Vosylius Sezemanas. Dvasios ir materijos sąryšis. Pagrindinių teiginių sąvadas (vertimas)

Pratarmę, rankraščio nuorašą ir vertimą parengė Dalius Jonkus, Lietuvos kultūros tyrimų instituta

Apie aukštesnės realybės fenomenologiją

This article analyzes the experience of heightened reality, whereby subjects feel or think that what they are facing is reality itself, or somehow a ‘more real reality’, a hyperreality. My main examples for this specific kind of metacognitive supervision are from reports about the near-death experience, the psychedelic experience and the mystical experience. I will interpret accounts of such experiences using first of all philosophical phenomenology and theories of sense of reality. I criticize and try to complement Martin Fortier’s model of the plural taxonomy of sense of reality. In addition, I propose a triadic model of the experience of reality and, based on the analysis of the testimonies of heightened reality, I have developed a triadic model, according to which one dimension of reality experience is merely heightened reality, the other two being self-evident immersion in reality and the irruptive suspension of ordinary experience.Straipsnyje analizuojama aukštesnės realybės patyrimas, kuomet subjektai jaučia ar galvoja, kad kaip tik tai, su kuo jie susiduria, ir yra pati realybė, kad šioji yra „tikresnė tikrovė“, hiperrealybė. Pagrindiniai nagrinėjami šios savotiškos metakognityvinės supervizijos pavyzdžiai yra priešmirtinio, psichodelinio ir mistinio patyrimo liudijimai. Juos interpretuoju remdamasis visų pirma filosofine fenomenologija ir realybės pojūčio teorijomis. Aš kritiškai analizuoju ir siekiu papildyti Martino Fortier modelį bei jo realybės pojūčio taksonomiją. Siūlau triadinį realybės patyrimo modelį ir, remdamasis aukštesnės realybės patyrimo liudijimais, teigiu, kad viena realybės patyrimo dimensijų yra tiesiog aukštesnioji realybė, o kitos dvi – tai arba akivaizdus panirimas į realybę, arba veržlus kasdienio patyrimo suspendavimas

Atsisveikinant su svajone: kodėl suvokiamumo argumentai nepajėgia atskleisti sąmonės metafizikos

 In this paper, I present a novel objection to Chalmers’s “master argument” against the privileged strategy of ‘type B’ physicalists to account for the explanatory gap (the “phenomenal concepts strategy”). Specifically, I argue that the second horn of the master argument gets wrong why zombies cannot have our epistemic situation with regard to consciousness. Zombies cannot have a kind of mental state that we have. If something must have all of our psychological attributes to share our epistemic situation, then zombies cannot serve the purpose of the second horn of the dilemma. By way of background, I begin by briefly outlining a related argument against physicalism, also advanced by D. Chalmers – the “conceivability argument.” I highlight some of the primary challenges with this argument and present additional criticisms. Finally, through a brief examination of panprotopsychism, I consider what lies ahead if Chalmers’s arguments are conceded. I conclude that the phenomenal concept strategy is a sound explanation for why the conceivability of zombies likely does not imply their metaphysical possibility. Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą prieš fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės

Geriausia politinė santvarka klestinčiam gyvenimui: Aristotelio politinė teorija ir jos reikšmė emancipacinei politikai

The aim of this paper is to discuss the issue of the best constitution given Aristotle’s account of human flourishing articulated in the Nicomachean Ethics. There, Aristotle claims that monarchy is the supreme form of constitution. A similar claim is repeated in Politics. The paper argues that these claims sit uneasily with Aristotle’s teleological accounts of the polis, the citizen, and his discussion of the virtues of the citizen and the good man in Politics. Given Aristotle’s philosophical definition of the state as “an association of equals for the sake of the best possible life” and his notion that “the best is happiness, and that consists in excellence and its perfect actualization and its employment”, and Aristotle’s argument on the relationship between the good man and the good citizen, this paper concludes that the best constitution is politeia. Yet, simply to argue so is not enough if we are to rescue Aristotle from his inconsistencies and his claims on “natural inequalities”. Finally, a more radical interpretation of Aristotle is outlined, which rejects Aristotle’s separation between the oikos and the polis and argues that the verticality of the former is philosophically arbitrary and contradicts the revolutionary implications of Aristotle’s normative teleology.Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms

Apie patyrimą ir ateinantį mąstymą vėlyvojo Schellingo filosofijoje

This paper discusses late Schelling’s concept of experience and its significance regarding the relationship between thought and reality as presented in his Berlin lectures. The question is raised as to what extent his proposed transformation of the modern concept of experience is important for questioning the future of the contemporary philosophical discourse in the context of the “inaccessibility of experience,” as proposed by Benjamin and Agamben. The text argues that, instead of grounding the possibility of experience in the immanent or transcendental forms of subjectivity, the Schellingian alternative allows rethinking experience from the perspective of a radical future. By emphasizing the ontological dimension of experience, its inherent relationship with the question of freedom, and the problem of facticity of thinking itself, it becomes possible to place experience beyond the subject-object relation, immediacy, or sensory and objective cognition. This, it is also argued, allows us to reconsider the role of experience for metaphysics in the light of both post-Kantian and post-idealist forms of self-consciousness.Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje

Skausmas kaip antrinė savybė: fenomenologinė prieiga

This work proposes that pain meets the requirements of being characterized as a secondary quality, as it covers, like a color, a determined extension. The argument seeks to establish a literal pain-color analogy through an inquiry into the intensity and location of the pain. From the classic intensity/location relationship reported by patients with acute appendicitis, three degrees of pain are distinguished: mild, moderate, and severe. The objective is only achieved by examining the Body’s extensional determinations (primary quality) insofar as each of these degrees of pain covers three particular measures. Once these three measures have been explored according to the perforation process (tissue damage), the work ends by identifying pain as a transcendent moment.Šiame darbe teigiama, kad skausmas gali būti apibūdintas kaip antrinė savybė, kadangi jis, kaip ir spalva, turi apibrėžtą ekstensiją. Straipsnyje siekiama nustatyti tiesioginę skausmo ir spalvos analogiją tyrinėjant skausmo intensyvumą ir vietą. Remiantis klasikiniu ūmaus apendicito priepuolį patyrusių pacientų nusakytu skausmo stiprumo ir vietos santykiu, išskiriami trys skausmo laipsniai: nežymus, vidutinis ir stiprus. Tikslas pasiekiamas tik ištyrus kūno apimties determinacijas (pirminė savybė) tiek, kiek šie skausmo laipsniai apima tris konkrečius matavimus. Įvertinus šiuos tris konkrečius matavimus pagal perforacijos procesą (audinio sužalojimą), straipsnyje skausmas pripažįstamas transcendentiniu momentu

Non-adaequatio: negatyvioji dialektika tarp Kanto ir Hegelio

The aim of this article is to frame Adorno’s concept of ‘nonidentity’ in the context of German idealism, namely, the philosophies of Kant and Hegel. The thesis to be defended is that “Secularization of Metaphysics” entails relinquishing, as well as prolongation of the German idealist tradition. The argument is developed in the following steps: 1) the constitution of an autonomous transcendental subject is shown to be rooted in the idea of Enlightenment; 2) by reconstructing Adorno’s conception of truth as non-adaequatio, I claim that Adorno’s philosophy is conducted from the perspective of the end of philosophy; 3) the sociohistorical character of the concept of ‘nonidentity’ is discussed in relation to Adorno’s understanding of history; 4) the concept of ‘nonidentity’ is discussed as implying a continuation of the Kantian project on a metacritical level; 5) Adorno’s critique of Kant is reconstructed in the context of Hegel’s Faith and Knowledge.Straipsnyje Adorno materialaus „netapatumo“ filosofema kontekstualizuojama vokiečių idealizmo tradicijos, konkrečiai – Kanto ir Hegelio filosofijos, kontekste. Ginama tezė, kad „sekuliarizuoti metafiziką“ Negatyviojoje dialektikoje reiškia vokiečių idealizmo, kaip tradicijos, įveiką, jos paneigimą ir kartu – pratęsimą. Tezę ginu šiais žingsniais: 1) parodau Apšvietos susietumą su autonomiško transcendentalinio subjekto steigtimi; 2) kontekstualizuodamas Adorno tiesos sampratą kaip non-adaequatio, rekonstruoju Adorno argumentą prieš Hegelį; 3) aptardamas Adorno istoriškumo sampratą išryškinu jo netapatumo filosofemos socioistorinį turinį; 4) parodau, kaip netapatumo filosofema veikia kaip ratio apribojimas, o kartu ir kaip mėginimas mąstyti tapatumą iš netapatumo perspektyvos; 5) rekonstruoju Adorno argumentą prieš Kantą santykyje su jo filosofijos metakritika Hegelio Tikėjime ir žinojime

Abichtas ir Sniadeckis: apie audringą filosofinį disputą Vilniaus imperatoriškajame universitete 19 a.

The article presents the results of source research conducted on the scholarly and teaching activities of the German philosopher and educator Johann Heinrich Abicht (1762–1816) who in 1804 was employed at the Imperial University of Vilnius. Research in Lithuanian, Polish, Ukrainian, and German archives has revealed many facts about Abicht’s scholarly and teaching activities in Vilnius, most of which fall during the period when Jan Śniadecki (1756–1830) was Rector at the Imperial University of Vilnius. In this paper I argue that it was Abicht and his Vilnius-based scholarly and teaching activities that were the direct cause of Śniadecki’s publication of the essay On Metaphysics in 1814, and indirectly also the trigger for all of Śniadecki’s later philosophical writings.Šis straipsnis pateikia rezultatus šaltinių tyrimo, atlikto nagrinėjant vokiečių filosofo bei švietėjo Johanno Heinricho Abichto (1762–1816) mokslinę bei dėstymo veiklą. 1804 m. Abichtas buvo priimtas dirbti Vilniaus universitete. Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Vokietijos archyvų tyrimas atskleidė nemažai Abichto akademinės bei dėstymo veiklos Vilniuje faktų, dauguma kurių yra iš laikotarpio, kuomet Jonas Sniadeckis (1756–1830) buvo Vilniaus imperatoriškojo universiteto rektoriumi. Šiame straipsnyje teigiama, kad būtent Abichtas bei jo mokslinė ir dėstymo veikla Vilniuje buvo tiesioginė priežastis Sniadeckiui 1814 m. publikuoti esė „Apie metafiziką“, taip pat paskatinti visų vėlesniųjų Sniadeckio filosofinių raštų atsiradimą

Naujas senas Platono Iono vertimas

Platonas, 2022. Iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parengė Mantas Adomėnas. Opera Platonis. Vilnius: Phi knygos, 128 p. ISBN 9786098236255