Psichologinio atstumo poveikis tikėjimui pasaulio teisingumu bei racionalių-neracionalių gynybos strategijų naudojimui konfliktų Ukrainoje ir Mianmare kontekste

People have a basic need to believe in a world that is just, that is, a place where benevolence is rewarded, and misdemeanors are punished. Experiences of unfair events (e.g., a war) bring doubts about the justness of the world leading to attempts to re-establish righteousness by objective or subjective means (defense strategies). Importantly, it has become fairly common to encounter events which are not limited to the current place, and which affect people whom one may not otherwise acknowledge because contemporary media helps to discover what is happening beyond immediate human perception. This separation between a person and a given scenario is described as psychological distance. In order to inspect how psychological distance influences beliefs in a just-world and its defense, an experimental study was conducted on 60 participants. After random assignment to proximal and distal psychological distance groups, the subjects were exposed to just-world altering news articles about war. Before and after the articles, the just-world belief was evaluated, and defensive reactions to the stimuli were assessed. The results demonstrate that people perceive psychologically proximal and distal stimuli as similarly offensive to just-world beliefs. In addition, people are prone to use more rational strategies to defend justice in psychologically close conditions, and more nonrational strategies when events are psychologically distant. This study provides insights into psychological distance effects on just-world perception and defense strategies, which may have an impact on forming a positive or negative view towards victims.Žmonės turi bazinį poreikį tikėti, kad pasaulis yra teisinga vieta, kurioje geranoriški poelgiai yra apdovanojami, o nusižengimai yra baudžiami. Susidūrus su įvykiais, kurie vertinami kaip neteisingi (pvz., karas), pradedama abejoti pasaulio teisingumu, todėl stengiamasi jį atstatyti taikant objektyvias arba subjektyvias priemones (gynybines strategijas). Svarbu tai, kad dažnai galima susidurti su įvykiais, neapsiribojančiais vien tuometine vieta ir paveikiančiais asmenis, kuriems įprastai neskiriama daug dėmesio, nes šiuolaikinė žiniasklaida padeda sužinoti apie tai, kas vyksta toli už tiesioginių žmogaus suvokimo ribų. Šis tarpas, skiriantis žmogų nuo sutinkamos informacijos, vadinamas psichologiniu atstumu. Siekiant ištirti psichologinio atstumo įtaką tikėjimui, kad pasaulis teisingas, bei šio požiūrio gynybai, atliktas eksperimentinis tyrimas su ٦٠ dalyvių. Atsitiktinai suskirsčius į artimo ir tolimo psichologinio atstumo grupes, buvo pateikiami pasaulio teisingumą neigiantys žiniasklaidos straipsniai apie tam tikrą karinį konfliktą. Prieš ir po straipsnių buvo išmatuotas tikėjimas pasaulio teisingumu ir įvertintos gynybinės reakcijos į stimulus. Rezultatai parodė, jog žmonės tiek psichologiškai artimus, tiek tolimus stimulus suvokia kaip panašiai pažeidžiančius pasaulio teisingumą. Taip pat žmonės yra labiau linkę naudoti racionalias strategijas teisingumui apginti psichologiškai artimesnėse sąlygose bei naudoti daugiau neracionalias strategijas, kai įvykiai randasi psichologiškai toli. Šis tyrimas suteikia įžvalgų, jog psichologinis atstumas gali daryti įtaką pasaulio teisingumo suvokimui bei gynybos strategijų pasirinkimui, kurios nuteikia teigiamam arba neigiamam požiūriui į neteisingumo aukas

Jaunų žmonių (25–30 m.) kritinio mąstymo, išsilavinimo ir tikėjimo sąmokslo teorijomis sąveika

The goal of educational institutions (especially universities) is to foster critical thinking. However, with the rising popularity of social media and the rapid spread of unchecked information there, more and more people, especially young ones, are inclined to believe in conspiracy theories. This raises the question of whether university students are truly being taught critical thinking skills that would help combat misinformation. Therefore, this study attempts to analyze the interaction between education, critical thinking, and belief in conspiracy theories among young people (aged 25–30). The study involved 73 participants (M = 26.9; SD = 1.7). 36 have a university education (bachelor’s or master’s degree), 37 a nonuniversity education (secondary, secondary with professional qualification, or nonuniversity bachelor’s degree). Participants were provided with instruments to determine their level of belief in conspiracy theories and their critical thinking. The results show that critical thinking fully mediates the relationship between education and belief in conspiracy theories. Additionally, individuals with a university education have a higher level of critical thinking and are less likely to believe in conspiracy theories compared to those without a university education. Finally, a significant negative correlation was found between the critical thinking of young people and their belief in conspiracy theories.Švietimo įstaigų (ypač universitetų) tikslas – skatinti kritinį mąstymą. Vis dėlto, populiarėjant socialiniams tinklams ir ten greitai plintant nepatikrintai informacijai, vis daugiau žmonių, ypač jaunų, yra linkę tikėti sąmokslo teorijomis. Tai verčia susimąstyti apie tai, ar studentai universitetuose iš tiesų yra išmokomi kritinio mąstymo įgūdžių, kurie padėtų kovoti su dezinformacija. Tad šiame tyrime bandoma išanalizuoti jaunų žmonių (25–30 m.) išsilavinimo, kritinio mąstymo ir tikėjimo sąmokslo teorijomis sąveiką. Tyrimo dalyvių buvo 73 (M = 26,9; SD = 1,7), iš jų 36 turi universitetinį išsilavinimą (bakalauro arba magistro laipsnį), 37 – neuniversitetinį išsilavinimą (vidurinį, vidurinį su profesine kvalifikacija arba neuniversitetinį bakalauro laipsnį). Dalyviams pateikti įrankiai, leidžiantys nustatyti jų tikėjimo sąmokslo teorijomis ir kritinio mąstymo lygį. Rezultatai rodo, kad kritinis mąstymas visiškai medijuoja ryšį tarp išsilavinimo ir tikėjimo sąmokslo teorijomis. Be to, turinčių universitetinį išsilavinimą asmenų aukštesnis ir kritinio mąstymo lygis, taip pat jie mažiau tiki sąmokslo teorijomis nei neturintys universitetinio išsilavinimo. Galiausiai, nustatytas reikšmingas neigiamas jaunų žmonių kritinio mąstymo ir tikėjimo sąmokslo teorijomis ryšys

Prisimenant prisimenantįjį: Froido ir Lakano indėlis į atminties supratimą

This paper explores the theoretical contributions of Sigmund Freud and Jacques Lacan to our understanding of memory, with a focus on the nature of memory and the mechanism of repression. While Freud conceptualises memory as a system of psychical representations and traces – often distorted by repression and archeologically layered – Lacan reconfigures memory within the structure of language (particularly within the ‘gaps’ between the signified and the signifier). For Freud, the function of repression is to conceal traumatic, painful or unacceptable experiences, which then reemerge (otherwise known as ‘the return of repressed’) through dreams, slips, or symptoms. Meanwhile, Lacan, drawing on structural linguistics, reframes this process as the return of a failed or foreclosed signifier, emphasising the role of the Real and the symbolic system in shaping subjective experience. Freud’s model of memory assumes that the subject has a potential capacity of recovering repressed content through analytic insight. In contrast, Lacan presents the subject as inherently split and constituted through the desire of the Other, making memory a construction rather than a retrieval. Following an examination of the key distinctions between Freud’s and Lacan’s theories of memory, the paper offers a brief discussion of how these ideas have influenced psychoanalytic clinical practice.Šiame straipsnyje nagrinėjamas Zigmundo Froido ir Žako Lakano teorinis indėlis į atminties supratimą, daugiausia dėmesio skiriant atminties prigimčiai ir išstūmimo mechanizmui. Froidas savo teorijoje atmintį supranta kaip reprezentacijų ir pėdsakų sistemą, iškreiptą išstūmimo mechanizmų ir archeologiškai sluoksniuotą, o Lakanas interpretuoja atmintį kaip neišvengiamai formuojamą kalbos (ypač kalbinių „įtrūkimų“ tarp signifikantų ir signifikatų). Išstūmimo mechanizmas Froido teorijoje funkcionuoja kaip bandymas paslėpti traumuojančias, skausmingas ar nepriimtinas patirtis pasąmonėje, šioms vėliau „sugrįžtant“ į žmogiškąją atmintį per sapnus, apsirikimus (angl. Freudian slips) ir simptomus. Lakanas, remdamasis struktūrine lingvistika, šį procesą performuluoja kaip nepavykusio signifikanto sugrįžimą, pabrėždamas Realybės ir simbolinės sistemos vaidmenį formuojant subjektyvią patirtį. Froido atminties modelyje subjektas turi potencialo analitinės įžvalgos būdu „susigrąžinti“ (iš pasąmonės į sąmonę) išstumtą patirtį. Lakanas, priešingai, subjektą pateikia kaip iš prigimties suskilusį ir suformuotą Kito troškimo, todėl jo teorijoje atmintis yra ne atkūrimo, o konstravimo procesas. Išanalizavus pagrindinius Froido ir Lakano atminties modelių skirtumus, straipsnyje trumpai apžvelgiamas šių teorijų poveikis psichoanalitinei klinikinei praktikai

Ar sėkmingas senėjimas moderuoja ryšį tarp lėtinio skausmo ir depresiškumo?

This study investigated whether the relationship between chronic pain and depression in older adults can be moderated by successful aging, based on the SOC theory (Baltes & Baltes, 1990). Its participants included 106 individuals aged 65 to 93 (M = 72.12, SD = 6.39), of whom, 89.6% were female and 10.4% male. Chronic pain was assessed by using the Pain Intensity, Enjoyment of Life and General Activity Scale (Krebs et al., 2009), depression was measured by using the Geriatric Depression Scale (Sheikh & Yesavage, 1986), and successful aging was assessed by using the Selection, Optimization, and Compensation Questionnaire (Freund & Baltes, 2002; Segura-Camacho et al., 2018). A cross-sectional correlational design was applied by using correlational and moderation regression analyses. The results showed a positive association between chronic pain and depression. Notably, the compensation strategy moderated this relationship: if using the compensation strategy less frequently, greater chronic pain predicted higher depression, while using compensation strategy more frequently the relationship between chronic pain and depression weakened. These findings highlight the role of compensation in moderating the association between depression and chronic pain in older adults. Despite its limitations, the study contributes to a deeper understanding of opportunities for improving psychological support for older adults experiencing chronic pain.Šiame tyrime buvo nagrinėjama, ar ryšį tarp vyresnio amžiaus žmonių lėtinio skausmo ir depresiškumo gali moderuoti sėkmingas senėjimas, aiškinamas SOC teorija (Baltes & Baltes, 1990). Tyrime dalyvavo 106 asmenys, kurių amžius svyravo nuo 65 iki 93 metų (M = 72,12, SD = 6,39); 89,6 proc. sudarė moterys, 10,4 proc. – vyrai. Lėtiniam skausmui įvertinti buvo naudojamas Skausmo intensyvumo, mėgavimosi gyvenimu ir bendros veiklos klausimynas (Krebs et al., 2009), depresiškumui – Geriatrinė depresijos skalė, trumpoji versija (Sheikh & Yesavage, 1986), sėkmingam senėjimui – Selekcijos, optimizacijos ir kompensacijos klausimynas, trumpoji versija (Freund & Baltes, 2002; Segura-Camacho et al., 2018). Atliktas skerspjūvio koreliacinis tyrimas, taikyta koreliacinė bei moderacinė regresinė analizės. Tyrimo rezultatai atskleidė teigiamą ryšį tarp lėtinio skausmo ir depresijos. Gauta, kad kompensacijos strategija moderavo šį ryšį: rečiau naudojantis kompensacijos strategija, didesnis lėtinis skausmas nuspėjo didesnį depresiškumą, o naudojantis kompensacija dažniau – ryšys tarp lėtinio skausmo ir depresiškumo susilpnėjo. Šie rezultatai pabrėžia kompensacijos strategijos vaidmenį silpnesniam ryšiui tarp depresiškumo ir lėtinio skausmo vyresniame amžiuje. Nepaisant tam tikrų trūkumų, tyrimas prisideda prie gilesnio supratimo apie psichologinės pagalbos gerinimo galimybes vyresnio amžiaus žmonėms, patiriantiems lėtinį skausmą

Jaunų suaugusiųjų somatinių sunkumų, mentalizacijos ir streso įveikos strategijų sąsajos: tinklo analizė

Somatic complaints are highly prevalent among young adults and can significantly impair both psychological well-being and physical functioning. This study aimed to examine the associations between somatic complaints, mentalization, and stress coping strategies in young adults, a triad that remains underexplored in the current literature. A sample of 115 individuals (49 men, 66 women) aged 18–29 years completed an online survey assessing somatic complaints (Giessen Subjective Complaints List-24), mentalization (The Mentalization Scale, Dimitrijević et al., 2018), and stress coping strategies (Lithuanian Coping with Stress Questionnaire – Revised, Valickas et al., 2010). A network analysis approach was used to explore the complex interconnections among these constructs. Findings revealed that motivation to mentalize and self-oriented mentalization were the most central variables in the network, highlighting their importance in regulating stress and somatic symptoms. Notably, lower self-mentalization was strongly associated with greater somatic complaints and the use of maladaptive coping strategies. Somatic symptoms formed a densely connected subnetwork, with emotional venting emerging as the strongest directly linked maladaptive strategy. Conversely, adaptive coping strategies were positively associated with various dimensions of mentalization and appeared to buffer the impact of stress on somatic health. These results underscore the importance of self-reflective and motivational components of mentalization, as well as adaptive coping, in understanding and addressing somatic complaints. Enhancing these factors may offer promising therapeutic targets for interventions to reduce somatic symptom burden in young adults.Somatiniai sunkumai yra dažnas reiškinys jaunų suaugusiųjų gyvenime, kuris gali paveikti jų psichologinę gerovę bei fizinį funkcionavimą. Šiame tyrime buvo siekiama išnagrinėti somatinių sunkumų, mentalizacijos ir streso įveikos strategijų sąsajas jaunų suaugusiųjų imtyje – triadą, kuri menkai tyrinėta mokslinėje literatūroje. Tyrime dalyvavo 115 asmenų (49 vyrai ir 66 moterys), kurių amžius buvo nuo 18 iki 29 metų. Dalyviai pildė internetinę anketą, kurioje buvo vertinami somatiniai sunkumai (Giessen subjektyvių nusiskundimų sąrašas, Brähler et al., 2008), mentalizacijos gebėjimai (Mentalizacijos skalė, Dimitrijević et al., 2018) ir streso įveikos strategijos (Patobulintas keturių faktorių streso įveikos klausimynas, Valickas et al., 2010). Tyrime buvo taikytas tinklo analizės metodas, padedantis atskleisti šių konstrukcijų tarpusavio ryšius. Rezultatai parodė, kad motyvacija mentalizuoti ir į save nukreipta mentalizacija užėmė svarbiausias vietas tinkle, taip pabrėždamos jų reikšmę palaikant psichologinę ir fizinę sveikatą. Pastebėta, kad prastesni į save nukreiptos mentalizacijos gebėjimai buvo stipriai susiję su labiau išreikštais somatiniais sunkumais ir dažnesniu neadaptyvių įveikos strategijų taikymu. Somatiniai nusiskundimai sudarė glaudžiai susijusį potinklį, kuriame emocinė iškrova išryškėjo kaip stipriausiai su jais susijusi neadaptyvi įveikos strategija. Priešingai, adaptyvios įveikos strategijos buvo teigiamai susijusios su skirtingais mentalizacijos aspektais ir potencialiai silpnino streso poveikį fizinei sveikatai. Šie rezultatai pabrėžia į save nukreiptos mentalizacijos, motyvacijos mentalizuoti ir adaptyvių įveikų svarbą, siekiant geriau suprasti ir palengvinti somatinius sunkumus. Šių veiksnių stiprinimas gali veikti kaip perspektyvus terapinis tikslas jaunų suaugusiųjų somatinių sunkumų prevencijoje

Bendri bei su skaitmenizacija susiję darbo reikalavimai ir profesinis perdegimas: asmeninių ir organizacinių išteklių vaidmuo

The aim of this study is to assess the relationship between general job demands and digital job demands and occupational burnout and to identify protective factors for occupational burnout at work. The study involved 278 participants. All participants were actively employed. All participants completed a questionnaire consisting of items related to occupational burnout, quantitative job demands, qualitative job demands, technological overload, dependence on technology at work, communication overload, information overload, increasing learning needs, mastery at work, self-efficacy in adapting to technological progress, managerial support, and promotion of information literacy in the organization. The results showed that quantitative job demands, technological overload at work, and information overload at work predict occupational burnout at work. Finally, the results show that personal organizational resources do not moderate the association of occupational burnout with general and digital job demands, but personal and organizational resources negatively predict occupational burnout. The added value of this study for organizations is that it will enable them to encourage organizations to help employees develop personal resources, such as self-efficacy, to adapt to technological progress at work and job crafting, as well as to encourage organizations to focus on promoting managerial support for employees and information literacy training in the organization, which may reduce occupational burnout at work. Moreover, this study will allow organizations to pay attention to quantitative job demands, technological overload at work, and information overload at work as they can predict burnout at work.Tyrimo tikslas – įvertinti bendrų ir su skaitmenizacija susijusių darbo reikalavimų sąsajas su profesiniu perdegimu ir nustatyti veiksnius, galinčius apsaugoti nuo profesinio perdegimo darbe. Tyrime dalyvavo 278 dirbantys asmenys. Dalyviai pildė klausimyną, kuriame vertintas profesinis perdegimas, kiekybiniai ir kokybiniai darbo reikalavimai, technologinė, komunikacijos ir informacijos perkrova, priklausomybė nuo technologijų, didėjantys mokymosi poreikiai, meistriškumas dirbti, saviveiksmingumas prisitaikyti prie technologinės pažangos darbe, vadovo parama ir organizacijos informacinio raštingumo skatinimas. Rezultatai parodė, kad profesinį perdegimą reikšmin gai prognozuoja kiekybiniai darbo reikalavimai, technologinė ir informacijos perkrova. Nors asmeniniai ir organizaciniai ištekliai nesilpnina bendrų ir su skaitmenizacija susijusių darbo reikalavimų sąsajos su perdegimu, nustatyta, kad jie patys neigiamai prognozuoja perdegimą. Tai reiškia, kad asmeniniai ir organizacijos ištekliai gali sumažinti perdegimo riziką, net jei jie neveikia kaip moderuojantys veiksniai. Šio tyrimo pridėtinė vertė organizacijoms yra ta, kad jis įkvėps paskatinti darbuotojus ugdyti asmeninius išteklius, tokius kaip saviveiksmingumas prisitaikyti prie technologinės pažangos darbe, ir didinti meistriškumą dirbti. Tyrimas taip pat paskatins organizacijas daugiau dėmesio skirti vadovų paramos stiprinimui ir informacinio raštingumo skatinimui, kurie gali padėti mažinti profesinio perdegimo riziką. Be to, tyrimas gali atkreipti organizacijų dėmesį į kiekybinius darbo reikalavimus, technologinę ir informacijos perkrovą darbe, nes būtent šie veiksniai prognozuoja perdegimą

Priklausomybės nuo maisto skalės YFAS 2.0 psichometriniai rodikliai

Food addiction is uncontrolled eating which causes emotional and physical difficulties or impairments in important areas of life. This kind of eating resembles other substance use disorders in its behavioral expression and neurobiological mechanisms. In foreign countries, the most popular tool for assessing this problem is the Yale Food Addiction Scale 2.0 (abbreviated as YFAS 2.0) based on the diagnostic criteria for substance use disorder in DSM-5. This study aimed to test the structure of the Lithuanian version of the YFAS 2.0 version and evaluate its psychometric parameters. 383 subjects (65% female) participated in the survey. The study revealed that the Lithuanian version of the YFAS 2.0 scale demonstrated excellent internal consistency. Confirmatory factor analysis (CFA) for one-factor and two-factor models confirmed the original one-factor structure. 8.3% of the participants reached the diagnostic threshold for food addiction, according to the YFAS 2.0 results. In addition, YFAS 2.0 scores were positively correlated with the body mass index (BMI) and a poorer diet quality as measured by the Short Dietary Fat and Sugar Questionnaire (DFS). Thus, it has been established that the Lithuanian YFAS 2.0 version has good psychometric properties and can be applied in food addiction research.Priklausomybė nuo maisto yra nekontroliuojamas valgymas, dėl kurio kyla emocinių ir fizinių sunkumų arba sutrikimų svarbiose gyvenimo srityse. Toks elgesys ir jo neurobiologiniai mechanizmai primena kitas priklausomybes. Užsienio šalyse populiariausias įrankis šios problemos vertinimui – Jeilio priklausomybės nuo maisto skalė, antra versija (Yale Food Addiction Scale 2.0, YFAS 2.0), paremta DSM-5 priklausomybės kriterijais. Straipsnyje pristatomas tyrimas, kurio tikslas – patikrinti lietuviškos YFAS 2.0 versijos struktūrą ir įvertinti jos psichometrinius rodiklius. Apklausoje dalyvavo 383 tiriamieji (65 % – moterys). Tyrimas atskleidė, kad lietuviška YFAS 2.0 skalė pasižymi puikiu vidiniu suderintumu. Patvirtinamoji faktorių analizė (CFA) vieno faktoriaus ir dviejų faktorių modeliams patvirtino originalią vieno faktoriaus skalės struktūrą. 8,3 % dalyvių, remiantis YFAS 2.0 įverčiais, pasiekė priklausomybės nuo maisto diagnostinę ribą. Be to, YFAS 2.0 įverčiai teigiamai koreliavo su kūno masės indeksu (KMI) ir prastesne mitybos kokybe, matuota Trumpu maistinių riebalų ir pridėtinio cukraus klausimynu (Dietary Fat and Sugar Questionnaire, DFS). Taigi lietuviškoji skalė pasižymi geromis psichometrinėmis savybėmis ir gali būti taikoma vykdant priklausomybės nuo maisto tyrimus

Policijos darbuotojų priekabiavimo darbe, organizacinių priekabiavimo rizikos veiksnių, psichologinio kapitalo ir gerovės sąsajos

Workplace bullying is a form of aggressive behavior that employees across various fields, including police officers, may encounter. It serves as a significant source of psychosocial stress. It can lead to long-term negative consequences for an employee’s physical and psychological health and overall well-being. Therefore, investigating the organizational and individual factors contributing to workplace bullying among police officers and its impact on their well-being is highly relevant. This study aimed to examine the relationships between workplace bullying, organizational bullying risk factors, psychological capital, and the well-being of police officers. Method. The cross-sectional study employed an online survey as the data collection method. The questionnaire included demographic questions, the Negative Acts Questionnaire (Notelaers et al., 2018), scales measuring Organizational Bullying Risk Factors (Gamian-Wilk, 2018), Psychological Capital (Lorenz et al., 2016), and the WHO-5 Well-Being Index. The sample included 147 police officers from various Lithuanian counties and police departments, 55.8% of whom were women. The average age of the participants was 38.8 years. Correlation, regression, and mediation analyses were conducted to examine the empirical data. Results. The findings revealed that organizational bullying risk factors negatively predicted bullying among police officers. Both organizational risk factors and psychological capital positively and workplace bullying negatively predicted well-being. Furthermore, workplace bullying mediated the relationship between organizational risk factors and officers’ well-being: risk factors were indirectly related to well-being through a reduction in workplace bullying. Recommendations are provided for reducing workplace bullying among Lithuanian police officers with the objective to enhance their well-being.Priekabiavimas darbe yra agresyvaus elgesio forma, su kuria gali susidurti įvairių sričių, taip pat policijos, darbuotojai. Tai stiprus psichosocialinio streso, kuris gali sukelti ilgalaikes neigiamas pasekmes darbuotojo fizinei ir psichologinei sveikatai, darbo rezultatams, šaltinis, todėl aktualu nagrinėti policijos darbuotojų priekabiavimo darbe organizacinius ir individualius veiksnius bei jo reikšmę gerovei. Tyrimo tikslas – išnagrinėti Lietuvos policijos darbuotojų priekabiavimo darbe, organizacinių priekabiavimo rizikos veiksnių, psichologinio kapitalo ir gerovės sąsajas. Metodas. Skerspjūvio tyrime taikytas apklausos internetu duomenų rinkimo metodas, anketą sudarė demografiniai klausimai, neigiamų poelgių klausimynas (Notelaers et al., 2018), organizacinių priekabiavimo rizikos veiksnių (Gamian-Wilk, 2018), psichologinio kapitalo (Lorenz et al., 2016), Pasaulio sveikatos organizacijos PSO-5 gerovės vertinimo skalės. Dalyvavo 147 policijos darbuotojai iš įvairių Lietuvos apskričių policijos įstaigų ir padalinių, 55,8 % imties sudarė moterys, dalyvių amžiaus vidurkis – 38,8 metų. Empiriniams duomenims analizuoti taikyta koreliacinė, regresinė ir mediacinių ryšių analizė. Rezultatai. Nustatyta, kad priekabiavimą darbe neigiamai numato organizaciniai rizikos veiksniai, psichologinis kapitalas priekabiavimo darbe vertinimo neprognozuoja. Gerovę teigiamai numato organizaciniai rizikos veiksniai ir psichologinis kapitalas, o neigiamai – priekabiavimas darbe. Policijos darbuotojų suvoktas priekabiavimas yra tarpinis kintamasis, paaiškinantis organizacinių rizikos veiksnių ir gerovės sąsają: rizikos veiksniai yra netiesiogiai susiję su gerove dėl prasčiau vertinamo priekabiavimo kaip tarpinio veiksnio. Pateikiamos rekomendacijos policijos darbuotojų priekabiavimui darbo vietoje mažinti ir jų gerovei didinti

KET supervizija supervizorių akimis: „tai ne visai tai, ką jūs galvojate“

Psychotherapeutic supervision, understood as the assistance of one specialist to another in explaining the difficulties arising in professional work, is associated with professional experience and mastery, and the ways of its ‘performance’ depend not only on the supervisor, but also on the psychotherapeutic paradigm. In scientific research on the effectiveness of psychotherapeutic supervision, supervision in the field of Cognitive Behavioral Therapy, although scarcely studied, was often associated with a formal teacher-student relationship, and undeservedly little attention was paid to the experiences of supervisors. The aim of this article is to broaden the field of view by revealing the experience of Cognitive Behavioral Therapy supervision from the perspective of supervising Cognitive Behavioral Therapy psychotherapists (supervisors) in Lithuania. A qualitative study was conducted with 6 supervisors using the methods of semi-structured interviews and thematic analysis. The article reviews the research results, presenting them through three themes of the experience of Cognitive Behavioral Therapy supervision that emerged during the research: a) Supervision as knowledge sharing (methods, techniques used and how it is communicated); b) Supervision as being in a relationship; c) Supervision as experiences (personal and professional) outside the supervision session. The article provides insights based on the research conducted, which may be valuable for those preparing or reviewing supervisor training programs, and also for the psychotherapeutic supervision participants themselves (supervisors and supervisees), as well as for researchers studying psychotherapeutic supervision when choosing possible further directions of scientific research.Psichoterapinė supervizija, suprantama kaip vieno specialisto pagalba kitam, aiškinantis profesiniame darbe kylančius sunkumus, siejasi su profesine patirtimi ir meistryste, o jos „atlikimo“ būdai psichoterapeutų darbe priklauso ne tik nuo supervizoriaus, bet ir nuo psichoterapinės paradigmos. Psichoterapinės supervizijos efektyvumo moksliniuose tyrimuose kognityvinės elgesio terapijos krypties supervizija, nors ir nedaug ištyrinėta, dažnai būdavo siejama su formaliu mokytojo ir mokinio santykiu, nepelnytai mažai dėmesio skiriant pačių supervizorių patirtims. Šio straipsnio tikslas – praplėsti žiūros lauką, atskleidžiant kognityvinės elgesio terapijos supervizijos patyrimą iš Lietuvoje supervizuojančių kognityvinės elgesio terapijos krypties psichoterapeutų (supervizorių) perspektyvos. Kokybinis tyrimas atliktas su 6 supervizoriais taikant pusiau struktūruoto interviu ir teminės analizės metodus. Straipsnyje apžvelgiami tyrimo rezultatai, juos pristatant per tyrimo metu iškilusias tris kognityvinės elgesio terapijos supervizijos patyrimo temas: a) supervizija kaip pasidalinimas žinojimu (taikomi metodai, technikos ir kaip jos perduodamos); b) supervizija kaip buvimas santykyje; c) supervizija kaip patyrimas (asmeninis ir profesinis) už supervizijos sesijos ribų. Atlikto tyrimo pagrindu straipsnyje pateikiamos įžvalgos gali būti vertingos ruošiantiems ar peržiūrintiems supervizorių mokymo programas, patiems psichoterapinės supervizijos dalyviams (supervizoriams ir supervizuojamiesiems), taip pat psichoterapinę superviziją tyrinėjantiems mokslininkams – renkantis galimas tolesnes mokslinių tyrimų kryptis