European arrest warrant: some questions on legal interpretation and application

Abstract

The paper deals with certain aspects of the interpretation and application of the law pertaining to the European Arrest Warrant (EAW), which are related to a person’s right to question the possibility of criminal prosecution as well as to the impossibility of execution of criminal prosecution in respect of a person who was not surrendered to the Republic of Lithuania. It is observed that the procedures of the execution of the EAW in legal practice, as distinct from their delineation in the provisions of the legal acts of the European Union, are being inadmissibly misinterpreted in the national law. It conditions infringements of the right of a person to be brought to criminal account to know what he/she is suspected of. A person’s right to question the possibility and the limits of criminal prosecution is a constitutional guarantee towards the legitimacy of criminal proceedings.Straipsnyje nuosekliai nagrinėjami kai kurie svarbūs Europos arešto orderio teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, susiję, pirma, su asmens teise kvestionuoti baudžiamojo persekiojimo galimumą (ribas), antra,– su negalimumu vykdyti baudžiamąjį persekiojimą asmens, kuris nėra perduotas Lietuvos Respublikai. Straipsnyje atliekama teisės doktrinos ir teisinės praktikos analizė leidžia teigti, kad vis dėlto teisinėje praktikoje Europos arešto orderio vykdymo procedūros, skirtingai nei tai numato Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos ir jų tikslai, nacionalinėje teisėje aiškinamos neleistinai klaidingai. Suprantama, tai lemia nepakankamas Lietuvos vidaus ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų įgyvendinimo, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijos suvokimas. O tai lemia asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn, teisės žinoti, kuo yra įtariamas (kaltinamas), pažeidimus. Asmens teisė kvestionuoti baudžiamojo persekiojimo galimumą bei ribas, kiek tai susiję su tarptautiniu bendradarbiavimu baudžiamajame procese, yra konstituciškai pagrįsta garantija, taip pat pretenzija į kompetentingų teisėsaugos institucijų vykdomos baudžiamosios procesinės veiklos teisinį tinkamumą, pagrįstumą. Deja, tačiau šioji garantija, ypač kai tai susiję su tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamajame procese teisinių instrumentų taikymu, neretai yra daugiau ar mažiau pažeidžiama, netinkamai aiškinami šios garantijos svertai, jos esaties pagrindai ir formos. Galiausiai negalimumas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą asmens, kuris nėra perduotas Lietuvos Respublikai, rodo, jog kol asmuo nėra perduotas Lietuvai (nėra gautas jį perdavusios užsienio valstybės sutikimas), baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje tokio asmens atžvilgiu apskritai negalimas ir neįmanomas ab initio. Tačiau pastebėtina, kad šis teiginys svarbus pabrėžti tuo, jog vis dėlto praktinėje teisėsaugos institucijų veikloje kartais nėra paisoma minėto draudimo, kai kurie Pagrindų sprendimuose numatyti teisiniai imperatyvai vertinami labiau kaip formalūs, todėl ne visuomet uoliai vykdomi