Diagrams as centerpiece for an enactivist epistemology

In the present work I will examine two semiotic contributions, Legg (2021) and Caravà (2019) respectively, that explore the possible connection between semiotics and enactivism. Both attempt to offer a semiotic interpretation of the enactivist theory of perception and cognition, with the aim of showing how semiotics can contribute to the debate on mental representations. I will argue that Legg’s proposal, based on the Peircean concept of the dicisign, assigns to basic cognition conditions that are not necessary, from the point of view of enactivism. Caravà’s, in turn, assigns non-sufficient conditions. I will argue that if we want to semiotically interpret the enactivist framework the concept that describes necessary and sufficient conditions is that of the diagram

Juslumo semiotika: nuo pojūčio iki intuicijos

Classifying semiotic systems by the sensory channels employed to communicate them is simple, but specious: we thus fail to inquire into that which is actually semiotic about different types of sensory experience. In order to explicate their distinctive semiotic properties, these sensory types – touch, hearing, vision, olfaction, sensomotorics – need to be interrogated as phenomena. This way, each of the semiotic sensible modes shall be characterized by a specific field of presence. Schematic forms of the sensible thus obtained will give rise to a typology of sensible “bodies” – the envelope-body, the cavity-body, the point-body, the flesh-body – as well as to a typology of their “dynamics” (deformation, intimate movements etc.) and, finally, to a typology of semiotic “imprints” which these dynamics give rise to. Next, we should interrogate the possibilities of employing such typologies in concrete analyses. Our primary presupposition is that, in most cases, objects of analysis – text, painting, film, choreography etc. – are multisensory, and thus the task of their explanation involves an articulation of several sensible modes. This kind of articulation is decisive for interpretation. The case of artworks is very suggestive in this sense: for example, in a painting, the same “visual” substances of expression can give rise to both a figurative and iconic presentation, grounded in the typical field of visuality, and to a plastic dimension which brings forth other types of field – somatic, affective, symbolic, or mythical. This means that the articulation of sensible modes is the object of a second-order schematization – the schematization of a trans-sensible dimension, wherein intuition produces schematic forms that become expressions for contents not directly determined by sensory modes. The trans-sensible dimension activates syntheses of sensible modes; as we have learned from Kant, these syntheses are not of the conceptual order: they are activated in intuition, make use of the imagination, and are always contained in the sensible order which is both sensory and emotional.Suklasifikuoti semiotikas pagal jutiminius kanalus, kuriais jos komunikuojamos, nesunku, bet apgaulinga: taip darant neatsižvelgiama, kuo būtent semiotiški skirtingi jutimų tipai. Pastaruosius – lytėjimą, klausą, regą, uoslę, sensomotoriką – reikia nagrinėti kaip fenomenus, siekiant išskirti jų skiriamąsias semiotines savybes. Taip žiūrint, kiekvieną semiotinį juslumo modusą apibūdina jam būdingas esaties laukas. Tokiu būdu aptiktos scheminės juslumo formos atveda prie juslinių „kūnų“ tipologijos (kūno-apvalkalo, kūno-ertmės, kūno-atskaitos taško, gyvojo kūno), paskui prie jų „dinamikų“ tipologijos (deformacijų, artimųjų judėjimų ir kt.) ir galiausiai prie šių dinamikų kuriamų semiotinių „atspaudų“ tipologijos. Telieka išnagrinėti, kaip tokiomis tipologijomis gali pasinaudoti konkreti analizė. Pirmoji metodo taisyklė grindžiama tuo, kad analizės objektai – tekstas, paveikslas, filmas, choreografija ir t. t. – dažniausiai patiriami keliais jutimais, vadinasi, norint juos paaiškinti būtina artikuliuoti keletą juslumo modusų. Tokia artikuliacija turi lemiamą reikšmę interpretacijai. Šiuo požiūriu labai iškalbingi meno kūriniai: pavyzdžiui, paveiksle tos pãčios „vizualinės“ išraiškos substancijos gali sudaryti sąlygas sykiu ir figūratyviai bei ikoninei prezentacijai, kurios pagrindas – tipinis vizualumo laukas, ir plastiniam matmeniui, nurodančiam kitokių tipų laukus – somatinius, afektinius, simbolinius arba mitinius. Dėl to juslumo modusų artikuliacija tampa antrinės schematizacijos objektu – schematizuojamas transjuslinis matmuo, kuriame intuicija kuria schemines formas, tampančias turinių, kurių jutiminiai modusai tiesiogiai neapibrėžia, išraiškomis. Transjusliniame matmenyje atliekamos juslinių modusų sintezės; kaip mokė Kantas, tokia sintezė nėra konceptualinė: ji veikia intuicijoje, pasitelkia vaizduotę, tačiau visada yra juslinė, sykiu jutiminė ir emocinė

Kognityvinės semiotikos pagrindimas ženklų ir reikšmių fenomenologija

Kognityvinė semiotika, pastaruoju metu įvairiose terpėse pristatoma kaip nauja humanitarinių ir socialinių mokslų paradigma, siekia sujungti kognityvinius mokslus su semiotika. Išplėsdami kognicijos sąvoką taip, kad ji aprėptų didžiąją dalį psichinio gyvenimo (o kartais – ir daugelį „subasmeninių“ [subpersonal] aspektų), kognityviniai mokslai ne kažin kiek vietos paskyrė reikšmės fenomenams ir jų savitumui. Kita vertus, semiotika ar bent jau kai kurios jos apraiškos, ypač įkvėptosios Peirce’o, turi polinkį bene viską aiškinti kaip ženklų konsteliacijas. Abi šios tendencijos veda į konceptualinę miglą ir sąmyšį. Epistemologiniu požiūriu, kognityvinės semiotikos užduotis – susieti šiuodvi vieno ir to paties akiračio tendencijas, sąmonę [mind] padedant ten, kur jai ir vieta, o ženklus – į jiems skirtą vietą. Šio straipsnio pirmoje dalyje aptariamas fenomenologinis metodas ir jo taikymas suvokimui [perception]. Konkrečiai aptarsime, ar ir kokia apimtimi galima sakyti, kad suvokime esama propozicijų [propositions]. Antroje dalyje bus pristatomas ženklas kaip elementari kognityvinės semiotikos sąvoka, didžiąja dalimi išvesta iš aprezentacijos apibrėžties fenomenologijoje, bet taip pat sudaroma pasinaudojant kai kuriomis [Jeano] Piaget idėjomis. Užuot visas reikšmės prieigas [vehicles] tapatinus su ženklais, šiame straipsnyje ženklo sąvoka susiaurinama iki labai konkrečių reikšmės atvejų, kurie skiriasi nuo kitokių reikšmės tipų, kai reikšmė labiau tiesiogiai duota suvokime. Galiausiai trečioje dalyje imsimės neograisiškos [neo-Gricean] reikšmės analizės ir tvirtinsime, kad įprasčiausiais atvejais šio pobūdžio reikšmę apims ženklo sąvoka, tačiau kai kuriais atskirais atvejais ir tam tikruose kontekstuose vis tiek prireiks graisiško tipo reikšmės sąvokos

Les dynamiques du sens sensible. (Re) Sentir, percevoir et concevoir

Based on the various semiotic works devoted to the sensory world and to perception, this article proposes to retrace the generative path of sensory meaning from the immediate perception to its conceptualization. The aim is to highlight not only the constitutive dynamics of the semioses involved in this journey, but also the complex relationships involved in the emergence of sensitive signification. In order to do this, we will return to the constitutive principles of the plan of expression of perceptual semiosis and the dynamics that animate it, before determining their role in the articulation of sensory meaning. In this way, the concept of structure will prove decisive in uncovering a theory of knowledge of the sensible world. We shall see that, from icon to diagram, structure is the object of an abstractive operation that reconfigures not only phenomena and their tensive dynamics, but also the intentional variations of subjects that are functionally associated with them. In this respect, we will underline the importance of the elementary contrast in the classification of the perceived and the construction of the concept, understood as a prototypical example of the class. Finally, we will raise the profoundly unstable character of the perceptual semiosis and the influence games that constantly renegotiate the elementary meaning of the sensory.À partir des différents travaux sémiotiques consacrés au monde sensible et à la perception, cet article propose de retracer le parcours génératif de la signification sensible du perçu immédiat à sa conceptualisation. Il s’agira non seulement de montrer la dynamique constitutive des sémioses engagées dans ce parcours mais également de soulever leurs relations complexes dans l’avènement de la signification sensible. Pour ce faire, nous reviendrons sur les principes constitutifs du plan de l’expression de la sémiose perceptive et de la dynamique qui l’anime avant de déterminer leur rôle sur l’articulation de la signification sensible. C’est ainsi que le concept de structure s’avérera déterminant dans la mise au jour d’une théorie de la connaissance du monde sensible. Nous verrons alors que, de l’icône au diagramme, la structure fait l’objet d’une opération d’abstraction qui reconfigure les phénomènes et leur dynamique tensive mais également les variations intentionnelles des sujets qui leur sont fonctionnellement associées. À cet égard, nous soulignerons l’importance du contraste élémentaire dans la classification du perçu et la construction du concept, entendu comme exemplaire prototypique de la classe. Enfin, nous soulèverons le caractère profondément instable de la sémiose perceptive et les jeux d’influence qui renégocient en permanence la signification élémentaire du sensible

Kaip medžiaga medžiagą mėgdžiojo: istorinio dekoratyvinio popieriaus tyrinėjimai

Crossing the boundaries of any one discipline, the article provides an overview of research into historical decorated paper conducted by the author over the last several years. Examples of this seemingly very specific, ephemeral material, considered as an imitation of other materials, applied in bindings of printed books and manuscripts during the 18th and 19th centuries, are presented as anonymous artifacts of the past, strikingly characterised by their own materiality and thus involving also the researcher’s senses. Besides a historical overview of the main techniques of paper decoration in Europe, the place of this applied decorative element in the three-dimensional structure of the handmade book is also explored. The second part of the paper addresses the relevant problem of ornament as a plastic discourse, which has so far received less attention in semiotic research. Through a closer analysis of a several samples of decorated paper, questions about the semantic structure of the ornament and its effects are raised. Finally, when placed in the context of certain habits, needs and interests of eighteenth-century European society, decorated paper and its ornamental language emerge as a multilayered object with a culturally defined meaning.Straipsnyje, peržengiant kurios nors vienos humanitarinių mokslų disciplinos rėmus, įvairiais aspektais apžvelgiami kelerius metus trunkantys autorės istorinio dekoratyvinio popieriaus tyrinėjimai. Į šio iš pažiūros itin specifinio, efemeriško ir dažniausiai kitas medžiagas imituojančio popieriaus pavyzdžius, pritaikytus XVIII–XIX a. spausdintų ir rankraštinių knygų įrišuose, siūloma žvelgti kaip į anoniminius praeities dirbinius, kuriuos ryškiausiai apibūdina jų medžiagiškumas, į tyrimą įtraukiantis ir paties tyrinėtojo jusles. Greta istorinės pagrindinių popieriaus dekoravimo technikų Europoje apžvalgos, analizuojama šio taikomąją funkciją atliekančio dekoratyvaus elemento vieta trimatėje knygos struktūroje. Antroje straipsnio dalyje prisiliečiama prie aktualios, bet iki šiol semiotiniuose tyrimuose mažiau dėmesio sulaukusios plastinio ornamento diskurso problemos. Atidžiau analizuojant keletą konkrečių dekoratyvinio popieriaus ornamentavimo pavyzdžių, keliami įvairūs reikšminės ornamento sąrangos ir jos poveikio klausimai. Galiausiai, įterptas į tam tikrų XVIII a. Europos visuomenės įpročių, poreikių ir pomėgių kontekstą, dekoratyvinis popierius ir jo ornamentinė kalba išsiskleidžia kaip įvairiasluoksnis, kultūriškai apibrėžtą reikšmę turintis dirbinys

Kūniškumas: nuo figūros prie teksto struktūros (Olgos Tokarczuk Bėgūnai)

Olga Tokarczuk’s fragmented novel Flights (Bieguni, 2007) encompasses various genres and themes that distinguish corporeality. Its analysis reveals how a corporeal isotopy of the content plane explains the expression plane, i.e., the novel’s composition. Therefore, this article contributes to the marginally explored research field in the semiotics of literature – the interaction between content semantics and poetics. In the novel, not only can various forms of the human body be found – such as bodies engaged in different modes of travel, sick bodies, and body specimens – but also contrasting corporeal ideologies that elucidate the connection between different fragments of the book. The article describes the novel‘s characters – pilgrims, runaways, and anatomists – and their relationship with movement and the body, revealing their worldview. Moreover, it solves the problem of matching the opposite conceptions of the body, the phenomenological and the mechanical, and addresses how the opposing characters’ attitudes can be integrated into the text’s semantic universe. The axiology of the protagonists is expressed by the category of integrity/disintegration. This, along with the corporeal relationships that repeat in different stories, discloses that Tokarczuk’s text functions as a particular body. Furthermore, it suggests a specific conception of the literary text.Olgos Tokarczuk romanas Bėgūnai (Bieguni, 2007) pasižymi fragmentiška struktūra, žanrų ir motyvų įvairove, kurioje išsiskiria kūno tema. Jos analizė atskleidė, kaip turinio plotmėje veikianti kūniškumo izotopija dalyvauja aiškinant išraiškos plotmę, t. y. romano kompoziciją. Tad straipsnis prisideda prie literatūros semiotikoje nepakankamai tirto lauko – turinio semantikos ir poetikos sąveikos. Romane aptinkami ne tik keli žmogaus kūno pavidalai – įvairiais būdais keliaujantis, sergantis kūnas, konservuotos mirusio kūno dalys – bet ir skirtingos kūniškumo ideologijos, parodančios, kokiu būdu siejasi Tokarczuk kūrinio fragmentai. Straipsnyje pristatomos romane veikiančių personažų – piligrimų, bėgūnų ir anatomų – pasaulėvokos, kurios atsiskleidžia per santykį su judėjimu ir kūnu. Taip pat sprendžiama problema, kaip romane derinamos fenomenologinė ir mechanistinė kūno sampratos ir kaip priešingi veikėjų požiūriai įtraukiami į bendrą semantinį universumą. Personažų aksiologiją išreiškianti integralumo / dezintegracijos kategorija ir skirtingose istorijose atsikartojantys kūniški ryšiai parodė, kad Tokarczuk tekstas funkcionuoja kaip savotiškas kūnas, bei pasiūlė savitą literatūrinio teksto sampratą

Sovietmečio Lietuvos naujametinis sveikinimo atvirukas: averso semiotika

The article discusses the semiotics of greeting card with focus on the discursive configuration of the recto side. The aim is twofold: to examine the possible ways image and verbal text are combined and identify the meaning produced by its different configurations. Soviet Lithuanian New Year greeting cards (dated from the late 1950s to 1989) are analyzed to accomplish the study. The methodological approach is compound. The guidelines of Greimasian theory of semiotics and Tartu-Moscow semiotic school as well as the ideas of Jacques Fontanille and Jean-Marie Floch are used to perform the study.  The discourse analysis revealed that when placed on the recto side greeting text both anchors the content of the image and acts as a performative utterance. Depending on the specific configuration of the recto side and the material aspects of a greeting card, the role of enunciator can be subjected either to the artist or image figures. However, in some cases the performative function becomes secondary. For example, when playfulness established by the interrelation of image and verbal text is given priority over the greeting act.Straipsnyje nagrinėjama sveikinimo atvirukų aversų reikšmės generavimo problema. Analizuojant sovietmečio Lietuvos naujametinių atvirukų reprezentatyvius pavyzdžius siekiama nustatyti, kaip atviruko averse derinami atvaizdas ir žodinis tekstas, kokias konfigūracijas sukuria tas derinys ir kokias reikšmes generuoja skirtingi atvaizdo ir žodinio teksto derinimo variantai. Žodinių tekstų ir atvaizdų analizei atlikti pasitelkiama greiminės semiotikos prieiga bei Tartu-Maskvos semiotikos mokyklos idėjos; santykiui tarp diskursų ir laikmenos nusakyti naudojamasi Jeano Marie Flocho ir Jacques’o Fontanille terminais. Averso konfigūracijos variantų analizė leidžia parodyti, kaip averse konstruojama sakymo instancija, koks diskursas atlieka kertinį vaidmenį generuojant averso reikšmes ir kokias funkcijas jis prisiima. Be to, tyrimas atskleidžia, kaip averso reikšmes veikia atviruko medžiaginės savybės ir specifinės diskurso sąrangos nulemtas kodų sudvigubinimas