KRIEVU KALNS HILL-FORT: NEW DATA ON THE LATE BRONZE AGE AND PRE-ROMAN IRON AGE IN WESTERN LATVIA

The article examines the results of the 2012 and 2013 archaeological excavations of Skrundas Krievu kalns hill-fort, situated in western Latvia. Krievu kalns was listed as a site in the 1920s, but it was not regarded as a hill-fort. During a site inspection, striated pottery was discovered, and this indicated that it might be numbered as a Late Bronze Age and Pre-Roman Iron Age habitation. Excavations revealed the site to be a hill-fort that was fortified in the 11th to the ninth century BC with a palisade made of vertical timbers. In the eighth to the fiftth century BC, the defences were moved outwards, thus enlarging the living area. There was possibly even later a third fence. Krievu kalns may be classed as a Late Bronze Age hill-fort with striated pottery, reflecting the characteristic Bronze Age cultural traditions of western Latvia.Key words: Krievu kalns, hill-fort, buildings, finds, Late Bronze Age, Pre-Roman Iron Age.DOI: http://dx.doi.org/10.15181/ab.v26i0.202

ZOOARCHAEOLOGICAL MATERIAL FROM THE PADURE (BELTES) HILL-FORT IN LATVIA: BUTCHERING TECHNIQUES AND THE COMPOSITION OF SPECIES

In the excavated Padure (Beltes) hill-fort in Latvia, cultural layers from the Late Bronze Age and the Early Iron Age (Stage 1), and the Middle Iron Age and the Late Iron Age (Stage 2), were detected, which, besides the archaeological material typical of that period, provided abundant zooarchaeological material. This article presents the investigation data from the zooarchaeological material of both stages: the data relate to the butchering techniques used, and the identification of the composition of the faunal species. The investigation was carried out in the bioarchaeological laboratory of the Institute of Baltic Region History and Archaeology at Klaipėda University. As is proven by the investigation, the ratio of domestic animals to hunted wildlife in the two periods compared is not identical. In the second period of habitation of the hill-fort, the number of cattle and sheep/goats decreased, while the number of swine and especially of horses increased. The article also deals with characteristics of butchering techniques of domestic animals and wildlife in both periods of the habitation of the hill-fort, and changes identified in the meat processing. In the second period, the level of processing resulted in greater amounts of meat suitable for food, due to the technical properties of the raw material and the nutritional and commodity value.Key words: Padure (Beltes) hill-fort, Latvia, zooarchaeology, Late Bronze Age, Iron Age, slaughtering.DOI: http://dx.doi.org/10.15181/ab.v20i0.81

The genetic prehistory of the Baltic Sea region

Correction: Nature communications 9 (2018), art. no. 1494 doi:10.1038/s41467-018-03872-yWhile the series of events that shaped the transition between foraging societies and food producers are well described for Central and Southern Europe, genetic evidence from Northern Europe surrounding the Baltic Sea is still sparse. Here, we report genome-wide DNA data from 38 ancient North Europeans ranging from similar to 9500 to 2200 years before present. Our analysis provides genetic evidence that hunter-gatherers settled Scandinavia via two routes. We reveal that the first Scandinavian farmers derive their ancestry from Anatolia 1000 years earlier than previously demonstrated. The range of Mesolithic Western hunter-gatherers extended to the east of the Baltic Sea, where these populations persisted without gene-flow from Central European farmers during the Early and Middle Neolithic. The arrival of steppe pastoralists in the Late Neolithic introduced a major shift in economy and mediated the spread of a new ancestry associated with the Corded Ware Complex in Northern Europe.Peer reviewe

Author Correction: The genetic prehistory of the Baltic Sea region

The original version of this Article omitted references to previous work, which are detailed in the associated Author Correction. These omissions have been corrected in both the PDF and HTML versions of the Article

Akmeninių darbinių kirvių simbolika (Dauguvos upės baseino duomenimis)

Darbiniai akmeniniai kirviai – vienas būdingiausių ankstyvųjų metalo laikotarpio radinių. Jų rasta kasinėjant gyvenvietes (apie 200 vnt.), retkarčiais kapuose. Tačiau dauguma – atsitiktiniai radiniai. Dauguvos baseine žinomi 598 atsitiktiniai tokių kirvių radiniai. Dauguma jų surasti dabartiniuose laukuose, tad galima manyti, kad senovėje šie įrankiai būdavo naudojami kirsti medžiams ir krūmams ruošiant lydimą. Dalis kirvių išliko fragmentiškai, jie sudužo dar praeityje, tačiau dauguma (75–80 proc.) sveiki. Kyla klausimas, kodėl laukuose, kur nėra jokių gyvenviečių ar kapų pėdsakų, randama tiek daug sveikų, tinkamų darbui kirvių. Nėra pagrindo manyti, kad jie pamesti atsitiktinai. Kirviui pagaminti reikėjo nuo 10 iki 30 val. darbo. Toks dirbinys buvo pakankamai vertingas. Nusmukusio nuo koto kirvio negalėjo neieškoti. Sunku racionaliai paaiškinti atsitiktines sveikų darbinių akmeninių kirvių radimvietes. Tačiau kirvis – ginklas ir darbo įrankis, sprendžiant iš tautosakos ir archeologijos duomenų, turėjo ir kitokią – simbolinio, magiško daikto reikšmę. Latvių liaudies dainose aiškiai išskirta dvejopa kirvio reikšmė – darbo įrankio ir simbolinio, magiško daikto, susijusio su reikšmingais, dažnai kriziniais žmogaus gyvenimo momentais. Liaudies tikėjimuose akmeniniai kirviai, vadinami perkūno strėlėmis, turi antgamtinių savybių apsaugoti nuo piktų dvasių ir ligų. Atsižvelgiant į tas aplinkybes tikėtina, kad akmeniniai kirviai, be grynai praktinių funkcijų, taip pat atlikdavo ir talismanų arba amuletų vaidmenį ir sąmoningai būdavo paliekami laukuose siekiant šiuos apsaugoti nuo piktų jėgų

Krūtinės papuošalas iš Kalnazīverti: archeologija ir tautosaka

1971 m. ariamoje dirvoje prie Kalnazīverti vienkiemio (Liepojos r.) buvo aptikta keletas III a. žalvarinių papuošalų, tarp jų ir ažūrinio krūtinės papuošalo fragmentų. Vėliau darytų archeologinių tyrinėjimų metu buvo rasta dar keletas fragmentų. Tai leido rekonstruoti papuošalą. Krūtinės papuošalas susideda iš keturkampių ir trikampių ažūrinių plokštelių, sudėliotų trimis “aukštais”. Apačioje yra pusmėnulio pavidalo kabučiai. Plokštelėms būdingas geometrinis ornamento stilius. Vienintelė išimtis - centrinis trikampis, kuriame pavaizduotas siužetas. Trikampio viršuje yra saulė su šešiais spinduliais, o po ja - du rombiniai kryžiai. Abu simboliai labai paplitę romėniškojo laikotarpio baltų ornamentikoje ir simboline prasme susiję su vaisingumo užtikrinimu.Apatinė trikampio dalis ryškiai atskirta nuo viršutinės tiesia linija (dviejų pasaulių - dangiškojo ir žemiškojo - vaizdinys?). Po šia linija trikampio pagrinde pavaizduoti du gyvūnai: ožka (ožys?) ir už jos einantis vilkas. Ožka (jei tai ji) metalų epochoje buvo vaizduojama labai retai. Dažniau buvo vaizduojamas arklys, paukštis arba šuo. Greičiausiai mūsų atveju ožka ir vilkas atspindi tam tikrą mitologinį siužetą. Latvių tautosakoje abu gyvūnai yra binarinėje opozicijoje - ožka tampa vilko grobiu. Ožkos ir vilko opozicija glaudžiai susijusi su žiemos ekvinokcijos agrariniais ritualais. Tai labai aiškiai pastebima Kalėdų žaidimuose, kuriuose ožka (mergina) stengiasi pabėgti nuo vilko (vaikino), bet vilkas vis dėlto ją paveja. Tautosaka atspindi mitologinius įvairių, tarp jų ir labai senų epochų vaizdinius. Nustatyti jų atsiradimo laiką beveik neįmanoma. Centrinio krūtinės papuošalo trikampio vaizdinys - vienas iš nedaugelio atvejų, leidžiančių sukonkretinti vieno iš tokių mitologinių siužetų buvimo laiką

Nauji duomenys apie Šiaurės Vakarų Latvijos piliakalnius

Nuo 2002-ųjų metų Latvijos universiteto Istorijos ir filoso­fijos fakulteto Archeologijos ir istorijos mokslų katedra or­ganizavo kasinėjimus keliose Vakarų Latvijos vietovėse. Jų metu archeologiją studijuojantys studentai atlikdavo prakti­ką. Vyko trijų: Beltes, Mežīte ir Puze, piliakalnių archeolo­giniai kasinėjimai (1 pav.). Išsamiausi buvo Beltes (Padure) piliakalnio, kuris yra kairiajame Ventos upės krante, kasinėjimai. Visas piliakal­nio aikštelės plotas – 1 900 m², kasinėjimai vyko 280 m² plote. Radinių pobūdis leidžia nustatyti dviejų apgyvendini­mo etapų pėdsakus. Pirmasis priklauso ankstyvajai epochai: vėlyvajam žalvario ir ankstyvajam geležies amžiui, antrasis datuojamas vėlyvąja epocha: viduriniu ir vėlyvuoju geležies amžiumi. Vėlyvajame žalvario amžiuje piliakalnio apgy­vendinta, lengviau prieinama dalis buvo apsaugota medinių stulpų eile, kurią buvus rodo išlikusių 20–30 cm skersmens stulpaviečių eilė (3 pav.). Šalia jos rastas židinys, sukrautas iš akmenų, iš jo buvo paimtas medžio anglių mėginys. Jis datuotas 1220–930 m. prieš Kristų, tai yra žalvario amžiaus viduriu. Ankstyvojo apgyvendinimo metu buvusius pastatus žymi židiniai iš krautų akmenų ir stulpavietės, išsiskirian­čios šviesios spalvos žemėje. Vis dėlto nepavyko nustatyti tikslesnio pastatų išsidėstymo. Keramika sudarė didžiąją dalį radinių, datuojamų anks­tyvosios gyvenvietės laikotarpiu. Buvo rasta keletas iš ti­tnago, ragų ir kaulo pagamintų įrankių. 60 % ankstyvosios keramikos buvo brūkšniuotu paviršiumi. Apie 11 % puodų šukių priklauso vadinamajai ankstyvajai grublėtajai kera­mikai. Naujas šio laikotarpio bruožas buvo tekstilinės ke­ramikos, pirmą kartą surastos Vakarų Latvijoje, atsiradimas (apie 2 %). Sprendžiant pagal keramikos, rastos kai kuriuose židi­niuose, tipus, pirmasis piliakalnio apgyvendinimo etapas baigėsi ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje. Kasinėjimų metu nebuvo surasta dirbinių, datuojamų I–V amžiumi, to­dėl galima daryti prielaidą, kad šiuo laikotarpiu piliakalnis nebuvo apgyvendintas. VI ar VII amžiuje piliakalnyje prasidėjo antrasis apgy­vendinimo etapas. Tai – vėlyvasis apgyvendinimo laikotar­pis. Intensyviausiai piliakalnis buvo apgyvendintas IX–XII amžiuje. Dauguma rastų struktūrų ir radinių priklauso šiam laikotarpiui (5 pav.). Sprendžiant pagal radinius, X–XII am­žiuje Beltes piliakalnis tapo ekonominiu centru, kuriame buvo plėtojami amatai ir prekyba. Dirbinių chronologija ir radiokarbono datos nurodo vė­lyvojo laikotarpio apgyvendinimo pabaigą, o kartu ir minėto ekonominio centro išnykimą. Dauguma radinių datuojami nuo vėlyvojo geležies amžiaus, tai yra IX–XII amžiumi, ypač XI ir XII amžiaus pirmąja puse. Aštuonios radiokarbo­no datos patenka į laikotarpį tarp 820–1220 m. po Kristaus. O trys iš jų priklauso laikotarpiui tarp 1100–1220, tai yra, XII amžiui ir XIII amžiaus pradžiai. Remiantis šiais duome­nimis, Beltes piliakalnis prarado ekonominio centro statusą XII amžiaus antroje pusėje arba XIII amžiaus pradžioje. Mežīte – archeologinių objektų kompleksas, kurio cen­tre stūkso piliakalnis, o jį supa maždaug 4 ha dydžio gyven­vietė. Į šį kompleksą įeina ir trys kapinynai ir kulto vieta – Elkakalns. Nors žvalgomaisiais kasinėjimais buvo ištirtas tik 24 m² dydžio plotas iš piliakalnio aikštelę sudarančių 2 500 m² ploto, archeologiniai radiniai buvo nepaprastai įdomūs. Iki 2 m storio kultūriniame sluoksnyje buvo rastos antžeminio tipo pastato su krautų akmenų židiniu liekanos. Pastato apačioje buvo aptikta 2 × 3 m dydžio, 80 cm gylio rūsio duobė (6 pav.). Nors kasinėjimai buvo vykdomi tik mažame piliakalnio plote, radiniai džiugino tiek gausa, tiek įvairove – buvo rasta žalvarinių papuošalų, ginklų ir darbo įrankių (7 pav.) Daugelis radinių įrodo čia buvus prekybi­nę veiklą (septynios XI ir XIII amžiaus monetos, išardomų svarstyklių mechanizmas, taip pat svareliai ir nukirsta sida­bro lydinio dalis). Elkakalns kulto vieta, trys kapinynai ir iš visų pusių piliakalnį juosianti didelė gyvenvietė, kurios kultūrinis sluoksnis siekia 1,5 m storio, – visa tai įrodo, kad XI–XIII amžiuje Mežīte buvo svarbus šio regiono centras, ku­riame buvo gerai išvystyta prekyba. Greičiausiai piliakal­nis ir pati gyvenvietė buvo sunaikinti kryžiuočių antpuolio metu XIII amžiuje. Neatmetama versija, kad šis piliakalnis yra pagrindinė castellaruta Lodgie, kuri minima 1234-ųjų metų dokumente, vieta ir gyventojų centro Ladze, paminėto 1253-iujų metų dokumente, vieta. Puze piliakalnis skiriasi nuo dviejų anksčiau aprašytų pi­liakalnių savo mažumu. Jo aikštelės plotas užima tik 600 m², kasinėjimai vyko tik 34 m² dydžio plote. Kultūriniame sluoks­nyje, iki 30 cm gylyje, buvo surastos dviejų pastatų liekanos (8 pav.). Vienas šių pastatų, kurio matmenys 3,5 × 4 m, buvo aptiktas šalia piliakalnio šlaito. Manoma, kad jis priklausė išilgai piliakalnio aikštelės pastatytiems statiniams arba iš­orinei gynybinei sienai. Šio pastato vietoje ir šalia jo buvo aptikta daug sudegintų grūdų (paprastųjų kviečių ir rugių, kiek mažiau miežių; taip pat pašarinių pupų, žirnių, nedideli avižų kiekiai, tarp apanglėjusių augalų pėdsakų buvo rasta ir piktžolių). Kito pastato vieta aikštelėje išsiskyrė natūraliame žemės sluoksnyje susiformavusia tamsesne struktūra. Kasinė­jimų metu nustatyta, kad jos plotis 1,6 m, o ilgis – 2 m. Gali būti, kad čia buvo rūsys, panašus į Mežīte piliakalnio rūsius, ir kad pats pastatas buvo didesnis. Šioje vietoje buvo surasta geležinių ir žalvarinių dirbinių. Šių radinių datavimas leidžia teigti, kad piliakalnyje buvo gyventa XII–XIII amžiuje. Dau­guma radinių buvo stipriai apdegę, kai kurie jų virtę befor­miais susilydžiusio žalvario luitais. Iš to galima daryti prie­laidą, kad piliakalnis buvo sunaikintas didelio gaisro. Šioje struktūroje buvo rasta ir dėžutė su žalvariniais moters papuo­šalais (9 pav.). Tarp jų buvo antkaklė, grandelių su kabučiais, pasaginių segių ir lankinė segė, taip pat žiedų. Iš sudegusio sluoksnio paėmus apanglėjusių grūdų mėginį, nustatytas gy­nybinių įtvirtinimų sunaikinimo laikotarpis – 1220–1275 m. po Kristaus, tai yra apie XIII amžiaus vidurį. Manoma, kad greičiausiai šis piliakalnis taip pat buvo sunaikintas puolančių kryžiuočių. Nors ir nedidelio masto, tokio pobūdžio piliakalnių ty­rinėjimas suteikė keletą naujų įžvalgų apie Vakarų Latvijos priešistorę, kuri kol kas nėra plačiau tyrinėta: 1. Kaip parodė Beltes piliakalnio radiokarbono datos, įtvir­tintos gyvenvietės arba piliakalniai Vakarų Latvijoje at­sirado vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, tai yra apie 2 tūkstantmečio pr. Kristų pabaigą – maždaug tuo pačiu metu, kai jie pasirodė Rytų Latvijoje ir Lietuvoje. Radi­niai Beltes piliakalnyje ir neįtvirtintoje Priednieki gyven­vietėje rodo, kad Šiaurės vakarų Latvija taip pat gali būti įtraukta ir į tekstilinės keramikos paplitimo teritoriją. 2. Vėlyvojo geležies amžiaus Beltes piliakalnis, o ypač Mežīte piliakalnis, gali būti priskirti prie pagrindinių centrų, turėjusių dideles gyvenvietes arba ankstyvuosius miestus, įsikūrusius šalia jų. Palyginus šalia svarbaus vandens kelio įsikūrusį Beltes piliakalnį su Mežīte pilia­kalniu, neturinčiu prieigos prie vandens, galima teigti, kad Mežīte yra daugiau duomenų, rodančių aktyvesnę prekybą, nei Beltes piliakalnyje. Tai gana stebinanti iš­vada, nes aktyvesnės prekybos galimybių turi centrai, įsikūrę šalia vandens kelių. Galima spėti, kad, lyginant su Mežīte, centre, kurį sudarė Beltes piliakalnis ir šalia esanti gyvenvietė, prekybai teko ne toks svarbus ekono­minis vaidmuo. Šiuo atveju svarbesnės galėjo būti kitos funkcijos, pavyzdžiui, administracinė. 3. XII amžiuje įkurtas nedidelis Puze piliakalnis, sude­gintas XIII amžiaus viduryje arba pabaigoje, gali būti laikomas vietinio vado arba jo šeimos gyvenamąja vie­ta. Aplink šį piliakalnį niekada nebuvo įsikūrusi jokia gyvenvietė ar kaimas, todėl daroma prielaida, kad XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimas Puze kaimas galėjo būti įsikūręs už 1 km nuo šio piliakalnio, šalia vėliau įkurto Puze dvaro. 4. Sprendžiant pagal Beltes ir Mežīte piliakalniuose rastus papuošalus ir pagal Mežīte kapinynų radinius, gali būti daroma prielaida, kad šiose vietose įsikūrusios vėlyvo­jo geležies amžiaus gyvenvietės priklausė atskirai finų grupei – tai galėjo būti ir Henriko iš Livonijos kronikoje minimi vendai. jie išsiplėtė į Šiaurės Kuržemę, prasidėjo XI amžiuje ir tęsėsi XII amžiuje. Tai akivaizdžiai įrodo kur­šiams būdingi plokštiniai degintiniai kapinynai Šiaurės Kuržemėje, teritorijoje, kurioje XI ir XII amžiuje vyravo inhumacijos paprotys. Gali būti, kad Beltes piliakalnį ir gyvenvietę, kurių materialioji kultūra nebuvo patyrusi kuršių kultūros įtakos, XII amžiuje sunaikino puolantys kuršiai. 6. Vėlyvojo apgyvendinimo materialiojoje kultūroje atsi­spindi dar vienas bruožas, į kurį anksčiau nebuvo kreip­ta pakankamai dėmesio. Tuo laikotarpiu šiuose pilia­kalniuose buvo naudojama mažiau keramikos nei Rytų Latvijoje. Tai tampa akivaizdu, palyginus įvairiuose pi­liakalniuose rastų keramikos šukių kiekį su kitais rastais dirbiniais. Puzes piliakalnyje buvo rasta septynis kartus daugiau puodų šukių, Beltes piliakalnyje – penkis kartus daugiau, o Mezite piliakalnyje – tik du kartus daugiau, palyginti su kitais rastais dirbiniais. Talsi piliakalnis šiuo atžvilgiu labai neįprastas – čia surastų puodų šukių kie­kis sudaro tik ketvirtadalį visų kitų dirbinių. Rytinėje La­tvijos dalyje yra visiškai kitaip. Šioje šalies dalyje buvo rasta 12–44 kartus daugiau keramikos nei kitų dirbinių. Galima teigti, kad Rytų Latvijoje keraminių indų buvo naudota kur kas daugiau nei Vakarų Latvijoje. Tokius materialiosios kultūros skirtumus galima paaiškinti ke­liais būdais. Vienas jų – kad Vakarų Latvijoje buvo daug dažniau naudojami iš organinių medžiagų pagaminti indai. Be abejo, tai nereiškia, kad iš panašių medžiagų pagaminti indai nebuvo naudojami rytinėje Latvijos da­lyje. Kalbama tik apie keramikos dirbinių proporciją, palyginti su visais namų ūkyje naudotais indais. 7. Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad vėlyvajame geležies amžiuje ir Viduramžių pradžioje žiestosios keramikos dirbiniai sudaro tik 4–10 % visų šiuo laiku apgyven­dintų Vakarų Latvijos piliakalnių keramikos radinių, o Puze piliakalnyje jų apskritai nerasta. Rytinėje Latvijos dalyje žiestoji keramika atsirado X amžiaus antroje pu­sėje ir XI amžiuje. XI ir XII amžiuje žiestoji keramika sudarė 50–90 % visų keramikos dirbinių rytinės Latvi­jos piliakalniuose. Nors gyvenamosiose Vakarų Latvi­jos vietovėse rasta nedaug vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų Viduramžių keramikos, atrodo, kad žiestoji keramika čia atsirado vėliau, o lipdytinė keramika buvo naudojama ilgiau. Galbūt Vakarų Latvijoje buvo nau­dojama daugiau medinių indų, palyginti su keraminiais indais, dėl to žiedžiamasis ratas tik vėliau prigijo šioje vietovėje

Padure (Beltes) piliakalnio (Latvija) osteologinė medžiaga: rūšių pasiskirstymas ir skerdimo technologija

In the excavated Padure (Beltes) hill-fort in Latvia, cultural layers from the Late Bronze Age and the Early Iron Age (Stage 1), and the Middle Iron Age and the Late Iron Age (Stage 2), were detected, which, besides the archaeological material typical of that period, provided abundant zooarchaeological material. This article presents the investigation data from the zooarchaeological material of both stages: the data relate to the butchering techniques used, and the identification of the composition of the faunal species. The investigation was carried out in the bioarchaeological laboratory of the Institute of Baltic Region History and Archaeology at Klaipėda University. [...

Krievukalno (Krievu Kalns) piliakalnis: nauji duomenys apie vėlyvąjį bronzos amžiaus ir ikiromėniškąjį geležies amžiaus laikotarpius vakarų Latvijoje

The article examines the results of the 2012 and 2013 archaeological excavations of Skrundas Krievu kalns hill-fort, situated in western Latvia. Krievu kalns was listed as a site in the 1920s, but it was not regarded as a hill-fort. During a site inspection, striated pottery was discovered, and this indicated that it might be numbered as a Late Bronze Age and Pre-Roman Iron Age habitation. Excavations revealed the site to be a hill-fort that was fortified in the 11th to the ninth century BC with a palisade made of vertical timbers. In the eighth to the fiftth century BC, the defences were moved outwards, thus enlarging the living area. There was possibly even later a third fence. Krievu kalns may be classed as a Late Bronze Age hill-fort with striated pottery, reflecting the characteristic Bronze Age cultural traditions of western Latvia