SEXUAL HARASSMENT IN ACADEMICS: THE PARADIGM OF LEGAL EVALUATION IN LITHUANIA

The article focuses on the insights` analysis of the nowadays relevant social problems, related to sexual harassment in the academics, its legal evaluation in Lithuania. It is discussed, whether sexual harassment situations, that could be faced or happened in academics, could be seen as the ethic, moral violations or even more – criminal deeds. The authors go into deep and analyse the relationships between culprit and victim as they are not equal as such in the academic community. They have vertical relations, for instance, a lecturer and a student, etc. Then the principal question is raised – whether the guilty of the culprit should be proved / argued using presumption of innocence or there is a converse – the words and emotions of a victim take the prior place to incriminate a culprit. Another one question should be seen as the relevant one – does the legal situation change if there are enough assumptions to say “a culprit intended to have intimate relations with the victim”? It is also argued, that one of the biggest problems to uncover the situation’s real face is time of victim’s keeping silence as a victim, usually, is depending on culprit’s will (for instance, the lecturer and the student still have educational relations)

Liudytojų saugumas kaip priemonė užtikrinant jų parodymų patikimumą.

The security of witnesses is held as a value category, that substantiates on the one hand the need for protection of human rights and freedoms and on the other hand the goals of procedure of making evidence. It has to be emphasized the security factor finds its important place in ensuring the reliability of testimonies. In fact there are some difficulties to believe in the thoroughness of testimonies because of there is a fact of protective measures taken. It also raises uncertainty because of insufficient effect of protection mechanism. The reasons shown above stipulate a dilemma what kinds of protective measures have to be taken in order to ensure the security of witnesses and collaborators of justice firstfy and the reliability of their testimonies secondly. The maintenance of balance between the above mentioned value categories can be kept alive if we take into consideration the difference and social effect of those protective measures. After the mechanism of different and social protective measures will be started to create, these measures will ensure the security of witnesses and collaborators of justice and the reliability of their testimonies.Liudytojų saugumas yra vertybinė kategorija, pagrindžianti ne tik šių asmenų teisių bei apsaugos baudžiamajame procese, bet ir įrodinėjimo proceso uždavinių įgyvendinimo garantijų svarbą. išskirtinę reikšme Šių dalyvių saugumas turi užtikrinant jų parodymų patikimumą. Tiesa, praktika rodo, kad pats apsaugos priemonių taikymo faktas suponuoja abejones dėl apsaugomų asmenų duotų pa¬rodymų teisingumo Ir tikrumo, šias abejones taip pat kelia paties apsaugom mechanizmo poveikio neužtikrintumas. Būtent dėl šių priežasčių kyla dilema - kokios turi būti liudytojų saugumą užtikrinančios apsaugos priemonės ir kaip jos turi veikti, kad būtų apsaugoti Ir šių asmenų Interesai, Ir jų duotų parodymų patikimumas. Palaikyti vertybių pusiausvyrą neįmanoma be naujo požiūrio j šių vertybių diferencijavimą, socialinių apsaugos priemonių pabrėžimą. Tik pradėjus kurti socialinės apsaugos priemones bei diferencijuojant patj teisinių apsaugos priemonių mechanizmą galima tikėtis, kad vienu metu bus užtikrintos ir asmenų Interesų baudžiamajame procese garantijos, Ir išsklaidytos abejonės dėl šių asmenų duotų parodymų patikimumo

Draudimas versti duoti parodymus prieš save kaip asmens konstitucinių teisių baudžiamajame procese garantas.

This article consists of comparing research of development of fear of crime in Lithuania and in other European Union countries and sense of safety in Lithuanian society and in societies of other European and European Union countries. The definition of safety consists from three components: individual level, national level and international level from one side; and political safety, economical safety and security of national defence from another side. The sense of individual safety is subjective feeling while the level of national security is objective circumstance. These two definitions are non identic. The sense of safety and fear of crime in this article are analysed as consequences of crime victimisation. The International Crime Victim Survey in Lithuania in 1997 revealed, that crime victimisation in Lithuania is on the average level among the European and European Union countries. The crime victimisation average in the European Union and other European and non European countries is 24,4 per cent per one year. In Lithuania the same indicator is 26,9 per cent. The indicator in Lithuania is identical to the level of crime victimisation, i.e. in Switzerland (26,7per cent). But Lithuanian inhabitants have much more fear of crime that in other European countries and other industrialised countries of the world. The fear of crime per one year in Lithuania is round twice as much than in other abovementioned countries, and three-three and a half times as much as in Scandinavian countries.Straipsnyje, pasitelkiant skirtingų teisinių sistemų teisės doktriną bei teismų praktiką, nagrinėjami draudimo versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, kaip asmens konstitucinių teisių baudžiamajame procese garanto, aspektai. Siekdamas atskleisti šios konstitucinio lygmens garantijos turinį, autorius darbe aiškinasi jos istorines prielaidas, formas bei jų mokslinį pagrįstumą bendrosios ir kontinentinės teisės šalių moksle ir praktikoje. Pagrindinis straipsnio tikslas yra išanalizuoti draudimo versti duoti parodymus prieš save reglamentavimo ir įgyvendinimo problemas Lietuvos baudžiamajame procese. Straipsnyje svarstoma, ar valstybės nustatyto liudytojo imuniteto, draudžiančio apklausti šį proceso subjektą apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, imperatyvus pobūdis yra moksliškai pagrįstas bei praktiškai efektyvus. Straipsnio autorius daro prielaidą, jog minėto imuniteto imperatyvumas, draudžiantis apklausti liudytoja apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, net ir tuo atveju, jeigu šis pats savo noru sutinka duoti parodymus, išties yra nepagrįstas. Autoriaus teigia, jog šiam draudimui reglamentuoti bei tinkamai įgyvendinti praktikoje, būtina pasitelkti dispozityvųjį teisinio reguliavimo metodą, leidžiantį apklausti tokį liudytoją, jei šis sutinka duoti parodymus. Be to, straipsnyje analizuojamas ir liudytojo imuniteto, atleidžiančio šį subjektą nuo pareigos duoti parodymus prieš save ar savo artimą, pobūdis

Provokacija kaip priemonė renkant įrodymus baudžiamajame procese

This article refers to the analysis of types of entrapment while gathering evidence in criminal proceedings. Based on the analysis of the laws of criminal procedure, theory and judicial practice, one could say that entrapment, as absolutely impermissible action in the course of simulation of a criminal act, could not be seen as mere pressure, active enticement or instigation to engage in criminal activity by restricting a person’s freedom of choice. As it happens, it is possible to provoke a person without any active enticement or instigation to engage in criminal activity. This could be regarded as passive, indirect type of entrapment. The gist of the latter – creating the effect of minimum risk, meaning that a person, without any active enticement or instigation to engage in criminal activity, is acting in the course of a simulated situation, by thinking that the criminal activity he or she is committing will never be discovered by law enforcement authorities. The identification of passive entrapment is quite complicated, as it requires the precise assessment of the relation between the conduct of law enforcement authorities, the criminal and the criminal act, by using subjective and objective criteria.Straipsnyje pateikiama provokacijos, kaip priemonės, jos formų renkant įrodymus baudžiamajame procese dvilypumo analizė. Baudžiamojo proceso įstatymų, teorijos ir teisminės praktikos analizė leidžia teigti, kad įrodymų rinkimo procese įgyvendinant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus absoliučiai neleistinas veiksmas, t. y. provokacija gali pasireikšti ne vien tik poveikiu ar kitokiu aktyviu skatinimu asmenį daryti nusikalstamą veiką. Pasirodo, provokuoti, t. y. „ne gaudyti kaltininką, o jį sukurti“, įmanoma ir asmens visiškai neskatinant daryti teisei priešingą veiką. Tai laikytina pasyvia arba netiesiogine provokacija. Pastarosios esmė – minimalios rizikos efekto, reiškiančio, kad nesant aktyvios provokacijos požymių asmuo, veikdamas iš anksto teisėsaugos institucijų suplanuotoje dirbtinėje, jau kurį laiką besitęsiančioje situacijos imitacijoje, suvokia, jog ši situacija yra neįprastai patogi elgtis nusikalstamai esant minimaliai rizikai būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn, sukūrimas. Pasyvaus provokavimo identifikavimas yra komplikuotesnis, įmanomas tik preciziškai įvertinus teisėsaugos institucijų pareigūnų elgesio, galimai išprovokuoto asmens ir padarytos nusikalstamos veikos santykio subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus

Teisiniai liudytojų apsaugos mechanizmo aspektai.

Witness protection is one of the main goals of the law of criminal procedure, because protection from criminal intimidation is essential for a fair system of criminal justice. It also helps to ensure the safety of the participants of criminal procedure. In fact the legal practice often faces the threat and/or physical, psychological or intellectual impact into the victims, witnesses, interrogators, prosecutors, lawyers or even judges. At the meantime Lithuanian law incorporates a number of legal protections for witnesses. These can be found in both the Code of Criminal Procedure and in general statutory provisions. Regarding the groups of the legal acts or instruments above mentioned, unfortunately the situation is not efficient itself for a few of reasons. Firstly, the legal acts provisions concerning the protection of witnesses are not coordinated inside. It makes inflexible legal practice. And this could only deter the participants (victims and witnesses) to avoid or even refuse to be examined and say the truth. Secondly, most of the above-mentioned provisions, which were intercepted from the legal practice in United States, are declaratory one. Thirdly, analyzing the evaluation of the witness protection mechanisms in Lithuania it is not enough clear what are the moments of the formal (de jure) and factual (de facto) grounds of the determination of protection. This article evaluates these witness protection mechanisms. The main problem with the current system is that Lithuanian Law is insufficient to protect witnesses from criminal intimidation, or to ensure that their testimony is heard. Although Lithuanian law does provide protection for whistleblowers and criminal justice officials from criminal intimidation, the same measure of protection does not exist for witnesses generally. In addition, the statutes do not harmonize with international law on the same subject, such as the provisions for witness protection adopted by the Council of Europe and United Nations Organization. This can be seen after the analysis of the caselaw of the Human Rights Court in Strasbourg.Straipsnyje nagrinėjama liudytojų apsaugos teisinio mechanizmo sistema ir jos vertinimas Lietuvoje. Liudytojų apsauga baudžiamajame procese – vienas iš svarbiausių uždavinių, susijusių su greita bei efektyvia baudžiamojo proceso veikla siekiant įgyvendinti teisingumą. Dėmesys atkreiptinas į teisinį mechanizmą, apimantį specialiąsias procesines bei specialiąsias teisines apsaugos priemonių grupes. Šių grupių analizės poreikį lemia praktika, liudijanti liudytojų apsaugos mechanizmo trūkumus. Teisės aktų nuostatų trūkumai daro neigiamą įtaką aktyviam liudytojų vaidmeniui procese, t. y. šių dalyvių parodymų formavimuisi, jų turiniui

Diskusiniai liudytojo intereso egzistavimo baudžiamajame procese aspektai.

and obligations is allowed to protect these rights and obligations respectively and thus a witness begins to have an interest in criminal procedure. Two types of interests of witness could be accordingly distinguished, i.e. personal interest and legal interest.The analysis of witness’s interest in criminal cases allows to affirm that the procedural interests of a witness in criminal procedure may be divided into those related to the outcome of the case and those related to a person’s legal position in a definite criminal suit. Interest in the outcome of the case means that the person associates his or her needs with the definitive decision in the case. In other words, this interest appears when a prospective decision of a court or another authorized subject may influence the character of legal relations, rights and duties of a person. This issue is especially widely analyzed in civil procedure law and science. The interest in the outcome of the case is usually divided to two categories – material-legal interests and procedurallegal interests. Material-legal interests, i.e. social needs are protected by laws, without attributing to their holders subjective material rights, but granting them the right to apply for judicial or another kind of legal assistance. On the other hand, procedurallegal interest is an independent legal phenomenon, which is fulfilled through activities of legal institutions. The procedural-legal interest means the need of a person to initiate the procedure and to participate in this procedure. As a rule, a witness is interested in his/her legal position in criminal procedure. The objective to protect own procedural rights and to guarantee proper environment to perform the duties defines the witness’s legal interest in relation to his/her procedural status. Any hindrance, which leads to an impossibility to implement the rights or duties or to an insufficient implementation of them, determines the need to ensure a secure environment or existence. In this way, the source of appearance of this interest is defined, i.e. procedural relations of the witness. The legal interest in procedural status differs from the interest in the outcome of the case; the witness is not concerned with the definitive decision of the case, because it does not influence his/her rights and interests in any way (except for the condition provided for in Article 82 (2) of the CPC). In this case, the secure procedural status is related to an implementation of the procedural role of the witness. The witness, like any other subject of the procedure, is interested in defending his rights under Article 81 of the CPC, and other rights established in the criminal procedure law, or to put it in another way – in requiring possibilities to appropriately perform his/her procedural duties that legalize the above mentioned procedural rights.Straipsnyje analizuojamas liudytojo intereso baudžiamajame procese egzistavimo klausimas, glaudžiai susijęs su šio intereso ištakomis ir liudytojo interesų pobūdžiu. Autorius pirmiausia kelia klausimą, ar apskritai baudžiamajame procese liudytojas gali būti kuo nors suinteresuotas, jeigu taip – ar tai yra natūralu, ar vis dėlto tai neatitinka liudytojo teisinės padėties procese idėjos, jog šis proceso subjektas turi būti neutralus. Liudytojo vaidmens baudžiamojoje byloje, jo teisinio statuso analizė rodo, kad vis dėlto šis subjektas turi siekį ginti savo padėtį, t. y. procesines teises bei pareigas, todėl nekalbėjimas apie liudytojo interesus prilygtų liudytojo, kaip įrodinėjimo priemonės, o ne tikslo baudžiamajame procese vertinimui. Liudytojo suinteresuotumą savo teisine padėtimi byloje, o kartais ir bylos baigtimi gali lemti jo statuso ypatumai, bylos faktinės aplinkybės, šio subjekto santykiai su kitais procese dalyvaujančiais subjektais

European arrest warrant: some questions on legal interpretation and application

The paper deals with certain aspects of the interpretation and application of the law pertaining to the European Arrest Warrant (EAW), which are related to a person’s right to question the possibility of criminal prosecution as well as to the impossibility of execution of criminal prosecution in respect of a person who was not surrendered to the Republic of Lithuania. It is observed that the procedures of the execution of the EAW in legal practice, as distinct from their delineation in the provisions of the legal acts of the European Union, are being inadmissibly misinterpreted in the national law. It conditions infringements of the right of a person to be brought to criminal account to know what he/she is suspected of. A person’s right to question the possibility and the limits of criminal prosecution is a constitutional guarantee towards the legitimacy of criminal proceedings.Straipsnyje nuosekliai nagrinėjami kai kurie svarbūs Europos arešto orderio teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, susiję, pirma, su asmens teise kvestionuoti baudžiamojo persekiojimo galimumą (ribas), antra,– su negalimumu vykdyti baudžiamąjį persekiojimą asmens, kuris nėra perduotas Lietuvos Respublikai. Straipsnyje atliekama teisės doktrinos ir teisinės praktikos analizė leidžia teigti, kad vis dėlto teisinėje praktikoje Europos arešto orderio vykdymo procedūros, skirtingai nei tai numato Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos ir jų tikslai, nacionalinėje teisėje aiškinamos neleistinai klaidingai. Suprantama, tai lemia nepakankamas Lietuvos vidaus ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų įgyvendinimo, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijos suvokimas. O tai lemia asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn, teisės žinoti, kuo yra įtariamas (kaltinamas), pažeidimus. Asmens teisė kvestionuoti baudžiamojo persekiojimo galimumą bei ribas, kiek tai susiję su tarptautiniu bendradarbiavimu baudžiamajame procese, yra konstituciškai pagrįsta garantija, taip pat pretenzija į kompetentingų teisėsaugos institucijų vykdomos baudžiamosios procesinės veiklos teisinį tinkamumą, pagrįstumą. Deja, tačiau šioji garantija, ypač kai tai susiję su tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamajame procese teisinių instrumentų taikymu, neretai yra daugiau ar mažiau pažeidžiama, netinkamai aiškinami šios garantijos svertai, jos esaties pagrindai ir formos. Galiausiai negalimumas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą asmens, kuris nėra perduotas Lietuvos Respublikai, rodo, jog kol asmuo nėra perduotas Lietuvai (nėra gautas jį perdavusios užsienio valstybės sutikimas), baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje tokio asmens atžvilgiu apskritai negalimas ir neįmanomas ab initio. Tačiau pastebėtina, kad šis teiginys svarbus pabrėžti tuo, jog vis dėlto praktinėje teisėsaugos institucijų veikloje kartais nėra paisoma minėto draudimo, kai kurie Pagrindų sprendimuose numatyti teisiniai imperatyvai vertinami labiau kaip formalūs, todėl ne visuomet uoliai vykdomi

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos pakeitimas terminuoto laisvės atėmimo bausme

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos pasirinktas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuotu laisvės atėmimu modelis ir su tuo susijusios problemos. Siekiant išsiaiškinti šio modelio teigiamus ir neigiamus bruožus, analizuojami 2019 metais padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimai ir papildymai; pristatoma ir tarpukario Lietuvos bei užsienio valstybių patirtis šiuo klausimu. Straipsnyje siūloma atsisakyti Lietuvoje įteisinto vadinamojo dviejų pakopų griežčiausios bausmės švelninimo būdo ir pereiti prie greitesnę nuteistųjų resocializaciją ir jų integraciją į visuomenę sąlygojančio modelio. Taip pat teikiami siūlymai ir dėl galiojančių procedūrinių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme pagrindų tobulinimo

The impact of forensic examinations on the speed of criminal proceedings: problems and possible solutions

The obligation of the State to organize and conduct criminal proceedings effectively and efficiently are inseparable from the requirement to complete the proceedings within a reasonable time. Various studies and case law confirm that too long deadlines for conducting forensic examinations prolong the pre-trial investigation and court proceedings. The length of forensic examination in criminal proceedings is determined by various reasons – lack of human resources, work load, improper organization or legal regulation. In the first part of this article, based on the case law, the authors present an assessment of the speed of criminal proceedings and the obstacles that limit them – lengthy forensic examinations. In the second part of the article, the authors analyze certain provisions of the legal regulation regarding the organization and conduct of forensic examination (examination of objects) in order to submit proposals for their possible acceleration