Deleuze, G., Guattari, F., 2019.&nbsp;Kas yra filosofija?&nbsp;Vertė Daina Habdankaitė, Nijolė Keršytė. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 242 p. ISBN 978-609-8236-06-

Žukauskaitė, Audronė

English

Problemos

137Problemos ISSN 1392-1126 eISSN 2424-6158 2022, vol. 101, pp. 137–141 DOI: https://doi.org/10.15388/Problemos.101.12Klaidinantis Gilles’io Deleuze’o ir  Félixo Guattari knygos Kas yra filosofija? vertimasDeleuze, G., Guattari, F., 2019. Kas yra filosofija? Vertė Daina Habdankaitė, Nijolė Keršytė. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 242 p. ISBN 978-609-8236-06-4Recenzentė Audronė ŽukauskaitėLietuvos kultūros tyrimų institutas 2019 metais pasirodė Deleuze’o ir Guattari knygos Kas yra filosofija? lietuviškas verti-mas. Tai svarbus įvykis filosofinių vertimų istorijoje, tačiau šio vertimo strategija sukėlė rimtų abejonių. Mano manymu, šio vertimo didžiausia bėda yra ta, kad verčiamos ne filosofinės sąvokos, o žodžiai, todėl kai kurios filosofinės sąvokos tampa neatpažįstamos ir pasimeta tekste, ir atvirkščiai – kai kurie paprasti žodžiai mistifikuojami ir paverčiami sąvokomis. Kadangi recenzija turi būti trumpa, apsiribosiu tik kelių sąvokų aptarimu. Pirmoji neatpažinta filosofinė sąvoka – tai Deleuze’o terminas multiplicité, kuris neabejotinai yra svarbiausia sąvoka, suformuluota Deleuze’o knygose Bergsonizmas bei Skirtumas ir pa-kartojimas ir vėliau permąstoma Deleuze’o ir Guattari kartu parašytose knygose Tūkstantis plokštikalnių bei Kas yra filosofija? Multiplicité yra esminė sąvoka, iš kurios išvedamos visos kitos: tai rizoma, asambliažas (agencement), kūnas be organų, konceptas (Roffe 2011: 181). Neatsitiktinai ši sąvoka pasirodo knygos Kas yra filosofija? pirmojo skyriaus pradžioje, kur Deleuze’as ir Guattari pateikia koncepto apibrėžimą teigdami, jog konceptas yra multiplicité. Tačiau ką šis terminas reiškia ir kodėl jis verčiamas žodžiu „daugybė“, sužinome tik 183 išnašoje. Čia teigiama, jog „Deleuze’o tekstuose ar jiems skirtuose tyrinėjimuose šis žodis verstas kaip „daugybiškumas“ (Derybos) arba „daugialypumas“. Kasdienėje prancūzų kalboje multiplicité reiškia „[ko nors] daugybė“ ir išvedamas iš bū-dvardžio multiple: a) gausus, sudarytas iš didelio skaičiaus, daugybiškas; b) įvairialypis, daugialypis, sudarytas iš skirtingų dalių ar elementų. <...> Kadangi Deleuze’o ir Guattari filosofijoje multiplicité yra pirmesnė už bet kokį vienį (tapatybę, substanciją, sąmonę) ir jam nepavaldi, ši sąvoka verčiama kaip „daugybė“, o ne „daugialypumas“ (daugialypis – toks, kuris sudėtas iš daug dalių) ir ne „daugybiškumas“ (šis žodis savo priesaga -umas Contents lists available at Vilnius University PressCopyright © Audronė Žukauskaitė, 2022. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.ISSN 1392-1126   eISSN 2424-6158   PROBLEMOS 101, 2022138suponuoja tam tikrą savybę, o multiplicité nėra kokia nors substancializuota savybė [Vert. past.]“ (p. 133). Toks paaiškinimas kelia daug painiavos. Pirma, nesuprantama, kodėl apeliuojama į „kasdienę prancūzų kalbą“, nors Deleuze’as ir Guattari aiškiai teigia, jog multiplicité yra jų pačių sukurtas terminas, leidžiantis naujai permąstyti vienio ir daugio priešpriešą bei jos vietoje pasiūlyti santykį tarp kiekybinių ir kokybinių daugialypumų. Todėl multiplicité turėtų būti verčiama kaip daugialypumas, kuris reiškia ne tik tai, kad „yra sudėtas iš daug dalių“, bet ir tai, kad tos dalys yra heterogeniškos, skirtingos prigimties. Antra, suprasti, jog čia susiduriame ne su „kasdienės prancūzų kalbos“ vartosena, turėtų padėti ir kontekstas, būtent tai, jog Deleuze’o ir Guattari apibrėžiami daugialypumai yra priešpriešinami Alaino Badiou daugio (le multiple) koncepcijai. Pats Badiou, oponuo-damas Deleuze’o daugialypumo (multiplicité) sampratai, aiškiai ją supriešino su savo paties daugio / daugybės (le multiple) koncepcija, išvesta iš aibių teorijos (Badiou 2000). Daugialypumo sąvoką Deleuze’as perima iš filosofo Henri Bergsono ir matematiko Bernhardo Riemanno. Ankstyvojoje Deleuze’o knygoje Bergsonizmas (1966/1988) kalbama apie dviejų rūšių daugialypumus, kurie turi pakeisti įprastą vienio ir daugio priešpriešą: tai kiekybiniai, ekstensyvūs, diskretiški, skaičiuojami daugialypumai, kuriuos reprezentuoja erdvė, ir kokybiniai, intensyvūs, tolydūs daugialypumai, kurie negali būti padalijami nepakeičiant jų prigimties ir kuriuos reprezentuoja bergsoniška trukmė. Truk-mė yra daugialypumas, kadangi negalime jos padalyti, tuo pat metu nepakeisdami jos dalių prigimties; padalyta ji skyla į daugybę momentų, kurių kiekvienas yra skirtingos kokybės. Tačiau, konstruodamas daugialypumo teoriją, Deleuze’as nurodo ne tik į Berg-sono trukmę, bet ir į matematiko Riemanno apibrėžtas daugiamates erdves bei teigia, jog daugialypumo kilmė yra „fizikinė-matematinė“. Riemannas apibrėžė daugiamates erdves (angl. manifold, vok. Mannigfaltigkeit), kurios turi kintamą dimensijų skaičių ir yra su-darytos iš skirtingų lokalių erdvių. (Čia reikia atkreipti dėmesį, jog vertimo 124 išnašoje, p. 85, pateikiama nuoroda į Bernhardą Rymaną (sic!) ir jo „daugdaros“ koncepciją, tačiau visiškai nepaaiškinama sąsaja tarp Deleuze’o multiplicité ir Riemanno daugiamatės erdvės, kuri čia yra esminė.) Taigi, Bergsonas apibrėžė trukmę kaip kokybinį, intensyvų ir tolydų daugialypumą (ir šiuo požiūriu priešpriešino trukmę ir erdvę), o Riemannas atskleidžia, jog panašiai galime suvokti ir erdvę. Priešingai nei euklidinė geometrija, tirianti plokš-čias erdves, Carlo Friedricho Gausso ir Riemanno diferencinė geometrija yra pritaikyta analizuoti išgaubtas trimates erdves. Kaip teigia Danielis W. Smithas, „Gaussas suprato, kad, pritaikius diferencialinį skaičiavimą, galima analizuoti kreives ir išgaubtus paviršius grynai vidiniu ar „lokaliu“ būdu, kitaip tariant, nenurodant į „globalią“ visa apimančią erdvę (pavyzdžiui, į analitinėje geometrijoje įsitvirtinusią karteziškąją koordinačių sis-temą). Riemanno pasiekimas buvo tas, kad jis, savo ruožtu, panaudojo Gausso diferen-cinę geometriją visiškai naujam erdvės suvokimo persvarstymui, analizuojant bendrą n dimensijų turinčių išgaubtų paviršių problemą“ (Smith 2012: 303). Euklidinė erdvė yra homogeniška, o ją sudarantys kiekybiniai daugialypumai yra diskretiški, apskaičiuojami, kadangi jie dalijasi nepakeisdami savo prigimties, o kokybiniai tolydūs daugialypumai keičia savo prigimtį (pobūdį) kiekvieną kartą, kai yra dalijami. Tad Riemanno apibrėžta erdvė yra sudaryta iš heterogeniškų „lokalių“ erdvių, kurių kiekviena gali būti apibrėžiama Recenzijos	 Audronė	Žukauskaitė.	Klaidinantis	Gilles’io	Deleuze’o	ir	Félixo	Guattari	knygos	Kas yra filosofija?	vertimas139tik per santykį su kita erdve (Duffy 2013: 89–115). Tad diferencinė geometrija apibrėžia erdvę kaip daugiamatę, heterogenišką ir neapskaičiuojamą, kitaip tariant, kiekybiškai neišmatuojamą bendroje erdvės koordinačių sistemoje. Kaip teigia Albertas Lautma-nas, „Riemanno erdvės neturi jokio homogeniškumo. <…> Kiekviena aplinka yra lyg euklidinės erdvės skiautė, tačiau jungtis tarp vienos kaimynystės ir kitos nėra apibrėžta ir gali būti nustatoma begale būdų. Riemanno erdvė bendriausia prasme pasirodo kaip amorfiška gabaliukų kolekcija, kurie yra priešpriešinami, tačiau nesujungti vienas su kitu“ (Lautman 2011: 97–98). Kitaip tariant, santykį tarp erdvių nusako vidinės ir „loka-lios“ kaimynystės, kurios visiškai nepriklauso nuo to, kokioje „globalioje“ erdvėje jos yra, taigi nenumato jokios nuorodos į universalią karteziškąją koordinačių sistemą. Tad galime teigti, jog Deleuze’as apibendrina Bergsono ir Riemanno teorijas apibrėždamas du svarbius daugialypumo aspektus: tai kintantis heterogeniškų dimensijų skaičius bei negalimybė jas apibendrinti ir suvienyti pasitelkus aukštesnę ir išorinę dimensiją (DeLanda 2002: 12; Smith 2012: 303). Knygoje Skirtumas ir pakartojimas (1968/2004) Deleuze’as įveda dar vieną svarbią dimensiją: daugialypumai gali būti ne tik kiekybiniai ir kokybiniai, bet ir aktualūs ir virtualūs. Perėjimas iš virtualių, kokybinių daugialypumų į aktualius, kiekybinius daugialypumus apibrėžia naująją Deleuze’o (ir Guattari) ontologiją. Siekdami apibrėžti konceptus kaip daugialypumus, Deleuze’as ir Guattari pasitelkia ne tik matematikos, bet ir biologijos kontekstą, tiksliau, Raymond’o Ruyer originalią sąvoką survol. Deja, ši sąvoka vertėjų taip pat verčiama pažodžiui. Kaip rašoma 34 išnašoje, „veiksmažodis survoler turi keletą reikšmių, kurios čia vienodai svarbios: „skristi virš, perskrieti, sklęsti; greitai ką nors peržvelgti, perbėgant akimis“. Iš jo pasidarytas terminas survol („peržvelgimas“), paimtas iš filosofo Raymond’o Ruyero. Jis teigia sąmonės ir smegenų tapatumą: tai lyg du pirmapradės tikrovės (gyvenimo) aukštai. Smegenys – nei sąmonės objektas, nei jos procesų materiali priežastis. Tai gyvas organizmas, erdvinis paviršius, po kurį sąmonė juda ir kurį peržvelgia neįvesdama jokios distancijos, nes ji sutampa su kiekvienu jo tašku (panašiai kaip sąmonė sutampa su savo laiku-trukme)“ (p. 27). Prisipažinsiu, aš šio paaiškinimo nesuprantu, juo labiau nesuprantu, ką reiškia „sąmonės ir smegenų tapatumas“. Tačiau dar labiau stebina sprendimas versti survol sąvoką pažodžiui, neatsižvelgiant į tai, kad čia turimas omenyje filosofinis koncepto api-brėžimas. Knygoje Neofinalizmas (1952/2016) Ruyer tyrinėja pirminę organinę sąmonę, kuri būdinga visoms gyvoms būtybėms, nepriklausomai nuo to, ar jos turi smegenis, ar ne. Ši pirminė sąmonė apibrėžiama per savireferenciją ir savistabą. Sąmonė geba suvokti pati save, todėl jai nereikalinga jokia papildoma, išorinė stebėtojo dimensija. Remiantis karteziškąja erdvės samprata, vizualinis suvokimas visuomet aiškinamas kaip kiekybinis (dalijamas, apskaičiuojamas) bei reikalaujantis papildomos stebėtojo dimensijos (n + 1). Karteziškajai vizualinei percepcijai reikalinga kinematografinė „trečioji akis“, kuri stebi suvokiančiojo subjekto ir suvokiamojo objekto sąveiką. Ruyer, priešingai, teigia, jog pirmi-nei sąmonei (tiek žmogui, tiek organizmams) būdingas vizualinis suvokimas yra nedalomas ir nereikalaujantis jokios papildomos stebėtojo dimensijos. Jo manymu, pats suvokimas, sąmonė ir jos suvokiamas objektas susilieja į vientisą pojūtį ar afektą, kuris negali būti dalijamas ir kuris įvardijamas kaip stebėjimas ar savistaba (survol). Kaip teigia Ruyer, ISSN 1392-1126   eISSN 2424-6158   PROBLEMOS 101, 2022140„mano vizualumo laukas neišvengiamai mato save per „absoliučią“ ar „nedimensinę“ savistabą. Jis stebi save neišstatydamas savęs per atstumą ir nenumatydamas aukštesnės dimensijos“ (Ruyer 2016: 97). Taigi čia Ruyer kalba apie vizualinę percepciją, kuri yra ne išorinė, esanti karteziškoje erdvėje, bet vidinė: tai tam tikra „vidinė kinematografija“, per kurią pirminė sąmonė gali matyti, stebėti save ir sutapti pati su savimi. Šiuo požiūriu pirminė arba organinė sąmonė aiškinama kaip savireferentinė sistema, kuriai nereikalin-ga „globali“ kiekybinė geometrinė erdvė. Kitaip tariant, Deleuze’as ir Guattari iš Ruyer filosofijos ištraukia tas pačias koncepto savybes, kurias išskyrė iš Riemanno diferencinės geometrijos: pirma, konceptus nusako nuolat kintantis dimensijų skaičius ir, antra, konceptą nusako kokybinis, intensyvus tų dimensijų santykis: dimensijos susiejamos per vidinius, lokalius santykius (artimiausių taškų kaimynystę Riemanno atveju) arba per organinės sąmonės savistabą (Ruyer atveju), o ne per santykius „globalioje“ geometrinėje erdvėje. Tačiau kadangi knygoje sąvoka survol verčiama pažodžiui, išversto teksto mintį neretai sunku suvokti, pvz.: „Nuolat perbėgdamas per savo dedamąsias pagal atstumui nepaval-džią tvarką, konceptas jas peržvelgia“ (p. 27); „Konceptą apibrėžia baigtinis skaičius neatsiejamų heterogeniškų dedamųjų, per kurias begaliniu greičiu perbėga absoliutaus peržvelgimo taškas“; „Peržvelgimas“ yra koncepto būvis ir jo nuosavas begalinumas...“; „Jis yra begalinis savo perskriejančiu peržvelgimu ar greičiu...“ (p. 28); „Koks nors kon-ceptas <...> atsineša kokį nors mus perskriejantį Įvykį“ (p. 35). Apie kokį perskriejantį peržvelgimą čia kalbama? Nors pagrindinės sąvokos vertime nėra atpažįstamos, esama ir priešingos strategijos, kai visiškai elementarios sąvokos apgaubiamos filosofiniu paslaptingumu. Pavyzdžiui, vartodami sąvoką trait intensif, filosofai turi galvoje perskyrą tarp kiekybinių (ekstensyvių) ir kokybinių (intensyvių) savybių, kurios sudaro skirtumo tarp kiekybinių ir kokybinių daugialypumų pagrindą. Tačiau vertime sukuriama sąvoka „intensyvus brėžis“, kuris kai kuriose teksto vietose įvardijamas kaip „brėžis-bruožas“. Nors ši sąvoka skamba paslap-tingai, iš tiesų tai yra visiškai nereikalingas teksto perkrovimas. Labiausiai, žinoma, teksto skaitymą apsunkina tai, kad Deleuze’o ir Guattari pastabos išnašose, kurios buvo origina-liame tekste, eina pramaišiui su vertėjų pastabomis, kurios dažnai yra grynai filologinės ir turinio požiūriu perteklinės. Paprastai vertėjai savo sprendimus išaiškina atskirame tekste, kuris įvardijamas kaip vertėjų įvadas (tokia praktika taikoma vertime į anglų kalbą), o originalaus teksto struktūra išlaikoma nepakeista. Šiame vertime pridėta begalė nuorodų, kurios dažnai yra visai nereikalingos. Pavyzdžiui, 25 ir 54 išnašos, kuriose aiškinami kino terminai, atrodo visiškai ne vietoje, nes šioje knygoje nekalbama apie kino teoriją. Daugybė kitų nuorodų aiškina visiems suprantamus dalykus, pvz., 86 išnašoje aiškinama, kas yra idiotas (sic!), kitose nuorodose aiškinami lotyniški žodžiai, pvz.: socium, fiat, igitur, arba primenami visiems žinomi Melville’io (kuris 266 išnašoje kažkodėl tampa Mellvile’iu), Kafkos, Woolf, Prousto romanų veikėjai ir pavadinimai. Nors tai sukuria mokslinio komentavimo įspūdį, iš tiesų čia paaiškinami bendrojo lavinimo dalykai. Paprastai iš mokslinių komentarų tikimasi, jog juose bus nuorodų į kitų mokslininkų atliktų tyrimų korpusą, tačiau vertėjų komentaruose nurodoma tik į jų pačių vertimus. Visa tarptautinių ir lietuviškų tyrimų tradicija yra tiesiog ignoruojama. Recenzijos	 Audronė	Žukauskaitė.	Klaidinantis	Gilles’io	Deleuze’o	ir	Félixo	Guattari	knygos	Kas yra filosofija?	vertimas141LiteratūraBadiou, A., 2000. Un, multiple, multiplicité(s). Multitudes 1: 195–211.DeLanda, M., 2002. Intensive Science and Virtual Philosophy. London, New York: Continuum.Deleuze, G., 1966. Le Bergsonisme. Paris: PUF. / Deleuze, G., 1988. Bergsonism. Trans. Hugh Tomlinson and Barbara Habberjam. New York: Zone Books. Deleuze, G., 1968. Différence et Répétition. Paris: PUF. / Deleuze, G., 2004. Difference and Repetition. Trans. Paul Patton. London, New York: Continuum. Duffy, S. B., 2013. Deleuze and the History of Mathematics. In Defense of the “New”. London, New York: Bloomsbury.Lautman, A., 2011. Mathematics, Ideas, and the Physical Real. Trans. Simon B. Duffy. London: Continuum. Roffe, J., 2011. Multiplicity. In: The Deleuze Dictionary. Revised Edition, ed. A. Parr. Edinburgh: Edinburgh University Press, 181–182.Ruyer, R., 1952. Néo-finalisme. Paris: PUF. / Ruyer, R., 2016. Neofinalism. Trans. Alyosha Edlebi. Minneapolis, London: University of Minnesota Press. Smith, D. W., 2012. Essays on Deleuze. Edinburgh: Edinburgh University Press.

Klaidinantis Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari knygos Kas yra filosofija? vertimas

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/download/27408/26775

Klaidinantis Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari knygos Kas yra filosofija? vertimas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Problemos

Vilnius University Press Scholarly Journals