Tuštumos vertė

Cet article est consacré à l’étude sémiotique de la notion de vide et du sens qu’elle peut prendre en marketing, et plus particulièrement en communication comme en design de produits. Il s’appuie sur un exemple international originaire du Japon, celui de la marque MUJI.Le cadre méthodologique choisi pour cette analyse du discours non verbal tenu par une marque est le modèle interactionnel développé en socio-sémiotique par E. Landowski.L’étude s’efforce de rendre compte de l’efficacité stratégique attendue de l’indétermination sémantique délibérément affichée dans les campagnes publicitaires de la marque, là où l’on s’attendrait classiquement à des significations clairement articulées. Elle montre sur quelle base (à savoir la syntaxe de «l’ajustement») et avec quels effets les récepteurs sont invités à attribuer par eux-mêmes un sens aux très grands espaces vides apparaissant sur les affiches MUJI.Elle explique en outre comment une politique publicitaire aussi inhabituelle est devenue une philosophie de marque, et comment cette philosophie a été également appliquée au design des produits : le cœur de l’étude vise à montrer comment une «éthique de marque» et une «esthétique de marque» peuvent se manifester à la fois dans des signes bidimensionnels et tridimensionnels (c.-à-d. dans des affiches et dans des produits), et exploiter ensemble le même régime interactionnel de l’«ajustement».Enfin, l’étude se termine sur l’analyse de la structure énonciative mise en œuvre dans l’ensemble des productions de la marque. La dernière partie de l’article est ainsi consacrée aux différents types d’énonciataires construits par ces « textes » (publicités et produits), ainsi qu’à la notion de méta-choix, un concept proposé par Landowski, et comment cette nouvelle approche de la gestion de la marque remanie l’ensemble du paradigme marketing.Straipsnis skirtas semiotinei tuštumos sąvokos analizei. Aptariama jos prasmė rinkodaroje, o konkrečiai – produktų komunikacijoje ir sampratoje. Remiamasi Japonijoje sukurto prekės ženklo MUJI pavyzdžiu. Metodologinis šio nežodinio prekės ženklo diskurso pagrindas yra Erico Landowskio sociosemiotikoje išplėtotas sąveikos modelis, kurį galima laikyti nauju teoriniu indėliu, pratęsiančiu tradicines Greimo sąvokas ir jas papildančiu (pavyzdžiui, „sąjungio“ samprata, priešpriešinama „funkcijai“) keturių prasmės ir rizikos režimų sąveikos apibrėžimu.Tyrime stengiamasi parodyti strateginį veiksmingumą, kurio tikimasi iš semantinės sąveikos prekės ženklo reklaminėse kampanijose, kur tradiciškai lauktume aiškiai artikuliuotų reikšmių. Aiškinamasi, kokiu pagrindu (būtent „derinimosi“ sintaksės) ir su kokiomis pasekmėmis prekės ženklo priėmėjai yra skatinami suteikti prasmę didžiulėms tuščioms erdvėms MUJI plakatuose

INTENCIONALUMO STRUKTŪRA IR GENEZĖ HUSSERLIO FENOMENOLOGIJOJE

Straipsnyje analizuojama fenomenologinė intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinėjimuose ir vėlesniuose jo raštuose. Siekiama parodyti, jog pačioje statiškoje intencionalumo sampratoje jau yra implikuotos jos genetinio pratęsimo galimybės. Fenomenologinė intencionalumo samprata negali būti redukuota į teorinį santykį su pažinimo objektu, nes joje išryškėja praktinis ir tranzityvus judesio link tikslo realizavimo pobūdis. Fenomenologija atmeta neintencionalių išgyvenimų sampratą, nes tokie išgyvenimai negali būti aprašomi kaip fenomenai, tačiau pripažįsta, jog nė vienas intencionalus išgyvenimas ar jo suponuojamas tikslas negali būti realizuojamas galutinai. Kitaip sakant, kiekvienam išgyvenimui būdingas ne tik universalaus sąmoningumo siekis, bet ir neįsisąmonintas arba nerealizuotas patyrimas. Patyrime patiriame ne tik tai, kas esama, bet ir tai, kas patiriama sykiu kaip kita. Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, intencionalumas, sąmonė, fenomenas, tranzityvumas.The Structure and the Genesis of Intentionality in Husserl’s PhenomenologyDalius Jonkus SummaryThe article discusses the concept of intentionality in Husserl’s phenomenology. The task of investigation is to show that static structure of intentionality can have prolongation in the genetic concept of intentionality. The concept of intentionality cannot be reduced to theoretical relation with object of cognition. Intentionality is practical realization, transitive movement and teleological process. Intentionality is a process of transition from one act to another. Phenomenological analysis cannot limit itself to only one separate act since every separate act posses the potential transition to another act, while every separate act preserves the interconnection with the integral intentional life. Phenomenology reject concept of nonintentional consciousness, because nonintentional acts of consciousness cannot be described like phenomena. From the other side Husserl affirm that not every act of consciousness can to reach a last goal. With other words, every act of consciousness implicate not only requirement for a plenitude of fulfillment, but in the same time implicate unconscious or unrealizable experience. Keywords: phenomenology, intentionality, consciousness, phenomena, transition.height: 115%; font-family: Calibri, sans-serif;">&nbsp

Tangentinis ženklas-simbolis komunikacijoje

Vizualinėje komunikacijoje vartojami ženklai dažnai yra panašūs į jų žymimuosius objektus; tokių ženklų reikšmė komunikuojančioms pusėms suprantama pagal tai, ką jie tiesiogiai vaizduoja. Greta tokių ženklų vartojami ir simboliai. Tradiciškai simbolis apibrėžiamas kaip sutartinis arba pagal vartojimo įprotį apibrėžiamas ženklas. Straipsnyje kalbama apie kitokio tipo simbolį; jis aiškinamas kaip tangentinis ženklas – toks, kuris žymi ne tai, į ką jis panašus, tai yra jis žymi „ne objektą“. Šis simbolio atvejis grindžiamas tangentinio intencionalumo sąvoka. Autorius jį pirmą kartą trumpai nagrinėjo knygoje „Sign and Form“ („Ženklas ir forma“); čia jis aprašomas išsamiau.Pagrindiniai žodžiai: semiotika, komunikacija, simbolis, intencionalumas.The tangential sign-symbol in communication  Algirdas Budrevičius SummarySymbols are often used in visual communication. The symbol traditionally is defined as a sign based on the convention or habit of its usage. In this paper, a different type of symbol is described. The symbol is defined as a tangential sign. It signifies “not the object”. Such a symbol is based on the idea of the tangential intentionality introduced in the recently published book “Sign and Form”. Such a conception of the sign facilitates accounting for some special cases of symbols. &nbsp

Žvaigždžių dialogas

Le présent article offre l’aperçu des documents de communication entre Algirdas Julius Greimas et Juozas Miltinis : notes marginales de Miltinis dans les livres de Greimas, inscriptions de Greimas dans les livres envoyés à Miltinis, lettres et cartes postales.Le lien étroit avec la culture française était ce que les deux créateurs avaient en commun. Beaucoup des auteurs auxquels référait Greimas dans ses travaux faisaient l’objet de l’intérêt de Miltinis. Cela constituait la base de leur dialogue indirect.Dans la Sémantique structurale, Miltinis souligne la thèse méthodologique fondamentale de Greimas: « Le monde humain nous paraît se définir essentiellement comme le monde de la signification ». Dans l’introduction de l’ouvrage Du sens, il prête attention, entre autres, à la conclusion stipulant que le sens n’est pas l’enchaînement linéaire et uniplane des significations, qu’il est aussi une direction, c’est-à-dire une intentionnalité et une finalité.En envoyant à Miltinis son étude sur la nouvelle de Maupassant Deux amis, Greimas l’a caractérisée comme un texte qui parle de Paris, d’amitié, de liberté. Paris et l’amitié constituaient l’axe sémantique de communication entre ces amis indirects. Quant au « texte sur la liberté », c’est une allusion à la biographie politique de Greimas.Dans le deuxième recueil d’essais sémiotiques de Greimas Du sens II, on trouve une dédicace impressionnante : « À J. Miltinis – une étoile à une étoile – A. J. Greimas ».Après la parution du recueil des travaux de Greimas en lithuanien, Miltinis a lu attentivement l’article introductif du rédacteur du livre Rolandas Pavilionis. Outre l’information encyclopédique sur le contexte linguistique et philosophique de Greimas, ce sont les citations des interviews de Greimas dans la presse française et la présentation du « livre probablement le plus philosophique et le plus émotionnel » De l’imperfection qui ont attiré son attention.Dans la correspondance de Greimas et Miltinis, la distance entre le destinateur et le destinataire s’efface. Pour paraphraser Greimas, deux créateurs égaux se sont rencontrés « sous la couverture de l’enveloppe ».Straipsnyje aptariami Algirdo Juliaus Greimo ir Juozo Miltinio bendravimo dokumentai: Miltinio marginalijos Greimo knygose, Greimo įrašai Miltiniui atsiųstose knygose, laiškai ir atvirukai. Abu kūrėjus siejo glaudus ryšys su prancūzų kultūra. Greimas Prancūzijoje baigė filologijos studijas, apgynė daktaro disertaciją, įkūrė Paryžiaus semiotikos mokyklą. Miltinį, kaip aktorių ir režisierių, išugdė prancūzų teatras. Miltinio humanitariniame akiratyje atsidūrė daug autorių, kuriais savo darbuose rėmėsi Greimas. Tai buvo pamatas neakivaizdiniam jųdviejų dialogui.Struktūrinėje semantikoje Miltinis paryškina atraminį metodologinį Greimo teiginį: „Žmogaus pasaulis mums iš esmės atrodo apibūdinamas kaip reikšmės pasaulis. Pasaulis gali būti vadinamas „žmogišku“ tik tiek, kiek jis ką nors reiškia.“ Knygos Apie prasmę įvade, be kita ko, jį patraukia išvada, kad prasmė nėra linijinis ir vienaplanis reikšmių susiejimas, o tam tikra kryptis arba intencionalumas ir tikslingumas. Režisierių sudomino semiotinė tiesos samprata, apibrėžianti prasmę kaip „prasminį efektą“, kurį sukuria sakomas arba užrašytas diskursas

Grožio patrauklumas. Estetika ir erosas Algio Mickūno filosofijoje

This paper analyses how Mickūnas’s philosophy reveals the relationship between aesthetics and Eros. The purpose of this analysis is to show that aesthetics and Eros do not require representation, but presentation, and why these two aspects are related to the direct expression of world experience. The phenomenological analysis of aesthetics and Eros reveals the beauty of the world and its erotic appeal. Mickūnas argues that the aesthetic-erotic attitude is openness to the world’s moods, rhythms and styles of being. On the other hand, he denies that the aesthetic and erotic experience is intentional, since the former is understood as a purposeful orientation to objects and an aim to identify the meaning of the object. In this paper I present arguments why Mickūnas’s attempt to deny the intentionality of erotic and aesthetic experience is based on the narrow, rather than broad, concept of intentionality.Straipsnyje analizuojama, kaip Mickūno filosofija atskleidžia estetikos ir eroso sąryšį. Analizės tikslas – parodyti, kad estetika ir erosas reikalauja ne reprezentacijos, bet prezentacijos ir kodėl abi šios plotmės yra susijusios su tiesiogine pasaulio išraiškų patirtimi. Fenomenologinė estetikos ir eroso analizė atskleidžia paties pasaulio grožį ir erotinį patrauklumą. Mickūnas teigia, kad estetinė-erotinė nuostata yra atvirumas paties pasaulio nuotaikoms, ritmams ir buvimo stiliams. Kita vertus, jis neigia estetinės ir erotinės patirties intencionalumą, nes pastarąjį supranta kaip tikslingą nukreiptumą į objektus ir siekį identifikuoti objekto reikšmę. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl Mickūno bandymas paneigti erotinės ir estetinės patirties intencionalumą yra paremtas siaurąja, o ne plačiąja intencionalumo samprata

Maxo van Maneno praktikos fenomenologijos santykis su edukologija ir filosofija

This paper investigates the method of the phenomenology of practice developed by the Canadian scholar Max van Manen. The paper describes the development and the main aspects of the phenomenology of practice as well as its importance and relevance to education sciences. However, in line with the critical remarks of the philosopher Dan Zahavi, the paper argues that there are fundamental problems with the phenomenology of practice in regard to phenomenology as philosophy. It is suggested that a researcher who applies this approach in his or her research should be cautious, critically evaluate van Manen’s presentation of phenomenology, and start his/her research from the phenomenological philosophy. Moreover, the paper argues that phenomenology should not be considered only as a methodological approach.Straipsnyje nagrinėjama kanadiečių ugdymo teoretiko ir metodologo Maxo van Maneno pasiūlyta praktikos fenomenologijos metodologinė prieiga. Parodoma, kaip buvo formuojama praktikos fenomenologija, aprašomos jos pagrindinės ypatybės ir atskleidžiama, kodėl praktikos fenomenologija edukologijos mokslui yra aktuali. Remiantis filosofu Danu Zahaviu, taip pat išryškinamas probleminis Maxo van Maneno siūlomos metodologinės prieigos santykis su fenomenologine filosofija. Straipsnyje teigiama, kad praktikos fenomenologiją pasirinkęs tyrėjas turi išlaikyti kritinį požiūrį į svarbiausias praktikos fenomenologijos ypatybes, kritiškai vertinti van Maneno fenomenologinės filosofijos aiškinimą ir pradėti fenomenologinį tyrimą pirmiausia orientuojantis į pačią fenomenologinę filosofiją. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad atlikdamas tyrimą tyrėjas turėtų žvelgti į fenomenologiją ne tik kaip į metodologinę prieigą

Transcendentalinės sąmonės pro-simboliai

The article analyzes the problem of defining the concept of consiousness in the modern sciences. The author notes that consiousness does exist in the form of reality, image, metaphycical pressuposition or human condition. Rather consiousness shows itseld as an expression of a specific phenomena beyond and before itself. The author develops a phenomenological analysis of the process of formation of consiousness in the context of symbolic formations, concepts and personal experiences. Change and steadiness, rules of interrelations as a phenomena can been seen as references and qualities through which a pre-symbolic consiousness of consciousness (or consiousness of prime symbols) appears.Straipsnyje nagrinėjama sąmonės sąvokos apibrėžimo moksluose problema. Autorius pabrėžia, jog, viena vertus, sąmonės – kaip tikrovės, vaizdinio, metafizinės prielaidos, žmogaus būklės – iš viso nėra. Sąmonė atsiveria kaip specifinio fenomeno raiška anapus jos ir iki jos; būtų klaidinga manyti, kad ją pagrindžia tikrovė, kaip sąmonė. Sąmonės formavimąsi autorius nagrinėja simbolinių formacijų, sąvokų, asmeniškų patyrimų kontekste. Kismas ir patvarumas bei atitinkamos sąryšių taisyklės, kaip fenomenai, tampa nuorodomis arba savybėmis, per kurias atsiveria ikisimbolinė sąmonės arba pro-simbolių (Ur simbolių) sąmonė

E. Husserlio egologinės sąmonės sampratos kritika E. Voegelino darbuose

[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian] Nowhere in his works did Eric Voegelin connect in a more detailed way his critique of Husserl’s phenomenology to his later developed political philosophy. To fill this gap, the article deals with the critique of Husserl’s notion of egological consciousness in Voegelin’s collection of essays Anamnesis, as well as with the significance of this critique for Voegelin’s mature political philosophy, best represented by the “New Science of Politics” project. Based on this analysis, it is claimed that the realisation of the limitation of egological consciousness’ contexts, and transcending this limitation meant in Voegelin’s philosophy a fundamental precondition for the restoration of the classical political science. Experiences having non-objective, nonintentional (in the Husserlian sense) structure, as well as their explication in Voegelin’s political philosophy was the source for the principles ensuring stable social and political order, at the same time providing opportunity to overcome the so called “value demonism” in social sciences.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Nė viename iš savo darbų E. Voegelinas nėra detaliau susiejęs savo Husserlio fenomenologijos kritikos su vėliau išplėtota politine filosofija. Siekiant užpildyti šią spragą, straipsnyje aptariama Husserlio egologinės sąmonės koncepcijos kritika Voegelino esė rinkinyje „Anamnesis“ ir šios kritikos reikšmė jo brandžiajai politinei filosofijai, kurią geriausiai reprezentuoja „Naujojo politikos mokslo“ projektas. Remiantis šia analize teigiama, kad egologinės sąmonės kontekstų ribotumo įsisąmoninimas ir šio ribotumo peržengimas Voegelino filosofijoje reiškė pamatinę racionalaus klasikinio politikos mokslo sugrąžinimo sąlygą. Ne-objektinę, ne intencionalią (huserliškąja prasme) struktūrą turinčios patirtys ir jų eksplikacija Voegelino politinėje filosofijoje buvo tvarią visuomeninę ir politinę tvarką laiduojančių principų šaltinis, tuo pat metu suteikiantis galimybę įveikti vadinamąjį „vertybinį demonizmą“ socialiniuose moksluose

Laikinės sąmonės intencionalumas Levino ir Waldenfelso fenomenologijoje

The paper analyses the problem of intentionality in Levinas’s and Waldenfels’s phenomenology. By offering the critiques of intentionality and living present, Levinas traces the problem of Husserl’s phenomenology which raises when he solves the problem of the giveness of the other. Levinas believes that the giveness of the other already as the meaning determines the being of the consciousness as closed, self-sufficient structure which conditions the impossibility of appearance of alterity. By seeking to ground the possibility of the alterity’s appearance, Levinas defines consciousness not by intentionality but unintentionality. Precisely the description of consciousness by unintentionality uncloses an approach to radical alterity, which, on the one hand, lets to define consciousness itself as un-synthesized rupture, and on the other hand, brings us back to the problem of intentionality by raising the question of its significance in grounding any experience of the consciousness. The appearance of alterity, although differently than the meaning, implicates its appearance already as “something”, therefore in the phenomenology of Waldenfels the problem of alterity is approached not by refusing intentionality but by rethinking it. By appealing to rethinking of intentionality Waldenfels interprets the appearance of alterity also as unsynthesized rupture but in the bounds of intentional consciousness.Straipsnyje nagrinėjama intencionalumo problema Levino ir Waldenfelso fenomenologijoje. Pateikdamas intencionalumo ir gyvosios dabarties kritiką, Levinas fiksuoja Husserlio fenomenologijos problemą, iškylančią sprendžiant kito duoties klausimą. Levino įsitikinimu, kito kaip jau turinčio kito prasmę duotis lemia sąmonės kaip uždaros, sau pakankamos struktūros buvimą, implikuojantį bet kokios sąmonės atžvilgiu esančios kitybės pasirodymo negalimumą. Siekdamas pagrįsti kitybės pasirodymo galimybę, Levinas apibrėžia sąmonę ne intencionalumu, bet neintencionalumu. Būtent sąmonės apibrėžimas neintencionalumu atveria prieigą prie radikalios ateities laiko kitybės, kuri, viena vertus, pačią sąmonę leidžia fiksuoti kaip nesusintetinamą trūkį, kita vertus, grąžina prie intencionalumo problemos, iškeldama jo svarbos klausimą grindžiant bet kokią sąmonės patirtį. Kitybės, nors ir kitaip nei prasmės, pasirodymas implikuoja jos jau kaip „ko nors“ pasirodymą, todėl Waldenfelso fenomenologijoje prie Levino iškeltos kitybės problemos yra grįžtama ne atsisakant intencionalumo sampratos, bet ją permąstant. Remdamasis intencionalumo sampratos permąstymu, Waldenfelsas pasirodžiusią kitybę interpretuoja taip pat kaip nesusintetinamą trūkį, tačiau intencionalioje sąmonėje.

Dialogo problemos sprendimo prielaidos Edmundo Husserlio intersubjektyvumo teorijoje

Straipsnyje aprašoma, kokias dialogo problemos sprendimo prielaidas sukuria Husser/io intersubjektyvumo teorija. Objektyvizmo kritika Husserlio fenomeno/ogijoje keičia dialogo struktūros supratimo horizontą. Sąmonės intencionalumo idėja keičia ne tik subjekto ir objekto santykio, bet ir intersubjektyvaus santykio sampratą. Kitas yra suprantamas per jo intencionalumus. Dialogo struktūra atsiskleidžia kaip trinarė, kai aš ir kitas, intersubjektyviai konstituodami pasaulį, kreipiamės bendro dalyko link, kuris yra trečiasis esmingas dialogo narys. Tai koreguoja tradicinę dialogo, kaip binarinio santykio, sampratą. Redukcija į savitumo sferą leidžia atskirti savo horizontą ir intencionalumus nuo svetimo ir taip subjekto ir objekto vienybėje bei bendruose intencionalumuose išlaikyti dialogo narių - aš ir kito - savitumus.[Elektroninė straipsnio reprodukcija papildyta pastebėtų redakcinių klaidų sąrašu.