The article discusses the methodological relationship between positivistic sociology and the relativistic conceptions of the empirical culturology. The holism or the organistic conception of society has influenced the functionalistic method in the formation of sociology and culturology. Despite of some fallacies (tautology and teleology), the functionalistic method has become the dominant method in American and English culturology. It is argued that the functionalistic method leads to relativism in the study of culture.Straipsnyje siekiama išsiaiškinti kultūrinės antropologijos reliatyvistinės sampratos, įsigalėjusios 4 – 5 dešimtmetyje, teorines prielaidas bei kultūrologinių tyrimų ribas. Apžvelgiami kai kurie pozityvistinės sociologijos metodologinės nuostatos aspektai. Neigdamas socialiniuose moksluose mechanistinę priežastingumo sampratą, pozityvizmas kartu skelbė jo neapibrėžtumą, kurį turėjo atsverti empirinių duomenų gausumas. Kultūrologija formavosi kaip tikslingos veiklos turinio tyrimas ir buvo artima pozityvizmo empiristinei subjekto sampratai, visuomenės kaip visumos holistinei sampratai ir iš jos išsirutuliojusiam funkcionalizmui. Holistinė visuomenės samprata stimuliavo reliatyvistinę kultūros sampratą. Kultūros reliatyvumo fenomenas turi svarbią reikšmę objektyviems realios tvarkingos visumos kriterijams nustatyti, nes atspindi konkrečios tikslingos veiklos sferą, išreiškiamą lokalinės kultūros sąvoka. Nepateikdama socialinės struktūros universalaus kitimo modelio, empirinė kultūrologija (ypač reliatyvistinės jos koncepcijos) mėgina atskleisti tradicinės ir netradicinės (šiuolaikinės) visuomenės ryšį, arba kultūros istorijos sampratą kultūrinių dėsningumų individualiose realizacijose
