Moda jako wyraz tożsamości na scenie subkultury

Niniejszy artykuł stanowi analizę projektu Subkultury: „Tożsamość grupy a indywidualizm członków”, przeprowadzonego przez teoretyka, krytyka oraz fotografa dr. Tomasa Pabedinskasa oraz antropolog dr Rasę Pranskevičiūtė w 2012 roku. Celem projektu było stworzenie platformy autoprezentacji dla członków subkultur i reprezentantów alternatywnego stylu życia. Uczestnicy projektu poproszeni zostali o przybycie do studia fotograficznego i zapozowanie do zdjęć w dowolny sposób. Projekt opierał się na współpracy i w żaden sposób nie ograniczał autoprezentacji uczestników.Udostępnienie publikacji Wydawnictwa Uniwersytetu Łódzkiego finansowane w ramach projektu „Doskonałość naukowa kluczem do doskonałości kształcenia”. Projekt realizowany jest ze środków Europejskiego Funduszu Społecznego w ramach Programu Operacyjnego Wiedza Edukacja Rozwój; nr umowy: POWER.03.05.00-00-Z092/17-00

Relationship between the image and the identity of a person in contemporary Lithuanian photography

Baigiantis XX amžiui, Lietuvos fotografijos mene išryškėjo svarbūs pokyčiai: dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai, atsiriboję nuo ekspresyvios vaizdinės formos ir humanistinio turinio, dominavusių lietuviškoje fotografijoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio, ėmė kurti neišraiškingos formos, refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką skatinančią fotografiją. Tokia fotografija, peržengus sąlyginai siauras meninės fotografijos ribas, tapo Lietuvos ir tarptautinės šiuolaikinio meno scenos dalimi. Tuo pačiu metu Lietuvos fotografijoje tapo svarbi asmens tapatybės tema. Jaunosios kartos lietuvių fotografai ir menininkai savo darbais provokavo kritišką žvilgsnį tiek į asmens identiteto stereotipus, tiek į pačios fotografijos vaidmenį jų formavime. Šiuolaikinės fotografijos kūrėjai žmogaus identitetą ėmė traktuoti ne kaip nuotraukose užfiksuotą duotybę, bet kaip problemišką reiškinį. Disertacijoje analizuojamos nuo XX a. devinto dešimtmečio antros pusės iki šių dienų sukurtos lietuvių autorių fotografijos. Vadovaujantis nauju teoriniu požiūriu, pagrįstu šiuolaikinės fotografijos sampratos ir performatyvumo teorijos sinteze, siekiama apibūdinti skirtingas lietuvių autorių kūrybinės taktikas ir tuo pačiu atskleisti skirtingus žmogaus atvaizdo ir identiteto santykio fotografijoje variantus. Disertacijoje taip pat apibrėžiama Lietuvos šiuolaikinės fotografijos vieta tarptautiniame kontekste, lyginant lietuvių autorių darbus su globaliom fotografijos tendencijom naudojamų kūrybinių metodų ir tematikos požiūriu.At the end of the 20th century, significant changes occurred in Lithuanian photography: a certain part of photography relinquished earlier traditions of Lithuanian photography and did not conform to the conventional criteria of artistry of photography altogether. Photographers and other artists abandoned expressive visual form and humanist content, which had dominated Lithuanian photography since 1960s, and came up with featureless photography suggesting a reflective approach towards a person and his or her environment. Such photography transcended relatively narrow boundaries of artistic photography and became a part of the Lithuanian and international contemporary art scene. At the same time the theme of personal identity gained importance in Lithuanian photography. The works of Lithuanian photographers and artists of the young generation encouraged critical look at the stereotypes of personal identity as well as the role of photography itself in the shaping of such stereotypes. Authors of contemporary photography began to treat personal identity not as a natural feature recorded in pictures, but as a problematic phenomenon. The dissertation analyses the works of Lithuanian authors, created from the second half of the 1980s to this day. The goal of the thesis is to define different creative tactics used by Lithuanian authors as well as to reveal different versions of the relationship between the image and the identity of a person in photography. This goal is achieved by applying a new theoretical approach, based on the synthesis of the contemporary photography concept and performativity theory. The thesis also outlines the place of contemporary Lithuanian photography in international context. This is accomplished by comparing the works of Lithuanian authors with global trends of the art of photography in the aspects of creative methods and themes of works.Vytauto Didžiojo universiteta

Fotografijos vertinimo kriterijų problema meno studijose

Vytauto Didžiojo universitetasŠiuolaikinių menų katedr

Žmogaus atvaizdo ir identiteto santykis šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje

At the end of the 20th century, significant changes occurred in Lithuanian photography: a certain part of photography relinquished earlier traditions of Lithuanian photography and did not conform to the conventional criteria of artistry of photography altogether. Photographers and other artists abandoned expressive visual form and humanist content, which had dominated Lithuanian photography since 1960s, and came up with featureless photography suggesting a reflective approach towards a person and his or her environment. Such photography transcended relatively narrow boundaries of artistic photography and became a part of the Lithuanian and international contemporary art scene. At the same time the theme of personal identity gained importance in Lithuanian photography. The works of Lithuanian photographers and artists of the young generation encouraged critical look at the stereotypes of personal identity as well as the role of photography itself in the shaping of such stereotypes. Authors of contemporary photography began to treat personal identity not as a natural feature recorded in pictures, but as a problematic phenomenon. The dissertation analyses the works of Lithuanian authors, created from the second half of the 1980s to this day. The goal of the thesis is to define different creative tactics used by Lithuanian authors as well as to reveal different versions of the relationship between the image and the identity of a person in photography. This goal is achieved by applying a new theoretical approach, based on the synthesis of the contemporary photography concept and performativity theory. The thesis also outlines the place of contemporary Lithuanian photography in international context. This is accomplished by comparing the works of Lithuanian authors with global trends of the art of photography in the aspects of creative methods and themes of works.Baigiantis XX amžiui, Lietuvos fotografijos mene išryškėjo svarbūs pokyčiai: dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai, atsiriboję nuo ekspresyvios vaizdinės formos ir humanistinio turinio, dominavusių lietuviškoje fotografijoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio, ėmė kurti neišraiškingos formos, refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką skatinančią fotografiją. Tokia fotografija, peržengus sąlyginai siauras meninės fotografijos ribas, tapo Lietuvos ir tarptautinės šiuolaikinio meno scenos dalimi. Tuo pačiu metu Lietuvos fotografijoje tapo svarbi asmens tapatybės tema. Jaunosios kartos lietuvių fotografai ir menininkai savo darbais provokavo kritišką žvilgsnį tiek į asmens identiteto stereotipus, tiek į pačios fotografijos vaidmenį jų formavime. Šiuolaikinės fotografijos kūrėjai žmogaus identitetą ėmė traktuoti ne kaip nuotraukose užfiksuotą duotybę, bet kaip problemišką reiškinį. Disertacijoje analizuojamos nuo XX a. devinto dešimtmečio antros pusės iki šių dienų sukurtos lietuvių autorių fotografijos. Vadovaujantis nauju teoriniu požiūriu, pagrįstu šiuolaikinės fotografijos sampratos ir performatyvumo teorijos sinteze, siekiama apibūdinti skirtingas lietuvių autorių kūrybinės taktikas ir tuo pačiu atskleisti skirtingus žmogaus atvaizdo ir identiteto santykio fotografijoje variantus. Disertacijoje taip pat apibrėžiama Lietuvos šiuolaikinės fotografijos vieta tarptautiniame kontekste, lyginant lietuvių autorių darbus su globaliom fotografijos tendencijom naudojamų kūrybinių metodų ir tematikos požiūriu.Vytauto Didžiojo universiteta

[Jau devintą kartą tarptautinio konkurso Jaunas žmogus XXI amžiuje...]

Gretut. tekstas liet., anglVytauto Didžiojo universitetasŠiuolaikinių menų katedr

Savely Golubev's marine photography: parallels of documentary and art

Vytauto Didžiojo universitetasŠiuolaikinių menų katedr

The signs of national identity in contemporary photography: the still of the photos of Arturas Valiauga "The silent identity"

Straipsnyje aptariamas Arturo Valiaugos fotografijų ciklas "Tylusis identitetas", kuriame fotografas reflektuoja užsienyje gyvenančių žmonių tautinės tapatybės kaitą. Analizuojant minėtą fotografijų seriją, atskleidžiamos dabartinės Lietuvos fotografijos tendencijos, nurodomi jų ryšiai su bendra šiuolaikinės Lietuvos dailės raida. Straipsnyje aiškinamasi, kodėl menininkai sociokultūrinių procesų analizei dažnai pasitelkia būtent fotografiją, aptariami fotografijos suvokimo ypatumai. [...]Vytauto Didžiojo universiteta

Analoginė tikrovė ir skaitmeninės fantazijos : Algio Griškevičiaus fotografijos atvejis

Straipsnyje aptariami Algio Griškevičiaus kūriniai, akcentuojant analoginės fotografijos ir skaitmeninių manipuliacijų santykio reikšmę šio autoriaus darbuose. Tekste siekiama parodyti, kaip tradicinės fotografijos ir kompiuterinės grafikos derinys atveria galimybes originaliai kūrybinei praktikai bei aktualiai medijos ir jos kultūrinių kontekstų kritikai. Griškevičiaus kūrinių nagrinėjimas remiasi struktūralistiniu fotografijos analizės metodu, kurį išplėtojo prancūzų semiotikas Rolandas Barthes'as. Siekiant parodyti, kaip menininkas panaudoja ir jungia analoginės fotografijos įtaigumą su minimaliomis, bet įtikinamomis skaitmeninėmis manipuliacijomis, naudojamasi pamatinėmis denotacijos ir konotacijos sąvokomis. Struktūralistinė analizė atskleidžia ne tik skirtingus technologinius, bet ir kultūrinius aptariamų kūrinių sluoksnius, susijusius su ilgalaikėmis Lietuvos fotografijos tradicijomis bei įsitvirtinusia lietuviškos tapatybės samprata. Griškevičiaus darbų nagrinėjimas taippat remiasi Vilemo Flusserio fotografijos analize ir jo apibrėžta „programos" samprata. Pastarasis teorinis pagrindas suteikia galimybę parodyti, kaip menininkas peržengia tam tikrų fotografijos produkciją lemiančių „programų" (fotografijos kaip vaizdinio dokumento sampratos, Lietuvos fotografijos mokyklos) ribas ir tas „programas" dekonstruoja. Straipsnis baigiamas apibendrintu teiginiu, kad ir technologiniu, ir perteikiamo turinio požiūriu įvairūs kūrybiniai Griškevičiaus sprendimai nėra ribojami vienos konkrečios fotografinių atvaizdų produkcijos „programos". Todėl šio menininko darbai nepasiduoda lengvom ir jau įsitvirtinusiom konotacinėm interpretacijom: jie yra ir tradiciniai, ir šiuolaikiški tuo pat metu. Jo fotografijas galima interpretuoti kaip savitą ilgalaikių Lietuvos fotografijos tradicijų kritinę dekonstrukciją. Tuo tarpu denotacijos lygmenyje atsiskleidžiantis Griškevičiaus darbų dvilypumas perteikia universalesnes prasmes. Prieštaravimas tarp fotografijos, kaip vizualaus materialios tikrovės dokumento, sampratos ir joje užfiksuotų situacijų neįtikimumo provokuoja žiūrovą sąmoningai apmąstyti fotografijos technologijos esmę ir tai, kaip ji formuoja mūsų suvokimą. Konceptualiai naudodamas skaitmeninę manipuliaciją, menininkas suardo pradinio fotografinio vaizdo vientisumą ir tuo pačiu kvestionuoja fotografijos technologijos bei jos ilgalaikio naudojimo dokumentavimo tikslais suformuotą tikėjimą atvaizdo autentiškumu. Kaip tik šis skirtinguose atvaizdų suvokimo lygmenyse pasireiškiantis Griškevičiaus darbų dvilypumas lemia jų išskirtinumą Lietuvos fotografijos kontekste. Reikšminiai žodžiai: Algis Griškevičius; Lietuvos fotografija; Fotografija; Skaitmeninės manipuliacijos; Algis Griškevičius; Lithuanian photography; Photography; Digital manipulationThe aim of the article is to show how the conjunction of traditional photography and computer graphics in Algis Griškevičius' works opens up possibilities for relevant critical comment on the specifics of the medium of photography as well as on broader cultural contexts. The discussion of the works, based on structural analysis and Vilėm Flusser's theoretical insights on photography, reveals not only different technological and perceptual, but also cultural layers of the works, which are related to long-held traditions of Lithuanian photography. The article concludes by stating that it is precisely this multi-layered technological and conceptual character of Algis Grikševičius' works that makes it distinct on the scene of Lithuanian photography

Asmeninis fotoalbumas ir kolektyvinė atmintis: Romualdo Požerskio fotografijų ir dienoraščio atvejis

Istorija ir atmintis yra daugelio fotografija pagrįstų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrinių ir Baltijos šalių autorius įtraukusių tarptautinių kuratorių projektų konceptuali šerdis. Viena vertus, tai parodo su atmintimi ir fotografija susijusių temų aktualumą; kita vertus, atskleidžia perdėtą asmeninės ir istorinės atminties eksploatavimą šiuolaikinėje fotografijoje ir bendrai šiuolaikiniame mene. Šiame kontekste straipsnyje analizuojamos Romualdo Požerskio 1971–1975 m. asmeninio albumo fotografijos ir jo 1965–1985 m. rašyti dienoraščiai. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje R. Požerskis – dabar žinomas Lietuvos fotografas – dar buvo studentas ir nelaikė savęs fotomenininku. Tačiau to laikotarpio jo fotografijos ir dienoraštis 2017 m. buvo publikuoti knygoje „Neramūs keliautojai“ ir įgyjo „tarpinį“ statusą, balansuojantį tarp privatumo ir viešumos, kūrybinės fotografijos ir šalies praeities vizualios istorijos. Taigi straipsnio tikslas yra dvejopas: parodyti, kaip fotografija gali padėti atkurti ar net sukurti kolektyvinę atmintį, ir atskleisti, kuo R. Požerskio atvejis išsiskiria nemeninės fotografijos panaudojimu pagrįsto šiuolaikinio meno lauke. Straipsnyje teigiama, kad „Neramių keliautojų“ atvejis yra išskirtinis dėl emocinio turinio, kurį žiūrovas suvokia tiesiogiai – tarp jo ir pirminių, megėjiškų nuotraukų neįsiterpiant taprdisciplininiam atvaizdų pateikimui, meno konceptualaus suvokimo gairėms ar fotografijų vizualios formos pakeitimams. Nors suvokėjas negali atkurti autoriaus emocinės patirties, nesunku leisti fotografijoms pažadinti paties suvokėjo nuosavus prisiminimus ar įsivaizduojamą praeities viziją. Tai, savo ruožtu, asmeninę fotografo istoriją pripildo emocijomis ir leidžia ją pamatyti kaip gyvą istorinį naratyvą. [...]History and memory have been the conceptual core of many Lithuanian photography based contemporary art works as well as international curatorial art projects, including authors from different Baltic countries. On the one hand, this indicates the relevance of the subject related to photography and memory; on the other hand, it also shows the overexploitation of personal and historical memory in contemporary photography and in contemporary art in general. In this context the article analyses Romualdas Požerskis’ personal album photographs from the years 1971–1975 and his written diaries from the years 1965–1985. The photographs captured Požerskis’ and his friends’ leisure activities, mainly rides on motorcycles across Lithuania and one trip to Tallinn, Estonia. The diary reflects the key historical events of the time, describes Požerskis’ attitude to it and reveals his personal emotional, intimate experiences. The beginning of the seventies was the time when the now famous Lithuanian photographer Požerskis was still a student, who did not consider himself a creative photographer. However, his photographs and diary from this period have been published in a book “Restless Riders” in 2017 putting this visual and written material in between the private and the public, and in between creative photography field and visual history of the country’s past. The aim of the article is to show how personal photography can help to restore or even create collective memory. To reach this aim the article addresses the respective tasks of explaining the importance of photography’s emotional content in building up a collective memory and revealing how the way in which Požerskis’ personal photo album and private diaries relate to collective memory is distinctive in the context of photography-based Baltic contemporary art. [...]Vytauto Didžiojo universitetasŠiuolaikinių menų katedr