Atvaizdo paradoksai: vaizdinis ar postsekuliarus posūkis?

The article discusses the interaction between religion and art, focusing on contemporary visual theories, especially on the concept of vitality of image, formulated by such authors as David Freedberg, Thomas William Mitchell and Horst Bredekamp. The article states that the aspect of immediate fate (in the sense of pathos), which is emphasized in the concept of vitality of image, opens up the possibility to discuss the postsecular approach of the pictorial turn (Mitchell). The article recalls a recent situation in one of the Vilnius (Lithuania) churches, when the original sculpture of St. Virgin Mary, created by Lithuanian artist Ksenija Jaroševaitė, was replaced by the copy of widely circulated sculpture of St. Mary of Lourdes, originally created in 1864 by French sculptor Joseph-Hugues Fabisch, at the request of the churchgoers. In the article the latter situation also serves as a representative model, revealing the paradoxicality of an image, when the aesthetic judgement is changed by the unreflected recognition of the power of the image. The article discusses the problem of the ontological status of an image, admitting that the condition of emancipation of the image implicated in the concept of its vitality leads to the condition of the uncanny and questions related to such fundamental controversies as distinctions between creator and image or vitality and artefact.Straipsnyje analizuojama religijos ir meno sąveika, susitelkiant į šiuolaikines vizualumo teorijas, konkrečiai į Davido Freedbergo, Thomo Williamo Mitchello, Horsto Bredekampo formuluojamą atvaizdo vitališkumo apibrėžimą. Teigiama, kad šių autorių atvaizdo vitališkumo sampratoje akcentuojamas betarpiško tikėjimo (pathos prasme) aspektas leidžia kalbėti apie postsekuliarų vaizdinio posūkio pobūdį. Straipsnyje atsispiriama nuo konkrečios situacijos vienoje Vilniaus bažnyčių, kai originali menininkės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Švč. Mergelės Marijos skulptūra tikinčiųjų reikalavimu buvo išnešta iš bažnyčios, o jos vietoje galiausiai įkurdinta plačiai tiražuojamos, 1864 m. prancūzų skulptoriaus Josepho-Hugueso Fabischo sukurtos Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūros kopija. Šis atvejis traktuojamas kaip pavyzdinis, atvaizdo paradoksalumą atskleidžiantis modelis, kai estetinio vertinimo pojūtį užgožia neįsisąmonintas atvaizdo galios pripažinimas. Straipsnyje nagrinėjama ontologinio atvaizdo statuso problema pažymint, kad į atvaizdo vitališkumo sampratą įtraukta atvaizdo emancipacijos sąlyga veda prie nejaukos būseną provokuojančių klausimų, susijusių su tokiomis fundamentaliomis skirtimis kaip kūrėjo–atvaizdo arba gyvybės–artefakto priešpriešos

Religiškumo reprezentavimo šiuolaikiniame mene problema. Sekuliari ir postsekuliari prieigos

The article deals with the relationship between religion and contemporary art, discussing their configurations from two different perspectives – the one of secularization and the postsecular one. The author mantains that in the perspective of secularization the fields of religion and art are treated as autonomous and separate, therefore the passage to postsecular condition implicates the destruction of principle law of autonomy, by this opening the possibility of the interlaying of the contexts of religion and art. The article comes to the conclusion that postsecular approach supposes that the relationship between religion and contemporary art becomes possible only by accepting the refusal of the direct representation and this means that religious implications can be recognised not as the representations of religious contents, but rather as the track of them, which can assume the forms of profanation or reflection on the experience of secularization.Straipsnyje susitelkiama į religijos ir šiuolaikinio meno santykį, kurio konfigūracijos aptariamos iš dviejų skirtingų – sekuliarizacijos ir postsekuliaraus būvio – perspektyvų. Teigiama, kad sekuliarizacijos požiūriu religijos ir meno sritys matomos kaip autonomiškos ir nesusisiekiančios, o slinktis link postsekuliaraus diskurso implikuoja principinę autonomijos (tiek religijos, tiek meno srityse) sąlygos destrukciją, šiuo būdu atverdama galimybę grįžti prie religijos ir meno laukų persiklojimo. Pažymima, kad postsekuliarybės kontekste religijos ir šiuolaikinio meno santykis tampa įmanomas tik priimant šiuolaikiniam menui būdingą tiesioginės reprezentacijos principo atsisakymą, o tai reikštų, kad religinės implikacijos tampa atpažįstamos ne kaip religinių turinių reprezentacijos, bet veikiau kaip religiškumo pėdsakas, neretai įgaunantis profanacijos ir refleksijos apie sekuliarizacijos patirtį formas

Įstatymiškumo dvasia: Hegelio įstatymo kritika ir posūkis į ontologiją Frankfurto fragmentuose

This paper is an attempt to investigate the relation between George Wilhelm Friedrich Hegel’s critique of law in his early Frankfurt fragments, most notably in the treatise Spirit of Christianity and Its Fate and his turn towards an ontological conception of the unity of life and love as its modification. It will be argued that Hegel’s ontological turn can only be understood in light of his rejection of law as the form of absolute opposition. The form of law, moreover, will be treated as the thread to understand the initial movement of Hegel’s profound rejection of Kantian morality. Nevertheless, in following the Christian concept of pleroma that promises to fulfil law and proposing to think unification ontologically, Hegel discovers that law cannot be simply rejected, but pertains or arises out of the very unity that was said to surmount it. If Hegel begins from an opposition of law and being, these fragments reveal the extent to which he will have to think their relationship dialectically, as a contradiction pertaining to the Absolute.Šis straipsnis yra bandymas nužymėti santykį tarp jaunojo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio Frankfurto laikotarpio veikale Krikščionybės dvasia ir jos likimas pateikiamos įstatymo kritikos ir ontologinės gyvenimo vienovės bei meilės kaip gyvenimo modifikacijos koncepcijų. Siekiama parodyti, kad jaunojo Hegelio posūkis į ontologiją gali būti suvoktas tik iš įstatymo kaip absoliučios opozicijos formos atmetimo perspektyvos. Be to, įstatymo formos kritika čia pasirodo kaip pagrindinė linija, leidžianti apibrėžti pirmuosius Hegelio Kanto moralės kritikos žingsnius. Kita vertus, įsivesdamas krikščionišką sąvoką pleroma, žadančią išpildyti įstatymo formą, ir siūlydamas suprasti suvienijimą ontologiškai, jaunasis Hegelis, kaip bus bandoma atskleisti, atranda, jog įstatymas negali būti paneigiamas, bet randasi ar iškyla iš pačios ontologinės vienovės, turėjusios jį įveikti. Hegelis pradeda nuo opozicijos tarp įstatymo ir būties, o šie fragmentai atskleidžia, kodėl jis prieina prie dialektinės jų santykio sampratos kaip prieštaravimo pačiame Absoliute

Ideologija ir stabmeldystė

A series of articles has already been published in recent years by the author on the notion of cosmogony as implied by Lithuanian term for it, sutvėrimas. This polysemous term has at least three gross branches of meanings: not only the most usual ‘fencing (in, off, around)’ but also ‘coagulation, solidifying, hardening’ and ‘catching, clenching (by hand)’, and all of these meanings are reflected in traditional views of creation. However, both the very cosmogony and still more various processes of smaller scale corresponding to different meanings of sutvėrimas (and the verb sutverti) may have also negative sense, that of stagnation, hardening, stiffness, stop of the life flow. Hence the notion of freedom, conversely, as softening, thawing, melting and free flow. Therefore, human being either stays in this definitively hardened world which has become a prison to his soul or begins to loosen his grip on it and to thaw gradually himself. On the cosmic scale, this hope and objective is eschatological, and on the personal scale, soteriological, that is, aimed at deliverance and freedom which in this sense is the opposite of cosmogony. The very ‘createdness’ in its different hues then is conceived negatively, as ‘madeness’ and artificiality, as antithesis of freedom and obstacle to it. And its principal manifestations in the inner world, then, are ideology and idolatry, the two aspects of one and the same phenomenon looked at from slightly different angles. That is exactly the subject of this article (which continues two previous, “Without ground, without support” (Razauskas 2022a) and “Ideas, Ideals, and Ideologies” (Razauskas 2022b)).Per pastaruosius kelerius ar net jau keliolika metų autoriaus paskelbta ištisa eilė straipsnių, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančių apie pasaulio sutvėrimą ir paties šio žodžio pagrįstumą šiuo atžvilgiu: sutverti reiškia ne tik ‘pastatyti tvorą, apsupti tvora’ ar pan., bet ir ‘sutirštinti, sustandinti, sukietinti, sutvirtinti’, ir ‘pagauti, suimti, sugniaužti ranka’, ir visos šios reikšmių atšakos su atitinkamais mitiniais vaizdiniais sudaro tradicinį pasaulio sutvėrimo vaizdyną. Tačiau tiek pats pasaulio sutvėrimas, tiek mažesnio masto veiksmai bei vyksmai, nusakomi įvairiomis veiksmažodžio sutverti reikšmėmis, turi ir neigiamą pusę – mena sąstingį, sustabarėjimą, užkietėjimą, su(si)kaustymą, gyvybinės tėkmės stabdymą bei tvenkimą. Tokiu atveju tai, kas tapo pernelyg su-tverta, pasidaro būtina iš-tverti. Naglio Kardelio žodžiais tariant, pasaulį „žmogus gali iš-tverti dvejopai: pasitelkęs kalambūrą, pasakyčiau, kad žmogus pasaulį arba iš-tveria, t. y. iškenčia, pakelia, tiesiog išbūva kantriai atlaikydamas jo svorį, arba iš-tveria, t. y. išardo, suskaldo, papildamas į šipulius tai, ką Dievas buvo su-tvėręs“ (Kardelis 1998: 40; išskyrimai N. K.), arba veikiau ką pats buvo su-tvėręs Dievo vardu. Taigi žmogus arba pasilieka apibrėžtame tvariame pasaulyje, kartu įkalinęs jame savo sielą, arba nebeapsikentęs pagaliau paleidžia gniaužtus ir nubunda į nestveriantį sąmoningumą, nebestingstančią gyvą sąmonę, grįžta į pirmapradę nesutvertąją būtį. Tokia mąstymo ir vilties kryptis pasaulio atžvilgiu yra eschatologiška, t. y. nutaikyta į pasaulio pabaigą, o asmens atžvilgiu – soteriologiška, t. y. nutaikyta į išsilaisvinimą, į laisvę, kuri šia prasme yra tiesioginė sutvėrimo priešybė. Pats sutvėrimas ir sutvertumas įvairiais atžvilgiais tokiu atveju suprantamas neigiamai – kaip laisvės priešprieša ir išsilaisvinimo kliūtis. Esminės jo apraiškos vidiniame pasaulyje – ideologija ir stabmeldystė. Straipsnis tiesiogiai tęsia du ankstesnius – „Be pagrindo, be atramos. Dvasiniai su-tvėrimo ir iš-tvėrimo kontekstai“ (Razauskas 2022a) ir „Idėjos, idealai ir ideologijos“ (Razauskas 2022b)

Religijos sugrįžimas ir radikalaus blogio problema: Rusijos karo Ukrainoje atvejo analizė

The article analyses the case of Russia’s war in Ukraine by focusing on the ambivalent relationship between radical evil and the “return of the religious”. First, the revival of politicised religious fundamentalism in contemporary Russia is examined by discussing the relationship between the state and the church and its concretisation in the field of foreign policy – the “Russian World” teaching. The article shows how the Russian Orthodox Church legitimises a project that pursues geopolitical goals and justifies the started war as a metaphysical fight against evil. Attention is drawn to the fact that in this case we are dealing with a kind of “secular religion” or “inverted secularism”, when ecclesial forms are used to revive the Soviet imperialism, and faith is replaced by beliefs. Next, when considering the analysed case in the context of the “return of the religious” reflected by Jacques Derrida and Gianni Vattimo, the emphasis is not only on the principle of violence (which is born from the fusion of political and religious discourses), but also on the positive possibilities of this return, which aforementioned thinkers elaborated by formulating the concepts of elementary faith and ethics of charity. At the same time, the article shows that these concepts lack an existential focus that would allow the problem of radical evil to be grasped at the level of individual existence. Therefore, to highlight the existential aspect of radical evil, the concepts of the perverse will, “grey zone” and impossible hope are used.The article analyses the case of Russia’s war in Ukraine by focusing on the ambivalent relationship between radical evil and the “return of the religious”. First, the revival of politicised religious fundamentalism in contemporary Russia is examined by discussing the relationship between the state and the church and its concretisation in the field of foreign policy – the “Russian World” teaching. The article shows how the Russian Orthodox Church legitimises a project that pursues geopolitical goals and justifies the started war as a metaphysical fight against evil. Attention is drawn to the fact that in this case we are dealing with a kind of “secular religion” or “inverted secularism”, when ecclesial forms are used to revive the Soviet imperialism, and faith is replaced by beliefs. Next, when considering the analysed case in the context of the “return of the religious” reflected by Jacques Derrida and Gianni Vattimo, the emphasis is not only on the principle of violence (which is born from the fusion of political and religious discourses), but also on the positive possibilities of this return, which aforementioned thinkers elaborated by formulating the concepts of elementary faith and ethics of charity. At the same time, the article shows that these concepts lack an existential focus that would allow the problem of radical evil to be grasped at the level of individual existence. Therefore, to highlight the existential aspect of radical evil, the concepts of the perverse will, “grey zone” and impossible hope are used

Kritinės pastabos apie Schmitto politinį realizmą

According to a widely accepted line of interpretation, Carl Schmitt’s political philosophy is a classic example of political realism. In this article I propose, starting with an analysis of some themes from the essay published in 1923 Die geistesgeschichtliche Lage des heutigen Parlamentarismus, to challenge this interpretation. An in-depth analysis of Schmitt’s critique of parliamentarism and identitarian democracy may, in fact, suggest that his proposal is a normative theory of political enmity.Remiantis plačiai pripažįstama interpretacija, Carlo Schmitto politinė filosofija laikoma klasikiniu politinio realizmo pavyzdžiu. Šiame straipsnyje, pradėdamas nuo kai kurių temų, išdėstytų 1923 m. publikuotoje jo esė Die geistesgeschichtliche Lage des heutigen Parlamentarismus, siūlau užklausti šią interpretaciją. Nuodugni Schmitto parlamentarizmo ir identitarinės demokratijos kritikos analizė gali, tiesą sakant, rodyti, kad jis siūlo normatyvinę politinio priešiškumo teoriją

Ateitis, arba apie gamtos atpirkimą po Schellingo ir Nietzsche’ės

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] It is starting from the role recognized and attributed to nature by Schelling and Nietzsche that one understands the renewed relationship between being and time at the basis of the possibility for the new beginning of Western philosophy, prophesized by Heidegger in 1936. For both, the possibility of the very future passes by the necessary redemption of the past (that is an extreme liberation from its conceptual hypostatization) through a form of love for the All, which is possible to recognize only with a philosophy of nature that is able to show the “unprethinkable” ground of being and its eternal dynamics as potential potentiae. Only on the basis of this potentia potentiae of the “unprethinkable” past, the “coming event” of the future becomes possible, as well as that renewed relation between time and being, which permits a new beginning for Western philosophy.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Pradedant nuo vaidmens, kurį gamtai pripažįsta ir priskiria Schellingas ir Nietzsche’ė, yra suprantamas atnaujintas būties ir laiko santykis, tapęs 1936 metais Heideggerio pranašautos naujos Vakarų filosofijos pradžios galimybės pagrindu. Abiejų filosofų požiūriu, pačios ateities galimybė apeina būtiną praeities atpirkimą (tai yra visišką išsilaisvinimą iš jos konceptualaus hipostazavimo) per meilės Visybei formą, kurią galima atpažinti tik iš gamtos filosofijos, galinčios parodyti savo neapmąstomą / neatmenamą (unvordenkliches) būties pagrindą ir jo amžiną dinamiką kaip potentia potentiae. Tik remiantis neapmąstomos / neatmenamos praeities potentia potentiae yra įmanomas ateities „ateinantis įvykis“ ir atnaujintas būties ir laiko santykis, sudarantis naujos Vakarų filosofijos pradžios galimybę

Pradžios prisiminimas: prie tapatybės ištakų...

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This article discusses the relationship between the development of individual identity and the culture of social memory. The starting point of the analysis is the hermeneutics of biblical texts referencing the postulate to remember and commemorate specific events in the history of the people of Israel. Such remembrance, however, is not understood solely as a memory of the past, but instead becomes the point of reference for the present and the future. The results of the analysis of the biblical texts are then referenced to education in contemporary social and cultural settings. The author points out that breaking with the past causes confusion and disorientation with regard to the reference points in the future and ultimately affects the meaning of the present, which – deprived of perspective – acquires its own autotelic value. The lack of the culture of memory also results in reducing the past to an idyllic form, illusionary rather than authentic, thus becoming a mere object of longing. It also reduces the future to the merely incidental, uprooted from the past events and thoughtlessly independent of the human being.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje aptariamas santykis tarp individo tapatybės vystymosi ir socialinės atminties kultūros. Analizės išeities taškas – biblinių tekstų hermeneutika, perduodanti postulatą prisiminti ir minėti specifinius Izraelio tautos istorijos įvykius. Tačiau tokia atmintis suprastinà ne tik kaip praeities prisiminimas, ji tampa atramos tašku dabarčiai ir ateičiai. Biblinių tekstų analizės rezultatais remiamasi nagrinėjant ugdymą šiuolaikinėje socialinėje ir kultūrinėje situacijoje. Autorius nurodo, kad ryšių su praeitimi nutraukimas lemia painiavą ir dezorientaciją kalbant apie atramos taškus ateityje ir galiausiai paveikia dabarties prasmę, kuri, netekusi perspektyvos, įgyja savitikslę vertę. Atminties kultūros stoka suteikia praeičiai idilinę formą, veikiau iliuzinę nei autentišką, tampančią ilgesio objektu. O ateitis redukuojama į tik atsitiktinę, nuo praeities įvykių atplėštą ir beatodairišką žmogiškosios būtybės laisvę

Atmosfera ir religija: Hermanno Schmitzo fenomenologija ir lyginamojo religijos tyrimo galimybė

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] On the basis of his phenomenological theory of body and emotion, and especially his concept of emotion as atmosphere, Hermann Schmitz (1928–) defines religion as “behavior derived from affectedness by the divine,” i.e., communication with a powerful atmosphere overwhelming human beings. This definition enables us to explore religion in a broader context, such as dwelling, daily practice, rituals, architecture, art, etc. From this perspective, religion cannot be confined to the fields of theory, practice, institution, or convention but covers a much richer field in life. On the other hand, this view means that our daily existence is more profoundly related to the religious. This makes it understandable why new religious movements appear repeatedly, and why social phenomena appear that are not called religions but have some religious aspects even in a modern, secularized society. In this way, the theory of atmosphere can give us insight into the general necessity of the religious for human existence in each culture. Schmitz’s phenomenology of religion has, therefore, its advantage in the analysis of folk religion, which is rooted more deeply in folk culture and such of its aspects as customs, festivals, and folklore. This article will address some characteristics of Japanese folk religion and then compare monotheism with polytheism.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Remdamasis fenomenologine kūno ir emocijų samprata, ypač savąja emocijos kaip atmosferos samprata, Hermannas Schmitzas (1928–) apibrėžia religiją kaip „elgesį, kylantį iš buvimo paveiktam dieviškumo“, t. y. bendravimo su galinga atmosfera, apglobiančia žmogiškąsias būtybes. Šis apibrėžimas leidžia mums tyrinėti religiją platesniame – gyvenimo-kur, kasdienės praktikos, ritualų, architektūros, meno ir t. t. – kontekste. Žvelgiant iš šios perspektyvos, religija negali būti apribota teorijos, praktikos, institucijos ar formalios tvarkos sritimi, bet apima daug turtingesnį mūsų gyvenimo lauką. Kita vertus, šis požiūris reiškia, kad mūsų kasdienė egzistencija kur kas giliau susijusi su religiškumu. Tai leidžia suprasti, kodėl vis iškyla naujų religinių judėjimų ir kodėl pasirodo socialinių fenomenų, kurie nevadinami religiniais, tačiau turi religinių aspektų netgi modernioje, sekuliarioje visuomenėje. Straipsnyje teigiama, kad atmosferos teorija gali leisti mums įžvelgti bendrą žmogiškoje egzistencijoje glūdintį religiškumo poreikį, aptinkamą kiekvienoje kultūroje. Taigi Schmitzo religijos fenomenologija yra pranašesnė analizuojant liaudiškąją religiją, kuri įsišaknijusi kur kas giliau liaudiškoje kultūroje, kaip antai papročiai, šventės ir tautosaka. Straipsnyje svarstomi kai kurie japonų liaudiškosios religijos bruožai, o paskui liaudiškosios religijos požiūriu palyginamos monoteizmo ir politeizmo tendencijos krikščionybėje ir japonų religijoje

Heideggerio technikos esmės sampratos recepcija „empirinio posūkio“ technikos filosofijoje

In this article some important aspects of Heidegger’s philosophy of technology is addressed. It is argued against Don Ihde’s observation that Heidegger’s philosophy of technology mostly concerns the large scale technological phenomena of industrial revolution – actually in Heidegger’s oeuvre we can find reflection on such micro-scale post-industrial technologies as cybernetics, biotechnologies etc. The critique of the essentialism of Heideggerian philosophy of technology by such authors as Andrew Feenberg, Don Ihde and Peter-Paul Verbeek is presented. It is suggested that earlier Heidegger’s concept of the essence of technology as “machination” (Machenschaft) is less susceptible to such criticism: whether technologies are exploitative and turning nature into “standing reserve”, or whether they are ecological and nature-friendly, whether they are understood as autonomous force, or democratically controlled process – it could be said that through contemporary technologies reality is increasingly turned into artifice and entities are revealed as makeable and producible