A series of articles has already been published in recent years by the author on the notion of cosmogony as implied by Lithuanian term for it, sutvėrimas. This polysemous term has at least three gross branches of meanings: not only the most usual ‘fencing (in, off, around)’ but also ‘coagulation, solidifying, hardening’ and ‘catching, clenching (by hand)’, and all of these meanings are reflected in traditional views of creation. However, both the very cosmogony and still more various processes of smaller scale corresponding to different meanings of sutvėrimas (and the verb sutverti) may have also negative sense, that of stagnation, hardening, stiffness, stop of the life flow. Hence the notion of freedom, conversely, as softening, thawing, melting and free flow. Therefore, human being either stays in this definitively hardened world which has become a prison to his soul or begins to loosen his grip on it and to thaw gradually himself. On the cosmic scale, this hope and objective is eschatological, and on the personal scale, soteriological, that is, aimed at deliverance and freedom which in this sense is the opposite of cosmogony. The very ‘createdness’ in its different hues then is conceived negatively, as ‘madeness’ and artificiality, as antithesis of freedom and obstacle to it. And its principal manifestations in the inner world, then, are ideology and idolatry, the two aspects of one and the same phenomenon looked at from slightly different angles. That is exactly the subject of this article (which continues two previous, “Without ground, without support” (Razauskas 2022a) and “Ideas, Ideals, and Ideologies” (Razauskas 2022b)).Per pastaruosius kelerius ar net jau keliolika metų autoriaus paskelbta ištisa eilė straipsnių, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančių apie pasaulio sutvėrimą ir paties šio žodžio pagrįstumą šiuo atžvilgiu: sutverti reiškia ne tik ‘pastatyti tvorą, apsupti tvora’ ar pan., bet ir ‘sutirštinti, sustandinti, sukietinti, sutvirtinti’, ir ‘pagauti, suimti, sugniaužti ranka’, ir visos šios reikšmių atšakos su atitinkamais mitiniais vaizdiniais sudaro tradicinį pasaulio sutvėrimo vaizdyną. Tačiau tiek pats pasaulio sutvėrimas, tiek mažesnio masto veiksmai bei vyksmai, nusakomi įvairiomis veiksmažodžio sutverti reikšmėmis, turi ir neigiamą pusę – mena sąstingį, sustabarėjimą, užkietėjimą, su(si)kaustymą, gyvybinės tėkmės stabdymą bei tvenkimą. Tokiu atveju tai, kas tapo pernelyg su-tverta, pasidaro būtina iš-tverti. Naglio Kardelio žodžiais tariant, pasaulį „žmogus gali iš-tverti dvejopai: pasitelkęs kalambūrą, pasakyčiau, kad žmogus pasaulį arba iš-tveria, t. y. iškenčia, pakelia, tiesiog išbūva kantriai atlaikydamas jo svorį, arba iš-tveria, t. y. išardo, suskaldo, papildamas į šipulius tai, ką Dievas buvo su-tvėręs“ (Kardelis 1998: 40; išskyrimai N. K.), arba veikiau ką pats buvo su-tvėręs Dievo vardu. Taigi žmogus arba pasilieka apibrėžtame tvariame pasaulyje, kartu įkalinęs jame savo sielą, arba nebeapsikentęs pagaliau paleidžia gniaužtus ir nubunda į nestveriantį sąmoningumą, nebestingstančią gyvą sąmonę, grįžta į pirmapradę nesutvertąją būtį. Tokia mąstymo ir vilties kryptis pasaulio atžvilgiu yra eschatologiška, t. y. nutaikyta į pasaulio pabaigą, o asmens atžvilgiu – soteriologiška, t. y. nutaikyta į išsilaisvinimą, į laisvę, kuri šia prasme yra tiesioginė sutvėrimo priešybė. Pats sutvėrimas ir sutvertumas įvairiais atžvilgiais tokiu atveju suprantamas neigiamai – kaip laisvės priešprieša ir išsilaisvinimo kliūtis. Esminės jo apraiškos vidiniame pasaulyje – ideologija ir stabmeldystė. Straipsnis tiesiogiai tęsia du ankstesnius – „Be pagrindo, be atramos. Dvasiniai su-tvėrimo ir iš-tvėrimo kontekstai“ (Razauskas 2022a) ir „Idėjos, idealai ir ideologijos“ (Razauskas 2022b)
