Lietuvos psichosocialines paslaugas teikiančių nvo socialinio ir ekonominio matmens darna

In Lithuania the NGO sector is currently undergoing dramatic changes, alongside the public and private sectors. Its complexity is apparent not only in its relative growth and intrinsic significance, but also in its possibilities for integration into the other sectors. This complexity produces difficulties in understanding and defining third-sector organisations. This article addresses the issue of the compatibility of the social and economic aspects of Lithuanian NGOs with sustainable development. The relation between NGOs and the market is not clearly defined; for instance, it is often said that voluntary NGOs cannot compete with the service sector in terms of incomes. Such notions make an understanding of the role and place of NGOs between public and private sectors even more remote. Qualitative research shows that the concept of the NGO is unclear not only to the public but also to government and business. If the participation of NGOs in the market is becoming problematic, it is because their origin, nature and activities are very complex. Over half of all NGO founders already knew, at the time of inception, that the social programmes or missions of the organisations they had created would involve economic activity. While NGO leaders declare that such activity is necessary for survival, a necessary supplement to the main work of their organisations, informants agree that the sale of services should never become the main impetus of NGOs, since this would risk their ability to question existing social structures, to pose solutions to pressing social problems, and to enter into partnerships with society, the market and the state.Šiuolaikinės Lietuvos visuomenės rinkos, valdžios ir NVO arba pilietinės visuomenės sektoriai bei jų tarpusavio sąveika nuolat patiria įvairius pokyčius. Ypač neapibrėžta ir sudėtinga yra NVO sektoriaus plėtra bei jo santykis su kitais dviem sektoriais. Įvairi ir daugialypė NVO prigimtis bei šio sektoriaus organizacinės struktūros ir fukcionavimo kaita trukdo suprasti ir vienareikšmiškai apibrėžti NVO sektorių. Juo labiau, kad ilgą laiką dominavo nuostata, kad NVO sektoriui yra svetima ekonominė veikla, kad ją gali organizuoti ir koordinuoti tik valdžios ir rinkos sektoriai. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos psichosocialines paslaugas teikiančių NVO1 (toliau – NVO) socialinio ir ekonominio matmens tarpusavio santykį darnios plėtros požiūriu. Lietuvoje NVO ir rinkos santykis iki šiol yra labai miglotas ir aiškiai neapibrėžtas, kadangi dominuoja nuomonė, kad NVO ir už įvairias prekes/paslaugos gaunamos pajamos nėra suderinami dalykai. Šis aiškios NVO sampratos nebuvimas neleidžia pačioms ne pelno siekiančioms NVO suvokti savo vietą tarp valdžios institucijų ir rinkos dalyvių. Kokybinio tyrimo rezultatai, kuriais remiamasi straipsnyje, rodo, kad NVO samprata yra neaiški ne tik patiems NVO dalyviams, bet ir valdžios institucijų bei verslo atstovams. NVO dalyvavimas rinkoje tampa problemiškas dėl NVO sampratos ir veikimo lauko kompleksiškumo. Galima teigti, kad NVO socialinio ir ekonominio matmens suderinamumas tampa tam tikru iššūkiu ir dabartinės Lietuvos gerovės valstybės raidai, nes susijęs su NVO sektoriaus išlikimo klausimu

Bendruomenės savimones raida ir tautos sąvokos reikšmės

The aim of the article is to discuss the relationship between the theoretical concepts and the historical experiences of a community the social sciences are a part of. The analysis is centered around the concepts of the nation and the folk and their relationship with the national self-understanding in Lithuania. The author attempts to show that the meaning of the two concepts is closely connected with the specific development of the Lithuanian state, its social stratification and cultural, social and political identity. The author suggests that the historical experience led to a distinction between the concepts of nation and folk that is widely accepted both in the everyday language and academic discourse.Straipsnyje nagrinėjama socialinių mokslų sąvokų ir bendruomenės, kurioje šie mokslai formuojasi ar yra adaptuojami, istorinio patyrimo sąveika. Konkrečiai aptariamas tautos ir liaudies sąvokų ryšys su lietuvių tautinės integracijos ir tautinės savimonės istorija. Parodoma, kad žodžių tauta ir liaudis reikšmės yra susijusios su savita Lietuvos valstybės, jos socialinių sluoksnių bei jų kultūrinės, socialinės ir politinės tapatybės raida. Ši raida (palyginus jų su artimiausiomis kaimynėmis tautomis - latviais, lenkais, estais, rusais ir t.t.) lėmė dviejų skirtingų žodžių - tautos ir liaudies - paplitimą kasdieninėje ir mokslinėje kalboje

Georgas Herbertas Meadas ir asmens savimonės teorija

Mead’s theory defines the individual as a rational and an active being. While at the time Freud’s influence was substantial, the notion of the unconscious plays a limited role in Mead's discussion of the rational ‘me’ or the ego. Most often the unconscious refers to social action that is not thought of consciously. The main object of Mead's analysis is the self and its bases in the social interaction.Meado teorija, kaip ir vėlesnis simbolinis interakcionizmas, individą supranta kaip racionalią ir aktyvią būtybę. Nors tuo metu psichologijoje aktyviai sau kelią skynėsi freudizmas, tačiau Meadą nelabai domino pasąmoniniai psichikos mechanizmai ir jų poveikis racionaliajam aš arba ego. Dažniausiai tie pasąmoniniai reiškiniai, apie kuriuos kalba Meadas, yra asmens iki galo neįsisąmoninta socialinė veikla. Pagrindinis Meado analizės objektas yra asmens aš, kuris aiškiai suvokia save patį ir šiame santykyje su juo pačiu atsispindinčią socialinio elgesio logiką

R. Benedikt: epigonė ar novatorė?

Straipsnyje nagrinėjamos R. Benedict pažiūros, jų kilmė ir įnašas į kultūros antropologiją. Plačiau aptariamas bendresnis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios teorinis kontekstas, lėmęs kultūrinės ir socialinės antropologijos ir socialinių empirinių mokslų formavimąsi. R. Benedict pažiūros yra F. Boaso mokyklos loginė tąsa. Ją labiau domino kultūra, kaip viršasmeninis faktorius ir tai, kaip individai suvokia šią kultūrą. Pateikdama konkrečių kultūrų pavyzdžius R. Benedict parodo, kad pagrindiniai biologiniai žmogaus reiškiniai (gimimas, brendimas, dauginimasis, senatvė, mirtis) yra įvairiai ir net priešingai traktuojami skirtingose kultūrose. Jos kuriama kultūros tipologija nauja tuo, kad nusakoma per individo santykį su kultūra, per vertybinę psichologinę būseną, kurią išgyvena individas ir kuri tuo pat metu yra bendra visiems tos kultūros žmonėms, nes tai yra tam tikras institucionalizuotas vertybinis psichologinis veiklos charakteris. R. Benedict būdinga reliatyvistinė nuostata (hierarchinio kultūrų išdėstymo galimybės neigimas) yra metodinis teiginys, reikalaujantis kiekvieną kultūros elementą sieti su visu jos kontekstu

Sociologinis realizmas ir kultūros reliatyvumo tyrimas

Straipsnyje siekiama išsiaiškinti kultūrinės antropologijos reliatyvistinės sampratos, įsigalėjusios 4 – 5 dešimtmetyje, teorines prielaidas bei kultūrologinių tyrimų ribas. Apžvelgiami kai kurie pozityvistinės sociologijos metodologinės nuostatos aspektai. Neigdamas socialiniuose moksluose mechanistinę priežastingumo sampratą, pozityvizmas kartu skelbė jo neapibrėžtumą, kurį turėjo atsverti empirinių duomenų gausumas. Kultūrologija formavosi kaip tikslingos veiklos turinio tyrimas ir buvo artima pozityvizmo empiristinei subjekto sampratai, visuomenės kaip visumos holistinei sampratai ir iš jos išsirutuliojusiam funkcionalizmui. Holistinė visuomenės samprata stimuliavo reliatyvistinę kultūros sampratą. Kultūros reliatyvumo fenomenas turi svarbią reikšmę objektyviems realios tvarkingos visumos kriterijams nustatyti, nes atspindi konkrečios tikslingos veiklos sferą, išreiškiamą lokalinės kultūros sąvoka. Nepateikdama socialinės struktūros universalaus kitimo modelio, empirinė kultūrologija (ypač reliatyvistinės jos koncepcijos) mėgina atskleisti tradicinės ir netradicinės (šiuolaikinės) visuomenės ryšį, arba kultūros istorijos sampratą kultūrinių dėsningumų individualiose realizacijose

Sociologinis realizmas ir kultūros reliatyvumo tyrimas

The article discusses the methodological relationship between positivistic sociology and the relativistic conceptions of the empirical culturology. The holism or the organistic conception of society has influenced the functionalistic method in the formation of sociology and culturology. Despite of some fallacies (tautology and teleology), the functionalistic method has become the dominant method in American and English culturology. It is argued that the functionalistic method leads to relativism in the study of culture.Straipsnyje siekiama išsiaiškinti kultūrinės antropologijos reliatyvistinės sampratos, įsigalėjusios 4 – 5 dešimtmetyje, teorines prielaidas bei kultūrologinių tyrimų ribas. Apžvelgiami kai kurie pozityvistinės sociologijos metodologinės nuostatos aspektai. Neigdamas socialiniuose moksluose mechanistinę priežastingumo sampratą, pozityvizmas kartu skelbė jo neapibrėžtumą, kurį turėjo atsverti empirinių duomenų gausumas. Kultūrologija formavosi kaip tikslingos veiklos turinio tyrimas ir buvo artima pozityvizmo empiristinei subjekto sampratai, visuomenės kaip visumos holistinei sampratai ir iš jos išsirutuliojusiam funkcionalizmui. Holistinė visuomenės samprata stimuliavo reliatyvistinę kultūros sampratą. Kultūros reliatyvumo fenomenas turi svarbią reikšmę objektyviems realios tvarkingos visumos kriterijams nustatyti, nes atspindi konkrečios tikslingos veiklos sferą, išreiškiamą lokalinės kultūros sąvoka. Nepateikdama socialinės struktūros universalaus kitimo modelio, empirinė kultūrologija (ypač reliatyvistinės jos koncepcijos) mėgina atskleisti tradicinės ir netradicinės (šiuolaikinės) visuomenės ryšį, arba kultūros istorijos sampratą kultūrinių dėsningumų individualiose realizacijose

Sovietinio žemės ūkio transformacija

The Soviet past is crucial in understanding the processes of transformation of the Lithuanian kolkhoz system into the farming practices of free-market economy. The violent and forced incorporation of the nation-states into the Soviet Union radically transformed societies. In our analysis of kolkhoz system and its transformations, we use two different concepts – Soviet modernity and modernity of the Soviet period. These concepts let us to approach the agricultural project of the Soviet collective farming as an alternative system of social institutions for implementation of industrial farming of modern society. The concept of entangled modernity refers to interaction of two trends of modernization and defines the kolkhoz as a hybrid or a result of intertwining of two models of modernity – the universal and the Soviet one. By applying the concept of entangled modernity and hybrids to the interpretation of the kolkhoz’s post-Soviet transformation, the article explores the experiences of social actors and the inevitable human and material losses of the hybrid’s transformation. In our theoretical interpretation, we use data from interviews with former agents of the kolkhoz system and legislative documents.Lietuvos kolūkinio žemės ūkio transformacijos į rinkos ekonomiką savitumas, lyginant su kitomis Centrinės Europos visuomenėmis, yra šio sektoriaus sąsajos su sovietine praeitimi. Į Sovietų Sąjungą inkorporuotos šalys patyrė nepalyginti radikalesnę totalitarinės valstybės prievartą ir transformaciją. Straipsnyje kolūkinis žemės ūkio projektas ir jo transformacija analizuojami taikant sovietinės modernybės ir sovietinio laikotarpio modernybės sąvokas. Jos leidžia sovietinį kolūkį interpretuoti kaip universalaus moderniosios visuomenės industrinio žemės ūkio alternatyvų variantą. Abiejų modernybės modelių sąveika apibūdinama susipynusios modernybės sąvoka, pagal kurią kolūkis – tai universalaus modernios visuomenės žemės ūkio ir sovietinio projekto susipynimo hibridas. Taikant susipynusios modernybės ir hibridų koncepciją posovietinei kolūkių transformacijai aiškinti, straipsnyje atskleidžiamos socialinių veikėjų patirtys, neišvengiami kolūkinio hibrido žmogiškieji bei materialiniai nuostoliai. Teorinės interpretacijos grindžiamos interviu bei dokumentų analizės duomenimis

Šiuolaikinės Lietuvos vartotojo profilis

The paper analyzes the data of survey which was carried out in Novermber-December 2001. The pattern of consumer society is applied for the analysis of the data. There are two general features of consumer society: it is whealthy and it has a set of characteristic values. The data shows that society in Lithuania has several characteristic features which differ it from typical wealthy western consumer society. At the same time it has some features which are related with wealthy society. First of all, the Lithuanian society is not the typical wealthy society. And the possibilities of population to consume are low. At the same time a part of society has values which are characteristic to the middle-class society: the need of self-expression and ecological attitudes.Straipsnyje analizuojami vartotojų sąmoningumo sociologinio tyrimo apklausos, atliktos 2001 m. lapkričio-gruodžio mėn., duomenys. Analizei panaudotas vakarietiškos vartotojiškos visuomenės, kuri remiasi viduriniosios klasės visuomene, teorinis modelis (Lury, Forbes, Kanuk, Schiffman). Galima būtų išskirti du svarbiausius vidurinės klasės visuomenės ypatumus: ji yra pasiturinti ir turi savitą vertybinių orientacijų rinkinį (didesnis poreikis asmens saviraiškai, vartojimo estetizacija, individualizmas, ekologinės nuostatos). Nors Lietuvos visuomenė pagal pajamas dar nėra viduriniosios klasės visuomenė ir tik nedidelė visuomenės dalis atitinka viduriniosios klasės parametrus pagal pajamas, tačiau duomenys rodo, kad Lietuvos vartotojams yra būdingos tam tikros viduriniosios klasės vertybinės orientacijos. Tai neišvengiamai sąlygoja savitą vartojimą, kuris skiriasi nuo klasikinio vartotojiškos visuomenės tipo

Sovietinė globalioji modernybė ir globalumo-lokalumo suvokimas sovietinėje Lietuvoje

This paper has several analytical perspectives. The subject of paper is the social and cultural processes of the former Soviet society. The analysis depends upon the ideas of the modernization theory (Z. Bauman, A. Giddens, R. Inglehart, S. Hall). It is argued that the former Soviet society could be analyzed as the specific case of modern society. On the one hand, it could be characterized by the features of the modern society such as industrialization, urbanization, rationalization, bureaucratization. On the other one, Soviet society lacked several features, which are the important features that describe modern societies (the priority of individual, civic participation). The paper suggests that the general opposition soviet-national could be changed by opposition global-local and analyzed from the theoretical perspective of global modernity. In addition, the interaction between soviet and national is analyzed by the Dumont’s hierarchical complementary principle. From this point of view, the Soviet nation was higher in comparison with any other national group in the Soviet Union. But since the Russians were identified as Soviet nation they were a part and a whole at the same time. The decisions and choices of individuals were constructed by this general opposition. For this analysis the concept of discursive practices (M. Foucault) is applied.Straipsnyje, remiantis Z. Baumano, A. Giddenso, R. Ingleharto S. Hallo idėjomis, parodoma, kad Sovietų Sąjungą būtų galima traktuoti kaip atskirą ir specifinį modernios visuomenės (industrializuotos, urbanizuotos, racionalizuotos, biurokratizuotos ir t.t.) atvejį, kuriam trūko kai kurių esminių bruožų, būdingų demokratinei moderniai Vakarų visuomenei (individo prioriteto valstybės ir visuomenės atžvilgiu, visuomenės dalyvavimo valstybės gyvenime). Kartu parodoma, kad sovietiškumo-tautiškumo priešprieša, buvusi viena svarbiausių sovietinėje visuomenėje, gali būti analizuojama kaip globalumo-lokalumo priešprieša. Sovietiškumo ir tautiškumo santykį siūloma analizuoti remiantis Dumont'o hierarchinio komplementarumo principu, leidžiančiu identifikuoti kuriamą socialinę tvarką. Šia prasme sovietinėje ideologijoje sovietiškumas tampa aukštesnis už dalinį tautiškumą, bet kartu rusiškumas, kaip dalis, gali būti sutapatinta su sovietiškumu, kaip visuma. Individų laikyseną šios fundamentalios sovietinės visuomenės priešpriešos akivaizdoje siūloma analizuoti Foucault vartotos diskurso ir diskursyvinių praktikų koncepcijos kontekste