Reason and Life. Phenomenological Interpretations of Don Quixote

Don Quixote is not only a novel which represents Spanish culture, but a hero that reveals the relation between life and reason. I will compare two interpretations of Don Quixote. The first phenomenological interpreta-tion belongs to Ortega Y Gasset, and the second to Lithuanian philosopher Algis Mickūnas. The interpretations of Don Quixote are related to the question about an ideal. What is the role of ideals in culture? Are ideals principles con-structed by reason? Do these principles deny the reality of life, or are ideals related to the self life-world rationality? Then what does the idealism of Don Quixote mean? Does it represent a utopian rationality or does it seek to show values that are not reduced to circumstance? Ortega criticizes Don Quixote as an idealist, who can’t find any ideal values in the nearest environment. Mickūnas suggests interpreting Don Quixote’s idealism as a phenomenological bracketing, which allows one to doubt the blind dependence on this life-world and question its value.Don Quixote is not only a novel which represents Spanish culture, but a hero that reveals the relation between life and reason. I will compare two interpretations of Don Quixote. The first phenomenological interpreta-tion belongs to Ortega Y Gasset, and the second to Lithuanian philosopher Algis Mickūnas. The interpretations of Don Quixote are related to the question about an ideal. What is the role of ideals in culture? Are ideals principles con-structed by reason? Do these principles deny the reality of life, or are ideals related to the self life-world rationality? Then what does the idealism of Don Quixote mean? Does it represent a utopian rationality or does it seek to show values that are not reduced to circumstance? Ortega criticizes Don Quixote as an idealist, who can’t find any ideal values in the nearest environment. Mickūnas suggests interpreting Don Quixote’s idealism as a phenomenological bracketing, which allows one to doubt the blind dependence on this life-world and question its value.Don Quijote no es únicamente una novela que representa la cultura española, sino también un héroe que revela la relación entre vida y razón. Compararé dos interpretaciones de Don Quijote. La primera interpretación fenomenológica pertenece a Ortega y Gasset y la segunda al filósofo lituano Algis Mickūnas. Las interpretaciones de Don Quijote se relacionan con la cuestión acerca de los ideales. ¿Cuál es el papel de los ideales en la cultura? ¿Son los ideales principios construidos por la razón? ¿Niegan tales ideales la realidad de la vida o bien se encuentran los ideales relacionados con la racionalidad misma del mundo de la vida? ¿Qué significa entonces el idealismo de Don Quijote? ¿Representa acaso una racionalidad utópica o trata más bien de mostrar valores que no se hallan reducidos a la circunstancia? Ortega critica a Don Quijote como un idelista, que no es capaz de encontrar valores ideales en su entorno más próximo. Mickūnas propone inter-pretar el idealismo de Don Quijote como un poner entre paréntesis de tipo fenomenológico, que nos permite dudar de la ciega dependencia del mundo vital y cuestionar su valor

Greimo semiotika: tarp struktūralizmo ir fenomenologijos

Greimas’s semiotics is characterized by an inner duality. This is the inner tension between structuralism and phenomenology. The aim of the paper is to reveal the relationship between structuralism and phenomenology in semiotics. Structuralism and phenomenology have a different understanding of the role of the subject in creating and understanding meanings. Early Greimas understood value systems through the linguistic prism and eliminated the discursive system’s subject itself. Late Greimas’s approach to the subject changed and coincided with the subject of daily experience, who was involved in the selection and creation of meanings. Greimas’s semiotics came closer to phenomenology, but only partially. The concept of bodily and sensory experience in Greimas’s semiotics is constructed from objectivistic positions of science. The body and sensual perception are understood as intermediaries between the inner and outer worlds. Greimo semiotika pasižymi vidiniu dvilypumu. Tai yra vidinė įtampa tarp struktūralizmo ir fenomenologijos. Straipsnio tikslas – atskleisti struktūralizmo ir fenomenologijos santykį semiotikoje. Struktūralizmas ir fenomenologija skirtingai supranta subjekto vaidmenį kuriant ir suvokiant reikšmes. Ankstyvasis Greimas reikšmių sistemas suprato per lingvistikos prizmę ir eliminavo iš kalbos diskursyvinės sistemos patį sakantį subjektą. Vėlyvojo Greimo požiūris į subjektą kito ir jis sutapo su kasdieninės patirties subjektu, kuris dalyvauja pasirenkant ir kuriant reikšmes. Greimo semiotika suartėjo su fenomenologija, bet tik dalinai. Kūno ir juslinės patirties samprata Greimo semiotikoje yra konstruojama iš objektyvistinio mokslo pozicijų. Kūnas ir juslinė percepcija yra suprantami kaip tarpininkai tarp vidinio ir išorinio pasaulių

Vosyliaus Sezemano pažinimo teorija: intuicija, logika ir dialektika

Nicolai Hartmann interprets the logic of knowledge as a dialectical process that must reveal the processionality of being itself. Sesemann not only extends Hartmann‘s philosophical insights, but also supplements them significantly. He also understands the knowledge of reality not as an analysis of static objects, but as a dynamic and temporal reconstruction of becoming reality. Acknowledging the limitations of intuition, he returns to the possibilities of logically formed knowledge. Sesemann argues that the logical constructions of knowledge must maintain a connection with primal intuition. However, logically formed knowledge is limited by its static nature. A dialectic is needed to reveal a dynamically changing being. I will begin the article by discussing the relationship between intuition and logical knowledge, then examine the problem of the ideal being and conclude by evaluating the significance of dialectics in Sesemann’s theory of knowledge. According to Sesemann, the dialectic, unlike formal logic, must reveal not the ideal laws of thought, but how live knowledge takes place. Dialectics allows one to analyze being as incomplete and indefinite, as becoming and open to infinite change, it allows one to relate a separate aspect of knowledge to the whole.Nikolaius Hartmannas pažinimo logiką aiškino kaip dialektinį procesą, kuris turi atskleisti pačios būties procesualumą. Sezemanas ne tik pratęsia Hartmanno filosofines įžvalgas, bet ir jas svariai papildo. Jis taip pat tikrovės pažinimą suprato ne kaip statiškų objektų analizę, bet kaip dinamišką ir laikišką tampančios realybės rekonstravimą. Pripažindamas intuicijos ribotumą, jis sugrįžo prie logiškai formuoto žinojimo galimybių. Sezemanas teigia, kad pažinimo loginės konstrukcijos turi išsaugoti sąryšį su pirmine intuicija. Tačiau logiškai formuotas pažinimas yra ribotas dėl savo statiško pobūdžio. Norint atskleisti dinamiškai kintančią būtį yra reikalinga dialektika. Straipsnis pradedamas nuo intuicijos ir loginio žinojimo santykio aptarimo, tada nagrinėjama idealios būties problema ir užbaigiama dialektikos reikšmės Sezemano pažinimo teorijoje įvertinimu. Pasak Sezemano, dialektika, skirtingai nuo formaliosios logikos, turi atskleisti, kaip vyksta gyvas pažinimas. Dialektika leidžia būtį analizuoti kaip neužbaigtą ir neapibrėžtą, kaip tampančią ir atvirą begaliniam kismui, ji leidžia susieti atskirą aspektą su visuma

Arūnas Sverdiolas ir fenomenologinė kultūros filosofija

The article deals with the relationship of hermeneutics and phenomenology in Arūnas Sverdiolas’s philosophy of culture. Firstly what is discussed is the problem of the separation between culture and nature, and then the concept of cultural activity and creation is analyzed. In cultural philosophy it is not enough to reflect on the cultural act of creation. Creation is the discovery of the world’s essential forms of expression. Ideas need to be discovered and only then they can be materialized and communicated to others in such an objective way. Therefore, culture must be understood as the communication of meaning. Cultural objects refer not only to the actions that create them, but also to the demands placed on potential perceivers.Straipsnyje nagrinėjami Arūno Sverdiolo hermeneutinės kultūros filosofijos sąryšiai su fenomenologija. Pirmiausia aptariamas kultūros ir gamtos perskyros problemiškumas, o tada analizuojama kultūrinės veiklos ir kūrybos samprata. Straipsnyje teigiama, kad kultūros filosofijoje nepakanka apmąstyti kultūrinio sukūrimo veiksmo. Sukūrimas yra pasaulio esminių išraiškos formų atradimas. Idėjos turi būti atrandamos ir tik tada jos gali būti materializuojamos ir tokiu objektyvuotu būdu perduodamos kitiems. Todėl kultūra turi būti suprantama kaip prasmės komunikacija. Kultūriniai objektai nurodo ne tik juos steigiančius veiksmus, bet ir reikalavimus, pateikiamus galimiems suvokėjams

Kaip suprasti skausmą?

Geniušas, S., 2021. Kas yra skausmas? Vilnius: Phi knygos, 150 p. ISBN 978-609-8236-12-

Sąmonės ir jos kilmės problema Vosyliaus Sezemano rankraščiuose

The purpose of this article is to analyse the concept of consciousness in Vasily Sesemann’s manuscripts. Sesemann studied consciousness, describing it as an intentional experience and rejecting its naturalistic explanations. Sesemann revealed the irreducibility of life to physiological or chemical processes and at the same time rejected the dualistic opposition of spirit and matter, soul and body. In the manuscript text “Self-knowledge, self-consciousness and objectification” the philosopher explores the relationship of consciousness with self-consciousness and the subconscious, as well as various forms of objectification of consciousness. This manuscript can be attributed to a group of manuscript texts that discuss the origin of consciousness and the metaphysical relationship between matter and spirit. In the article, I will first discuss the relationship between Sesemann’s concept of consciousness and the philosophy of nature. Second, I will examine how Sesemann understands the relationship between consciousness and self-consciousness and the objectifications of consciousness. Third, I will analyze how the philosopher understands emotional intuition and subconsciousness. I argue that Sesemann’s approach is phenomenological.Straipsnyje analizuojama sąmonės koncepcija Vosyliaus Sezemano rankraščiuose. Sezemanas tyrinėjo sąmonę aprašydamas intencionalius išgyvenimus ir atmesdamas natūralistinius jų paaiškinimus. Jis siekė parodyti gyvybės neredukuojamumą į fiziologinius ar cheminius procesus ir kartu atmetė dvasios ir materijos, sielos ir kūno dualistinį supriešinimą. Rankraštiniame tekste „Savęs pažinimas, savimonė ir objektyvacija“ filosofas nagrinėjo sąmonės sąryšį su savimone ir pasąmone bei įvairias sąmonės objektyvacijos formas. Šį rankraštį galima priskirti grupei išlikusių rankraštinių tekstų, kuriuose aptariama sąmonės kilmė ir metafizinis materijos ir dvasios sąryšis. Straipsnyje pirmiausia aptariamas Sezemano sąmonės sampratos ir gamtos filosofijos sąryšis. Antra, nagrinėjama, kaip Sezemanas supranta sąmonės ir savimonės santykį bei sąmonės objektyvacijas. Trečia, analizuojama, kaip filosofas supranta sąmonės sąryšį su emocine intuicija ir pasąmone. Autorius teigia, kad Sezemano požiūris yra fenomenologinis

Atminties visuma ir kitybė. Fenomenologinis požiūris

The aim of this article is to demonstrate that memory is not identical with full consciousness. Memory is related to forgetting, but memory cannot be reduced to it. The errors and illusions of memory do not negate it because they can be discovered only within the context of the entirety of memory. On this account I agree with Paul Ricoeur, who warns against the inadmissible reduction of memory to memory pathologies. When Husserl analyses the problem of memory, he has to overcome the traditional distrust in memory, to show that memory is not a form of image consciousness, and to create a dynamic model of memory. First, I will show how the static understanding of memory as a set of copies works. Second, I will analyse how the concept of memory changes when it is correlated with reproductive presentification. Third, I will elaborate on how it is possible to identify false memories. Fourth, I will analyse how passive synthesis of associations manifests itself in memories. And fifth, I will demonstrate how memory is related to forgetting.Šio straipsnio tikslas – parodyti, kad atmintis nėra tapati visiškam sąmoningumui. Atmintis yra susijusi su užmarštimi, tačiau negali būti redukuota į ją. Atminties klaidos ir iliuzijos jos nepaneigia, nes jas atrasti yra galima tik atminties visumos kontekste. Šia prasme visiškai sutinku su Pauliu Ricoeuru, kuris įspėja apie neleistiną atminties redukavimą į atminties patologijas. Edmundas Husserlis, analizuodamas atminties problemą, turi įveikti tradicinį nepasitikėjimą atmintimi, parodyti, kad atmintis nėra atvaizdų sąmonės forma, ir sukurti dinamišką atminties modelį. Pirma, atskleisiu, kaip veikia statiška atminties kaip kopijų rinkinio samprata, antra, išnagrinėsiu, kaip atminties samprata pakinta susiejant ją su reprodukuojančiu sudabartinimu, trečia, aptarsiu, kaip galima nustatyti klaidingus prisiminimus, ketvirta, analizuosiu, kaip prisiminimuose pasireiškia pasyvi asociacijų sintezė ir, penkta, pademonstruosiu, kaip atmintis yra susijusi su užmarštimi

AR EGZISTUOJA FENOMENOLOGINĖS FILOSOFIJOS TRADICIJA LIETUVOJE?

Fenomenologinės filosofijos recepcija Lietuvoje visų pirma galėtų būti siejama su Vosyliaus Sezemano bandymu inkorporuoti Husserlio fenomenologiją į savąją gnoseologijos sistemą. Tačiau tolesnė fenomenologinės filosofijos sklaida Lietuvoje sietina su Heideggerio, o ne su Husserlio filosofijos įtaka. Lietuvoje panašiai kaip ir kitose Europos šalyse fenomenologija buvo suprasta kaip bandymas sukurti grynosios sąmonės doktriną, kuri kaip „griežtas mokslas“ galėtų pagrįsti kitas mokslines disciplinas. Atsisakant moksliškumo fenomenologinė filosofija buvo transformuojama į antropologinę, egzistencinę ir hermeneutinę filosofiją. Antanas Maceina ir Juozas Girnius egzistencinę filosofiją jungė su teistiškai orientuota religijos filosofija. Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas ir Tomas Sodeika interpretuoja fenomenologiją per Heideggerio „egzistencinio mąstymo“ prizmę. Straipsnio tikslas – parodyti, jog fenomenologinės filosofijos interpretacijų įvairovė ne paneigia, bet patvirtina fenomenologinės filosofijos tradicijos egzistavimąLietuvoje.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, tradicija, egzistencinis mąstymas, Husserlis, Heideggeris.On the Issue of Phenomenological Tradition in LithuaniaDalius Jonkus SummaryThe reception of phenomenology in Lithuania first and foremost could be associated with an attempt by Vosylius Sezemanas to incorporate Husserlian phenomenology within his own gnoseological system. However, the subsequent development of phenomenological philosophy is related to the influence of Heideggerian rather than Husserlian philosophy. In Lithuania, like in other European countries, phenomenology was understood as an attempt to create a doctrine of pure consciousness which, as a “rigorous science”, could ground other scientific disciplines. Simultaneously with the rejection of scientific pretensions, phenomenology was transformed into anthropological, existential, and hermeneutical philosophy. Antanas Maceina and Juozas Girnius associated existential philosophy with the philosophy of religion. Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas and Tomas Sodeika have all interpreted phenomenology in terms of Heidegger’s “existential thinking”. The latter three thinkers have a tendency of romantic nostalgia for “Reality”. Each of them understand Reality in different terms – as sensual particular objects, as nature opposed to and outside of culture, and as an inexpressible secret discovered beyond textual narratives respectively, yet, despite these differences, they are united in their attempts to discover this uncorrupted reality as an ultimate existential basis. The goal of the article is to show that the diversity of interpretations in phenomenological philosophy does not deny but, on the contrary, confirms the existence of the tradition of phenomenological philosophy in Lithuania.Keywords: phenomenology, tradition, existential thinking, Husserl, Heidegger

Žmogus kaip mikrokosmu Renesanso filosofijoje

Based upon the analysis of the theories of Nicolas of Cusa and Paracelsus, an attempt is made to generalize the Renaissance conception of man. Special attention is paid to the influence magic and alchemy upon the philosophy of the period. The inference is made, that mysticism as well as magic has meant by itself no so much the end of anthropocentric humanism, but rather its enlargement by new forms.Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybes, jis tampa gamtos valdovu ir jos gydytoju alchemine prasme. Antropocentrizmas susipina su kvaziteologine tendencija

Steigtis ir sauga

Review: Arūnas Sverdiolas. 1996. Steigtis ir Sauga. Kultūros filosofijos etiudai. Vilnius: Baltos lankos.Recenzija: Arūnas Sverdiolas. 1996. Steigtis ir Sauga. Kultūros filosofijos etiudai. Vilnius: Baltos lankos