Šventoji erdvė ir pasaulio sakralizacija

Publikuojamas M. Eliadės knygos „Šventa ir pasaulietiška“ ištraukos vertimas. Autorius formuluoja fenomenologinės religijos teorijos metmenis, atskleidžia religinės sąmonės specifiką, jos vidinės struktūros subtilius niuansus, religijos sąveiką su kitais dvasinės kultūros dariniais. Aptariamas erdvės vienalytiškumas ir hierofanijos, t. y. objektai, sukeliantys šventumo pajautimą. Religingam žmogui erdvė nėra vienalytė – joje yra lūžiai, pertrūkiai, erdvės dalys, o erdvės sakralumas atsiranda tarpininkaujant kokiai nors hierofanijai. Visa šventoji erdvė implikuoja hierofaniją. Šventykla yra tarsi „anga“, vedanti į aukštybes ir užtikrinanti pasaulio ryšį su dievais. Kaip sąlyčio su šventumu įrodymas iš kosmoso išskiriama tam tikra dalis ir jai suteikiama kokybiškai kitokia išraiška. Nežinomos teritorijos kosmizacija visada yra pašventinimas. Toks glaudus ryšys tarp kosmizacijos ir pašventinimo įžiūrimas ir pačiose elementariausiose kultūruse lygiuose. Senosiose tautose labai svarbų vaidmenį sakralizuojant erdvę atlikdavo šventasis pasaulio stulpas, simbolizavęs kosminę ašį, aplink kurią dievai sukūrė pirmykščius žmones

"Mioritza": la cordera vidente

En el año 1850, el poeta Vasile Alecsandri dio a conocer en la revista Bucovina (III, nº II, pp. 51-52) la balada popular Mioritza ("La ovejita”, o, más exactamente, "La cordera”), por él mismo así titulada. Al hacerlo, no dudaba ciertamente de su valor poético ni tampoco de su importancia para la propaganda nacional, ya que ilustra de manera brillante el genio creador del pueblo rumano. Pero ni Alecsandri, ni ninguno de sus contemporáneos podía adivinar el excepcional destino que la Mioritza tendría en la cultura rumana moderna. El poema fascinó desde el principio, y no solamente a los rumanos.Facultad de Humanidades y Ciencias de la Educació

Mircea Eliade

1. Alphonse Dupront à Mircea Eliade Montpellier, le 14 novembre 1946 J’ai quelque remords d’être parti de Paris sans vous parler une autre fois, même au téléphone. Aussi, voudrais-je que ce billet m’en excuse d’abord, tout en vous priant de m’adresser, le plus tôt qu’il vous sera possible, une petite notice vous concernant. Ce sera du genre « Titres et Travaux ». Confiez-vous à moi pour que j’en fasse bon usage. J’ai souci, du moins, de vous témoigner la fidélité d’une présence. Plus tard, je..

A Funeral as a Festival: Celebrations of Life in the Mosuo Tribe in China

This article attempts to provoke a discussion concerning the definition and nature of festivals by considering the process of Mosuo funerals in Southwest China as a festival event. The role of women and men in daily life and within the funeral ceremony is discussed – the Mosuo is a matriarchal society – as are the vernacular architectural settings which have evolved for both ritual and everyday activities. The article looks at the religious perception of death in Mosuo culture, which considers funerals as celebrations of a life cycle including birth, growing up and death; through onsite observations, it documents the process of a Mosuo funeral in relation to its physical space. Even though, unlike most other festivals, funerals occur at unpredictable times, it is argued that for the Mosuo the funeral event is also a festival

Yoga jam: remixing Kirtan in the Art of Living

Yoga Jam are a group of musicians in the United Kingdom who are active members of the Art of Living, a transnational Hindu-derived meditation group. Yoga Jam organize events—also referred to as yoga raves and yoga remixes—that combine Hindu devotional songs (bhajans) and chants (mantras) with modern Western popular musical genres, such as soul, rock, and particularly electronic dance music. This hybrid music is often played in a clublike setting, and dancing is interspersed with yoga and meditation. Yoga jams are creative fusions of what at first sight seem to be two incompatible phenomena—modern electronic dance music culture and ancient yogic traditions. However, yoga jams make sense if the Durkheimian distinction between the sacred and the profane is challenged, and if tradition and modernity are not understood as existing in a sort of inverse relationship. This paper argues that yoga raves are authenticated through the somatic experience of the modern popular cultural phenomenon of clubbing combined with therapeutic yoga practices and validated by identifying this experience with a reimagined Vedic tradition