examines different cases of bioart, which, by combining biological materials and technological processes, present new forms of biological assemblages. For example, such collectives as Tissue Culture and Art Project and Art Orienté Objet, artists Eduardo Kac, ORLAN, Maja Smrekar and Robertina Šebjanič invent new forms of hybridization and symbiotic forms of cohabitation. The essay will question what is so specific in bioart and in what respect does it differ from scientific research conducted in laboratories, or fromsome biological phenomena found in the natural world. My hypothesis is that bioart introduces a specific mode of bio-performativity and creates a unique moment of bio-presence: it does not represent but presents and produces new material bodies, which are living and decaying in our presence. The essay will seek to discuss the specific time in which these Semi-Living objects perform their existence: this time, which is “the time of the now”, can be called (in Giorgio Agamben’s terms) kairos and contrasted with our habitual chronological time.Kairos is a messianic time, a contraction of time (similar to time in specific laboratory conditions), which helps to imagine new ways of organizing living materials. In this sense, bio-presence and bio-performativity can be seen as a resistance to the habitual arrangement of space and time and its biopolitical implication

Producing Bare Life in the Anthropo-scene

The article discusses the notion of the Anthropocene as a kind of anthropological machine, closely related to the regime of visuality. Giorgio Agamben points out that the anthropological machine is always an optical machine, which helps to induce visibility as an essential element of power. Similarly, Nicholas Mirzoeff discusses Anthropocene visuality as a technique which is always hierarchical and autocratic, helping to maintain the visualizer’s material power. Mirzoeff suggests that the biopolitical effects of visuality can be confronted by “countervisuality”, a strategy, which abandons visuality in order to achieve political equality. However, in this article I will argue that Anthropocene visuality should not be abandoned but rather reversed or redirected. In this regard, reversed visuality would mean not the replacement of the aesthetic with the political, but, on the contrary, the replacement of anthropocentric aesthetics with a different kind of aesthetics, which includes a non-human or not-quitehuman gaze. If Anthropocene visuality silently presumes that the place from which it represents will remain forever intact, then post-Anthropocene visuality demonstrates that the mechanisms of exclusion and subjection are easily interchangeable and that every living being can potentially bec ome “bare life”

Tarptautinių mediacijos būdu pasiektų susitarimų priverstinis vykdymas

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] Upon the recent finalization of the Singapore Mediation Convention, a comparative analysis is conducted in the article between the newly prepared instrument and two other international enforcement mechanisms of mediated agreements offered by the EU Mediation Directive and SIAC-SIMC Arb-Med-Arb protocol, both currently in force.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Atsižvelgiant į neseniai baigtą rengti Singapūro mediacijos konvencijos tekstą, straipsnyje pateikiama lyginamoji naujosios konvencijos bei šiuo metu galiojančių ES mediacijos direktyvos ir SIAC-SIMC Arb-Med-Arb protokolų analizė, nagrinėjant tarptautinių mediacijos būdų pasiektų susitarimų priverstinio vykdymo galimybes

Nomadic Performativity and the Immanent Ethics of Life

This essay discusses Gilles Deleuze and Félix Guattari’s notion of nomadology, which can be used as the basis for an ontological and aesthetic alternative to our understanding of representational theatre. Referring to different meanings of nomadology, the essay argues for the notion of nomadic performativity, which can be applied to recent non-representational performative practices. For this purpose the essay makes an indirect comparison between Deleuze and Guattari’s philosophical ideas and their sporadic insights into art, such as Francis Bacon’s paintings and Antonin Artaud’s theatre. Deleuze discusses theatre in “One Less Manifesto”, his only text directly dedicated to theatre and to Carmelo Bene’s productions. Referring to the structural deformations in Bene’s work, Deleuze argues for non-representational theatre, based not on representation and identity but on continuous variation and differentiation. In other words, if theatre as a form of representation creates a striated and hierarchized space that embodies and increases power, the non-representational theatre creates a nomadic smooth space of continuous variation, which transposes everything into a constant becoming. In this respect nomadic performativity covers these meanings: first, it is a distribution of intensities, which come to replace forms, bonds, organized hierarchies; second, it refers to fusional multiplicities rather than self-identical subjects; and third, it opens up the potential for change and “becoming-minor” instead of representing major figures of power

Gajos teorija: tarp autopoezės ir simpoezės

The article discusses the development of the Gaia Hypothesis as it was defined by James Lovelock in the 1970s and later elaborated in his collaboration with biologist Lynn Margulis. Margulis’s research in symbiogenesis and her interest in Maturana and Varela’s theory of autopoiesis helped to reshape the Gaia theory from a first-order systems theory to second-order systems theory. In contrast to the first-order systems theory, which is concerned with the processes of homeostasis, second-order systems incorporate emergence, complexity and contingency. In this respect Latour’s and Stengers’s takes on Gaia, even defining it as an “outlaw” or an anti-system, can be interpreted as specific kind of systems thinking. The article also discusses Haraway’s interpretation of Gaia in terms of sympoiesis and argues that it presents a major reconceptualization of systems theory.Straipsnyje aptariama Gajos hipotezės raida, pradedant tuo, kaip Jamesas Lovelockas ją suformulavo 1970 metais, ir atskleidžiant, kaip vėliau ją modifikavo bendradarbiaudamas su biologe Lynn Margulis. Margulis simbiogenezės teorija bei iš Humberto Maturanos ir Francisco Varelos perimta autopoezės samprata padėjo performuluoti Gajos hipotezę iš pirmojo lygmens sistemų teorijos į antrojo lygmens sistemų teoriją. Priešingai nei pirmojo lygmens sistemų teorija, kuri remiasi homeostazės principu, antrojo lygmens sistemų teorija inkorporuoja netikėtai pasireiškiančius, sudėtingus ir atsitiktinius elementus. Šiuo požiūriu Bruno Latouro ir Isabelle Stengers pasiūlytos Gajos interpretacijos, net ir akcentuojančios „atskalūnišką“ ir antisisteminį Gajos pobūdį, vis dar gali būti aiškinamos kaip sistemų teorijos atmainos. Straipsnyje autopoezės teorija taip pat lyginama su Donnos Haraway pasiūlyta simpoezės samprata bei teigiama, kad būtent simpoezė leidžia naujai konceptualizuoti pačią sistemų teoriją

Klaidinantis Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari knygos Kas yra filosofija? vertimas

Deleuze, G., Guattari, F., 2019. Kas yra filosofija? Vertė Daina Habdankaitė, Nijolė Keršytė. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 242 p. ISBN 978-609-8236-06-

Žaliosios koncepcijos įgyvendinimas Klaipėdos jūrų uoste

Uostai yra tarptautinės prekybos pagrindas ir pagrindinis globalizacijos rodiklis. Dėl stebimų aplinkos pokyčių ekologiškų uostų veikla tampa vis aktualesnė. Siekdami išvengti negrįžtamų, neigiamų aplinkos pokyčių, uostai diegia Žaliojo uosto koncepciją. Žalioji veikla yra jūrų uostų tendencija visame pasaulyje, o aplinkos valdymas tampa svarbiu šitos uosto veiklos įgyvendinimo veiksniu. 2022 metais Klaipėdos valstybinis uostas parengė ir ėmėsi įgyvendinti Žaliojo uosto koncepciją, taip nubrėždamas gaires tolimesniam darniam uosto vystymuisi. Šios koncepcijos pagrindinis uždavinys ne tik įvertinti KVJU daromą poveikį aplinkai, bet ir numatyti priemones, kaip mažinti daromą poveikį. Šio tyrimo tikslas – remiantis taršos duomenimis, Žaliojo uosto koncepcijoje numatytais veiksmais, pasiūlyti santykinius taršos rodiklius, leidžiančius ateityje geriau įvertinti taikomų aplinkosauginių priemonių veiksmingumą

Demokratijos pažadas

The article analyses recent critical reflections about the nature of democracy. The first chapter is devoted to the notion of “radical democracy”, as described by Ernesto Laclau and Chantal Mouffe. “Radical democracy” seeks to legitimize conflicts and disagreements because the very moment of the resolution of conflicts denies the antagonistic nature of democracy. The notion of “radical democracy” comes very close to the position of deconstruction, discussed in the second chapter. Jacques Derrida speaks about the “democracy to come”, which means that the fulfillment of democracy is never possible in the present moment. These deconstructivist notions of democracy are contrasted with Slavoj Þiþek’s idea of “real political action”, discussed in the third chapter. Þiþek insists that “real political action” resolves the aporias of decision and changes the very coordinates of democratic imaginary.Straipsnyje analizuojamos šiuolaikinės kritinės teorijos, reflektuojančios demokratijos prigimtį ir jos įgyvendinimo paradoksus. Pirmame skyriuje nagrinėjama Chantal Mouffe ir Ernesto Laclau apibrėžta „radikalios demokratijos“ samprata. „Radikali demokratija“ siekia išsaugoti konfliktus ir nesutarimus, nes bet koks konfliktų sprendimas paneigtų antagonistinę demokratijos prigimtį. „Radikalios demokratijos“ samprata artima dekonstrukcijos projektui, aptariamam antrame skyriuje. Jacques’as Derrida demokratiją supranta kaip nuolatos būsimą ar ateinančią demokratiją, t. y. tokią, kurios išsipildymas neįmanomas dabartyje. Šioms dekonstruktyvistinėms nuostatoms priešpriešinama Slavojaus Žižeko „tikro politinio veiksmo“ samprata, aptariama trečiame skyriuje. „Tikras veiksmas“ turėtų „išspręsti“ sprendimo aporijas ir iš naujo apibrėžti demokratinės vaizduotės koordinates

Darbuotojų profesinio saviveiksmingumo, struktūrinio įgalinimo ir įsitraukimo į darbą sąsajos

Nowadays the competitive advantage of any organization mainly relies not only on technologies or material resources but also on competitive, energetic, engaged employees, who are willing to share their knowledge, skills, and experience. Organizations must not only recruit talents but also inspire them and create the conditions in which they reveal themselves and have the prospect for professional growth. According to Bandura (1982), the personal belief of how well one can execute courses of action required to deal with prospective situations may become crucial for work success. The present study integrates Bandura’s (1982; 1989) Social Cognitive, Kanter’s (1977; 1979) Structural Empowerment, and Schaufeli and Bakker’s(2004) Work Engagement theories and is aimed (1) to analyze the relationships between employee occupational self-efficacy, structural empowerment, and work engagement and (2) to determine the role of occupational self-efficacy in the relationships between the elements of structural empowerment and work engagement. A total of 1636 specialist level employees from one Lithuanian public sector organization were surveyed online. Ninety four percent of the respondents were female, six percent were male. The average age of the respondents was 45.71 (SD = 10.34) years, with the average of 8.29 (SD = 7.23) years of working experience. All respondents had higher education. Occupational self-efficacy was measured using the Schyns & von Collani (2002) OCCSEEF scale (short version), structural empowerment elements (access to opportunity, information, support, and resources, informal power and formal power) were measured using the Conditions of Work Effectiveness Questionnaire – II (CWEQ – II) (Laschinger, Finegan, Shamian, & Wilk, 2001), and the Utrecht Work Engagement Scale (UWES-9) (Schaufeli, Bakker, & Salanova, 2006) was used to measure work engagement. Structural equation modelling (SEM) was applied to determine the mediating role of occupational self-efficacy in the relationships between elements of structural empowerment and work engagement. The analysis revealed that all dimensions of structural empowerment positively predicted occupational self-efficacy, and that occupational self-efficacy positively predicted work engagement. Formal power directly positively predicted work engagement, occupational self-efficacy fully mediated the relationship between informal power and work engagement and partially mediated the relationships between certain predictors (access to opportinity, information, and resources) and work engagement. Despite some limitations (e.g., this being a cross-sectional study, and that specialist level employees were surveyed from one organization), the results of the study highlighted, first, that employee occupational self-efficacy and work engagement might be strengthened by empowering organizational structures, and, second, that occupational self-efficacy is an important personal characteristic explaining the relationships between empowering organizational structures and employee work engagement. Perspectives for future research and practical implications are discussed.Šiuolaikinių organizacijų konkurencinis pranašumas labiau priklauso ne nuo technologijų ar materialinių išteklių, o nuo darbuotojų, kurie yra kompetentingi, energingi, įsitraukę į darbą ir pasirengę į jį investuoti žinias, įgūdžius, patirtį. Organizacijos turi ne tik įdarbinti talentus, bet ir juos įkvėpti bei sukurti sąlygas, kuriomis jie atsiskleidžia ir turi profesinio augimo perspektyvų. Straipsnyje nagrinėjamas darbuotojų profesinio saviveiksmingumo reiškinys, integruojant Bandura (1982; 1989) socialinę kognityvinę, Kanter (1979) įgalinimo teorijas ir Schaufeli ir Bakker (2004) įsitraukimo į darbą koncepciją. Tyrimo tikslas – išnagrinėti darbuotojų profesinio saviveiksmingumo, struktūrinio įgalinimo ir įsitraukimo į darbą sąsajas. Tyrime dalyvavo 1 636 vienos viešojo sektoriaus organizacijos darbuotojai, tyrimo metodas – anketinė apklausa. Naudotos profesinio saviveiksmingumo, struktūrinio įgalinimo ir įsitraukimo į darbą vertinimo priemonės. Rezultatai: visi struktūrinio įgalinimo dėmenys tiesiogiai prognozuoja profesinį saviveiksmingumą, didesnis saviveiksmingumas numato didesnį įsitraukimą į darbą. Formali galia numato įsitraukimą į darbą tiesiogiai, neformali galia veikia tik per tarpinį kintamąjį – profesinį saviveiksmingumą, o prieigos prie informacijos, galimybių, išteklių ryšį su įsitraukimu į darbą profesinis saviveiksmingumas veikia kaip dalinis tarpinis kintamasis. Šie įgalinimo būdai numato įsitraukimą į darbą iš dalies tiesiogiai ir iš dalies – per profesinį saviveiksmingumą. Tyrime patvirtinta profesinio saviveiksmingumo reikšmė organizacinės makroaplinkos veiksnių ryšiams su darbuotojų įsitraukimu į darbą. Straipsnyje aptariamos ir praktinio pritaikymo galimybės