The Absolute and Relative Pessimistic Inductions

The absolute pessimistic induction states that earlier theories, although successful, were abandoned, so current theories, although successful, will also be abandoned. By contrast, the relative pessimistic induction states that earlier theories, although superior to their predecessors, were discarded, so current theories, although superior to earlier theories, will also be discarded. Some pessimists would have us believe that the relative pessimistic induction avoids empirical progressivism. I argue, however, that it has the same problem as the absolute pessimistic induction, viz., either its premise is implausible or its conclusion does not probably follow from its premise

Critiques of Minimal Realism

Saatsi’s minimal realism holds that science makes theoretical progress. It is designed to get around the pessimistic induction, to fall between scientific realism and instrumentalism, and to explain the success of scientific theories. I raise the following two objections to it. First, it is not clear whether minimal realism lies between realism and instrumentalism, given that minimal realism does not entail instrumentalism. Second, it is not clear whether minimal realism can explain the success of scientific theories, given that it is doubtful that theoretical progress makes success likely. In addition to raising these two objections, I develop and criticize a new position that truly falls between realism and instrumentalism

The Pessimistic Induction and the Golden Rule

Nickles (2017) advocates scientific antirealism by appealing to the pessimistic induction over scientific theories, the illusion hypothesis (Quoidbach, Gilbert, and Wilson, 2013), and Darwin’s evolutionary theory. He rejects Putnam’s (1975: 73) no-miracles argument on the grounds that it uses inference to the best explanation. I object that both the illusion hypothesis and evolutionary theory clash with the pessimistic induction and with his negative attitude towards inference to the best explanation. I also argue that Nickles’s positive philosophical theories are subject to Park’s (2017a) pessimistic induction over antirealists

Atidesnis Žvilgsnis Į Leibnizą

Translator's introduction to Leibniz's correspondence with Michelangelo Fardella

Fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimas Shauno Gallagherio filosofijoje

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo projekto perspektyvas

Ginčas dėl Leibnizo kūninės substancijos sampratos

Leibnizian metaphysics is traditionally held to be idealistic. It means that reality is composed of soul-like substances whereas material bodies are mere phenomena. The traditional interpretation presupposes that Leibniz’s view has not changed during the mature period (from 1683 onward). Some commentators have recently challenged this view. They claim that either Leibniz (despite inconsistency) was both a realist and an idealist (Hartz), or changed his view on the nature of substance (Garber). The aim is to defend the traditional interpretation and to reply to the arguments by realist commentators

Teisingesnė „kinų kambario“ versija

By the Chinese room thought experiment, John Searle (1980) advocates the thesis that it is impossible for computers to think in the same way that human beings do. This article intends firstly to show that the Chinese room does not justify or even test this thesis and secondly to describe exactly how the person in the Chinese room can learn Chinese. Regarding this learning process, Searle ignores the relevance of an individual’s pattern recognition capacity for understanding. To counter Searle’s claim, this paper, via examining a series of thought experiments inspired by the Chinese room, aims to underline the importance of pattern recognition for understanding to emerge.Naudodamasis „kinų kambario“ mintiniu eksperimentu, Johnas Searle’as (1980) gina teiginį, jog kompiuteriai negali mąstyti taip, kaip mąsto žmonės. Šiame straipsnyje pirmiausia ketinama parodyti, kad „kinų kambario“ eksperimentas ne tik kad nepagrindžia, bet net ir neišbando šios tezės, o, antra, paaiškinama, kaip kinų kambaryje sėdintis žmogus gali išmokti kinų kalbos. Kalbėdamas apie šį mokymosi procesą Searle’as ignoruoja tai, kokią svarbą supratimui turi asmens gebėjimas atpažinti struktūras. Nesutikdami su Searle’o teze, šiame straipsnyje nagrinėjame keletą kitų, kinų kambario įkvėptų, mintinių eksperimentų ir pabrėžiame struktūros atpažinimo svarbą supratimui atsirasti

Tariamas L-klaidingumas ir tikrosios loginės struktūros

In 2012, Orenes and Johnson-Laird found interesting results from the cognitive point of view but problematic if analyzed under methods such as the semantic one of extension and intension presented by Carnap. The main difficulty in this way is that Orenes and Johnson-Laird showed that people tend to accept, in the case of certain inferences, conclusions that, by themselves, are, according to the aforementioned semantic method, false in absolutely all of the state-descriptions that can be imagined. However, in this paper, a way to overcome that difficulty is proposed. That way is based upon the idea that the real logical forms of the conclusions accepted by the participants in Orenes and Johnson-Laird’s experiments were not the apparent ones, but they corresponded to other very different structures that can be true in some state-descriptions.2012 metais atlikę tyrimą Orenes ir Johnsonas-Lairdas pasiekė tokių rezultatų, kurie buvo įdomūs žvelgiant iš kognityvinės perspektyvos, tačiau problemiški analizuojant tokiais metodais kaip Carnapo ekstensijos ir intensijos semantinis metodas. Esminė kliūtis kyla iš to, kad, anot Orenes ir Johnsono-Lairdo, žmonės yra linkę tam tikrais atvejais priimti tokias išvadas, kurios yra klaidingos esant bet kokiam įmanomam dalykų padėties aprašui. Straipsnyje siūlomas būdas įveikti šią kliūtį. Šis būdas remiasi mintimi, kad Orenes ir Johnsono-Lairdo eksperimento dalyvių priimtų išvadų tikroji loginė forma buvo ne tokia, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, o atitiko kitokią, labai skirtingą struktūrą, kuri gali būti teisinga pagal kai kuriuos dalykų padėties aprašus

Grįžtant prie struktūros ir dinamikos argumento prieš materializmą

Alter (2016) elaborates and defends an ambitious argument advanced by Chalmers (2002) against physicalism. As Alter notes, the argument is valid. But I will argue that not all its premises are true. In particular, it is false that all physical truths are purely structural. In denying this, I focus not on the objects of pure physical theory but on the homely, macroscopic objects of our daily lives.Alteris (2016) papildo ir gina ambicingą Chalmerso (2002) teiginį, nukreiptą prieš fizikalizmą. Anot Alterio, šis argumentas yra galiojantis. Bet šiame straipsnyje teigiama, kad ne visos šio argumento prielaidos yra teisingos. Norima pabrėžti, kad prielaida, esą visos fizinės tiesos grynai struktūrinės, yra klaidinga. Paneigiant šias prielaidas, straipsnyje susitelkiama ne į grynos fizinės teorijos objektus, bet į mūsų kasdienybę ženklinančius ir mums artimus, makroskopinius objektus

Moralumo iššūkis Carlo Schmitto politiškumo sampratai

Schmitt makes a distinction between politics and the political; however, he does not speak about the distinction between morality and the moral. By introducing the concept of the moral, we aim to show the weak points of his critique of liberalism. The aim of the article is to look at Schmitt’s concept of the political from the perspective of the moral. This helps to reveal previously unseen aspects of his theory. First, the ontology of the moral stands in direct competition with the ontology of the political. Secondly, the political is not a separate ontology because it depends on the primacy of anthropological presuppositions. Thirdly, Schmitt’s concept of the political is paradoxically like the liberal stance of morality, which is the object of his critique.Schmittas skiria politiką ir politiškumą, tačiau nenaudoja moralės ir moralumo perskyros. Moralumas atskleidžia jo politiškumo sąvokos netinkamumą liberalizmo kritikai. Straipsnio tikslas – Schmitto politiškumo sąvoką analizuoti iš moralumo perspektyvos. Tai leidžia pamatyti tris kitaip nematomus jo teorijos aspektus. Pirma, moralumas yra su politiškumu konkuruojanti ontologija. Antra, politiškumas nėra savarankiška ontologija, nes priklauso nuo antropologinių prielaidų. Trečia, politiškumo samprata paradoksaliai atitinka Schmitto kritikuojamo liberalizmo požiūrį į moralę