Lietuva iki ir po 1990-ųjų: apie modernizaciją ir galvojimo būdą

Abstract

The article is brought to bear on the political and cultural implications of radical communist modernization to the emerging democracy in post-revolutionary Lithuania as well as in postcommunist world on the whole. First, soviet industrial totalitarianism was not pieced together as a deviation from the western model of modernization, but, conversely, it represents the most violent enhancement of the latter. Second, an endemic specialty of contemporary ex­ communist society amounts to the TURBO-modernizing legacy of communist regimes. Although such leftover impedes the consolidation of stable liberal democracy interfering with the disclosure of the Political, nevertheless it also helps to lessen the burden of the unprecedented massive transformations by mitigating pernicious outbursts of ANOMIA. As a result, the conceptual pith of TURBO­modernization – its LOGICALITY – IPSO FACTO contributes to the ongoing deconstruction of communist habitat. Third, in contrast to the third world intellectuals, old communist lNTELLIGENTSIA turns out to be critical actor in slackening the grip of ANOMIA and therefore is affected it the least.Straipsnyje analizuojamos radikalios komunistinės modernizacijos kultūrinė ir politinė įtaka demokratijos raidai posovietinėje Lietuvoje ir pokomunistiniame pasaulyje apskritai. Teigiama, kad totalitarinis marksizmas suprastinas ne kaip modernizacijos varžymo, bet kaip smarkaus jos greitinimo padarinys, nulemtas turbomodernizacinių siekių. Istorinė postkomunistinės būties specifika ir yra jos turbomodernizacinė patirtis. Komunistinės turbomodernizacijos paveldas yra kliuviniu liberalios demokratijos įsigalėjimui tiek ir taip, kiek ir kaip jis stabdo politiškumo sklaidą, kartu jis yra tokio įsigalėjimo paskata tiek, kiek pajėgia švelninti paveldėto ir keičiamo bendrabūvio taisyklių ir struktūros kismą, socialinės suirutės apraiškas pagelbėdamas ne tik postkomunistinės visuomenės stabilumui, bet ir komunistinio bendrabūvio normų dekonstrukcijai. Senoji postkomunististinė inteligentija gali būti matoma kaip mažiausiai nuo anomijos (beįstatymystės) kenčianti ir sugebanti ją sušvelninti visuomenės dalis. Šios inteligentijos antimarksistinis nusistatymas yra ne tiek jos bešališko kritiškumo ir dešinumo rezultatas, kiek efektyvios tos pačios marksistinės ideologijos interiorizacijos sekmuo