Rainer Thurnher, Hermeneutička fenomenologija kao angažman

Prikaz knjige Rainer Thurnher, Hermeneutička fenomenologija kao angažman, prevela Darija Domić, Matica hrvatska, Zagreb, 2004, 283 str

Maxo van Maneno praktikos fenomenologijos santykis su edukologija ir filosofija

This paper investigates the method of the phenomenology of practice developed by the Canadian scholar Max van Manen. The paper describes the development and the main aspects of the phenomenology of practice as well as its importance and relevance to education sciences. However, in line with the critical remarks of the philosopher Dan Zahavi, the paper argues that there are fundamental problems with the phenomenology of practice in regard to phenomenology as philosophy. It is suggested that a researcher who applies this approach in his or her research should be cautious, critically evaluate van Manen’s presentation of phenomenology, and start his/her research from the phenomenological philosophy. Moreover, the paper argues that phenomenology should not be considered only as a methodological approach.Straipsnyje nagrinėjama kanadiečių ugdymo teoretiko ir metodologo Maxo van Maneno pasiūlyta praktikos fenomenologijos metodologinė prieiga. Parodoma, kaip buvo formuojama praktikos fenomenologija, aprašomos jos pagrindinės ypatybės ir atskleidžiama, kodėl praktikos fenomenologija edukologijos mokslui yra aktuali. Remiantis filosofu Danu Zahaviu, taip pat išryškinamas probleminis Maxo van Maneno siūlomos metodologinės prieigos santykis su fenomenologine filosofija. Straipsnyje teigiama, kad praktikos fenomenologiją pasirinkęs tyrėjas turi išlaikyti kritinį požiūrį į svarbiausias praktikos fenomenologijos ypatybes, kritiškai vertinti van Maneno fenomenologinės filosofijos aiškinimą ir pradėti fenomenologinį tyrimą pirmiausia orientuojantis į pačią fenomenologinę filosofiją. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad atlikdamas tyrimą tyrėjas turėtų žvelgti į fenomenologiją ne tik kaip į metodologinę prieigą

Fenomenologija i psihijatrija: oblikovanje dijagnoze

Fenomenologija je filozofska disciplina koja ima za cilj analizu i ispitivanje struktura subjektivnog iskustva. Od formulisanja osnovnih principa ove tradicije, fenomenologija je usko povezana sa psihijatrijom. Imajući u vidu da je osoba koja doživljava psihopatološke pojave predmet psihijatrije, fenomenologija pruža adekvatan okvir za razumevanje ovih doživljaja. U radu pokazujemo na koji način fenomenologija može pojmovno i metodološki unaprediti dijagnozu u psihijatriji. U kliničkom radu, fenomenologija može se primeniti u okviru procesa dijagnostičkog rezonovanja, dajući značajniju dubinu i nijanse psihopatologiji u okviru dijagnoze psihijatrijskog poremećaja. Fenomenologija može unaprediti metodu psihijatrijskog intervjua, tako što ukazuje na značaj psihopatološkog geštalta i ejdetsku redukciju sa otklonom od različitih predra- suda prilikom istraživanja psihopatološkog iskustva. Kao što pokazujemo u radu, polu- strukturisani intervju posebno je značajna, mada ne i jedina fenomenološka metoda, koja kliničarima može biti od pomoći pri opisu i prepoznavanju psihijatrijskih geštaltova

Greimo semiotika: tarp struktūralizmo ir fenomenologijos

Greimas’s semiotics is characterized by an inner duality. This is the inner tension between structuralism and phenomenology. The aim of the paper is to reveal the relationship between structuralism and phenomenology in semiotics. Structuralism and phenomenology have a different understanding of the role of the subject in creating and understanding meanings. Early Greimas understood value systems through the linguistic prism and eliminated the discursive system’s subject itself. Late Greimas’s approach to the subject changed and coincided with the subject of daily experience, who was involved in the selection and creation of meanings. Greimas’s semiotics came closer to phenomenology, but only partially. The concept of bodily and sensory experience in Greimas’s semiotics is constructed from objectivistic positions of science. The body and sensual perception are understood as intermediaries between the inner and outer worlds. Greimo semiotika pasižymi vidiniu dvilypumu. Tai yra vidinė įtampa tarp struktūralizmo ir fenomenologijos. Straipsnio tikslas – atskleisti struktūralizmo ir fenomenologijos santykį semiotikoje. Struktūralizmas ir fenomenologija skirtingai supranta subjekto vaidmenį kuriant ir suvokiant reikšmes. Ankstyvasis Greimas reikšmių sistemas suprato per lingvistikos prizmę ir eliminavo iš kalbos diskursyvinės sistemos patį sakantį subjektą. Vėlyvojo Greimo požiūris į subjektą kito ir jis sutapo su kasdieninės patirties subjektu, kuris dalyvauja pasirenkant ir kuriant reikšmes. Greimo semiotika suartėjo su fenomenologija, bet tik dalinai. Kūno ir juslinės patirties samprata Greimo semiotikoje yra konstruojama iš objektyvistinio mokslo pozicijų. Kūnas ir juslinė percepcija yra suprantami kaip tarpininkai tarp vidinio ir išorinio pasaulių

Fenomenologinė nuostata aprašomuosiuose fenomenologiniuose psichologiniuose tyrimuose

Phenomenological approach is one of the leading approaches in the practice of qualitative psychological research. Two perspectives can be distinguished in it: descriptive phenomenology and interpretive phenomenology. A researcher intending to apply a phenomenological strategy is expected to be able to practice the phenomenological attitude, which plays a key role both in the process of data collection and analysis. This article focuses on the field of descriptive phenomenology based on E. Husserl’s philosophy and represented by A. Giorgi and F. Wertz in the context of phenomenological psychology. The purpose of the article is to reveal the essential characteristics of the phenomenological attitude, to unfold theoretical emphases and to provide certain practical insights for those researchers who decided to conduct a descriptive phenomenological study. Literature analysis is used to achieve the goal. The phenomenological attitude is described using two contexts – E. Husserl’s phenomenological philosophy and the phenomenological psychology based on its assumptions – briefly presenting both, revealing their connections and distinguishing features.Fenomenologinė prieiga yra viena pagrindinių kokybinių psichologinių tyrimų praktikoje. Joje galima skirti dvi perspektyvas: aprašomąją fenomenologiją ir interpretacinę fenomenologiją. Iš tyrėjo, ketinančio taikyti fenomenologinę strategiją, tikimasi gebėjimo vadovautis fenomenologine nuostata, kurios vaidmuo yra esminis tiek renkant tyrimo duomenis, tiek juos analizuojant. Šis straipsnis orientuotas į E. Husserlio filosofija grindžiamos aprašomosios fenomenologijos lauką, kurį fenomenologinės psichologijos kontekste reprezentuoja A. Giorgi ir F. Wertzas. Tikslas yra atskleisti esmines fenomenologinės nuostatos charakteristikas, išskirti teorinius akcentus ir pateikti tam tikras praktines įžvalgas tyrėjams, nusprendusiems atlikti aprašomąjį fenomenologinį tyrimą. Tikslui pasiekti naudojama literatūros analizė. Fenomenologinė nuostata apibūdinama pasitelkiant du kontekstus – E. Husserlio fenomenologinę filosofiją ir jos prielaidomis grindžiamą fenomenologinę psichologiją – glaustai pristatant abu bei parodant jų sąsajas ir skiriamuosius bruožus

Kognityvinės semiotikos pagrindimas ženklų ir reikšmių fenomenologija

Kognityvinė semiotika, pastaruoju metu įvairiose terpėse pristatoma kaip nauja humanitarinių ir socialinių mokslų paradigma, siekia sujungti kognityvinius mokslus su semiotika. Išplėsdami kognicijos sąvoką taip, kad ji aprėptų didžiąją dalį psichinio gyvenimo (o kartais – ir daugelį „subasmeninių“ [subpersonal] aspektų), kognityviniai mokslai ne kažin kiek vietos paskyrė reikšmės fenomenams ir jų savitumui. Kita vertus, semiotika ar bent jau kai kurios jos apraiškos, ypač įkvėptosios Peirce’o, turi polinkį bene viską aiškinti kaip ženklų konsteliacijas. Abi šios tendencijos veda į konceptualinę miglą ir sąmyšį. Epistemologiniu požiūriu, kognityvinės semiotikos užduotis – susieti šiuodvi vieno ir to paties akiračio tendencijas, sąmonę [mind] padedant ten, kur jai ir vieta, o ženklus – į jiems skirtą vietą. Šio straipsnio pirmoje dalyje aptariamas fenomenologinis metodas ir jo taikymas suvokimui [perception]. Konkrečiai aptarsime, ar ir kokia apimtimi galima sakyti, kad suvokime esama propozicijų [propositions]. Antroje dalyje bus pristatomas ženklas kaip elementari kognityvinės semiotikos sąvoka, didžiąja dalimi išvesta iš aprezentacijos apibrėžties fenomenologijoje, bet taip pat sudaroma pasinaudojant kai kuriomis [Jeano] Piaget idėjomis. Užuot visas reikšmės prieigas [vehicles] tapatinus su ženklais, šiame straipsnyje ženklo sąvoka susiaurinama iki labai konkrečių reikšmės atvejų, kurie skiriasi nuo kitokių reikšmės tipų, kai reikšmė labiau tiesiogiai duota suvokime. Galiausiai trečioje dalyje imsimės neograisiškos [neo-Gricean] reikšmės analizės ir tvirtinsime, kad įprasčiausiais atvejais šio pobūdžio reikšmę apims ženklo sąvoka, tačiau kai kuriais atskirais atvejais ir tam tikruose kontekstuose vis tiek prireiks graisiško tipo reikšmės sąvokos

Kaip suprasti skausmą?

Geniušas, S., 2021. Kas yra skausmas? Vilnius: Phi knygos, 150 p. ISBN 978-609-8236-12-

Fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimas Shauno Gallagherio filosofijoje

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo projekto perspektyvas

Suvokimo fenomenologija

Publikuojama prancūzų fenomenologo M. Merleau-Ponty veikalo „Suvokimo fenomenologija“ ištrauka. Joje pateikiamas fenomenologijos statuso apibūdinimas, komentuojamos E. Husserlio plėtotos redukcijos, esmių, intencionalumo sąvokos, sąmonės, racionalumo samprata. Fenomenologija – tai esmių tyrinėjimas, ir visos problemos, fenomenologų požiūriu, išsprendžiamos apibrėžus esmes, pvz., suvokimo, sąmonės esmę. Transcendentalinė filosofija susilaiko nuo natūraliosios nuostatos teiginių, jai būdingas siekimas būti griežtu mokslu, bet kartu ji yra ataskaita už erdvę, laiką, gyvenamąjį pasaulį. Visas mūsų žinojimas apie pasaulį, įskaitant net mokslo žinias, remiasi mano požiūriu ir pasaulio patyrimu, be kurio mokslo simboliai negalėtų nieko pasakyti. Suvokimas nepateikia žinių apie pasaulį, jis yra visų aktų susidarymo ir egzistavimo pagrindas. Redukcija yra aiškios, prasmingos medžiagos suvokimas, aktyvi prasmės suteikimo operacija. Be aktų intencionalumo, skiriamaas funkcionuojantis intencionalumas, kuris nustato natūralų ir ikipredikatyvų pasaulio bei mūsų gyvenimo vienumą ir pasireiškia mūsų noruose, vertinimuose, gamtovaizdyje aiškiau nei objektyviame pažinime