Apie socialines revoliucijas ir restauracijas Naujųjų laikų istorijoje

Sharp opposition between revolution as a positively valued and dominant term and restoration as its subordinated complement, loaded with negative meaning, is one of the legacies of the 1789 French Revolution. This may be the main reason why social restorations still are neglected in the philosophy of history and historical sociology, although both types of modern revolutions (French 1789 or “bourgeois” and Russian 1917 or “socialist”) did end with restorations. This paper proposes revisions to only attempt at the theory of social restorations (by Austrian American comparativist Robert Kann (1906-1981) to make it applicable to post-communist restorations. They include the distinction between type and token restorations, endurance and performance success of restorations, and a new formulation of the criterion of endurance success.Griežta revoliucijos kaip pozityviai vertinamo bet dominuojančio termino, ir restauracijos kaip jos subordinuoto papildinio priešstata yra 1789 m. Prancūzijos revoliucijos dalis. Ji gali būti pagrindinė priežastis, kodėl istorijos filosofoja ir istorinė sociologija vis dar ignoruoja socialines restauracijas, nors abiejų tipų modernios revoliucijos (1789 m. Prancūzijos arba „buržuazinės“ ir 1917 m. Rusijos arba „socialistinės“) užsibaigė restauracijomis. Šiame straipsnyje pateikiamos pataisos kol kas vieninteliam bandymui išplėtoti socialinių restauracijų teoriją, kurios autorius yra austrų kilmės amerikiečių komparatyvistas Robertas Kannas (1906-1981), siekiant padaryti ją pritaikomą pokomunistinėms restauracijoms. Šios pataisos apima skirtį tarp tipo restauracijos ir realizacijos restauracijos bei skirtį tarp restauracijos trukmės sėkmės ir veikmės sėkmės, o taip pat naują trukmės sėkmės kriterijaus formuluotę

Kapitalizmo raidos Lietuvoje bruožai ir etapai (iki 1940 m.) postmarksistiniu požiūriu

Šio straipsnio antraštėje keliamas klausimas nėra populiarus šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Vis dėlto jo keblu išvengti, nes apibendrinantys istoriografijos darbai negali išsiversti be apibendrinančių sąvokų, kurias istorijos metodologai vadina „koligaciniais terminais“ (angl. colligatory terms)1. Jų paskirtį geriausiai atskleidžia angliška ir lotyniška šio žodžio etimologija, nurodanti susiuvimo ar surišimo veiksmą. Istorijos pažinime koligaciniais terminais susiejami pavieniai faktai ir taip formuluojami juos susumuojantys apibendrinimai. Pavyzdžiui, keblu įsivaizduoti apibendrinantį tarpukario Lietuvos politikos istorijos darbą be koligacinių demokratijos, autoritarizmo, fašizmo sąvokų. Iš tikrųjų, jos be jokių kompleksų vartojamos to laikotarpio politikos istoriografijoje

Racionalizmo sociologija: M. Vėberis prieš K. Marksą

Max Weber’s sociology is interpreted as an ideal typical theory of possible solutions (rationalisation) of the universal problems of social life. History pretends by itself the process in which the possibilities are realised, when a particular solution to the problem contradicts, impedes, supposes or favours the other one. The western capitalism is the organisation of economy, which makes it possible to solve the main problem of economy, that of the optimal allocation of resources under the circumstance of scarceness. The conceptions of the genesis of capitalism, those of M. Weber and of K. Marx, are compared.Straipsnyje analizuojama kapitalizmo problema M. Weberio sociologijoje. Pagrindine ekonomikos problema M. Weberis laiko optimalų (racionalų) ribotų resursų panaudojimą poreikiams tenkinti. Verslovinis kapitalizmas – tai ūkinė veikla, kurios tikslas yra gauti maksimalų pelną, panaudojant konkurencinės kovos rinkoje teikiamus šansus. Adekvati versloviniam kapitalizmui ūkinė etika yra kapitalizmo dvasia bei profesinės pareigos etika. Politiniam kapitalizmui būdingas siekis gauti pelno neatsižvelgiant į priemones. Palyginamos M. Weberio ir K. Marxo kapitalizmo bei jo genezės koncepcijos. K. Marxui kapitalizmas yra gamybinių santykių, ekonominės struktūros tipas. Šios struktūros sąvoka remiasi darbine vertės teorija; ekonominių struktūrų tipai skiriasi vieni nuo kitų pridėtinio darbo pasisavinimo ir realizavimo būdais. M. Weberis kapitalistinėje ekonomikoje mato ekonominę veiklą (gamyba, valdymas, pirkimas-pardavimas, kreditavimas ir pan.), institutus (įmonės, pinigai, birža ir kt.) bei pasiūlos-paklausos santykio svyravimą. M. Weberio verslovinio kapitalizmo sąvokos ekstensionaliu ekvivalentu galima laikyti K. Marxo pramoninio kapitalo, pramoninio kapitalizmo sąvokas

Makso Vėberio socialinio pažinimo metodologijos kontūrai

Straipsnis skirtas M. Weberio socialinio pažinimo metodologijos analizei. Pateikiami mąstytojo pagrindiniai gyvenimo ir kūrybos faktai. Jo kūryboje išskiriami du etapai. Pirmąjį autorius pavadina „tyrinėtojo-empiriko“, jis truko iki 1898 m. Antrojo etapo centrine tema tampa Vakarų kapitalizmo specifika ir genezė, taip pat šiuo metu išplėtojama savita socialinio pažinimo metodologinė koncepcija. Joje skiriamos šios pagrindinės dalys: socialinio pažinimo objektų konstitucijos koncepcija; sąvokų sudarymo (konceptualizacijos) koncepcija; aiškinimo koncepcija; supratimo koncepcija; metodologinio individualizmo koncepcija. Pirmosios keturios dalys yra daugiau deskriptyvinio pobūdžio, penktoji (ir iš dalies ketvirtoji) – normatyvinė. M. Weberis teigė, kad socialinis pažinimas gali kai ką daugiau, negu gamtamokslinis pažinimas, mat jis gali ne tik priskirti priežastis dėsnių pagrindu bei suformuluoti pačius dėsnius, bet ir suprasti aiškinamus reiškinius. M. Weberis į savo metodologiją įvedė normatyvinį aspektą. Jis laikėsi nuomonės, kad suprasti galima tik atskirų asmenų veiksmus, nes tik atskiro asmens veiksmai turi subjektyvią prasmę, kuri yra aiškinančio supratimo objektas

Racionalizmo sociologija II: Pasaulio atkerėjimas ir žmogiškasis kapitalizmo faktorius

In Max Weber’s sociology of culture two possible solutions of the main problem of religion (endowing undeserved suffering with a sense) are distinguished – the Western one and the Eastern one. The most consistent Western-style solution of the problem (represented by Calvinism) imparts the most favourable conditions for the solution of the main economic problem (optimal allocation of resources under the circumstances of scarceness). The solution has given rise to the Western modem secular culture. In the culture religion loses its past dominant role.Straipsnyje rekonstruojamas ir interpretuojamas religijos racionalizacijos proceso tyrimas Maxo Weberio religijos sociologijoje. Joje skiriami du galimi pagrindinės religijos problemos (nepelnytų kančių prasmės paaiškinimo) sprendimo būdai – Rytų religijos (RRIT) ir Artimųjų Rytų-Vakarų religijos (ARVRIT) idealieji tipai. Juos aproksimuojančios religijos yra išganymo religijos. Joms būdinga dualistinis teologinis-metafizinis pasaulėvaizdis. Religijos racionalizacija vyksta kaip magijos įveikimo procesas – tai palaipsninis pasaulio atkerėjimas. Būdingas išganymo religijos bruožas (ir kartu jos institucionalizacijos bažnyčios pavidalu sąlyga) yra šventosios knygos. Gyvenimo šiame pasaulyje tikslams priešpriešinami išganymo tikslai. Skatindama arba stabdydama kitų kultūros sričių racionalizaciją, religijos racionalizacija pati patiria jų poveikį. RRIT būdinga būties metafizika, kosmocentrinis pasaulėvaizdis, kurio pagrindas yra dievybės, kaip amžinos, tobulos, beasmenės tvarkos, vaizdinys. ARVRIT būdinga istorijos metafizika, teocentrinis pasaulėvaizdis, kurio pagrindas yra asmenybinio Dievo – šio pasaulio ir jo tvarkos kūrėjo – vaizdinys

Racionalizmo sociologija: M. Vėberis prieš K. Marksą

Straipsnyje analizuojama kapitalizmo problema M. Weberio sociologijoje. Pagrindine ekonomikos problema M. Weberis laiko optimalų (racionalų) ribotų resursų panaudojimą poreikiams tenkinti. Verslovinis kapitalizmas – tai ūkinė veikla, kurios tikslas yra gauti maksimalų pelną, panaudojant konkurencinės kovos rinkoje teikiamus šansus. Adekvati versloviniam kapitalizmui ūkinė etika yra kapitalizmo dvasia bei profesinės pareigos etika. Politiniam kapitalizmui būdingas siekis gauti pelno neatsižvelgiant į priemones. Palyginamos M. Weberio ir K. Marxo kapitalizmo bei jo genezės koncepcijos. K. Marxui kapitalizmas yra gamybinių santykių, ekonominės struktūros tipas. Šios struktūros sąvoka remiasi darbine vertės teorija; ekonominių struktūrų tipai skiriasi vieni nuo kitų pridėtinio darbo pasisavinimo ir realizavimo būdais. M. Weberis kapitalistinėje ekonomikoje mato ekonominę veiklą (gamyba, valdymas, pirkimas-pardavimas, kreditavimas ir pan.), institutus (įmonės, pinigai, birža ir kt.) bei pasiūlos-paklausos santykio svyravimą. M. Weberio verslovinio kapitalizmo sąvokos ekstensionaliu ekvivalentu galima laikyti K. Marxo pramoninio kapitalo, pramoninio kapitalizmo sąvokas

Kokia buvo gynybos išlaidų našta Lietuvai tarpukariu?

This paper discusses recent quantitative research on defence spending in interwar Lithuania, and providesa comparison between the burden of defence spending in Lithuania, Latvia, Estonia, Finland andPoland in 1924, 1938 and 1939, which are the only years with available data on the total expenditure inLithuania. Although contemporary mainstream economic science does not consider the military sectoras unproductive (it ‘produces’ security services), it still sees it as a burden to the economy, becausedefence spending decreases private consumption, along with private and public civil investment. Twoindicators of this burden are discussed: the share of defence spending in total state spending, and theratio of defence spending to gross national income (GNI) or gross domestic product (GDP). In recentresearch on defence spending in interwar Lithuania, only the size and changes in nominal expenditurehave so far been measured, without taking into consideration changes in the purchasing power of thelitas. The main findings of the application of the second indicator include the fact that among the Balticcountries (including Finland), the Latvian economy was most heavily burdened by defence spending in1924–1925. On the eve of the Second World War, however, Lithuania became the leader.Key words: defence economics, defence spending burden, share of defence expenditure in the statebudget, ratio of defence expenditure to total output, comparison of defence spending burdens

Grynoji sąmonė be „Aš“ A. Gurvičiaus fenomenologijoje

The version of transcendental-phenomenological philosophy put forward by distinguished American phenomenologist A. Gurwitsch (1901-1913) is analyzed. Most consideration is given to his conception of intentionality, which is said to synthesize the idea of gestaltpsychology and Husserlian phenomenology. It is shown that A. Gurwitsch’s concept of intentionality differs from the Husserlian one: the first treating an intentional act as a two-place relation, while the latter – as a four-place relation.Straipsnyje analizuojama amerikiečių fenomenologo Aarono Gurwitschiaus grynosios sąmonės ir intencionalumo koncepcijos. A. Gurwitschius derino E. Husserlio ir geštaltpsichologijos atstovų idėjas. E. Husserlis teigė, kad išgyvenimas yra mažiausiai keturvietis santykis, kurį sudaro subjektas, interpretanda (tai, kas interpretuojama, įprasminama), prasmė (noema) ir objektas. A. Gurwitschius teigia dvivietį intencionalinį santykį (subjektas – objekto dalis). Jis siūlė pašalinti ego-polių iš transcendentalinės grynosios sąmonės sudėties ir palikti subjekto vietą intencionaliniame akte tuščią. Sąmonės vienovę A. Gurwitschiaus fenomenologijoje užtikrina sąmonės lauko periferija, kurią sudaro intencionaliniai aktai, buvę prieš aktualiai išgyvenamą, tam tikras jutiminio pasaulio segmentas ir nuosavas kūnas. Aptariamos objektų konstitucijos sąmonėje, tematinio lauko, egzistavimo tvarkų sampratos. Straipsnio autorius teigia, kad amerikiečių fenomenologo pateikta sąmonės lauko sandaros analizė yra originaliausia ir vertingiausia jo koncepcijos dalis

Pirmasis lietuviškas sociologijos metateorijos veikalas

Review: Valantiejus, Algimantas. 2004. Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Recenzija: Valantiejus, Algimantas. 2004. Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla