Second culture and second nature: Fact, post-fact, and the social construction of scientific objects

The use of constructionism by climate change deniers and ‘9-11 truthers’ to support ‘post-fact’ arguments in recent political and social debates has created controversy within science studies. Here, I seek to re-evaluate what constructionists actually say about facts in science. Through revisiting Gaston Bachelard – a key influence on scientific constructionism – I argue that science can penetrate to the ‘noumenal core’ of the phenomena it studies because it constructs them. This, however, need not imply that facts can be whatever we want them to be

Apie bandymą atverti juodąsias mokslo dėžes (2)

This article further develops the ideas expressed in our previous publication – On the Attempt to Unlock the Black Boxes of Science (1) – and presents a sociological experiment that aims to break the conventional routine of the research activities of both sociology and life sciences. The article consists of two parts. The first part discusses the concept of “the new scientific spirit,” elaborated by French scientist and philosopher G. Bachelard, and introduces H. White’s theory of tropes, which provides a novel interpretative framework for “the new scientific spirit.” The second part of this article describes a didactic experiment comprised of two discussion groups with PhD students working in the field of life sciences. The first discussion group attempted to realize the principles of the sociology of the social, whereas the second one attempted to break the limits of the sociology of the social and to induce an epistemological rupture in order to realize the principles of the sociology of translation in the second discussion. This article also includes the authors’ reflections regarding the formation of their own sociological habitus. Šiame straipsnyje toliau plėtojamos idėjos iš ankstesnės publikacijos Apie bandymą atverti juodąsias mokslo dėžes (1)ir analizuojamas sociologinis eksperimentas, kuriuo siekėme peržengti sociologijos ir gamtos mokslų rutininių tyrimo procedūrų ribas. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje aptariama nedekartiška G. Bachelard’o „naujosios mokslinės dvasios“ epistemologija ir H. White’o tropų teorija, kuri suteikė „naujosios mokslinės dvasios“ formavimosi aiškinimui kitonišką interpretacinį kontekstą. Antrojoje dalyje aprašomas sociologijos studentų atliktas didaktinis eksperimentas, kuris apėmė dvi grupines diskusijas su gamtos mokslų doktorantais. Pirmojoje grupinėje diskusijoje buvo taikyti socialumo sociologijos principai, o antrojoje, pasitelkus perteikimo sociologijos principus, buvo mėginta išprovokuoti epistemologinį lūžį. Epistemologinio lūžio refleksija paskatino kritiškai įvertinti sociologinio habitus formavimąsi

Priverstinai perkeltos populiacijos (ne)matomumas: aklosios zonos efektas

In this paper, conflict-triggered internal displacement is reviewed through the visibility of migration-affected groups, as well as their access to decision-making. The blind-spot effect in the migration studies extends the cognitive and social implications of the systems theory, and engulfs both hypovisibility through anopticism and pseudoassimilation, and hypervisibility through panopticism and excessive control of the displaced citizens. In the context of the impact of IDP status on visibility assessment, I suggest supplementing the migration-studies’ concepts of “phlogiston” and “witch” with that of “ethanethiol”, thus starting a discussion on the role of the otherness marker in the migrantising of citizens. The case of protracted internal displacement in Ukraine due to the Russia-backed armed conflict serves as an illustration of the displaced populations’ visibility challenges and solutions.Straipsnyje aptariamas klausimas, kaip valstybės viduje vykstantis gyventojų perkėlimas iš karinių konfliktų zonų veikia perkeltųjų grupių socialinį matomumą, o sykiu jų galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Norint išplėsti sistemų teorijos pažintines galimybes ir pritaikomumą migracijos studijoms, siūloma įvesti „aklosios zonos efekto“ sąvoką. Ji leidžia įveikti teorinę priešpriešą tarp perkeltųjų gyventojų hipervizualumo, kurį sukelia panopticizmas ir perteklinė socialinė kontrolė, ir jų sąlyginio nematomumo, kurį lemia anopticizmas bei pseudoasimiliacija. Migracijos studijose, kai, svarstant perkeltųjų grupių statuso poveikį jų socialiniam matomumui dažnai pasitelkiamos konceptualios „flogistono“ ir „raganos“ metaforos, tikslingiau vadovautis „etantiolio“ vaizdiniu, kuris daug geriau nusako šalies viduje migruojančių piliečių kaip kitoniškos grupės ženklinimą. Teoriniai svarstymai apie perkeldintų grupių socialinio matomumo problemas ir galimus sprendimus iliustruojami pavyzdžiais, kaip Ukrainoje vyksta vidiniai gyventojų perkėlimai, nulemti Rusijos remiamų karinių konfliktų

Fenomenologinis žvilgsnis į Dauno sindromą turinčio asmens vaizdavimą Jaco von Dormaelio filme „Le huitième jour“

The subject of the article is the world of a person with an intellectual disability in the comedy drama of Belgian director Jac von Dormael “Le huitième jour” (1996, “The Eighth Day”). The purpose of the article is phenomenological reading and analysis of the representation of a person with Down syndrome and his living world in the featured film, focusing on the emotional and social representation of the disability phenomenon. The approach of the filmmakers to the issue of disability is examined with the principles of social and film phenomenology, semantics and poetics of the artistic text. The research focuses on two perspectives of the phenomenon: a) the relationship of the main character Georges – a musical, theatrical, positive young man with Down syndrome – with his closest family and b) his dialogue with the wider society, which mainly emerges from the communication with Harry – the family father and a successful career teacher. The article makes analytical conclusions about emotional-social phenomena and their significance for the concept of disability, discussing other feature films of a similar period in the comparison. The research invites us to delve deeper into the representation of the experiences of joy and pain that is characteristic of the film “The Eighth Day” and at the same time provokes broader cultural associations.Straipsnio tema – intelekto sutrikimą turinčio asmens pasaulis belgų režisieriaus Jaco von Dormaelio komedinėje dramoje „Le huitième jour“ (1996, liet. „Aštuntoji diena“). Straipsnio tikslas – fenomenologiškai aprašyti ir ištirti Dauno sindromą turinčio asmens ir jo gyvenamojo pasaulio vaizdavimą šiame vaidybiniame filme, pagrindinį dėmesį skiriant socialinei ir emocinei negalios fenomeno reprezentacijai. Filmo kūrėjų požiūris į negalios problematiką straipsnyje nagrinėjamas socialinės fenomenologijos, kino fenomenologijos, meninio teksto semantikos bei poetikos principais. Tyrimas struktūruojamas pagal dvi šio fenomeno ir jo vaizdinio perspektyvas: a) pagrindinio personažo Žoržo – muzikalaus, teatrališko, Dauno sindromą turinčio jaunuolio – santykis su artimiausiais šeimos nariais ir b) Žoržo dialogas su platesniu sociumu, daugiausia ryškėjantis iš bendrabūvio su Hariu – šeimos tėvu ir sėkmingos karjeros mokytoju. Straipsnyje pasiūlomos analitinio pobūdžio išvados, pagrindinį dėmesį skiriant dviejų emocinių-socialinių fenomenų ir jų reikšmės negalios sampratai tyrimui, į palyginimą įtraukiant ir kitus panašaus laikotarpio vaidybinius filmus. Tekstas kviečia gilintis į filmui „Aštuntoji diena“ būdingą ir platesnes kultūrines asociacijas išprovokuojančią džiaugsmo ir kančios reprezentaciją

Sovietinio žemės ūkio transformacija

The Soviet past is crucial in understanding the processes of transformation of the Lithuanian kolkhoz system into the farming practices of free-market economy. The violent and forced incorporation of the nation-states into the Soviet Union radically transformed societies. In our analysis of kolkhoz system and its transformations, we use two different concepts – Soviet modernity and modernity of the Soviet period. These concepts let us to approach the agricultural project of the Soviet collective farming as an alternative system of social institutions for implementation of industrial farming of modern society. The concept of entangled modernity refers to interaction of two trends of modernization and defines the kolkhoz as a hybrid or a result of intertwining of two models of modernity – the universal and the Soviet one. By applying the concept of entangled modernity and hybrids to the interpretation of the kolkhoz’s post-Soviet transformation, the article explores the experiences of social actors and the inevitable human and material losses of the hybrid’s transformation. In our theoretical interpretation, we use data from interviews with former agents of the kolkhoz system and legislative documents.Lietuvos kolūkinio žemės ūkio transformacijos į rinkos ekonomiką savitumas, lyginant su kitomis Centrinės Europos visuomenėmis, yra šio sektoriaus sąsajos su sovietine praeitimi. Į Sovietų Sąjungą inkorporuotos šalys patyrė nepalyginti radikalesnę totalitarinės valstybės prievartą ir transformaciją. Straipsnyje kolūkinis žemės ūkio projektas ir jo transformacija analizuojami taikant sovietinės modernybės ir sovietinio laikotarpio modernybės sąvokas. Jos leidžia sovietinį kolūkį interpretuoti kaip universalaus moderniosios visuomenės industrinio žemės ūkio alternatyvų variantą. Abiejų modernybės modelių sąveika apibūdinama susipynusios modernybės sąvoka, pagal kurią kolūkis – tai universalaus modernios visuomenės žemės ūkio ir sovietinio projekto susipynimo hibridas. Taikant susipynusios modernybės ir hibridų koncepciją posovietinei kolūkių transformacijai aiškinti, straipsnyje atskleidžiamos socialinių veikėjų patirtys, neišvengiami kolūkinio hibrido žmogiškieji bei materialiniai nuostoliai. Teorinės interpretacijos grindžiamos interviu bei dokumentų analizės duomenimis

„Vidinės kolonizacijos“ teorija ir jos taikymas (post)sovietinių visuomenių lyginamiesiems tyrimams

This article discusses a direction of sociocultural studies – the cultural history of natural resources – and the possibilities of its application in examining the causes of inequality and social exclusion in post-Soviet Lithuania. This theoretical-methodological approach assumes a strong interdependence shared between the extraction of natural resources, a state’s political system and institutions as well as certain sociocultural provisions. In exploring the concept of “internal colonization,” developed by historian of culture Alexander Etkind and other authors, this article sets guidelines for a comparative analysis of the sociopolitical structure of post-Soviet countries (especially Russia and Lithuania). Some initial hypotheses regarding the trends, differences, and similarities of post-Soviet societies in the long historical perspective, from the 16th century up to our time, are presented for further analysis. This article concludes that this methodological approach could be sufficiently promising in explaining the specifics of the socioeconomic development of independent Lithuania, in particular by applying the hypothesis of a “secondary internal colonization,” which has been raised during the course of the investigation.Straipsnyje aptariamos naujos sociokultūrinių tyrimų krypties – kultūrinės išteklių istorijos – teorinės ir metodologinės prielaidos bei jų taikymo galimybės nagrinėjant nelygybės ir atskirties priežastis posovietinėje Lietuvoje. Ši tyrimų kryptis akcentuoja poreikį tirti gamtos išteklių gavybos, politinių institucijų ir sociokultūrinių nuostatų giluminius sąryšius. Remiantis kultūros istoriko Aleksandro Etkindo ir kitų autorių plėtojama „vidinės kolonizacijos“ koncepcija, tekste formuluojamos posovietinių šalių (ypač Rusijos ir Lietuvos) lyginamųjų sociopolitinės sąrangos tyrimų prielaidos bei pirminės hipotezės, siekiančios užčiuopti jų raidos ypatumus, skirtumus bei panašumus ilgesnėje istorinėje perspektyvoje, nuo XVI a. iki šiol. Daroma išvada, kad šis metodinis vertinimas gali būti pakankamai perspektyvus toliau aiškinantis nepriklausomos Lietuvos socioekonominės raidos ypatumus bei visuomenės kultūrines nuostatas, ypač taikant tyrimo metu iškeltą „antrinės vidinės kolonizacijos“ hipotezę

1970–1984 metais gimusiųjų kohortos kohabitacijos virsmas santuoka ir iširimas Lietuvoje

This paper aims to analyse the impact of demographic and social factors on first partnership in Lithuania – the duration of premarital cohabitation, the sustainability of such relationships, and the transition into marriage. The research is based on the 2019 Family and Inequality Survey of 1970–1984 birth cohorts. Data analysis shows that most young people began their first partnership as a cohabitation rather than marriage, and the average premarital time spent in a cohabitation increases within this cohort. Cohabitation eventually transitions into marriage, and five years after the start of cohabitation, almost all cohabitants marry, and only a small percentage of cohabitating unions dissolve. Based on Cox regression analysis, the level of education and finished studies, as well as pregnancy, are significant predictors of the transition from cohabitation to marriage. The results of the research show that three decades after the beginning of the spread of cohabitation in Lithuania, cohabitation competes with marriage, but it does not challenge the importance of marriage as an institution of childbearing and upbringing.Straipsnyje siekiama įvertinti demografinių ir socialinių veiksnių poveikį pirmai partnerystei Lietuvoje – ikisantuokinės kohabitacijos trukmei, tokių santykių tvarumui ir virsmui santuoka. Tyrimas yra grindžiamas 2019 m. „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenų rinkiniu. Analizė rodo, kad 1970–1984 m. gimusiųjų kohortoje didesnė dalis jaunų asmenų pirmą partnerystę pradeda kohabitacija, o ne santuoka, taip pat palaipsniui ilgėja vidutinis kohabitacijos laikas iki santuokos. Tačiau ilgainiui kohabitacija vis tiek perauga į santuoką – po penkerių metų nuo kohabitacijos pradžios susituokia beveik visi kohabituojantys asmenys ir tik nedidelė dalis kohabitacijų išyra. Coxo regresijos analizė rodo, kad kohabitacijos virsmui į santuoką statistiškai reikšmingą įtaką daro išsilavinimo lygmuo ir užbaigtos studijos. Kohabitacijos peraugimą į santuoką taip pat paskatina nėštumas. Tyrimo rezultatai rodo, kad, prabėgus trims dešimtmečiams nuo kohabitacijų plitimo Lietuvoje pradžios, nors kohabitacija Lietuvoje konkuruoja su santuoka, ji nepakeičia santuokos, kaip vaikų susilaukimo ir auginimo instituto, reikšmės

Politiškumo krizė. Polis ir individas

The article discusses the crisis of the political, treating this phenomenon as an interactive constellation of political, over-political and apolitical factors. The aim is to reconstruct the assumptions of the crisis and highlight its main features in the context of ancient Greece. Under the influence of Dionysian religion, theater was established as a compelling and universally accessible authority to legitimize democracy. Therefore my analysis focuses on the social change after which democracy was no longer perceived as a form of governance but as a form of collective ownership. The article explains how the unbridled demonstration of power quickly erased the long-cherished principle of verbal argumentation and pushed Greeks to practice of power politics. It is shown how, with the establishment of autocracy, parallel interchange between political and anti-political institutions emerged in the Greek polis.Straipsnyje aptariama politiškumo krizė, traktuojant šį fenomeną kaip ypatingą politinių, antpolitinių ir apolitinių veiksnių sąveiką. Siekiama rekonstruoti politiškumo krizės prielaidas, išskiriant antikinės Graikijos kontekstui būdingus ypatumus. Dėl Dionyso religijos poveikio teatras buvo įtvirtintas kaip įtaigus ir visiems prieinamas autoritetas demokratijai legitimuoti, todėl straipsnyje analizuojami tie socialiniai pokyčiai, po kurių demokratija buvo suvokiama jau ne kaip valdymo forma, bet kaip tam tikra kolektyvinės nuosavybės forma. Aiškinama, kaip nežabotas galios demonstravimas sparčiai nutrynė ilgai puoselėtą žodinės argumentacijos principą ir nubloškė graikus prie jėgos politikos ištakų. Parodoma, kaip, įsitvirtinus autokratijai, graikų polyje pradeda formuotis paralelinė sąveika tarp politinių ir antpolitinių institucijų

Stambiųjų žemės ūkių triumfas ir jų socialinis bei ekonominis poveikis

Large-scale farming that utilizes industrial methods to intensify production is becoming more significant worldwide. This study explores this phenomenon and sheds light on its consequences. Contingency factors serve as key drivers when determining the advantages and disadvantages of both large-scale and small-scale farming. Significant shifts in agro-production methods have fundamentally altered ownership and production structures in agriculture and had a disastrous impact on the livelihoods of people living in rural areas.Straipsnyje analizuojamas stambusis ūkininkavimas, kai taikomi pramoniniai metodai, kad būtų gaminama daugiau žemės ūkio produkcijos, ir jo socialiniai padariniai. Stambūs agrariniai ūkiai įgyja vis svaresnį vaidmenį pasaulinėje rinkoje. Nepaisant teorinių diskusijų apie smulkiojo ar stambiojo ūkininkavimo pranašumus ar trūkumus, tikrovėje dažniausi veikia atsitiktinio pobūdžio veiksniai, konkrečiu atveju nulemiantys, kuris iš būdų yra priimtinesnis ar atmestinas. Tačiau slinktis link stambaus ūkininkavimo iš pagrindų pakeitė nuosavybės ir gamybos santykių struktūrą žemės ūkyje ir turėjo pražūtingą poveikį žmonių pragyvenimo šaltiniams kaimo vietovėse

Miesto erdvėlaikis ir tapatybės diskursas, arba kaip pasisavinti Klaipėdą?

In this article, two different models of Klaipėda city’s time-space appropriation are analyzed and compared by applying the phenomenological concept of “depth of time,” coined by philosopher A. Mickūnas. One is represented by a scientific-methodological discourse, examining the poetic and philosophical/publicist interpretations of the narrated city of Klaipėda; the second model includes and analyzes poetic essays on Klaipėda, which convey the artistic-aesthetic (re)presentation of the city’s time-space. This comparison allows one to draw a conclusion that artistic narration, arising from an immediate experience of the city’s time-space, appears to be a more effective form of appropriation, for it makes possible an authentic integration of different time-space dimensions, divided (and contrapositioned) by historic turning-points. Because it contains a kind of developed subjectivity, artistic narration, contrary to an approach based on academic discourse, it also has no claims to some “privileged” knowledge of the city and as such contributes to the plurality of the construction of the city’s identities.Pritaikant filosofo A. Mickūno fenomenologinę „laiko gelmės“ sampratą, analizuojami ir lyginami du skirtingi Klaipėdos miesto erdvėlaikio pasisavinimo modeliai. Vienam atstovauja mokslinis metodologinis diskursas, nagrinėjantis istorines, poetines ir filosofines ar publicistines Klaipėdos naracijų interpretacijas. Antram modeliui priskiriamos ir nagrinėjamos poetinės esė apie Klaipėdą, išreiškiančios meninį estetinį miesto erdvėlaikio (re)prezentavimą. Palyginimas leidžia daryti išvadą, kad meninė naracija, kilusi iš betarpiškos juslinės miesto erdvėlaikio patirties, pasirodo kaip įtaigesnė pasisavinimo forma, nes geba autentiškai integruoti skirtingas, istorinių lūžių atskirtas (ir supriešintas) erdvėlaiko dimensijas. Dėl savo įsisąmoninto subjektyvumo ji, skirtingai nuo akademiniu diskursu besiremiančios interpretacijos, nepretenduoja į „privilegijuotą“ žinojimą apie miestą ir taip prisideda prie miesto tapatybių kūrimo pliurališkumo