Metodologiniai pilietinės visuomenės profiliai: pilietinė dorybė ir pilietinis visuomeniškumas

The article approaches a complex methodological and conceptual plexus backing the heavily employed concept of Civil Society in the numerous contexts of professional and popular discourses. An author argues for the central distinction between precise, technical (sensu stricto) and rough, popular (grosso modo) usage the term. The professional sensu stricto usage of the concept unfolds and could be as such identified only on the diachronic and synchronous background of different theoretical contexts that were articulated in the millennial history of ever controversial Western philosophical discourse. The horizon of its possible meaning is extremely differentiated and cannot be summarized in an all-embracing universally valid meaning. The grosso modo usage of the notion, in contrast, is included in a variety of political, cultural and other column-type popular vocabularies. Here the cluster of meanings attached to the notion Civil Society accords to the synchronous patterns of contextualization and, although altogether deprived of deliberate methodological backing and conceptual clarity, it could be roughly identified in terms of loosely defined finite list of connotations at any given momentum of time. An heuristically sound approximating definition of the Civil Society sensu stricto that is nevertheless required in a consistent empirically backed societal analysis cannot claim universal validity and must be posited only instrumentally. An example of such an instrumental concept of Civil Society which by itself falls within the class of sensu stricto connotations of the term is also offered.Straipsnyje, analizuojant pilietinės visuomenės sąvokos vartoseną, teigiama, kad reikia skirti, profesionalaus filosofinio diskurso vartotojo požiūriu, „techninį“ šios kategorijos vartosenos įvairumą (pilietinė visuomenė sensus stricto) nuo paprastesnės, grubesnės, apytikrės ar tiesiog instrumentinės šio termino prasmės (pilietinė visuomenė grosso modo). Straipsnyje bandoma pateikti darbinę ar instrumentinę šio teorinio konstrukto traktuotę atsiremiant į subendrintą „pilietinės dorybės“ ir „pilietinio visuomeniškumo“ tradicijų horizontą. Teigiama, kad adekvati pilietinės visuomenės sensus stricto samprata turėtų traktuoti pilietinę visuomenę kaip nuolat kintantį įvairių politinių ir socialinių judėjimų bei kontrjudėjimų darinį, daugiau ar mažiau vienijamą nuolat besikeičiančių fundamentaliųjų kultūrinių, politinių ir moralinių vertybių. Toks bendrų vertybių raizginys neturėtų būti suvoktas kaip sąrašas, kuriame išvardytos savybės būdingos visiems ar daugumai pilietinės visuomenės narių – jį veikiau reikėtų aprašyti L. Wittgensteino šeiminių panašumų koncepcijos terminais. Konkretesnė šios sąvokos prasmė visada priklausys nuo jos teorinės interpretacijos tam tikrame teorinio diskurso kontekste

Homo irretitus: politicus, faber, ludens

Homo Irretitus, a full-fledged netizen of information society posited as the netting and altogether netted human being, has already turned into the basic embodiment of contemporary homo politicus, homo faber and homo ludens. First, the digital divide ceased to be a universal, both endogenous and exogenous, form of social exclusion. The pace of telematically impelled social change has been accelerating for decades, so that the endogenous digital divide rapidly melted into the manifold patterns of continuous social differentiation, thus making digitally incited polarization more and more distinctively manifest only on the exogenous, international scale. Second, due to the globalising power of telematics, businesses and workplace realities are directly dependent on the pace of technological innovations and obtainable competential resources. The habitual habitat of homo faber has been forcefully translated into the digital format. Third, the telematic fabric of everyday activities and popular culture fused into one indistinguishable whole. Homo irretitus ludens became at once indisputable ruler and humble dependent of the global digital universe. Does this threefold transmutation herald a new beginning and abrupt end, or rather amount to a continuous alteration of basic perennials which have been part of life as we know it for centuries?Įtinklintasis informacijos visuomenės žmogus, homo irretitus, gimęs ir augęs paskutiniajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje, sulaukė pilnametystės pirmojoje šio tūkstantmečio dekadoje – tapdamas nebeatsiejamu nūdienio homo politicus, homo faber ir homo ludens branduoliu. Pirma, visuotinė telematinių technologijų skvarba įtinklino globalinį bendrabūvį tiek Vakaruose, tiek ir kitose sparčiai besivystančiose šalyse. Skaitmeninis sklastas paliovė būti universalia, t.y. ir endogenine, ir egzogenine, socialinės atskirties forma – jis išvirto tolydžia socialine diferenciacija, kuri replikuoja socialinio saito mechanizmus bei laiduoja nuosaikią socialinės susieties dinamiką. Antra, globalizuojanti verslo ir darbavietės telematizacija nulėmė principinę daugumos profesinių veiklų priklausomybę nuo informacinių technologijų potencialo ir jų nuolatinės raidos. Dirbančiojo homo irretitus dabartis ir perspektyvos jau tiesiogiai pareina nuo jo skaitmeninių kompetencijų lygmens, jų įgijimo bei tobulinimo galimybių. Trečia, skaitmeninių kasdienio gyvenimo ir popkultūros pavidalų simbiozė tapo įprastinio bendrabūvio dominante, kurią vadelioja kolektyvinės ir sinchroninės daugiadarbystės žaismo imperatyvas. Taip homo irretitus ludens patapo ir globalinio skaitmeninio pasaulio valdovu, ir jo klusniu pavaldiniu. Ir ką gi tokia trisluoksnė dvidešimtmečio homo irretitus dėlionė žada ateičiai? Ar iš tiesų naujieji spėriai telematizuojamo gyvenimo virsmai yra ne tik nematyti, bet ir negalimi nuspėti

Supratimo problema: F. Šlėjermacheris ir hermeneutikos raida

The way in which the problem of hermeneutics is dealt with in F. Schleiermacher’s philosophy is being analysed in the article. The origins of F. Schleiermacher’s conception of understanding as well as its influence on later studies of hermeneutics are considered. The solution of the problem is viewed in the revelation of the essential structures of philosophical discourse.Straipsnyje analizuojamas supratimo problemos formulavimas F. Schleiermacherio hermeneutikoje. Eksplikuojami svarbiausi jo hermeneutikos metodologiniai principai: supratimas tiriamas kaip būdas atpažinti, surasti prasmę, tariant, kad ieškoma prasmė duota iki supratimo vyksmo ir kad ji gali būti atpažinta. Teisingiausias inerpretuojamo teksto supratimas – jo prasmingumo kartotė, recepcija. Supratimo vyksmo mechanizmas suprantamas neistoriškai pagal I. Kanto transcendentalinio subjekto sampratos pavyzdį. Supratimo procesas nepaklūsta istorijai, jo dėsningumai yra duotos prasmės identifikacijos prielaida. F. Schleiermacherio hermeneutikoje sprendžiamos dvi supratimo problemos: kaip suprasti tai, kas ir kaip pasakyta (gramatinis supratimo lygmuo); kaip suprasti tai, kas ir kaip norėta pasakyti (psichologinis lygmuo). Tvirtindamas psichologinės (subjektyvios, divinacinės) interpretacijos būtinybę, hermeneutas apčiuopė universalų supratimo bruožą – jo prasminį vienį. Subjektyvios (psichologinės) interpretacijos svertas – tai autoriaus sumanymo analizė. Aptariama F. Schleiermacherio įtaka šiuolaikinei hermeneutikai

Lietuva iki ir po 1990-ųjų: apie modernizaciją ir galvojimo būdą

The article is brought to bear on the political and cultural implications of radical communist modernization to the emerging democracy in post-revolutionary Lithuania as well as in postcommunist world on the whole. First, soviet industrial totalitarianism was not pieced together as a deviation from the western model of modernization, but, conversely, it represents the most violent enhancement of the latter. Second, an endemic specialty of contemporary ex­ communist society amounts to the TURBO-modernizing legacy of communist regimes. Although such leftover impedes the consolidation of stable liberal democracy interfering with the disclosure of the Political, nevertheless it also helps to lessen the burden of the unprecedented massive transformations by mitigating pernicious outbursts of ANOMIA. As a result, the conceptual pith of TURBO­modernization – its LOGICALITY – IPSO FACTO contributes to the ongoing deconstruction of communist habitat. Third, in contrast to the third world intellectuals, old communist lNTELLIGENTSIA turns out to be critical actor in slackening the grip of ANOMIA and therefore is affected it the least.Straipsnyje analizuojamos radikalios komunistinės modernizacijos kultūrinė ir politinė įtaka demokratijos raidai posovietinėje Lietuvoje ir pokomunistiniame pasaulyje apskritai. Teigiama, kad totalitarinis marksizmas suprastinas ne kaip modernizacijos varžymo, bet kaip smarkaus jos greitinimo padarinys, nulemtas turbomodernizacinių siekių. Istorinė postkomunistinės būties specifika ir yra jos turbomodernizacinė patirtis. Komunistinės turbomodernizacijos paveldas yra kliuviniu liberalios demokratijos įsigalėjimui tiek ir taip, kiek ir kaip jis stabdo politiškumo sklaidą, kartu jis yra tokio įsigalėjimo paskata tiek, kiek pajėgia švelninti paveldėto ir keičiamo bendrabūvio taisyklių ir struktūros kismą, socialinės suirutės apraiškas pagelbėdamas ne tik postkomunistinės visuomenės stabilumui, bet ir komunistinio bendrabūvio normų dekonstrukcijai. Senoji postkomunististinė inteligentija gali būti matoma kaip mažiausiai nuo anomijos (beįstatymystės) kenčianti ir sugebanti ją sušvelninti visuomenės dalis. Šios inteligentijos antimarksistinis nusistatymas yra ne tiek jos bešališko kritiškumo ir dešinumo rezultatas, kiek efektyvios tos pačios marksistinės ideologijos interiorizacijos sekmuo

Supratimo problema: F. Šlėjermacheris ir hermeneutikos raida

Straipsnyje analizuojamas supratimo problemos formulavimas F. Schleiermacherio hermeneutikoje. Eksplikuojami svarbiausi jo hermeneutikos metodologiniai principai: supratimas tiriamas kaip būdas atpažinti, surasti prasmę, tariant, kad ieškoma prasmė duota iki supratimo vyksmo ir kad ji gali būti atpažinta. Teisingiausias inerpretuojamo teksto supratimas – jo prasmingumo kartotė, recepcija. Supratimo vyksmo mechanizmas suprantamas neistoriškai pagal I. Kanto transcendentalinio subjekto sampratos pavyzdį. Supratimo procesas nepaklūsta istorijai, jo dėsningumai yra duotos prasmės identifikacijos prielaida. F. Schleiermacherio hermeneutikoje sprendžiamos dvi supratimo problemos: kaip suprasti tai, kas ir kaip pasakyta (gramatinis supratimo lygmuo); kaip suprasti tai, kas ir kaip norėta pasakyti (psichologinis lygmuo). Tvirtindamas psichologinės (subjektyvios, divinacinės) interpretacijos būtinybę, hermeneutas apčiuopė universalų supratimo bruožą – jo prasminį vienį. Subjektyvios (psichologinės) interpretacijos svertas – tai autoriaus sumanymo analizė. Aptariama F. Schleiermacherio įtaka šiuolaikinei hermeneutikai

MODERNIOSIOS EPISTEMOLOGIJOS SOLIPSIZMAS EX PRINCIPIO INTERNO. METAFILOSOFINIS AGNEOLOGIJOS SVARSTYMAS

Konstitutyvinė moderniojo filosofavimo savastis – epistemologinis svarstymas. Pažinimo teorija, o ne aksiologinė ir ontologinė žiūra, čia pašaukta pagrįsti tinkamą filosofinės problematikos visetą. Todėl episteminės filosofinio diskurso pretenzijos privalo būti artikuliuojamos metafilosofinės refleksijos horizontene tik nuosekliai redukuojant bet kokius sprendžiamus klausimus į filosofinio tyrimo sui generis euristinį potencialą, bet ir įtvirtinant tokio potencialo būtinumą, patikimumą ir nelygstamumą. Taip metafilosofinė filosofinio moderno savigrinda išvirsta episteminio ir epistemologinio ego principio tapatumoimperatyvu: žinojimas teįmanomas tik kaip save patį reglamentuojantis ir įteisinantis savo paties neatšaukiamą įsisteigimą aktas. Iš čia ir refleksyviosios epistemologijos primatas, ir eo ipso solipsizmo išvangos implikatyvas, verčiantis tokią neatsiejamą epistemologinio ir episteminio ego sąjungą agneologiniu svarstymu par excellance: modernioji pažinimo teorija išvirsta pirmapradės nežinojimo duoties, jo būdų ir jo sąlyginės įveikos galimybių konceptualinio tyrimo sistematika. Solipsizmo grėsmės genama modernioji epistemologinė metafilosofija ex principio interno tampa ne žinojimo įtvirtinimo, o nežinojimo amelioracijos ieška.Pagrindiniai žodžiai: metafilosofija, modernioji filosofija, epistemologija, agneologija, solipsizmas.Metaphilosophy of Modern Agneological Epistemology: Solipsism ex principio internoMarius Povilas Šaulauskas SummaryEpistemology serves as a crucial constituent of modern philosophy. Theory of knowledge, in contrast to axiological and ontological theorization, provides the ultimate framework underpinning the problematic whole of philosophical inquiry. Therefore, epistemic claims of the philosophical discourse should be articulated in terms of metaphilosophical reflection not only by reducing scrutinized problematics into the heuristic potential of philosophical analysis sui generis, but also by grounding such a potential in terms of its necessity, certainty and uniqueness. Metaphilosophical self-founding of the philosophical modernity dwells on an imperative identification of the epistemic and epistemological ego: knowledge posits itself only by providing its own procedural principals and grounds of justification. Hence the unsurpassable primacy of reflective epistemology, and by the same token the urgent necessity to avoid solipsism transforming the enterprise of modern epistemology into the agneological discourse par excellence. Modern epistemological metaphilosophy, in the wake of solipsism, turns into agneology ex principio interno: epistemologically grounded philosophy unfolds not as a fortification of knowledge and truth, but as the unremitting search after the amelioration of ignorance and falsehood.Key words: metaphilosophy, modern philosophy, epistemology, agneology, solipsism. &nbsp

Postmoderniosios musės skrydis: sociologija ir postpozityvistinė Rorty analitika

While Richard Rorty cannot be considered a ‘real’ sociologist, he provides a significant contribution the methodology of the social sciences. Rorty’s critical pragmatism is an important component of postmodern sociology. Always critical and sometimes even too flaunty about its novelty, postmodern mindset develops within labyrinths of interdisciplinary matter. In such a confusing polyphonic and conceptually mixed surrounding common theoretical contrapositions, provisions and concepts soften their strictness. Postmodern social criticism, which sooner or later undergoes the necessity to speak not only denying but also to use the stating voice, must ask: if there is nothing truthful to be said, why is it needed and, if yes, how is it possible not to lose voice?Nors Rorty negali būti laikomas "tikru" sociologu tradicine šio termino prasme, jo neabejotinai svariai prisidėta mąstant ne tik nūdienos sociologo ir/arba filosofo pilietinę bei dorovinę laikyseną, bet, kas itin svarbu, ir metodologinius socialinės teorijos apmatus. Kitaip sakant, kritinis Rorty pragmatizmas inter alia yra ir svarbus postmoderniosios sociologijos pastarąja, t.y. trečiąja, šios sampratos prasme dėmuo. Visuomet kritiškas, o kartais net ir pernelyg uoliai besipuikuojantis savo naujumu postmodernusis galvojimas mezgasi painiuose tarpdalykinių sąraizgų labirintuose. Tokioje klampioje daugiabalsystės ir konceptualinės sumaišties terpėje įprastos teorinės priešpriešos, nuostatos ir sąvokos netrunka pamesti griežtumą. Postmodernioji socialinė kritika, anksčiau ar veliau suvokusi būtinybę kalbėti ne tik neigiančiuoju, bet ir teigiančiuoju balsu, priversta klausti: jeigu modernybės subrandintoji reprezentacinė-metanarytivinė teorinio mąstymo maniera, besiremianti prielaida, kad sąvokos bei jų raizginių darna įstengia teisingai atspindėti jose įvardijamos tikrovės pavidalus, nūdieną jau yra netinkama ir atmestina, tuomet kuo remiantis ir kaip galima pagrįsti ne tik tokio netinkamumo, bet ir pozityvios, t.y. jau įvardijančios, tačiau dar nereprezentuojančios žiūros galimybę? Jeigu nieko tikra negali būti pasakyta, kodėl reikia ir, jeigu taip, kaip galima neprarasti žado

Hermeneutinė modernybės projekto revizija

The article is intended t o argue the fundamental modernity of Habermasian, Gadamerian and, to a considerable extent, Rortyan philosophical projects in spite of their “self-limiting” and thereby “transcending” modem metanarrative characteristics. An indispensable presupposition of the Cartesian epistemology could be interpreted capitalizing on Habermasian concept of performative individuality and communicative action. As with the hermeneutical situation of Rousseau’s confession, Cartesian epistemological Ego always posits itself in terms of simultaneously naming and reflecting action that is always performed in the face of (real or simulated) second-person audience. The self-accountable realization of being epistemologically alone goes hand-to-hand with the necessary existence of the (one or many) Other-You, be it the Almighty, society or History. Therefore the (Cartesian) epistemological performative stand is indispensable in attributing an independent variable status both to modem subjectivity (as articulated by Descartes and Schleiermacher) or “post-modern” intersubjectivity. The latter is advocated, their quarrel notwithstanding, by Gadamer and Habermas, as well as by various other approaches, intended to break through the boundaries of modem philosophy, e.g. by the hermeneutical pragmaticism of Richard Rorty.Straipsnyje analizuojama J. Habermaso performatyvaus individualumo samprata. Teigiama, kad ši samprata yra prieštaringa, nes joje nepakankamai atsižvelgta į reflektyvųjį performatyvumo metmenį. Ši samprata nėra universali – ji tinka tik tam tikros konkrečios hermeneutinės situacijos apibūdinimui. Etinis J. Habermaso performatyvumo principas yra ne kas kita kaip istorinė socialinė reflektyvaus ego cogito (įgalinusio antropocentrinę epistemologiją) performatyvumo interpretacija. Ego unikalumo analizė virsta socialine intersubjektyviai identifikuojamo kalbinio elgesio analize. J. Habermaso performacija yra istorinė socialinė naujųjų laikų epistemologinio ego interpretacija, kuri įveikia solipsizmą pasiremdama apriorinio intersubjektyvumo prielaida. Tai reiškia savo unikalumą reflektuojančio ego redukciją į intersubjektyviai konstituotą kalbinį aktą bei jo ontologizaciją, t. y. buvimą vien tik istoriškai susiklosčiusio bendravimo pavidalais. Daroma išvada, kad postmodernūs mėginimai įveikti modernios epistemologijos naratyvus yra tos pačios moderniosios epistemologijos atmainos

Po dviejų homo irretitus dekadų: neviltys ir svajos

Homo irretitus, globalinės informacijos visuomenės senbuvis, tampa labiausiai paplitusia ir vis svaresne nūdienio bendrabūvio lytimi. Kontrafaktinės informacijos visuomenės sampratos požiūriu telematinės interakcijos įpavidalina šiadienos pasaulį konstitutyviai – per kelis dešimtmečius jos pavirto būtinąja jo pamatinių pavidalų steigties ir buvimo sąlyga. Tokią permainą inter alia lydi nusistovėjusių žinojimo praktikų redukcija į lengvai pasiekiamą ir pavaldomą informacijos masyvų prieigą bei panaudą. Pasyviųjų ir aktyviųjų telematinės interakcijos formų skirtis nyksta – ją keičia skaitmeninis išviršinę prasmę generuojantis perpetuum mobile: lakoniškai reaktyvi iš anksto pateiktos informacijos recepcija bei sintetiniai skaitmeninių kasdienybės interakcijų pavidalai, paklūstantys masinės daugiaveikos ir joje kanalizuojamo turinio paprastinimo imperatyvui. Tačiau vargu ar ši inovacija žada mūsų civilizacinio buvimo pagrindų griūtį ar jų pamatinę perlaužą.Pagrindiniai žodžiai: kontrafaktinė informacijos visuomenės samprata, skaitmeniniai aborigenai, įskaitmenintas žinojimas ir prasmė, homo irretitus.After the two decades of homo irretitus: dispair and dreamsMarius Povilas Šaulauskas SummaryHomo irretitus, the endogenous citizen of global information society, emerges as the most widespread and important figure of the contemporary habitus. In compliance with the counterfactual concept of information society, telematic interactions already serve as a constitutive framework of the modern lifeworld, providing the crucial basis of its enactment and continuous maintenance. The technologically entrenched transformation is inter alia accompanied by the overarching reduction of the received sociocultural practices of knowledge into the easy access to and management of the measureless volumes of information flows and feedbacks. The distinction between active and passive forms of telematic interaction fades away: the newfangled global digital perpetuum mobile, generating superficial structures of meaning, relies on predominantly reactive, multitasking and thereby systematically simplifying appropriation of the communicated content. Nevertheless, it is at least doubtful that this innovative change actually implies a fundamental shift in our civilization.Keywords: couterfactual concept of information society, digital aborigines, digitalized knowledge and meaning, homo irretitus

Informacijos visuomenės samprata: senųjų vynmaišių gniaužtai

The article deals with fundamental methodological and axiological characteristics of the information society’s concept. It argues, first, that the most widespread understanding of the information society dwells on the existential presupposition, which sensu stricto implausibly posits information society, tentatively endowed with an utmost societal importance, as an already real phenomenon in status nascendi. Second, that such an existential-axiological assumption is articulated along the lines of modern ideological discourse, i.e., in terms of mainstream liberal-socialdemocratic controversies. An article also puts under critical comparative scrutiny the usage of information society's concept in the public sphere of nowadays Lithuania.Straipsnis skirtas informacijos visuomenės sampratos pamatinių metodologinių-aksiologinių charakteristikų atodangai. Jame parodoma, pirma, kad labiausiai paplitusi informacijos visuomenės samprata yra grindžiama egzistencine informacijos visuomenės kaip realaus fenomeno ir jo nelygstamos svarbos prielaida ir, antra, kad tokia egzistencinė-aksiologinė prielaida yra artikuliuojama įprastinio, liberalaussocialdemokratinio, moderniojo ideologinio diskurso terminais. Straipsnyje kritiškai aptariama ir viešoji informacijos visuomenės sampratos vartosena nūdienėje Lietuvoje