Gundymas nemirtingumu: kūnas kaip prekė ir išteklius

The article deals with the idea and temptation of immortality as promoted by new genetic discoveries and various production of postmodern culture. Postmodernity is considered a recent stage of the development of capitalism system marked by decisive turn to the resources of the human body and life processes. In order to explain the peculiarities of this stage of capitalism’s development insights of K. Marx and M. Heidegger are brought in. These insights are generalized under the concepts of commodification and resourcification designating the main forces of capitalist expansion which may be called a genetic colonization. Thus postmodernity is characterized not only by commodification of culture, services, abilities and skills, but especially by the resourcification of genetic and life materials with the powerful instrument of patenting. Genetic discourse is considered to be a new world-view in which other discourses are correlating and supporting the notion of an evolutionary trend from homo sapiens to techno sapiens. This trend brings out new possibilities to transgress the limit imposed on human beings by the forces of nature – mortality. The author of this article arrives at a conclusion that, first, the temptation by immortality can be regarded as a version of modernist ideology of human liberation from various social and heavenly constraints which is supported by scientific genetic discourse, becoming a stimulating factor of postmodern cultural production. Secondly, that all the possibilities stemming from new genetic and biotech discoveries fall under the regulation of property relations thus making “immortality” - a temptation and brand - both an exceptional commodity and commodifying force.Postmoderniojo filosofavimo lauke išplito kūno ir su kūnu susijusių sąvokų tinklas, nužymintis esminius dabarties būvio bruožus. Kūnas tapo kultūros ekonomikos vaizdinių generatoriumi, o sykiu kūnas žymi naują kapitalizmo raidos stadiją: globalizacinė geografinė ir kultūrinė kapitalizmo ekspansija pereina į informacinę genetinę ekspansiją. Kūno " teritorijoje" nustatomi kaitūs suprekinimo galios santykių riboženkliai, tačiau tie patys santykiai peržengia visokias kultūrines teritorines apibrėžtis ir kreipia į neišsemiamų biogenetinių turtų klodus, kuriems nusavinti ir įsisavinti pasitelkiamos informacinių, nanoinžinerijos ir genų inžinerijos technologijų pagrindu kuriamos protingomis vadinamos mašinos. Privačios nuosavybės santykiams apėmus gamtos genetinius turtus ir pavertus juos ištekliais, pažinimo subjektas įvykdo išsikeltą Visatos sekuliarizavimo tikslą - jis pats, kaip genų savininkas ir gamintojas, vilioja žmones amžinais jų genetinių informacinių klonų pavidalais, kuriuos bus galima išlaikyti bet kurioje Visatos vietoje. žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas - tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys kapitalizmo saviraidos procesai, kurie visuotiniu būdu apsireiškia postmodernybėje. Gundymas "nemirtingumu", kuris nepaprastai sustiprės įvaldžius genetinį kodą (pažymėtina kodo tema meninėje gamyboje), yra postmodernioji galios valdyti apraiška, neišvengiamai išskirstanti žmoniją pagal individų galimybes siekti "nemirtingumo" ir jį įgyti

GENETINIS DISKURSAS MEDIJŲ KULTŪROJE: GUNDYMAS PREKINIU NEMIRTINGUMU

Straipsnyje grindžiama nuomonė, jog postmodernybė yra iš modernybės kylantis kapitalizmo sistemos būvis, kuriam būdinga gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas. Postmodernybę charakterizuoja populiariosios ir medijų kultūros išplitimas. Tos kultūros apima ne tik kultūros prekes, bet ir vartojimo būdus, įgūdžius ir jų lavinimą. Pastaruoju metu jos kuria nemirtingumo vaizdiniams bei nuojautoms palankią kultūrinę, intelektinę ir pasaulėvaizdinę terpę, kurioje struktūriškai įsitvirtina genetinis diskursas ir jo nustatomos žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio aiškinimo gairės. Svarbus šio diskurso bruožas yra technologinis inžinerinis jo pobūdis, išryškėjęs susiejant nano ir biotechnologijas, kuriomis tikimasi įveikti gyvąją ir negyvąją gamtą skiriančią prarają, iš reikalingų atomų bei molekulių kuriant reikalingų ląstelių dalis ir klonuojant gyvas būtybes. Gyvybė suprekinama ir suišteklinama patentuojant gyvybės elementus – genus ir su jais susijusius procesus. Daroma išvada, jog visi genetikos, informatikos ir kitų mokslų laimėjimai, teikiantys žmogaus gyvenimo ilginimo galimybių, kurios palaiko gundančią nemirtingumo idėją, jau yra persmelkti prekinių santykių, tad ir pats nemirtingumas įmanomas tik kaip prekė. Aptariami kai kurie evoliuciniai ir religiniai techno sapiens sampratos aspektai. Detaliau gvildenamos dvi „nemirtingumo“ versijos: Z. Baumano, kuris nemirtingumo pažadą sieja su kompiuterinės technikos plėtra prasidėjus „Antrajai medijų erai“, ir J. Baudrillard’o, tegiančio, jog klonavimo technologijos „apgręžia“ evoliuciją ir žmogų gundo virusiniu ar vėžiniu belyčiu nemirtingumu.Pagrindiniai žodžiai: genetinis diskursas, klonavimas, medijų kultūra, nanobiotechnologijos, nemirtingumas, suprekinimas.Genetic Discourse in Media Culture: Temptation by Commodified ImmoralityVytautas Rubavičius   SummaryPostmodernity is maintained as a stage of the development of capitalism. The difference between modernity and postmodernity is explained in relation to the new sphere of commodification and resourcification, namely, that of life and of all natural living processes. Postmodern media culture, or popular culture, is peopled by signs of immortality and various kinds of immortals – cyborgs, clones, zombies, immortal human beings and others. Thus, culture accustoms a consumer to immortals and immortality which is concidered as the main goal of a human being and evolution. By nano-bio-technologies and genetic discourse this goal is made scientifically valid, thus reachable. Genetic discourse is becoming the fundamental world-view providing focal landmarks for the emerging future. Media culture supports the spreading of genetic discourse and facilitates its understanding. The temptation by immortality can be considered as a version of modernist ideology of human liberation from various natural, social and heavenly bonds. This liberation, and also secularization, is supported by a scientific genetic technological discourse which is becoming a stimulating factor of postmodern media production. The genetic explanation of the world is particularly handy for technological reflexivity: the entire world is as if encapsulated into human genes, which become the principle explaining the mystery of life, evolution and the future of humanity, thus rendering power to produce the human proper form and the future of people. All the possibilities stemming from the new genetic and biotech discoveries fell under the regulation of property relations by patenting, thus making “immortality” – as a temptation and brand – not only an exeptional commodity, but also a political tool and a commodifying force. As the relationships of private property have penetrated natural biogenetic diversity and, having turned it into a resource, the cognitive subject has reached the goal to secularise the Universe, which he has set for himself: only he as the owner and producer of genes lures people with the eternal shapes of the clones and their genetic information, which will be sustained in any location of the Universe. The temptation by “immortality” will become even stronger when the genetic code is mastered. The future of humanity is related to the mixed forms of life, trans-genic or otherwise genetically modified organisms and techno-human forms that will help to postpone, and later to conquer, death. Even thinkers with religious tendencies perceive the technological improvement of human beings as their evolution towards the techno sapiens and consider such a development as an advancement towards the Kingdom of God. The technologization of human beings is imagined in terms of their divination. Yet in this case the character of contemporary science secularising God and obliterating the perception of divinity is overlooked. Two versions of immortality are analyzed more closely – that of Z. Bauman, who links it with the development of computer technologies, and that of J. Baudrillard, who gives a warning that by cloning technologies humanity is trying to inverse the evolution and to return to the undifferentiated state of cells. The conclusion is drawn that regardless of how we understand ‘immortality,’ argue over its reality or unreality, all possibilities to prolong human life granted by genetics, informatics and other advances in science and technologies, which support the tempting idea of immortality, have already been penetrated by commodity relationships; therefore, “immortality” itself will be available only as a commodity.Keywords: cloning, commodification, genetic discourse, immortality, media culture, nano-bio-technologies

European demos: Democracy deficit and national feelings

The level and scope of European Union (EU) integration activities are showing the aspects of civilizational development with a huge impact on the world system of civilizations and make more evident the fact that the future of EU depends on the attitude of European policy‐makers to the national, cultural, and political identities. Interest in the identities has been reinforced in recent years by the failure of EU Constitutional Treaty and further attempts to reach an agreament about the new Treaty. This failure stimulated cogitations on both the subject of Constitutional Treaty and the features of the European demos. Spirited discussions pointed to the so called “deficits” – “community deficit”, “legitimacy deficit” and, as a consequence, to the “democracy deficit”. Thus EU future can be seen as depending on the removal of these “deficits”. How can this be done under the prevailing political attitude of denationalization? The problem of European demos was aggravated by the enlargement of EU: new Member states are loaded with different historic experience and clearly visible features of national sense. National feelings have been the main force raising people for national liberation movement or national revival. This experience must be taken into account while discussing new political guidelines for the construction of European demos. The social content of demos, including identity, common history and the sense of “unity in diversity”, could be accumulated through the loyalties and bonds of affection to one's nation, culture, language, and historical myths; thus, the attitude of denationalization requires a modification. Europietiškasis demos: demokratijos stoka ir nacionaliniai jausmai Santrauka Gilinantis į Europos Sąjungą (ES), kaip į pasaulinę civilizacijų sistemą keičiančio civilizacinio darinio integracinius procesus, aiškėja, kad ES ateitis priklausys nuo to, koks požiūris į nacionalinius, etnokultūrinius bei politinius tapatumus įsivyraus tarp šios bendrijos politikos formuotojų. Domėtis įvairiais tapatumais paskatino ES Konstitucinės Sutarties nesėkmė, sukėlusi svarstymų bangą apie naują Europos „išradimą“ ar „pagrindimą“. Keltas esminis klausimas – kas yra Konstitucinės Sutarties subjektas ir kokie europietiškojo demos bruožai? Išryškėjo ES būdingos demokratijos, legitimumo ir visuomenės stokos, tad tolesnė integracija įsivaizduotina kaip jų šalinimo vyksmas. Klausimas – kaip šitai galima daryti vyraujant politinei denacionalizavimo nuostatai, kuri buvo įtvirtinta dedant naujos Europos pagrindus? Politinę denacionalizacijos nuostatą palaiko pastaraisiais metais išplitę postnacionalinio tapatumo, europinio konstitucinio patriotizmo, taip pat besąlygiško svetingumo diskursai. Legitimumo ir kitokių stokų bei europietiškojo demos problemos ypač suaktualėjo išsiplėtus ES. Priimtų valstybių visuomenėms ir tautoms būdinga kitokia istorinė patirtis, stipresni nacionaliniai jausmai, kurie ir padėjo išsivaduoti iš sovietinės okupacijos. Į šias jausenas būtina atsižvelgti svarstant europietiškojo demos kūrimo planus. Socialinį europinės visuomenės turinį derėtų kaupti ir kurti ne atmetant nacionalines jausenas, o pasitelkiant prisirišimą prie tautos, kultūros, kalbos bei istorinių mitų, tad kyla būtinumas keisti politinę denacionalizavimo nuostatą. Reikšminiai žodžiai: denacionalizacija, ES Konstitucinė Sutartis, europietiškasis demos, legitimumo stoka, nacionalinis tapatumas, nacionalizmas, sovietinė okupacija. First Published Online: 14 Oct 201

POSTMODERNUSIS SUPREKINIMAS: K. MARXO IR M. HEIDEGGERIO KONCEPCINIAI „RĖMAI“

Straipsnyje išskleidžiamas postmodernybės, kaip kapitalizmo raidos stadijos, supratimas. Modernybės ir postmodernybės skirtis aiškinama naujos suprekinimo ir suišteklinimo srities – gyvybės ir kūno – atžvilgiu. Kapitalizmo raidos analizė grindžiama K. Marxo ir M. Heideggerio įžvalgomis, kurios laikomos didelę „dabarties ontologijų“ aiškinamąją galią išlaikiusiais koncepciniais rėmais. Nesiekiant apčiuopti jokių K. Marxo poveikio M. Heideggeriui „linijų“, stengiamasi paryškinti, kaip vieno mąstytojo ekonominis kapitalo galios radimosi ir įsivyravimo aiškinimas atliepia kito mąstytojo samprotavimus apie naujuosius laikus, arba modernybę, grindžiančią metafiziką, koks žmogaus būvio susikurtame pasaulyje vaizdinys juos abu susieja. K. Marxo iškelta suprekinanti žmogaus gyvenamąjį pasaulį kapitalo galia, nustatanti žmogaus veiklos ir jo savikūros sąlygas, susiejama su M. Heideggerio aptartu mokslo, technikos ir gamybos susivienijimu apskaičiuojančio projektavimo vyksme, kuris žmogaus gyvenamą pasaulį ir jį patį paverčia žaliava ir ištekliais. Straipsnyje tvirtinama, kad žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir skatinantys procesai, kurie visuotiniu (globaliu) būdu apsireiškia postmodernybėje, aptikus gyvybėje, žmogaus kūne ir dvasinėje veikloje neišsenkamų išteklių atsargas. Tų atsargų nusavinimą ir eksploatavimą rodo genų, proteinų ir biotechnologijų patentavimas, taip pat genetinio diskurso, tampančio naujuoju pasaulėvaizdžiu, iškilimas.Pagrindiniai žodžiai: genai, ištekliai, kapitalizmas, kūnas, modernybė, patentavimas, postmodernybė, suišteklinimas, suprekinimas. POSTMODERN COMMODIFICATION: THE CONCEPTUAL FRAME OF MARX AND HEIDEGGERVytautas Rubavièius SummaryThe author of this article considers postmodernity as a stage of the development of capitalism. The difference between modernity and postmodernity is explained in relation to the new sphere of commodification and resourcification, namely that of human body and life with all natural living processes. The analysis of the transition from modernity to postmodernity is based on some Marxian an Heideggerian insights. It is supposed that these insights form a powerful conceptual frame for the analysis of the so called “onthologies of presence” and related phenomena. Wihout any attemp to grasp any lines of a possible Marxian influence on Heidegger, the stress is laid on the corespondence between the commodifying power of capital and the metaphysics supporting the modern times, or modernity. The main question is – in what image of human condition both lines of thinking converge. The human condition is characterised by the processes of commodification and resoursification. The authors’ main point is that the power of capital which commodifies the human Lebenswelt establishing guidelines for human activity and human self-creation corrsponds with the unity of sciece, technology, and production established by the process of calculative projection which transforms the Lebenswelt and man himself into various materials and resources. The article claims that the commodification and resoursification of the human being are the two processes supporting and promoting each other and that these processes attain the global and universal form in postmodernity, when in the life itself, in the human body and also in spiritual activity inexhaustible resourses are discovered. The author comes to the conclusion that the patenting of genes, proteins, and biotechnologies are forms of expropriation and exploitation of these resourses and that the genetic discourse becomes a new worldview.Keywords: body, capitalism, commodification, genes, modernity, patenting, postmodernity, resources, resourcification

Vartojimo ekonomika: kultūrinė poreikių gamyba

Lithuanian society experiences today the largest social and economic transition. The main feature of this state is rapid development of consumer society and consumption economy. These processes force to look more closely at consumption phenomenon, especially at the relation between culture and consumption. Many researchers suppose that consumption is knit with the individual needs and wants. However, the scenario of unlimited economic development is based on direct link between production and needs. It means that the notion of independently determined desires is undermined. The analysis of consumption by J. K. Galbraith and J. Baudrillard results in conclusion that under the consumption capitalism all variety of needs and wants is produced together with goods. Goods and commodified services satisfy needs produced by culturalized economy. At this stage of capitalism culture becomes economic force producing wants and implementing them as higher living standards vision and also as social means of individual identity formation. In this article Baudrillardian critique of use value fetishism is used to unveil the ideological content of such concepts as "free consumer choice" and "freedom of consumption". Also some features of socialist consumption and its link with capitalist one are examined.Vienas esminių Lietuvos pereinamojo būvio bruožų yra spartus vartojimo ekonomikos ir vartotojų visuomenės kūrimasis, todėl ypač svarbu aiškintis vartojimo, ekonomikos ir kultūros sąveiką. Vartojimas dažniausiai suvokiamas kaip individo poreikių ir norų tenkinimas, tačiau ekonomikos neribotos plėtros scenarijus verčia atkreipti dėmesį į J.K. Galbraitho ir J. Baudrillard'o analizės išvadas, jog vartojimo kapitalizmo sąlygomis poreikiai ir norai gaminami kartu su prekėmis, o prekės ir suprekintos paslaugos užpildo pačios sukultūrintos ekonomikos kuriamą stokos tuštumą. Kultūra tampa ekonomine galia, kuri gamina poreikius ir įtvirtina juos kaip aukštesnio gyvenimo lygio viziją bei siekiamybę ir sykiu kaip socialinę individualaus tapatumo konstravimo priemonę. Straipsnyje išskleidžiama Th.W. Adorno kultūros industrijos samprata, o J. Baudrillard?o išplėtota vartojamosios vertės fetišizmo kritika pasitelkiama "vartojimo laisvės", "laisvo vartotojo pasirinkimo" ir kitų panašių vaizdinių ideologiniam turiniui atskleisti. Sykiu paryškinami kai kurie socialistinio vartojimo ypatumai, aiškinamas socialistinio "poreikių tenkinimo" pobūdis

Supratimo-aiškinimo problema ir vidiniai kultūros prieštaravimai

In the article the attention is focused on the relationship between the opposition of the methods of understanding-explanation (the tradition of hermeneutics) and the explanation of inner contradictions in culture. The attempts of representatives of modem philosophical hermeneutics to unify methods of understanding are being analysed. The conclusion is drawn about the impossibility to create essentially different methodologies of sciences. Consequently, the differences between the humanitarian and scientific fields of culture must not be made absolute. The author maintains that the contradictions of culture should be analysed on the basis of the theory of action.Straipsnyje apžvelgiama XIX a. antrojoje pusėje hermeneutinėje tradicijoje susiformavęs gamtos ir humanitarinių mokslų metodologijų priešpriešinimas ir kai kurie šiuolaikinių hermeneutikų bandymai jungti racionalius abiejų metodologijų bruožus. Dabartinėje mokslo filosofijoje vis labiau įsigali požiūris į mokslą kaip į kultūros fenomeną. Tam padėjo hermeneutinėje tradicijoje iškilęs humanitarinių mokslų metodologijos savitumo suvokimas, siekimas rasti specifinius šios metodologijos bruožus. Pozityvistinių ir antipozityvistinių srovių kovos kontekste vieni teigė, jog „tikrosios“ kultūros pagrindas esąs gamtos mokslai ir jų formuojamas pasaulėvaizdis bei pasaulėžiūra, o kiti – jog humanitariniai mokslai. W. Dilthey‘us teigė, kad gamtos mokslai aiškina, nustatydami priežastinius objektų ryšius, o humanitariniai – supranta, atskleisdami objektų prasmę. Dabartinės filosofinės hermeneutikos atstovų požiūriu, nagrinėjant supratimo-aiškinimo dichotomiją, reikia kurti tokią hermeneutinio supratimo teoriją, kuri apibendrintų racionalius abiejų dichotomijos narių bruožus. Tai galima pasiekti tik nagrinėjant pažinimo procesą kaip tam tikrą veiklą arba pažinimo kultūrinį sąlygotumą

Artist modernist in Soviet times: zone of creative freedom

Straipsnyje aptariami tarybmečio prisiminimo bruožai, iškeliant tarybinio gyvenimo būdo nuovokos svarbą suprantant dokumentus bei meno kūrinius. Pasitikint įvairiais dokumentais dažniausiai apeinamos labai svarbios dokumentų interpretavimo problemos, kurios yra susijusios su jokiuose rašytiniuose šaltiniuose neužrašytomis kasdienio gyvenimo „taisyklėmis", taip pat ir dokumentų parengimo, derinimo bei priėmimo aplinkybėmis, socialinių santykių terpe. Menininkai veikė gundomi savo kūryba tarnauti valdžiai, reikštis visuomeniniame gyvenime, pelnyti visuomenės dėmesį ir valdžios pagarbos ženklus, o sykiu labai aiškiai žinodami, kokios represijos, lageriai ar nebūtis laukia neklusniųjų. Tačiau prisimenant tarybmetį, svarbu neišleisti iš akių tam tikro anos patirties aspekto, nusakyti-no kaip „laisvės zonų" kūrimas. Menininkų „laisvės zona" buvo jų kūrybinio apsisprendimo išdava, kurią galėjo palaikyti ir institucinė aplinka. Analizuojami lietuviškojo modernizmo atstovų Vinco Kisarausko ir Vincento Gečo septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje tapyti paveikslai. Iškeliamas Kisarausko paveiksluose glūdintis istorinis pasakojimas apie pokario pasipriešinimą sovietinei okupacijai, į pačius paveikslus žvelgiant kaip į liudijimą ir kūrybinį įsipareigojimą kovoti. Gečo darbuose paryškinamas atsiribojimas nuo sovietinių dailės kanonų ypatinga ekspresionistine maniera joje vaizduojant nereikšmingas, iš kasdienybės „ištrauktas" scenas, paryškinant plokštumos tapybinę svarbą ir atsisakant tapybinio fono išbaigtumo. Atkreipiamas dėmesys j Gečo, kaip aukščiausios partinės nomenklatūros atstovo - Dailės instituto prorektoriaus, o vėliau ilgamečio rektoriaus, kurtą ir palaikytą institucinę „laisvos kūrybinės zonos" aplinką, kurią tvirtino ir ilgą laiką tapybos mokytoju Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje dirbęs Kisarauskas.The article discusses the peculiarities of remembering the Soviet era, highlighting the importance of the Soviet way of life in understanding documents and works of art. Trusting a variety of documents often overrides important document interpretation problems that are related to the "rules" of daily life not recorded in any written sources, as well as the context of document preparation, harmonization and adoption, and the medium of social relations. Artists have been tempted to serve with their creations to governing power and to live well, to express themselves in public life, to gain public attention and signs of government respect, while at the same time being very clearly aware of what repressions, camps or other social non-being forms are awaiting disobedient. Therefore remembering the Soviet era, it is important not to miss out on a particular aspect of experience, which should be defined as the creation of "freedom zones". The "freedom zone" of artists was the result of their creative self-determination, which could be supported by the institutional environment. The author analyses the artworks of Vincas Kisarauskas and Vincentas Gečas, representatives of Lithuanian modernism, painted in the first half of the seventies. The historical story of postwar resistance to the Soviet occupation is raised in Kisarauskas' paintings, and we perceive the paintings as a testimony and a creative commitment to combat. Gečas' paintings emphasize the separation from the canons of Soviet art, expressionistically depicting insignificant scenes from the everyday life, highlighting the importance of the picture plane and composition, and refusing the completeness of the painting's background. Attention is drawn to the special institutional environment of the "free creative zone" created and maintained by Gečas, as the superior member of the party nomenclature and as the prime vice-rector and later long-time rector of the Art Institute, and which was further maintained by Kisarauskas, a long-time teacher of painting at the M. K. Čiurlionis Secondary Art School in Vilnius

Civil europeanness : deconstruction of the national identity and the Other

Straipsnyje aptariama Europoje įsivyravusi nuostata dekonstruoti visokius tapatumus, taip pat tautinius ir etninius, stengiantis menkinti „žemės ir kraujo“ ideologijų, tautinio esencializmo poveikį bei naikinti nacionalizmo plitimo prielaidas. Dekonstrukcija iškelia lemiamą Kito svarbą kuriant mes vaizdinį bei tapatumus. Naujo pilietinio europietiško tapatumo bruoþai paryškinami aptariant J. Derrida ir J. Habermaso svarstymus apie Europos ateitį ir ES Konstituciją. Gvildenama radikali A.Amino išsakyta Europos idėjos, europietiškumo, atvirumo kitam kritika, kuri iškelia nepakankamą dekonstrukcijos atsisaistymą nuo europinio nacionalumo. Pasiremiant G.Agambeno mintimis teigiama, jog naujas europietiškas tapatumas gali rutuliotis tik išvengiančioje teritoriškumo pilietinėje erdvėje, kurioje visi europiečiai perimtų kito – pabėgėlio, neturinčio pilietybės žmogaus – patirtį, laiduojančią svetimųjų solidarumą ir besąlygišką svetingumą. Straipsnio autorius daro išvadą, jog pastangos kurti ir juridiškai įtvirtinti nuo nacionalumo atsietą pilietinę europietišką tapatumą paneigia europietiškumo idėją bei galimybę kurti europietišką tapatumą, kadangi jos grindžiamos multietninės bei multikultūrinės socialinės tikrovės vaizdiniu, kuris savo ruožtu esencializuoja neeuropietį kitą. Universalinant kitą, jis tampa solidarumą ir demokratinį pilietiškumą skatinančia, tačiau už nieką neatsakinga galia. Neatsižvelgiama į tai, jog toks kitas yra sykiu instancija, kaupianti politinę galią bei galinti ją panaudoti savo politiniams, taip pat tapatumo įtvirtinimo tikslams.The author examines the deconstructional impact on the debates concerning the Idea of New Europe and the efforts to deconstruct all types of identities, including national identity, and national essentialism. Some features of new European identity are highlighted by analyzing the medotations of J. Derrida on today`s Eyrope, his and J. Habermas jodint efforts to ground the necessity of European Constitution and base new European identity on constitutional patriotism, solidarity, unconditional openness to the Other and the feeling of common destiny. The week points of this way of thinking and also of clai that the the way toward Europe as a post-national polity lays through the extension og legally protected rights of various kinds of minorities are discussed. The author comes to the conclusion that the efforts to create and embed European civil identity disconnected from national identity, national feelings and national state power disaxow the possibility of promoting a manifest European identity politics and disclaim the idea of Europeanness, because of the prevailing images of multi-ethnicity on which these efforts are based