64 research outputs found
Neįprastos disertacijos neįprastas gynimas
Apie Ramūno Labanausko daktaro disertacijos „Jaunųjų katalikų sąjūdžio genezė, ideologiniai principai ir jų realizavimo praktika (1918–1940)“ ir jos gynim
Ilgai lauktas naujas puslapis sovietmečio krikščionybės istorijoje
Darius Petkūnas. The Repression of the Evangelical Lutheran Church in Lithuania during the Stalinist Era. Klaipėda, 2011. – 255 p.Sovietų režimo antireliginės politikos tyrimų lauke per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje nusistovėjo tam tikras sąstingis. Po praėjusio dešimtmečio pradžioje paskelbtų publikacijų, nubrėžusių pagrindinius šios tematikos kontūrus, daugiau taip ir nepasirodė iškilesnių studijų, kuriose būtų analizuojama religinių bendruomenių padėtis sovietmečiu. Todėl praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusi Dariaus Petkūno monografija apie Lietuvos liuteronų bendruomenės likimą stalinizmo metais buvo maloni staigmena šių eilučių autoriui, akademinę biografiją pradėjusiam būtent šioje srityje. Dvigubai džiugu dėl to, kad knyga buvo išleista anglų kalba, kas liudija Lietuvos Bažnyčios istorikų – sovietologų pastangas aktyviau dalyvauti tarptautiniame akademiniame diskurse
Lietuvos katalikų pilietinio aktyvumo pavyzdžiai ir ribos XX amžiuje
The historical experience of the 20th century indicates that democratic thought and mature activities in Lithuania flourished in the decades when society confronted challenges caused by forms of non-democratic political governance. These were the 4th–5th decades (1930–1953: strengthening and crisis of nationalists of the authoritarian regime, soviet and Nazi aggression, partisan war) and the 8th–9th decades (1968–1990: strengthening of public civil resistance and Sąjudis). The article analyses the second period, however, it also discusses general aspects of the development of the earlier civil consciousness. On the eve of the liberation movement, Lithuanian society was fragmented to a large extent. The majority of its members were passive in terms of citizenship and politics. In its depth, usually under the cover of the Church, civil groups were gradually uniting. They were surrounded by rather wide yet weakly articulated informal atmosphere consisting of academic youth and intelligentsia. The historical paradox can be seen in the way this society, which had been unprepared for structural changes, managed to free itself from the Soviet power. With the regime having slightly enhanced the limits of publicity, the layer of civil resistance firstly activated the informal environment, and later occupied wider social layers creating a mass social movement, which later destroyed the communist political regime in the region
Lietuvos intelektualų elitas lemtingų politinių lūžių metais (1940-1945)
The report seeks to throw light on a different response of the groups of intellectuals to the occupations of Lithuania in 1940 and to deny statements that sometimes are made about almost universal collaboration of the Lithuanian elite with the soviet invaders in 1940 – 1941. A more differentiated glance at this problem reveals an obvious tendency that the intellectuals of Catholic orientation had fewer illusions with respect to the occupation regime. Some of them withdrew to Germany; those who remained either did not participate in public life at all or became engaged in an underground activity, or were repressed. Among the intellectuals of pro-communist orientation who actively assisted the invaders there were mainly intellectuals of liberal views who had got under a political and cultural influence of the soviets still in the years of independence. Catholic intellectuals took an active part in anti-Nazi resistance activity because the intellectuals who became compromised during the first soviet years fearing repressions avoided underground activities
Church in exile: bishop Julijonas Steponavičius : commemorating the 100th anniversary of his birth and 20th anniversary of his death
Minint vyskupo Julijono Steponavičiaus (1911–1991) gimimo šimtųjų ir mirties dvidešimtųjų metinių minėjimus jo asmenybė vėl trumpam sugrįžo į istorinės atminties lauką. Šio ganytojo gimimo ir mirties datos įrėmina permainingos XX a. Bažnyčios istorijos Lietuvoje patirtį. Šį pasaulį būsimasis vyskupas pirmą kartą išvydo byrant carinei Rusijos imperijai, kai Bažnyčia kėlėsi naujam gyvenimui po kelis dešimtmečius trukusios priespaudos, o su juo atsisveikino sovietų imperijos agonijos dienomis, tautai ir Bažnyčiai viltingai žvelgiant į Dievo suteiktą dar vieną laisvo gyvenimo galimybę. Vysk. Steponavičiaus asmenybė glaudžiai susijusi su tautos ir Bažnyčios likimu nelaisvės sąlygomis. Vysk. Steponavičius ir istorinėje atmintyje yra išlikęs pirmiausia kaip vienas iš Bažnyčios pasipriešinimo sovietų režimui simbolių. Bažnyčios santykis su totalitariniu sovietų režimu buvo nevienareikšmiškas. Viena vertus, šio režimo strateginis tikslas – sugriauti institucines religijos struktūras ir visiškai ateizuoti visuomenę – paliko labai mažai galimybių pasiekti patvaresnį kompromisą. Kita vertus, agresyvi režimo antibažnytinė politika vertė tokio kompromiso ieškoti. Abi alternatyvos – kompromisas arba bekompromisis Bažnyčios teisių gynimas – buvo vienodai pavojingos. Remiantis religinį gyvenimą kontroliavusių sovietų valdžios institucijų archyviniais dokumentais, taip pat Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve išlikusiais negausiais Steponavičiaus vyskupavimo pėdsakais, šiame straipsnyje mėginama detaliau atkurti kelią, kurį minėtai dilemai spręsti rinkosi šis dvasininkas.When commemorating the 100th birth anniversary and the 20th death anniversary of Bishop Julijonas Steponavičius (1911–1991), his personality was again briefly recalled in the historical memory. The dates of birth and death of this pastor frame the experience of the variable 20th c. history of the Church in Lithuania. The bishop was born at the moment of collapse of the Tsar Russian Empire, when the Church rose for the new life after several decades of oppression, and he died on the eve of the agony of the Soviet Empire, when the people and the Church hopefully viewed another opportunity of independent life provided by God. The personality of Bishop Steponavičius is closely related to the fate of the nation and the Church in captivity. He is recalled in the historical memory primarily as one of the symbols of Church resistance to the Soviet regime. The relationship of the Church with the totalitarian Soviet regime was ambiguous. On the one hand, the strategic aim of the regime – to destroy institutional religious structures and fully atheise society – left few possibilities to reach a more stable compromise. On the other hand, the aggressive anti-Church policy pursued by the regime forced to search for such a compromise. Both alternatives – a compromise or uncompromising defence of the rights of the Church – were equally dangerous. Based on the archival documents of Soviet authorities that controlled religious life as well as the scarce traces of the bishopric of Steponavičius in the archives of Vilnius Archdiocese Curia, the paper attempts to reproduce the road that the bishop took to solve the dilemma
Kas netilpo tarp politikos ir diplomatijos?
The review analyzes A. Kasparavičius’s monograph “Tarp Politikos ir Diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika” (Vilnius, 2008). The historiographic value of the study is undisputed. A. Kasperavičius had an opportunity to use a broad spectrum of sources, among which two sets of archive documents stand out: the funds of the archives of Ministry of Foreign Affairs of Lithuania and the Lithuanian Embassy under the Holy See in Rome. A. Kasparavičius managed to avoid the arid scientific style and present his thoughts as a vivid account. The enormous experience, accumulated when coherently examining the problems of foreign policy of Lithuania of the first half of the 20th century gave the author the possibility to include the history of the relations between Lithuania and the Holy See into a broad view of international relations. Such contextualization of the subject of the study should be viewed as an advantage of the book, however, there are quite long excurses into tangling of the peripeteia of the international politics, which sometimes have no relation with the relations between Lithuania and the Holy See, which are quite frequent in the text. The author of the review criticizes the obvious “pro-Vatican” view of the analyzed events and draws the attention to the unused possibilities to use the documents of the secret archives of the Vatican (the funds of the Vatican’s Nuncio in Lithuania and the Congregation of the Special Church Affairs of the State Secretariat of the Vatican), certain historic studies and published sources, directly related to the subject in the monograph. A. Kasperavičius examined the relations between the Vatican and Lithuania only in terms of international relations, has made terminology and chronological errors
Sovietų valdžios "darbas su išeivija" : manipuliavimas kultūriniais ryšiais
Išeivijos veiklos neutralizavimas buvo vienas aktyviausių sovietų rėžimo uždavinių visame okupaciniame laikotarpyje. Ne mažiaus svarbus, ypač vietiniams rėžimo talkininkams, buvo užsitikrinti bent dalies išeivijos palankumą. Pirmajame okupacijos dešimtmetyje tokios paramos rėžimas galėjo tikėtis tik iš negausios ir minimalią įtaką turėjusios prokomunistinės išeivių grupės. Po J. Stalino mirties, kai neišvengiamo karinio konflikto su kapitalistiniu pasauliu viziją pakeitė taikios komunizmo ekspansijos arba „taikaus sambūvio“ doktrina, tokia padėtis negalėjo tenkinti sovietų rėžimo. Pradėta ieškoti naujų darbo su išeivija metodų. Pasirinktas vienas iš kelių – suvilioti išeiviją per kultūrinius ryšius. Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos kontekste išeiviams tokie ryšiai atrodė mažiau pavojingi nei bendravimas su okupuotu kraštu ekonominėje ar politinėje plotmėje, tačiau rėžimui jie turėjo didžiulę vertę, visų pirma didinant jo legitimumą krašto viduje. Aktyviausiai projektas pradėtas vykdyti nuo septintojo dešimtmečio vidurio. Po tam tikros pertraukos, kurios, regis, reikėjo pasverti „darbų“ pliusus ir minusus, kultūrinių ryšių su išeivija plėtojimas su dar didesne užmoju atnaujintas aštuntajame dešimtmetyje. Tuo tarpu devintajame dešimtmetyje manipuliavimas kultūriniais ryšiais su išeivija buvo ypač suaktyvintas. Straipsnis išsamiai atskleidžia šio reiškinio detales.The neutralisation of emigrants' activities was one of priority objectives of the Soviet Regime throughout the whole period of the occupation. It was very important for assistants to the local regime to win emigrants' favour. The occupation regime could expect such kind of support only from a scarce pro-communist group of emigrants, which did not have much influence. After the death of Joseph Stalin, when the vision of an inevitable conflict with the capitalist world changed the vision of a peaceful communist expansion or the doctrine of "a peaceful coexistence", the Soviet Regime was not content with the way things went. New ways of activities with emigrants were searched for. It was decided to “seduce” emigrants through cultural relations. In the context of the refusal to acknowledge the annexion of Lithuania, those relations seemed less dangerous than the political or cultural communication with the occupied territories, and, moreover, they were very significant while increasing the legitimacy of the regime within the country. The implementation of the most active project was launched in the middle of the 7th decade. After a break, which was necessary to identify pluses and minuses of the activities implemented, the development of cultural relations with emigrants was renewed in the 8th decade. The 9th decade saw rather robust activities related to cultural relations. The article comprehensively presents the details of this phenomenon
- …