Phenomenology of Online Education the Other’s Look (J.-P. Sartre) and Intersubjective Perceptual Phantasy (E. Husserl)

This article applies classical phenomenological notions for new modes of communication, namely, online learning. It is stated that empirical communication of online learning presupposes a multilayered transcendental intersubjective structure which might be fruitfully approached via phenomenological projects of affection by the Other’s look and perceptual imagination. While a number of phenomenologists have contributed to the thesis of the article, Husserl and Sartre are of special importance for the author. Hence, part of this article focuses on theoretical analysis of some more (the Other’s look in Being and Nothingness) and less (intersubjective perceptual phantasy in Husserliana XXIII) known phenomenological concepts, while the other presents an attempt of actual phenomenology of online education and the unpredictable nature of the internet

E. HUSSERLIO FENOMENOLOGINIS PROJEKTAS IRPSICHOTERAPIJOS PROBLEMOS

Nors fenomenologinė filosofija jau kurį laiką daro įtaką psichoterapeutų darbo metodams, galima teigti, kad pastarieji naudojasi egzistencialistinėmis fenomenologijos traktuotėmis, o štai pirminis, dar Edmundo Husserlio inicijuotas projektas išleidžiamas iš akių. Straipsnyje kaip tik ir užsibrėžiama grįžti prie pastarojo fenomenologijos supratimo, nagrinėjant metodologines psichologijos problemas bei nužymint galimas psichoterapijos perspektyvas. Pirmoje dalyje aptariamos metodologinės ir tipologinės psichoterapijos problemos. Teigiama, kad empirinė psichoterapija neteikia galimybių iš esmės užčiuopti ego struktūros – tikrosios žmogiškojo patyrimo ir atitinkamai psichinių konfliktų erdvės. Sykiu pateikiama fenomenologinė žinojimo traktuotė, psichologinio bet transcendentalinio ego perskyra bei kitos pamatinės, psichoterapijos uždavinius reformuluojančios fenomenologijos temos. Antroje dalyje kaip viena iš galimų fenomenologijos ir psichologijos koreliacijos perspektyvų pateikiama kritinė lyginamoji Sigmundo Freudo sąmonės ir pasąmonės bei „atitinkama“ Husserlio impresinės (produktyvios) ir reproduktyvios sąmonės teorijų analizė, nepamirštant, kad Freudo psichoanalizės jokiu būdu negalima tapatinti su psichoterapija apskritai. Parodoma, kad Husserlio žodynas leidžia naujai konstruktyviai perskaityti Freudo pastabas apie instinktyvaus skatulio teorijos dėsningumus bei represavimo mechanizmą. Trečioje dalyje glaustai suformuluojamos bendros fenomenologinės hermeneutikos rekomendacijos psichoterapeutams. Straipsnyje jokiu būdu neteigiama, kad fenomenologija gali ar turi pakeisti psichoterapiją, tačiau numatoma, kad kaip ir kiekviena teorinė-praktinė disciplina, psichoterapija gali ir turi atrasti fenomenologiją kaip savo atspirties ir plėtotės tašką.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, psichoterapija, psichologinis ir transcendentalinis ego, instinktyvus skatulys, psichiniai sutrikimai, reproduktyvi sąmonė.E. Husserl’s Phenomenological Project and the Problems Concerning PsychotherapyMindaugas Briedis SummaryThough phenomenological philosophy has influenced practitioners of psychotherapy for a long time, it is also true, that it was precisely existentialist approach to phenomenology that was exploited, while the whole initial project of phenomenology initiated by E. Husserl was almost forgotten. In this article I beckon to re-enter this initial understanding of phenomenology, considering methodological problems of psychology and laying down possible perspectives for psychotherapy.First part of the article deals with the methodological problems of psychotherapy while raising the thesis that empirical psychotherapy in principle cannot grasp the ego-structure, misses the true depth of the human experience, which in turn is the real sphere of mental disorders. Hand in hand goes the phenomenological critique of the scientific approach and other phenomenological issues relevant to the reformulation of the goals of psychotherapy.Second part of the article is dedicated to the one of many possible perspectives stemming from the correlation between phenomenology and psychotherapy, i.e. critical comparison of S. Freud’s consciousness and unconsciousness and “corresponding” theory of impressional (productive) and reproductive consciousness presented by Husserl. It is indicated that Husserl’s approach enables new and constructive reading of Freud’s theory of instinctual drive while keeping in mind, that Freud’s psychoanalysis cannot be identified with psychotherapy in general. However, the final part of the article suggests some methodological advices for mental care practice from the perspective of phenomenological hermeneutics.Keywords: phenomenology, psychotherapy, psychological and transcendental ego, instinctive drive, mental disorders, reproductive consciousness

Sobre o “Ídolo da Mente”: Edmund Husserl e Paul Valéry

This article analyses some less explored structural parts of the phenomenological method as it was construed by Husserl in order to validate a twofold thesis. First, the application of phenomenological notions such as the neutrality modification, the distinction between the positional, transcendental, and imaginative ego, body-consciousness, etc. stimulates the deconstruction of a “spiritual” quest in any traditional and/or modern sense. On the other hand, this approach offers some new possibilities for the quest for “transcendental absolution” which is illustrated here by Valéry’s creative approach. Husserl’s and Valéry’s distinct but complementary projects represent several major intellectual shifts in early contemporary Western philosophy and literature.Keywords: Edmund Husserl, Paul Valéry, phenomenology, consciousness, pain.Este artigo analisa algumas partes estruturais menos exploradas do método fenomenológico tal como compreendido por Husserl, a fim de validar uma tese bipartida. Primeiro, a aplicação de noções fenomenológicas, como ‘modificação de neutralidade’, a distinção entre ego posicional, transcendental e ego imaginativo, a consciência corporal, etc., estimula a desconstrução de uma busca “espiritual” em qualquer sentido tradicional e/ou moderno. Por outro lado, esta abordagem oferece algumas novas possibilidades para a busca de “absolvição transcendental” que é ilustrada aqui pela abordagem criativa de Valéry. Os projetos distintos, porém, complementares de Valéry e Husserl representam muitas das principais mudanças intelectuais na filosofia e literatura ocidental contemporânea.Palavras-chave: Edmund Husserl, Paul Valéry, fenomenologia, consciência, dor

Demokratija: autonomos ar theonomos?

The notion of democracy, after a long history of transformation and rebirths from different sources, is so vast today that under this heading we can speak about prima facie incoherent values. The aim of the paper is not only to uncover some of the antinomies spreading from the paradoxical nature of democracy itself, but also to point the trajectories of possible solutions to these paradoxes. First we must realize the processual and ideal character of democracy. For these purposes, it is essential to analyze the basic notions and tensions accompanying democracy, which cannot be resolved appealing to logical (autonomy–heteronomy) or historical (Enlightenment–Romanticism) con troversies. The arguments for one or another side of these eventually lead to new forms of radical individualism or neocollectivism which does no good to the adaptability of democratic ideals in today’s world. After examining the implications of I. Kant’s moral philosophy for discussing democracy, we face P. Tillih’s thought which formulated the notion of theonomy as the answer to the negativity of autonomy and tensions regarding democracy and, moreover, strains between secular and religious spheres.Straipsnyje analizuojami demokratijos sąvokoje glūdintys „prima facie“ nesutaikomi prieštaravimai, interpretuojant I. Kanto ir P. Tillicho moralės ir religijos filosofijos idėjas. Pagrindinis dėmesys skiriamas autonomijos reikalavimui. Kanto kategorinio imperatyvo formuluotės nepritaria demokratijai, nes ši tapatina individualią valią su kolektyvine. Parodoma, kad autonomijos ir paklusimo antinomija  neišsprendžiama Apšvietos ir Romantizmo kontroversijos įtampoje. Moderni sekuliari demokratijos teorija, paremta optimistine antropologija, nuolat švytavo tarp individualizmo ir kolektyvizmo kraštutinumų. Tillicho atsakymas yra teonomija – religingumo ir racionalaus kriticizmo sintezė. Tačiau tai, kad emokratijos idėjai nuolat akomponuoja kita antikinė mikrokosmo ir makrokosmoso idėja, leidžia tikėtis prieštaringų rezultatų – konformistinio pritarimo horizontaliam progresui arba teonominio mąstymo kaip heteronomijos ir autonomijos sintezės, kuri leistų naujai pažvelgti į sekuliarios ir sakralios sferos sambūvį šiuolaikinėje kultūroje

P. Tillicho ontologija ir I. Kanto transcendentalinė filosofija

This article seeks to examine to what extent Tillich’ s ontology draws on Kant's critique of dialectical reason. It is shown that Kant's refutation of the ontological proof of God means a departure from objective uncertainty towards practical certainty, while Tillich’s analysis of existence allows for truth to be regarded as being both personal and objective. For Tillich, an openness to the transcendent had to be found in the human ontological structure itself as an existing individual, a self. The existential category of finite subjectivity can be said to be correlate of both the instant and existence itself. Kant’s transcendental philosophy begins with an attempt to solve the theoretical problem of the possibility of synthetic a priori judgments. In solving this epistemological problem Kant demonstrates how transcendental knowledge (i.e., knowledge of the synthetic a priori conditions for the possibility of experience) is possible only when its application is confined to the realm of empirical knowledge (i.e., to experience). He argues that space, time, and the twelve categories form the transcendental boundary line between what we can and cannot know. But this “solution” itself calls attention to an even more significant problem: what is the status of that which lies outside the boundary of possible empirical knowledge? According to Kant our ideas of God, freedom, and immortality inevitably arise in the human mind as a result of our attempts to unify and systematize our empirical knowledge. In other words, reason naturally seeks for something beyond the limits of empirical knowledge which can supply unity and coherence to the diversity of facts which fall within that boundary. Kant’s moral argument for God's existence assumes that the moral law exists and that it can be fulfilled only by the retributive justice of an omnipotent God. Though Tillich agrees with Kant that faith being of an existential character involving the whole of human existence, does not constitute a theoretical problem of the sort we encounter in empirical inquiry, but because of this wholeness Tillich sees Kant's moral solution concerning nature of religion as reductive and suggests that an act of faith is a matter of all mental functions (intellect, will, emotion) of human being.Vienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos

Dievo refleksija M. Heideggerio filosofijos sąvokomis XX amžiaus protestantų teologijoje

The article explores fundamental shifts in protestant theology during the first half of the 20th century and reflects their philosophical premises deduced from philosophical hermeneutics, primarily from the philosophy of M. Heidegger. On the one hand, the methods and the content of philosophical hermeneutics respond to the issues posed by contemporary philosophy of religion. On the other hand, theology as a rational, critical discipline cannot ignore the polemic horizons explored by philosophical hermeneutics. One of such underlying polemic questions is the problem of theological language, which was “forgotten” simultaneously with the rise and development of the tradition of metaphysical theism. The thesis of the article, stating that there is no principle disagreement between philosophical hermeneutics and the objectives of contemporary theology, is based on a careful analysis of prominent protestant theologians (K. Barth, R. Bultmann, P. Tillich) of the period and supported by the interpretations of authoritative critics (J. Macquarrie, K. Lowith). While answering the question how, in the face of the new ontology (hermeneutics of finitude), theology is possible, the answer comes in the form of “the language of being” which rehabilitates traditional symbols retaining their transforming power and existential conceptuality. After stating that Dasein analytics presented by M. Heidegger provides new impulses for the theological discourse, it is also noted that we must take a closer look at the so-called contemporary” theology and explore the critical revision of this very modern “theologization” of Heidegger, accomplished by postmodern theologians (J. L. Marion).[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje analizuojami pagrindiniai XX amžiaus pirmos pusės protestantiškos filosofinės teologijos modeliai, neatsiejami nuo Heideggerio Dasein hermeneutikos projekto, kurio ontologinės implikacijos sudarė prielaidas naujo tipo filosofinei teologijai susiformuoti. Pateikiamos pagrindinių protestantų teologų idėjos, išsamiai ir atsargiai nagrinėjamos Heideggerio „teologizavimo“ galimybės, atsižvelgiant į didžiulę šio mąstytojo įtaką teologiniam diskursui. „Protestantiško principo“ atsiejimas nuo istorinių protestantizmo aplinkybių leidžia kalbėti apie tokių dekonstruotojų kaip Nietzsche ir Heideggeris filosofiją protestantų dokumentuojamu laikotarpiu. Paties Heideggerio įtraukimas į teologinį diskursą duoda prieštaringų rezultatų: perėmus „būties kalbą“ teologija natūraliai prisišlieja prie hermeneutinės filosofijos, kita vertus, postmodernių teologų (Barthas, Marion) nusigręžimas nuo Heideggerio ontologijos pagrindžiamas tuo, kad Dasein hermeneutikos atidengti sąlygotumai determinuoja pačią tikėjimo žinią. Neišvengiamai iškyla filosofijos savivokos, teologijos kaip kritinės disciplinos galimybės klausimai

Imaginative Communication and Community: The Phenomenological-Enactive Approach to the Co-Constitution of Public Phenomena

CC BY-NC-ND 4.0An ever-evolving phenomenological-enactive perspective can expand our reflection on the entanglement between enactive subjects and their living ecologies. This article applies certain classical phenomenological projects and their enactive extension to public phenomena (objects, spaces, events, etc.). As an instance of the embodied cognition discourse, this research also aims to thematize the enactive, affective, and intersubjective aspects of the relation to the (urban) Lebenswelt. This may help in understanding both the potential of the phenomenological-enactive methodology and the processes of an embodied intersubjective co-constitution of a public ethos. Theoretical ideas presented in the article are illustrated with reflections on some concrete public phenomena

KOGNITYVIOJI PSICHOLOGIJA IR MORALĖS FILOSOFIJA: AR TVIRTOS KOGNITYVINĖS IR MORALINĖS RAIDOS PARALELĖS?

Straipsnyje analizuojami argumentai, pagrindžiantys paralelizmą tarp kognityvinės ir moralinės raidos. Keliamas klausimas, ar šios dvi universalios raidos formos yra fundamentaliai tarpusavyje susijusios, jei taip, tai kokiu būdu? Straipsnyje keliamiems uždaviniams spręsti visų pirma privalu pateikti universalius šio paralelizmo tipus. Tam geriausiai pasitarnauja Lawrenso Kohlbergo pateikta chrestomatine tapusi kognityvinės ir moralinės raidos komplementarumo hierarchija, savo ruožtu įkvėpta J. Piaget idėjų. Nors Kohlbergo sistema padeda struktūruoti psichologinius ir moralinius procesus, konstruoti praktinę veiklą numatančius argumentus, joje yra daug keblumų, kuriuos ir pasistengsime išryškinti bei aptarti. Visų pirma, straipsnyje kritiškai analizuojami pamatiniai Kohlbergo pateikti asmens raidos viziją apibūdinantys principai. Antra, kvestionuojamas bendrasis šios vizijos principas, tai yra paralelizmas tarp kognityvinės ir moralinės brandos. Pamatinių Kohlbergo sistemos aspektų pristatymas, revizija, kritika ir yra šio straipsnio probleminė ašis. Moralės filosofijos bei kognityviosios psichologijos gretinimas iš naujo pateikia pamatinius šių disciplinų teorinės žiūros objektus – žmogaus pažintinę veiklą ir moralinę brandą. Tai leidžia ne tik praplėsti kognityviosios psichologijos nagrinėjamų problemų lauką, bet ir parodyti, kaip naudojant kognityviosios psichologijos metodologiją, psichologija gali prisidėti prie moralės filosofijos problemų sprendimo. Straipsnio tematika reikalauja tarpdisciplininio požiūrio, todėl leidžia svarbiausiuose probleminiuose kognityvumo ir moralės problematikos laukuose sudurti filosofiją ir psichologiją, kartu numatant platesnes išvadas šių disciplinų savivokos klausimais. Pagrindiniai žodžiai: moralinė raida, kognityvinė raida, raidos stadijos, moralės filosofija, psichologija.Cognitive Psychology and Moral Philosophy: How Strong are Parallels between Cognitive and Moral Development?Evaldas Kazlauskas, Mindaugas Briedis Summary The analysis presented in the article is devoted to the implied parallelism between cognitive and moral development. We discuss whether these universal aspects of human development are fundamentally interrelated, and if the answer is yes, then how this is possible. In order to reach our tasks, we refer to the widely known theory of cognitive and moral development formulated by Lawrence Kohlberg who was directly influenced by the prominent Swiss scientist Jean Piaget. Kohlberg’s theory of moral development emphasizes cognitive processes as the key component in moral judgments. Development of cognitive abilities has a huge impact on moral development. Although Kohlberg’s stages of moral development enable to structure cognitive and in a broader sense the psychological processes and probably help to predict moral actions, there are a number of weak arguments in his theory which we discuss in thes article. Presentation of Kohlberg’s theory, as well as its revision, and critics are the key points of the article. A juxtaposition of moral philosophy and cognitive psychology reveals new trends in the analysis of relevant moral issues, while the main focus of these different fields is still contradictory – human cognitive processes and moral maturity. Utilization of cognitive psychology defining moral issues while using cognitive methods definitely broadens the scope of cognitive psychology, and contributes to moral philosophy. The interdisciplinary approach to psychology and philosophy which we choose in the article enables us to confront the complex issues of cognition and the moral problems using different approaches, and at the same time we conclude that this discussion contributes to a broader understanding of the role and boundaries of both psychology and philosophy. Keywords: moral development, cognitive development, stages of development, moral philosophy, psychology