Kaip aš įsivaizduoju filosofiją

K. R. Popperio veikalo „Kaip aš įsivaizduoju filosofiją“ ištraukų vertimas. Jose dėstoma šio filosofo filosofijos samprata. Jam filosofija nėra nesusipratimų išaiškinimas, neįprastų aprašymų galerija, abejojimas sistemomis, tai nėra sąvokų, žodžių, kalbų aiškinimas ar analizavimas, taip pat tai nėra priemonė protingumui demonstruoti ar protinė terapija, ar laiko dvasios išraiška. Profesionaliosios arba akademinės filosofijos paskirtis yra kritiškai ištirti ir patikrinti paplitusias ir įtakingas teorijas. Aptariamas K. R. Popperio santykis su loginių pozityvistų Vienos rateliu. Teigiama, kad filosofijos branduolį sudaro pažinimo teorijos problemos. Pagrindinė problema yra konfliktas tarp gnoseologinio optimizmo ir gnoseologinio pesimizmo. Autorius savo poziciją apibrėžia kaip materialistinę ir pliuralistinę. Kritikuojamas imaterializmas ir bihevioristinis materializmas: abi šios teorijos remiasi netvirta kasdienio proto pažinimo teorija. Filosofija negali būti atskirta nuo atskirų mokslų, pagrindinė jos problema yra Visatos pažinimo problema – tai yra kritinė mokslų, jų atradimų ir metodų analizė

Ar istorija turi prasmę?

Publikuojama K. R. Popperio veikalo „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ ištrauka. Joje nagrinėjami tiksliųjų mokslų ir istorijos mokslo skirtumai, istorinio aiškinimo, interpretacijos, istorijos prasmės klausimai. Teigiama, kad teoriniai, arba apibendrinantys mokslai (fizika, biologija, sociologija) domisi daugiausia bendrais dėsniais arba hipotezėmis. Istorijos mokslai domisi atskirais įvykiais ir juos aiškina. Istorijos dėsnių apskritai neįmanoma suformuluoti. Bendrieji dėsniai nesuteikia istoriniam aiškinimui jokio selektyvaus ar jungiančio principo, jokio požiūrio į istoriją. Istorines teorijas, skirtingai nuo mokslinių, autorius pavadina bendromis interpretacijomis. Negali būti istorijos apie praeitį pačią savaime, gali būti tik istorinės interpretacijos, ir nė viena jų nėra galutinė. Argumentuojama, kad istorija prasmės neturi: nėra žmonijos istorijos, tėra daugybė visų žmogaus gyvenimo aspektų istorijų. Aptariama krikščioniškoji istorijos interpretacija. Teigiama, kad istoricizmas ne tik nėra racionalus, bet ir prieštarauja religinei sąžinės sampratai. Faktų ir sprendimų dualizmas turi įtakos progreso idėjos sampratai

What makes you not a Sikh? : a preliminary mapping of values

This study sets out to establish which Sikh values contrasted with or were shared by non-Sikh adolescents. A survey of attitude toward a variety of Sikh values was fielded in a sample of 364 non-Sikh schoolchildren aged between 13 and 15 in London. Values where attitudes were least positive concerned Sikh duties/code of conduct, festivals, rituals, prayer Gurdwara attendance, listening to scripture recitation, the amrit initiation. Sikh values empathized with by non-Sikhs concerned family pride, charity, easy access to ordination and Gurdwaras, maintaining the five Ks, seeing God in all things, abstaining from meat and alcohol and belief in the stories of Guru Nanak. Further significant differences of attitude toward Sikhism were found in comparisons by sex, age and religious affiliation. Findings are applied to teaching Sikhism to pupils of no faith adherence. The study recommends the extension of values mapping to specifically Sikh populations

Nietzsche’s Pragmatic Genealogy of Justice

This paper analyses the connection between Nietzsche’s early employment of the genealogical method and contemporary neo-pragmatism. The paper has two goals. On the one hand, by viewing Nietzsche’s writings in the light of neo-pragmatist ideas and reconstructing his approach to justice as a pragmatic genealogy, it seeks to bring out an under-appreciated aspect of his genealogical method which illustrates how genealogy can be used to vindicate rather than to subvert and accounts for Nietzsche’s lack of historical references. On the other hand, by highlighting what Nietzsche has to offer neo-pragmatism, it seeks to contribute to neo-pragmatism’s conception of genealogy. The paper argues that Nietzsche and the neo-pragmatists share a naturalistic concern and a pragmatist strategy in responding to it. The paper then shows that Nietzsche avoids a reductive form of functionalism by introducing a temporal axis, but that this axis should be understood as a developmental model rather than as historical time. This explains Nietzsche’s failure to engage with history. The paper concludes that pragmatic genealogy can claim a genuinely Nietzschean pedigree