Ugdymo metaforų istorinė kaita ir ryšys su politika

The article describes three metaphorically designated educational conceptions: the antique notion of the educator as a sculptor, the new age notion of the educator as a gardener, and our era’s emerging educator as a guide. All conceptions of education provide a specific answer to the problem of education, which consists of the fact that a human being is defined to be undefined, therefore the formation of a person depends on the educator. The educator as a sculptor addresses this problem by forcing a preconceived conception of reason on learners. The educator as a gardener accepts every learner and educates him or her by dealing with their individual capacities. The educator as a guide combines the educational method of the sculptor and the gardener: as a sculptor has a vision of the educational process, and as a gardener attempts that every learner walks this path himself or herself. The educational conception of the educator as a sculptor is socialist and the conception of the educator as a gardener is liberal. The educator as a guide corresponds to the emerging new conception of politics in our time, which has a task of reconciling socialism and liberalism.Straipsnyje aprašomos trys metaforiškai įvardijamos ugdymo sampratos: antikinė ugdytojo kaip skulptoriaus, naujųjų amžių ugdytojo kaip sodininko ir mūsų laikais besiformuojanti ugdytojo kaip vedlio. Visos ugdymo sampratos pateikia konkretų atsakymą į ugdymo problemą, kuri kyla iš žmogaus apspręstumo būti neapspręstam, todėl nuo ugdytojo priklauso žmogaus formavimas. Ugdytojas kaip skulptorius šią problemą sprendžia priverstinai primesdamas ugdytiniams iš anksto suformuotą ugdymo sampratą. Ugdytojas kaip sodininkas priima kiekvieną mokinį ir jį arba ją ugdo atsižvelgdamas į individualius gabumus. Ugdytojas kaip vedlys suderina skulptoriaus ir sodininko ugdymo būdus: kaip skulptorius turi ugdymo vyksmo viziją, o kaip sodininkas stengiasi, kad kiekvienas mokinys šį kelią nueitų pats. Ugdytojo kaip skulptoriaus ugdymo samprata yra socialistinė, o ugdytojo kaip sodininko – liberali. Ugdytojas kaip vedlys atitinka mūsų laikais besiformuojančią politikos sampratą, kurios uždavinys – suderinti socializmą su liberalizmu

Edukacinė perspektyva: dirbtinis intelektas, gilusis mokymasis ir kūrybiškumas

Can artificial intelligence (AI) teach and learn more creatively than humans? The article analyses deep learning theory, which follows a deterministic model of learning, since every intellectual procedure of an artificial agent is supported by concrete neural connections in an artificial neural network. Meanwhile, human creative reasoning follows a non-deterministic model. The article analyses Bayes’ theorem, in which a reasoning system makes judgments about the probability of future events based on events that have happened to it. Meillassoux’s open probability and M. A. Boden’s three types of creativity are discussed. A comparison is made between the a priori algorithm of the Turing machine and a playing child, who invents new a posteriori algorithms while playing. The Heideggerian perspective on the co-creativity of humans and thinking machines is analyzed. The authors conclude that humans have an open horizon for teaching and learning, and that makes them superior with respect to creativity in an educational perspective.Straipsnyje analizuojama giliojo mokymosi teorija, kuri laikosi deterministinio mokymosi modelio, nes kiekviena dirbtinio agento intelektinė procedūra yra palaikoma konkrečių dirbtinio neuronų tinklo neuroninių jungčių. Jų yra labai daug, todėl imamas apibendrintas vidutinis vaizdas. O žmogaus kūrybinis mąstymas vadovaujasi nedeterministiniu modeliu. Straipsnyje analizuojama Bayeso teorema, pagal kurią mąstanti sistema, remdamasi jai nutikusiais įvykiais, daro išvadas apie būsimų įvykių tikimybę. Analizuojama Meillassoux atviroji tikimybė ir M. A. Boden trys kūrybiškumo tipai. Lyginamas apriorinis Turingo mašinos algoritmas ir žaidžiantis vaikas, kuris žaisdamas išranda naujus aposteriorinius algoritmus. Analizuojama heidegeriška abipusio kūrybingumo tarp žmogaus ir techninių mąstančių mašinų perspektyva. Daroma išvada, kad dirbtinis intelektas mokosi pagal užprogramuotą algoritmą, o žmogus turi atvirą mokymo ir mokymosi horizontą

IŠTIKIMYBĖ ESAČIAI KAIP PAMATINIS LIETUVOS FILOSOFIJOS ORIENTYRAS

Straipsnyje nagrinėjami kai kurie paskutinį sovietmečio dešimtmetį ir du pastaruosius antrosios nepriklausomybės dešimtmečius skelbti Lietuvos filosofų tekstai, geriausiai atskleidžiantys Lietuvos filosofijos savitumą, kurį, autoriaus manymu, nusako ištikimybės esačiai filosofema. Teigiama, kad Lietuvos filosofijos savitumą lėmė ikimodernioji pasaulio patirtis, kuri dar kitaip įvardijama kaip valstietiškas pasaulio patyrimo būdas. Šiandienės Lietuvos filosofijoje vyrauja ir viena kitą veikia analitinės filosofijos, fenomenologinės filosofijos ir postmoderniosios filosofijos paradigmos. Joms visoms būdinga pripažinti anapus filosofinio proto mąstomų teiginių esančią tikrovę ir jai suteikti ontologinį statusą.Pagrindiniai žodžiai: esatis, ikimodernioji patirtis, tikrovė, filotopija, topokratija.Fidelity to the Presence as the Key Landmark of Lithuanian PhilosophyAugustinas Dainys SummaryThe article analyzes the texts of Lithuanian philosopers published during the last Soviet decade and the two latest decades of independence. It is argued that Lithuanian philosophy is characterized by originality which is best described by the philosopheme of fidelity to the presence. It is argued that the originalityof Lithuanian philosophy was determined by pre-modern world experience, which has been otherwise identified as a peasantry way to experience the world. The contemporary Lithuanian philosophy is dominated and interacted by the paradigms of analytic philosophy, phenomenological philosophy, and postmodern philosophy. They all can be characterized by the recognition of the reality beyond the propositions contemplated by philosophical reason, and granting it the ontological status.Keywords: presence, pre-modern experience, reality, phylotopy, topocracy

Transuretrinės mikrobangų termoterapijos ankstyvieji ir vėlyvieji rezultatai gydant nepiktybinę prostatos hiperplaziją

Audrius Rimas, Balys DainysVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikosNefrologijos ir urologijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected], [email protected] Tikslas Apibendrinti ir įvertinti nepiktybinės prostatos hiperplazijos gydymo rezultatus, naudojant transuretrinę mikrobangų termoterapiją. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai išanalizuoti 99 pacientų termoterapijos rezultatai. Gydytų vyrų amžiaus vidurkis – 71,9 metų. Ligoniai šiam gydymui atrinkti atsižvelgus į skundus, maksimalų šlapimo srovės greitį, transrektalinę prostatos echoskopiją ir liekamąjį šlapimą. Viršgaktiniu šlapimo pūslės drenažu gydytas 31 vyras. Šlapimo takų infekcija nustatyta 22 ligoniams prieš gydymą. Termoterapijai naudotas firmos "Dornier" aparatas "UroWave". Rezultatai Pagal Tarptautinę prostatos simptomų skalę skundai sumažėjo nuo 11,2 iki 7 balų (62,5%), prostatos tūris – nuo 70 ml iki 60 ml (15,7%), maksimalus srovės greitis padidėjo nuo 8 ml/s iki 15 ml/s (53,3%), liekamojo šlapimo kiekis liko nereikšmingas, pašalintos cistostomos 22 ligoniams iš 31 (70,1%), po 24 mėn. 7 ligoniai operuoti, 10 ligonių atlikta pakartotinė termoterapija, medikamentinis gydymas skirtas 20 ligonių. Pasiteikė šios komplikacijos: hematurija – 23 (23,3%) ligoniams; kraujavimas – vienam (1,01%); ūminis šlapimo susilaikymas – aštuoniems (8,08%); šlapimo takų infekcijos paūmėjimas – vienam (1,01%). Išvados Mikrobangų termoterapija yra veiksmingas ir saugus nepiktybinės prostatos hiperplazijos gydymo būdas. Simptominis ir urodinaminis pagerėjimas po termoterapijos išliko iki 24 mėnesių. Geriausias poveikis gautas 3–18 mėnesiais. Pavojingų sveikatai ir gyvybei komplikacijų po mikrobangų termoterapijos nepasitaikė. Šlapimo takų infekcija blogina termoterapijos rezultatą ankstyvuoju laikotarpiu, vėliau ligos baigčiai ji reikšmės neturi. Reikšminiai žodžiai: nepiktybinė prostatos hiperplazija, transuretrinė mikrobangų termoterapija, hipertermija Early and follow-up clinical results of transurethral microwave thermotherapy for benign prostatic hyperplasia Audrius Rimas, Balys DainysVilnius University Hospital "Santariškių klinikos",Center of Nephrology and Urology,Santariškių str. 2,LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected], [email protected] Objective To evaluate the results of transurethral microwave thermotherapy for benign prostatic hyperplasia. Patients and methods The results of thermotherapy were analysed retrospectively for 99 cases of prostatic hyperplasia. The mean age of patients was 71.9 years. Initial evaluation consisted of a history, peak urinary flow rate, transrectal prostate ultrasonography and post-voiding urinary volume. Suprapubic urinary drainage was done in 31 cases. Urinary tract pre-infection was found in 22 patients. We used a UroWave (Dornier) device for thermotherapy. Results The complaints according to IPSS decreased from 11.2 to 7 (62.5%), the prostate volume from 70 to 60 ml (15.7%), the peak flow rate increased from 8 to 15 ml/s (53.3%), residual urinary volume was insignificant after treatment, cistostoms were removed in 22 cases from 31 (70.1%), after 24 months 7 patients were operated on, 10 patients underwent retreatment with thermotherapy, medication was administered in 20 cases. We noticed the following complications: hematuria in 23 (23.3%) patients, bleeding 1 (1.01%), acute retention of urination 8 (8.08%), exacerbation of urinary tract infection 1 (1.01%). Conclusions Microwave thermotherapy is an efficacious and safe method of treatment of benign prostatic hyperplasia. Symptomatic and urodynamic improvement after thermotherapy persisted for 24 months. The best results were obtained 3–18 months after treatment. We found no high-risk complications after thermotherapy. Urinary tract infection worsened the results of microwave thermotherapy only in the early post-treatment period. Keywords: benign prostatic hyperplasia, transurethral microwave thermotherapy, hyperthermia, minimally invasive therap

Eksperimentinės inkstų transplantacijos Lietuvoje apžvalga

Balys Dainys, Tatjana RainienėVilniaus universiteto Nefrologijos ir urologijos centrasVšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] Pirmasis eksperimentinę inksto transplantaciją Lietuvoje atliko V. Kuzma. 1925 m. nuvykęs tobulintis į Vieną, į A. Eiselsbergo kliniką, transplantacijos eksperimentus darė kartu su dr. E. Goldu. Grįžęs į Kauną, 1927–1929 metais tęsė eksperimentines inkstų autotransplantacijas, alotransplantacijas ir ksenotransplantacijas. Jis sukūrė originalų inkstų alotransplantacijos ir ksenotransplantacijos modelį parabiozės sąlygomis, kai sudaroma donoro ir recipiento kryžminė kraujotaka. Inkstų transplantacijos eksperimentai Lietuvoje buvo vėl pradėti 1964 metais Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje. Šie eksperimentiniai tyrimai turėjo svarbią reikšmę pradedant Vilniuje klinikinę inkstų transplantaciją 1970 metais. Reikšminiai žodžiai: eksperimentinė inksto transplantacija, autotransplantacija, alotransplantacija, ksenotransplantacija, transplantologijos istorija A retrospect of experimental renal transplantations in Lithuania Balys Dainys, Tatjana RainienėVilnius University, Center of Nephrology and Urology,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] V. Kuzma was a suergeon who performed the first experimental renal transplantation in Lithuania. He gained his first experience in experimental organ and tissue transplantation in Vienna, where he cooperated with Dr. Gold, member of A. Eiselsberg’s team. In Kaunas, V. Kuzma proceeded his experiments on kidney autotransplantations, allotransplantations and xenotransplantations. He performed renal allotransplations and xenotransplantations in parabiosis conditions when cross blood circulation between the donor and the recipient was created. V. Kuzma carried out the above-mentioned experiments in Kaunas University in 1927–1929. Experiments on renal transplantations were started again in 1964 at Laboratory of Cardiovascular Surgery of Vilnius University. This experience was valuable for clinical renal transplantation started in Vilnius in 1970. Keywords: experimental renal transplantation, autotransplantation, allotransplantation, xenotransplantation, history of transplantolog

Moralinės, psichologinės ir teisinės transplantacijos problemos

Straipsnis skirtas supažindinti filosofus, psichologus, teisininkus ir plačiąją visuomenę su problemomis, su kuriomis susiduria gydytojai, dirbantys organų persodinimo srityje. Teigiama, kad transplantologija (mokslas apie organų persodinimą) iškėlė ne tik specialių ir bendrabiologinių problemų, bet ir paskatino peržiūrėti ar net pakeisti kai kurias tradicines moralės bei teisės normas. Recipientai dažniausiai susiduria su liguisto nuolatinio dėkingumo donorui psichiniu kompleksu. Autoriai pabrėžia vieningų įstatymų, kurie nustatytų ne tik gydytojų teises, bet ir apibrėžtų donorų bei recipientų tarpusavio santykius, reikalingumą. Persodinant lavonų organus, nemaža sunkumų kelia mirties fakto konstatavimas, tam tikri jurisdikcijos reikalavimai, visuomenės bei mirusiojo šeimos tradicijos, religiniai įsitikinimai, recipiento psichologija. Nė vienoje šalyje nėra įstatymo, kuris garantuotų stacionaro ligoniams jų kūno neliečiamybę po mirties, jeigu jie gyvi būdami nėra pareiškę noro būti donorais. Tarybų Sąjungos įstatymai neįpareigoja gydytojų, paimant organus iš lavono, gauti giminių sutikimą

Kepenų transplantacijos raida pasaulyje ir Lietuvoje

Marius Paškonis1, Jonas Jurgaitis1, Vitalijus Sokolovas1, Tatjana Rainienė2, Balys Dainys1, Kęstutis Strupas11 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Gastroenterologijos,urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centroKlinikinės imunologijos laboratorija, Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] 1955–1967 metais klinikinės kepenų transplantacijos pagrindai buvo kuriami tik keliose Europos, Didžiosios Britanijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų klinikose ir eksperimentinėse laboratorijose. 1967 metais Kolorado universitete Thomas Starzl atliko pirmą sėkmingą kepenų transplantaciją žmogui. 1968 metais Roy Calne Kembridžo universitete atliko pirmą sėkmingą kepenų transplantaciją Europoje. Tačiau tuo metu penkerius metus išgyvendavo tik apie 20% recipientų. Padėtis pasikeitė, kai 1979 metais klinikinėje organų transplantacijoje pradėtas vartoti ciklosporinas A. Recipientų penkerių metų išgyvenamumas vartojant šį imunosupresantą pasiekė 70%. Gerėjant kepenų transplantacijų rezultatams ėmė stigti donorinių organų. Atliekant sumažinto dydžio donorinių kepenų transplantaciją, vienų donorinių kepenų transplantaciją dviem recipientams, kepenų transplantaciją iš gyvo donoro, buvo stengiamasi sumažinti donorinių organų trūkumą. Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama ksenotransplantacijai. Ksenotransplantacija – pažeistų žmogaus organų pakeitimas gyvūnais audiniais ar organais. Lietuvoje sėkmingos kepenų persodinimo operacijos žengia tik pirmus žingsnius. 1962 metais Vilniuje buvo įkurta Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorija, kurioje aktyviai vyko eksperimentinė širdies, inkstų ir kepenų transplantacija. Buvo sukurtas ir kliniškai pritaikytas originalus tuo laikotarpiu ūminio kepenų funkcijos nepakankamumo gydymo metodas. Ruošiantis klinikinei kepenų transplantacijai atliktos 68 ortotopinės kepenų transplantacijos su gyvūnais. 1969 metais Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje sukuriamas imunologijos sektorius. Lietuvoje pirmosios kepenų transplantacijos žmogui atliktos 2000 metais Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose ir Kauno medicinos universiteto klinikose. Nors šios operacijos buvo nesėkmingos, ir toliau aktyviai tobulintasi šioje chirurgijos srityje. 2002 metais Kauno medicinos universiteto klinikose prof. J. Pundziaus, o 2005 metais Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose prof. K. Strupo vadovaujamos specialistų brigados atliko pirmąsias sėkmingas ortotopines kepenų transplantacijas Lietuvoje. Pagrindiniai žodžiai: ortotopinė kepenų transplantacija, hetertotopinė kepenų transplantacija, transplantacinė imunologija, ksenotransplantacija, kepenų transplantacijos istorija Developement of liver transplantation in the world and in Lithuania Marius Paškonis1, Jonas Jurgaitis1, Vitalijus Sokolovas1, Tatjana Rainienė2, Balys Dainys1, Kęstutis Strupas11 Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos, Department of Gastroenterology,Urology and Abdominal Surgery, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos, Centre of Laboratory Diagnostics,Laboratory of Clinical Immunology, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] In 1955–1967, the basics of clinical liver transplantation were generated only in several experimental laboratories in Europe, Great Britain and United States. In 1967, the first successful human liver transplantation was performed by Thomas Starzl at University of Colorado. A year later, Roy Calne from University of Cambridge performed the first successful liver transplantation in Europe. The five-year survival rate was only 20% at that time. The situation changed in 1979 when the immunosuppressive agent cyclosporine A was introduced into clinical practice. The five-year survival rate reached 70%. The improved results of liver transplantation created a new problem – shortage of available organs. Reduced size liver transplantation, split liver transplantation, living donor liver transplantation were the methods to reduce organ shortage. Nowadays much attention is paid to xenotransplantation. Xenotransplantation is the transplantation of tissues or organs from one species to another. Liver transplantation in Lithuania makes only its first steps. In 1962, Laboratory of Heart and Vascular Surgery of Vilnius University was introduced, in which experimental works in the field of heart, kidney and liver transplantation were performed. At that time, the original method of treatment of acute liver insufficiency was introduced and clinically adapted. 68 experimental liver transplantations on laboratory animals were performed. In 1969, in the Laboratory of Heart and Vascular Surgery, the sector of immunology was established. The first attempts to perform human liver transplantation in Lithuania were made in 2000 at Vilnius University Hospital Santariškiu Klinikos and Kaunas Medical University Hospital. These operations were unsuccessful. Nevertheless the transplant teams continued to improve knowledge in this field of surgery. In 2002, the first successful human liver transplantations was performed at Kaunas Medical University Hospital under the guidance of Prof. J. Pundzius, and in 2005 at Vilnius University Hospital Santariškiu Klinikos under the guidance of Prof. K. Strupas. Keywords: orthotopic liver transplantation, heterotopic liver transplantation, transplant immunology, xenotransplantation, history of liver transplantatio

Essential coastal habitats for fish in the Baltic Sea

Many coastal and offshore fish species are highly dependent on specific habitat types for population maintenance. In the Baltic Sea, shallow productive habitats in the coastal zone such as wetlands, vegetated flads/lagoons and sheltered bays as well as more exposed rocky and sandy areas are utilized by fish across many life history stages including spawning, juvenile development, feeding and migration. Although there is general consensus about the critical importance of these essential fish habitats (EFH) for fish production along the coast, direct quantitative evidence for their specific roles in population growth and maintenance is still scarce. Nevertheless, for some coastal species, indirect evidence exists, and in many cases, sufficient data are also available to carry out further quantitative analyses. As coastal EFH in the Baltic Sea are often found in areas that are highly utilized and valued by humans, they are subjected to many different pressures. While cumulative pressures, such as eutrophication, coastal construction and development, climate change, invasive species and fisheries, impact fish in coastal areas, the conservation coverage for EFH in these areas remains poor. This is mainly due to the fact that historically, fisheries management and nature conservation are not integrated neither in research nor in management in Baltic Sea countries. Setting joint objectives for fisheries management and nature conservation would hence be pivotal for improved protection of EFH in the Baltic Sea. To properly inform management, improvements in the development of monitoring strategies and mapping methodology for EFH are also needed. Stronger international cooperation between Baltic Sea states will facilitate improved management outcomes across ecologically arbitrary boundaries. This is especially important for successful implementation of international agreements and legislative directives such as the Baltic Sea Action Plan, the Marine Strategy Framework Directive, the Habitats Directive, and the Maritime Spatial Planning Directive, but also for improving the communication of information related to coastal EFH among researchers, stakeholders, managers and decision makers. In this paper, efforts are made to characterize coastal EFH in the Baltic Sea, their importance and the threats/pressures they face, as well as their current conservation status, while highlighting knowledge gaps and outlining perspectives for future work in an ecosystem-based management framework. (C) 2018 Elsevier Ltd. All rights reserved.Peer reviewe

WITTGENSTEINAS: MISTIŠKA, KAD PASAULIS YRA

Straipsnyje aptariami L. Wittgensteino "Loginio-filosofinio traktato" aforizmai, skirti mistiškumo problemai. Svarstoma jų vieta "Traktato" visumoje. Aiškinamasi, kuo jie "Traktatą" daro išskirtiniu kalbos filosofijos veikalu. "Traktatas" turi dvi dalis - apie vieną gali būti kalbama, o apie kitą - tylima. Analizuojamas gamtamokslinės ir mistinės perspektyvų santykis. Apie gamtamokslinę perspektyvą gali būti kalbama, o apie mistinę - tylima. Parodoma, kad "Traktatas" buvo parašytas iš transcendentinės perspektyvos: žvelgiant į pasaulį iš išorės taip, kaip žvelgia į pasaulį Dievas. Aptariamas "Traktato" platonizmas ir iškylanti trečiojo problema. Atskleidžiama Wittgensteino žiūros nužmoginanti tendencija ir galimos totalitaristinės implikacijos. Prasminiai žodžiai: pasaulis, gamtamokslis, mistiškumas, transcendencija, parodymas. WITTGENSTEIN: MYSTICAL THAT THE WORLD EXISTS Augustinas Dainys Summary The  article  discusses  aphorisms  of  Wittgenstein's "Tractatus Logico-Philosophicus" related to the issue of  mysticism.  It  considers  their  place  in  the "Tractatus" in general. It analyses how they turn the "Tractatus"  into  an  exceptional  work  of  philosophy  of language. The "Tractatus" has two sides; while one discusses one side, she has to remain silent about the other side. The relationship between natural science and mystical perspectives is analysed. It is demonstrated that the "Tractatus" is written from the transcendental perspective, i. e. looking at the world from outside, just like the Lord does it. Platonism of the "Tractatus" and emerging problem of the third person is discussed. The dehumanising tendency of Wittgenstein's outlook and the possible totalitarian implications are disclosed. Keywords: world, natural science, mystical, trans- cendence, showing

Akys girdi sielagėlę : eilėraščiai

Vytauto Didžiojo universitetasŠvietimo akademij