Kodėl dirbate mokytoja? Mokytojų darbo motyvacijos, mokymo kokybės ir gerovės sąsajos

This cross-sectional study investigated correlations between six types of work motivation (intrinsic motivation; integrated, identified, introjected, and external regulation; and amotivation), teaching quality, and well-being among primary school teachers. Forty Grade 3 teachers in Lithuania answered a questionnaire about their work motivation (six types), teaching quality (frequency of instruction and degree of affection), and well-being (self-efficacy and exhaustion). Concerning teaching quality, the results showed that both autonomous motivation (intrinsic motivation and integrated and identified regulation) and controlled motivation (introjected and external regulation) positively correlated with teachers’ frequency of literacy and math instruction, whereas only autonomous motivation positively correlated with teachers’ affection when interacting with their class. Regarding well-being, autonomous motivation positively correlated with self-efficacy, whereas amotivation positively correlated with exhaustion.Šiame tyrime buvo analizuojami ryšiai tarp mokytojų darbo motyvacijos dimensijų, skiriamų savideterminacijos teorijoje, mokymo kokybės ir mokytojų gerovės. Skerspjūvio tyrime dalyvavo 40 Lietuvos mokytojų, kurios mokė trečios klasės mokinius. Tyrimo metu, remiantis mokytojų atsakymais, buvo vertinama mokytojų motyvacija dirbti mokytoja (šeši motyvacijos tipai, kurie sudaro autonominę bei kontroliuojamą motyvaciją ir amotyvaciją), mokymo kokybė (tam tikrų lietuvių kalbos ir matematikos mokymo praktikų taikymo dažnumas bei mokytojų suvoktas artumas mokiniams) ir du mokytojų gerovės rodikliai (saviveiksmingumas bei emocinis išsekimas). Tyrimo rezultatai atskleidė, jog tiek mokytojų autonominė (vidinė motyvacija, integruota ir identifikuota reguliacija), tiek kontroliuojama (introjektuota ir išorinė reguliacija) motyvacija teigiamai susijusios su lietuvių kalbos ir matematikos mokymo praktikų taikymo dažnumu, tačiau tik autonominė motyvacija teigiamai susijusi su mokytojų suvoktu artumu mokiniams. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad mokytojų autonominė darbo motyvacija teigiamai susijusi su jų saviveiksmingumu, o amotyvacija – su išsekimu

Fenomenologinė nuostata aprašomuosiuose fenomenologiniuose psichologiniuose tyrimuose

Phenomenological approach is one of the leading approaches in the practice of qualitative psychological research. Two perspectives can be distinguished in it: descriptive phenomenology and interpretive phenomenology. A researcher intending to apply a phenomenological strategy is expected to be able to practice the phenomenological attitude, which plays a key role both in the process of data collection and analysis. This article focuses on the field of descriptive phenomenology based on E. Husserl’s philosophy and represented by A. Giorgi and F. Wertz in the context of phenomenological psychology. The purpose of the article is to reveal the essential characteristics of the phenomenological attitude, to unfold theoretical emphases and to provide certain practical insights for those researchers who decided to conduct a descriptive phenomenological study. Literature analysis is used to achieve the goal. The phenomenological attitude is described using two contexts – E. Husserl’s phenomenological philosophy and the phenomenological psychology based on its assumptions – briefly presenting both, revealing their connections and distinguishing features.Fenomenologinė prieiga yra viena pagrindinių kokybinių psichologinių tyrimų praktikoje. Joje galima skirti dvi perspektyvas: aprašomąją fenomenologiją ir interpretacinę fenomenologiją. Iš tyrėjo, ketinančio taikyti fenomenologinę strategiją, tikimasi gebėjimo vadovautis fenomenologine nuostata, kurios vaidmuo yra esminis tiek renkant tyrimo duomenis, tiek juos analizuojant. Šis straipsnis orientuotas į E. Husserlio filosofija grindžiamos aprašomosios fenomenologijos lauką, kurį fenomenologinės psichologijos kontekste reprezentuoja A. Giorgi ir F. Wertzas. Tikslas yra atskleisti esmines fenomenologinės nuostatos charakteristikas, išskirti teorinius akcentus ir pateikti tam tikras praktines įžvalgas tyrėjams, nusprendusiems atlikti aprašomąjį fenomenologinį tyrimą. Tikslui pasiekti naudojama literatūros analizė. Fenomenologinė nuostata apibūdinama pasitelkiant du kontekstus – E. Husserlio fenomenologinę filosofiją ir jos prielaidomis grindžiamą fenomenologinę psichologiją – glaustai pristatant abu bei parodant jų sąsajas ir skiriamuosius bruožus

Svarstymas be dėmesio skyrimo sprendžiant įžvalgos ir analitines problemas: ar atitraukiančių užduočių tipas turi poveikį?

Replication failure is at the heart of criticism of Dijksterhuis’ unconscious thought theory (UTT: Dijksterhuis, 2004). UTT has encountered considerable censure with many studies failing to replicate the original findings. This study proposes that such appraisals are lacking in their consideration of problem type and distractor tasks. Three experimental conditions were used in the study: conscious, unconscious with differing distractor task, and unconscious with like-kind distractor task. Additionally, problem type manipulation was achieved through the presentation of two problem types (insight and analytic). Participants in the unconscious deliberation with similar distractor task condition achieved significantly higher solution rates than those in the conscious and unconscious deliberation with dissimilar distractor task conditions. No difference was found between the conscious and unconscious dissimilar task conditions. Notably, patterns were the same for both types of problems (insight and analytic). Thus, this study provided partial support for the UTT effect on both creative and analytic problem solving.Pagrindinė Dijksterhuis (2004) pasąmoninės minties teorijai pažeriama kritika yra dėl replikacijos nesėkmės, nes daugeliui tyrimų nepavyko atkartoti pradinių rezultatų. Mūsų tyrimu parodoma, kad tokiuose vertinimuose stinga atsižvelgimo į uždavinių rūšį ir atitraukiančių užduočių tipą. Tyrime buvo naudojamos trys eksperimentinės sąlygos: sąmoninga, pasąmoninga, kai pateikta skirtinga dėmesį atitraukianti užduotis, ir pasąmoninga, kai pateikta panašaus tipo dėmesį atitraukianti užduotis. Taip pat buvo manipuliuojama uždavinio tipu pateikiant įžvalgos arba analitines problemas. Dalyviai, esantys eksperimentinėje pasąmoninio apmąstymo grupėje ir gavę panašią atitraukiančią užduotį, pasiekė kur kas aukštesnį sprendimų lygį nei tie, kurie buvo sąmoningo apmąstymo ir pasąmoninio apmąstymo, kai buvo pateikta skirtinga atitraukianti užduotis, grupėse. Skirtumo tarp sąmoningų ir pasąmoningų, gavusių skirtingą atitraukiančią užduotį, grupių nebuvo. Svarbu paminėti, kad modeliai buvo tie patys abiejų problemų tipų (įžvalginės ir analitinės) atveju. Taigi šis tyrimas iš dalies patvirtino pasąmoninės minties teorijos efektą tiek kūrybiniam, tiek analitiniam problemų sprendimui

„Neprisibelsi ir nepasišnekėsi apie tai“: psichikos sveikatos specialistų sunkumai teikiant pagalbą asmenims, kurie vėliau nusižudė

Accessible and effective mental health services for people at risk of suicide are one of the cornerstones of suicide prevention. However, some people suicide while receiving such help, and it is important to understand the reasons for this. In the absence of a direct way to reveal the experiences of people who have received services and subsequently suicided, the professionals providing mental health services are an important source of information on this process. The main aim of this study was to describe the main difficulties experienced by professionals supporting people who later suicided. The sample included 15 mental health professionals (7 psychiatrists, 6 medical psychologists, and 2 social workers) who experienced patient suicide. The data were collected using semi-structured interviews, which were then analysed using thematic analysis. The following themes were identified in the stories of the participants: lack of collaboration from the patient, specific topics that were challenging to work with, treatment limitations, difficulties in assessing suicide risk, reactions experienced when working with the suicidal patient, and the role of the patient’s relatives. Therefore, the results of this study speak about the challenge of being with a patient in a suicidal crisis, who is not inclined to accept help, while bearing the limitations of the system and oneself as a specialist. This causes intense experiences of helplessness and anger.Prieĩnamos ir efektỹvios psichikos sveikatos specialistų paslaugos savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims yra viena iš svarbiausių savižudybių prevencijos dalių. Visgi kai kurie žmonės nusižudo net ir suteikus ar teikiant tokią pagalbą, tad svarbu suprasti to priežastis. Nesant tiesioginio būdo atskleisti paslaugas gavusių ir vėliau nusižudžiusių asmenų patirtis, jiems teikę pagalbą specialistai yra svarbus informacijos apie pagalbos teikimo procesą tokiais atvejais šaltinis. Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo atskleisti didžiausius sunkumus, kurių specialistai patyrė teikdami pagalbą asmenims, kurie vėliau nusižudė. Tyrime dalyvavo 15 psichikos sveikatos specialistų (7 gydytojai psichiatrai, 6 medicinos psichologai ir 2 socialiniai darbuotojai), patyrusių paciento savižudybę. Tyrimo duomenys surinkti naudojant pusiau struktūruotus interviu, analizė atlikta remiantis teminės analizės metodu. Tyrimo dalyvių pasakojimuose apie darbą su pacientais, kurie vėliau nusižudė, išsiskyrė šios temos: paciento nebendradarbiavimas, paciento sunkumai, su kuriais buvo sunku dirbti, gydymo ribotumai, savižudybės rizikos vertinimo sunkumai, specialisto reakcijos dirbant su pacientu ir paciento artimųjų vaidmuo. Tad šio tyrimo rezultatai kalba apie sunkumus išbūti su savižudybės krizę patiriančiu pacientu, kuris pats sunkiai linkęs priimti pagalbą, kartu atsiremiant į savo galimybių ir sistemos ribotumus, kas kelia intensyvius bejėgiškumo, pykčio išgyvenimus

Ar žaidybinimas gali sumažinti darbinį stresą? Naujų darbuotojų tyrimas

Starting a new position often brings significant stress. Amidst the adjustment to a new job, the increasing prevalence of gamification has revealed mixed effects on work-related factors, notably presenting an unclear impact on employee stress levels. Therefore, this article aims to explore the connection between gamification and occupational stress among new employees. The study involved 575 employees from various fields living in the United Kingdom or the United States who have been working in their new jobs for no longer than one year. The study utilized the Perceived Occupational Stress (POS) scale by Marcatto and colleagues (2021) and a questionnaire based on the GAMEFULQUEST model (Högberg, Hamari, and Wästlund, 2019) to evaluate the overall gameful experience in the work environment. Participants were also given descriptions of eight gamification elements and were asked to assess how frequently they encountered and engaged with these elements in their new roles. The obtained results showed that new employees’ limited interaction with gamification, marked by a low number of gamification elements, rare encounters, and low engagement, contributes to a prediction of higher stress experience. This trend was also observed with perceived challenges and competition in the workplace environment. Finally, gameful experiences related to guidance, social connectedness, accomplishments, and playfulness predicted lower stress scores.Naujo darbo pradžia neretai yra streso kupinas laikotarpis. Nepriklausomai nuo prisitaikymo naujoje pozicijoje iššūkių, naujokai darbinėje aplinkoje taip pat gali susidurti ir su populiarėjančiu žaidybinimu reiškiniu, kurio taikymas yra siejamas su nevienareikšmiais padariniais, įskaitant ir dviprasmišką poveikį darbiniam stresui. Atsižvelgiant į tai, šiuo tyrimu yra siekiama įvertinti sąsajas tarp žaidybinimo ir naujų darbuotojų streso lygio. Tyrime dalyvavo 575 darbuotojai iš Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų, savo naujame darbe dirbantys neilgiau nei vienerius metus. Tyrime buvo panaudota suvokto darbinio streso (POS) skalė (Marcatto et al., 2021) ir šiam tyrimui sukurtas klausimynas pagal GAMEFULQUEST modelį (Högberg et al., 2019) žaidiminių patirčių darbo aplinkoje vertinimui. Tiriamiesiems taip pat buvo pateikti 8 žaidybinimo elementų aprašymai, kurie turėjo būti įvertinti pagal susidūrimo su jais naujame darbe dažnumą ir įsitraukimo lygį. Gauti rezultatai parodė, kad darbuotojų minimali sąveika su žaidybinimo elementais, t. y. susidūrimas su mažesniu jų skaičiumi bei retesnis ir mažesnis įsitraukimas į juos, prognozuoja aukštesnį darbinio streso lygį. Ši tendencija buvo pastebėta ir suvokiant savo darbo aplinką kaip keliančią iššūkius ir tarpusavio varžymąsi. Galiausiai, tokios žaidiminės patirtys kaip kryptingumas, socialinis sutelktumas, pasiekimai ir žaismingumas nuspėjo žemesnius streso įverčius

Virtualios laimės beieškant: naudojimasis socialiniais tinklais siekiant pozityvių emocijų iš dalies kompensuoja neigiamą vienišumo ir nerimastingumo efektą gerovei

Jau kuris laikas socialiniai tinklai yra tapę įprasta kasdienių socialinių sąveikų terpe. Kiekvienais metais vartotojai praleidžia vis daugiau laiko socialiniuose tinkluose, o tokios veiklos motyvai ir pasekmės gerovei yra prieštaringi. Pastebima, kad lūkesčio išvengti neigiamų emocijų paskatintas naudojimasis socialiniais tinklais labiau siejasi su neigiamomis pasekmėmis, tačiau lieka neaišku, koks vaidmuo socialinių tinklų vartotojo gerovei tenka lūkesčiui patirti pozityvių emocijų. Šiuo tyrimu siekta patikrinti naudojimosi socialiniais tinklais siekiant patirti pozityvių emocijų reikšmę kompensuojant neigiamą dviejų svarbių rizikos veiksnių – vienišumo ir nerimastingumo – efektą gerovei. Tyrime dalyvavo 201 socialinių tinklų vartotojas, tiriamųjų amžius buvo nuo 18 iki 69 m. Respondentams buvo pateikti įrankiai, vertinantys jų vienišumą, nerimastingumą, naudojimąsi socialiniais tinklais siekiant patirti pozityvių emocijų bei gerovę. Rezultatai patvirtino neigiamas vienišumo bei nerimastingumo ir gerovės sąsajas. Moderacinė analizė taip pat atskleidė, kad naudojimasis socialiniais tinklais siekiant patirti pozityvių emocijų kompensavo neigiamą vienišumo ir nerimastingumo efektą gerovei. Tie vieniši ir nerimastingi tiriamieji, kurie dažniau naudojosi socialiniais tinklais siekdami pozityvių emocijų, pasižymėjo didesne gerove.For some time now, social networks have become a common medium for everyday social interactions. Every year, users spend more and more time on social networks, and the motives and results of such activities for well-being are mixed. It is observed that the use of social networks motivated by the expectancies to avoid negative emotions is more associated with negative consequences, but it remains unclear what role the expectancies of experiencing positive emotions play in the well-being of the social network user. This study aimed to verify the significance of using social networks to experience positive emotions in compensating for the negative effect of two important risk factors – loneliness and trait anxiety on well-being. 201 social network users aged between 18 and 69 participated in the study. Respondents were given instruments that assessed their loneliness, trait anxiety, use of social networks to experience positive emotions, and well-being. The results confirmed the negative associations between loneliness, trait anxiety and well-being. Moderation analysis also revealed that the use of social networks to experience positive emotions offset the negative effect of loneliness and trait anxiety on well-being. Those lonely and anxious subjects who used social networks more often for positive emotions were characterized by higher well-being

Mokyklos kaip organizacijos funkcionavimo ir mokytojų profesinės gerovės reikšmė jų įsipareigojimui organizacijai

The successful functioning of any organization depends on one of the most important factors – employees’ organizational commitment. As the modern education system strives to establish the school as an effective organization, it is important to investigate what psychological factors are associated with greater teachers’ organizational commitment. The aim of this study was to determine the implications of the school functioning as an organization and teachers’ wok related well-being for teachers’ organizational commitment. In this study participated 292 teachers. The factors of the school functioning were measured by the Organisational Diagnosis Questionnaire (Preziosi, 1980). Teachers’ work-related well-being was analysed as a continuum of job satisfaction and job insecurity. One of the subscales of the Michigan Organizational Assessment Questionnaire (Cammann et al., 1975) was used to measure job satisfaction. Job insecurity was measured with the Job Insecurity Scale (De Witte, 2000). Teachers’ organizational commitment was measured by the Organisational Commitment Scale (Balfour & Wechsler, 1996). The correlation analysis of the variables revealed that all the factors of the organizational functioning have statistically significant strong positive relationships. It was found that teachers’ work-related well-being is related to the school functioning factors. Teachers’ organizational commitment is related to both teachers’ work-related well-being and organizational functioning factors. A multivariate linear regression analysis found that 35.2 % of teachers’ organizational commitment was predicted by their job satisfaction, relationships, principals’ leadership and teachers’ perceived job insecurity.Sėkmingas kiekvienos organizacijos funkcionavimas priklauso nuo vieno iš svarbiausių veiksnių – organizacijai įsipareigojusių darbuotojų. Šiuolaikinė švietimo sistema siekia įtvirtinti mokyklą kaip veiksmingą organizaciją, todėl svarbu tyrinėti psichologinius veiksnius, susijusius su didesniu mokytojų įsipareigojimu. Savo tyrimu siekėme nustatyti mokyklos kaip organizacijos funkcionavimo ir mokytojų profesinės gerovės reikšmę mokytojų įsipareigojimui organizacijai. Tyrime dalyvavo 292 mokytojai. Mokyklos kaip organizacijos funkcionavimo veiksniai įvertinti Organizacijos diagnostikos klausimynu (Organizational Diagnosis Questionaire; Preziosi, 1980). Mokytojų profesinė gerovė buvo analizuojama kaip pasitenkinimo darbu ir nesaugumo dėl darbo kontinuumas. Pasitenkinimui darbu nustatyti naudota viena iš Mičigano organizacijų vertinimo klausimyno (Michigan Organizational Assessment Questionnaire; Cammann et al., 1975) poskalių. Nesaugumas dėl darbo matuotas Nesaugumo dėl darbo skale (Job Insecurity Scale; De Witte, 2000). Mokytojų įsipareigojimas mokyklai kaip organizacijai matuotas Įsipareigojimo organizacijai skale (Organizational Commitment Scale; Balfour & Wechsler, 1996). Kintamųjų koreliacinė analizė atskleidė, kad visus mokyklos kaip organizacijos funkcionavimo veiksnius sieja statistiškai reikšmingi stiprūs teigiami ryšiai. Gauta, kad mokytojų profesinė gerovė yra susijusi su organizacijos funkcionavimo veiksniais. Mokytojų įsipareigojimas organizacijai susijęs tiek su mokytojų profesine gerove, tiek su organizacijos funkcionavimo veiksniais. Atlikus daugialypę tiesinę regresinę analizę, nustatyta, kad 35,2 % mokytojų įsipareigojimo organizacijai prognozuoja jų pasitenkinimas darbu, santykiai ir vadovavimas organizacijai bei mokytojų jaučiamas nesaugumas dėl darbo

Priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų probleminis interneto naudojimas: tėvų įsitraukimo, požiūrio į vaiko interneto naudojimą ir vaikų veiklų internete vaidmuo

The use of the Internet for communication, education, and entertainment has become an important part of the lives of all users, including teenagers and children. The role of parents is considered to be important to ensure children’s safe use of the Internet and to protect them from excessive involvement in online activities. The current study aimed to investigate the associations between problematic Internet use in children aged 6–14 years and their parents’ involvement in their children’s Internet use and parents’ attitudes towards their child’s Internet use. The sample consisted of 719 parents with children aged six to fourteen years (mean age 9.04 years, 55.2% of the sample were boys). Parents completed the Compulsive Internet Use Scale (Meerkerk et al., 2009) to assess their children’s problematic Internet use, and answered questions about their attitudes towards the impact of the Internet on their child’s health and relationships, their involvement in their child’s Internet use, their child’s online activities, and the time spent using screens. The data were collected as part of the research project „Long-term effects of screens on children’s physical and mental health“, in spring 2021. The results showed that children’s problematic Internet use (PIU) is related to children’s age, the total duration of screen use, online activities, and parents’ attitudes on the impact of the Internet on children’s health and relationships. In a sample of children aged 6–10 years, greater PIU was predicted by male gender, longer screen time, greater children’s involvement in online entertainment and social activities, and less favorable parental attitudes toward children’s health and relationships. Similarly, the same variables predicted PIU in 11–14-year-olds, except for social activities online. The relationships between the variables were also analyzed using structural equation modeling: models add to the results by indicating indirect associations between parental attitudes towards the Internet and children’s PIU in both age groups. In contrast, it is only in younger children that parental involvement indirectly predicts PIN.Interneto naudojimas bendravimui, ugdymui, taip pat laisvalaikio leidimui tapo svarbia visų vartotojų, įskaitant paauglius ir vaikus, gyvenimo dalimi. Siekiant užtikrinti saugų vaikų naudojimąsi internetu ir apsaugoti juos nuo pernelyg intensyvaus įsitraukimo į veiklas internete, tėvų vaidmuo laikomas svarbiu. Šiuo darbu siekta ištirti 6–14 metų vaikų probleminio interneto naudojimo sąsajas su tėvų įsitraukimu į vaikų interneto naudojimą ir tėvų požiūriu į vaiko interneto naudojimą. Tyrimo dalyvių imtį sudarė 719 šešių–keturiolikos metų vaikų (amžiaus vidurkis 9,04 metų, 55,2 % imties – berniukai) turintys tėvai. Tėvai pildė Kompulsyvaus interneto naudojimo skalę (Meerkerk et al., 2009) vaikų probleminiam interneto naudojimui vertinti, atsakė į klausimus apie savo požiūrį į interneto poveikį vaiko sveikatai ir santykiams, apie savo įsitraukimą į vaiko interneto naudojimą, vaiko veiklas internete ir naudojimosi ekranais trukmę. Duomenys rinkti vykdant mokslinį projektą „Ilgalaikis ekranų poveikis vaikų fizinei ir psichikos sveikatai“, 2021 metų pavasarį. Gauti rezultatai parodė, kad vaikų probleminis interneto naudojimas (PIN) yra susijęs su vaikų amžiumi, bendra naudojimosi ekranais trukme, veiklomis internete ir tėvų požiūriu į interneto poveikį vaikų sveikatai ir santykiams. 6–10 metų amžiaus vaikų imtyje didesnį PIN prognozuoja berniuko lytis, ilgesnė naudojimosi ekranais trukmė, didesnis įsitraukimas į pramogas ir socialinės veiklos internete bei mažiau neigiamas tėvų požiūris į interneto pasekmes vaikų sveikatai ir santykiams. Panašiai 11–14 metų vaikų PIN prognozavo tie patys kintamieji, išskyrus socialinių veiklų dažnumą internete. Kintamųjų ryšiai analizuoti ir taikant struktūrinių lygčių modeliavimą: gauti modeliai papildo rezultatus, nurodydami netiesiogines sąsajas tarp tėvų požiūrio į internetą ir vaikų PIN abiejose amžiaus grupėse. Ir tik jaunesnių vaikų grupėje tėvų įsitraukimas netiesiogiai prognozuoja PIN

Kalbėjimo ir nutylėjimo apie savo psichikos sveikatos sutrikimą patyrimas

Although disclosure of one’s experience of mental disorders is an important factor in the recovery process, this topic is not well understood or studied in scientific research. This study seeks to describe and analyse the experience of disclosing and concealing information about mental disorders. The participants were 5 men and 5 women (age 24–53) experiencing a form of mental disorder and receiving treatment for at least one year. Data was collected through semi–structured interviews and analysed using thematic analysis. The results showed that the decision to disclose information about one’s mental disorder is motivated by the desire to make oneself feel better, the need to justify oneself, and as a way to educate others. In contrast, concealment is used as a way to avoid stigmatising reactions and inflicting discomfort in other people. Our study results reflect a tendency among the participants to be selective about the information disclosed as well as the people it is disclosed to; however, the latter aspects of disclosure are open to change throughout time. Finally, participants in the study reported the positive value of both disclosing and concealing information about their mental disorder. The results of this study contribute to a better understanding of disclosure and concealment of one’s mental disorder and may be useful for those who interact with or provide support to people with mental disorders.Nors informacijos apie psichikos sutrikimą atskleidimas yra svarbus veiksnys sveikimo procese, mokslinėje literatūroje ši tema yra nepakankamai ištirta. Šio straipsnio tikslas – aprašyti ir išanalizuoti kalbėjimo ir nutylėjimo apie savo psichikos sutrikimą patyrimą. Tyrime dalyvavo 5 vyrai ir 5 moterys (24–53 m.), ne trumpiau nei vienerius metus patiriantys diagnozuotą psichikos sutrikimą ir nuo jo besigydantys. Pusiau struktūruoto interviu būdu surinkti duomenys buvo analizuojami taikant teminės analizės metodą. Rezultatai parodė, kad sprendimą atskleisti informaciją apie savo psichikos sutrikimą skatina siekis tokiu būdu padėti sau pasijausti geriau, poreikis pasiteisinti ir noras savo pasidalinimu šviesti kitus. Kita vertus, nutylėjimą skatina noras išvengti stigmatizuojančios reakcijos ir nemalonių jausmų sukėlimo kitiems. Išryškėjo tendencija selektyviai pasirinkti, kam ir kokią informaciją atskleisti, o laikui bėgant atsiverti daugiau. Galiausiai, tyrimo dalyviai nurodė teigiamą tiek kalbėjimo, tiek nutylėjimo apie savo psichikos sutrikimą reikšmę. Šio tyrimo rezultatai prisideda prie geresnio informacijos apie savo psichikos sutrikimą atskleidimo ir nutylėjimo supratimo ir gali būti naudingi tiems, kurie susiduria su psichikos sutrikimais sergančiais žmonėmis ar teikia jiems pagalbą