Immanuelio Kanto iššūkis politikos mokslui

The aim of the paper is to prove the incompatibility of Kantian philosophy with empirical political science. The nonexistence of such a science in Kant’s structure of reason is not a coincidence that was determined by historical contingencies, it is a necessary position of his teaching. The domination of morality in Kant’s conception of practical reason does not leave any room for empirical science of politics. Firstly, introduction of methods borrowed from the natural sciences would lead to the demoralization of politics. Secondly, empirical science of politics deforms our understanding of politics. Thirdly, when politics is divorced from morality it loses its ontological foundation. Empirical science of politics that only attempts to investigate facts is incapable of understanding the role of ideas and for this reason does not distinguish between empirical and conceptual factors. Such a science does not recognize the human person as a free subject of morality and sees him as a consequence of external factors. Finally, political science that is divorced from morals deforms understanding of practical reason.Straipsnio tikslas – įrodyti Kanto filosofijos nesuderinamumą su empiriniu politikos mokslu. Šio mokslo nebuvimas Kanto grynojo proto struktūroje yra ne istorinių aplinkybių nulemtas atsitiktinumas, o svarbus jo pažiūrų elementas. Dėl moralės dominavimo praktinio proto koncepcijoje empiriniam politikos mokslui neatsirado vietos. Pirma, gamtos mokslo principų taikymas politikai reikštų neleistiną jos demoralizaciją. Antra, empirinis politikos mokslas iškreiptų politikos supratimą. Trečia, atskirta nuo moralės politika prarastų ontologiją. Ketvirta, faktus pažinti siekiantis empirinis politikos mokslas nesupranta idėjų vaidmens, t. y. neskiria empirinių ir konceptualių veiksnių. Penkta, šis mokslas asmenį paverčia padariniu. Šešta, nuo dorovės atskirtas politikos mokslas iškreipia praktinio proto supratimą

Politinė Stasio Šalkauskio kultūros filosofijos prasmė

The philosophy of culture put forward by Šalkauskis is a version of political philosophy. By using a typology of the relationship between philosophy and democracy we attempt to prove that his philosophy of culture encompasses not one but few different understandings of the relationship between democracy and philosophy. By comparing the ideas of Šalkauskis with the issues of contemporary political philosophy we can see that democracy today is developing by distancing itself from the principles that Šalkauskis presented in his philosophy of culture. The philosophy of culture as developed by Šalkauskis has two distinctive features. First of all, Christianity is interpreted through the matrix of culture and this is why it becomes compatible with democracy. Secondly, philosophy of culture is consciously transformed into ideology and this transformation is what allowed it to become an important factor in political discussions.Šalkauskio kultūros filosofija yra politinės filosofijos variantas. Remiantis filosofijos ir demokratijos santykių aiškinimo tipologija, siekiama įrodyti, kad Šalkauskio kultūros filosofija apima ne vieną, o kelias skirtingas filosofijos ir demokratijos santykio aiškinimo perspektyvas. Šio autoriaus darbai analizuojami klasikinės ir moderniosios politinės filosofijos idėjų tipologijos kontekste. Tai leidžia parodyti Šalkauskio kultūros filosofijos aktualumą dabartinėms diskusijoms apie demokratiją ir naujai pažvelgti į jos politinę prasmę. Didžiausia įtampa yra tarp Šalkauskio kultūros filosofijos ir politinio liberalizmo koncepcijos. Šalkauskio kultūros filosofijos ir nūdienės politinės filosofijos raidos sugretinimas rodo, kad demokratija vystosi atsiribojimo nuo jo kultūros filosofijos kryptimi

Mokslinės politinės filosofijos virtimas spekuliatyvia istorijos filosofija

The paper presents an analysis of the three stages of the development of political philosophy since the 17th century. The rise of modern political theory was marked by attempts to develop a philosophy along the lines of natural sciences. These attempts lead to the development of highly speculative and abstract doctrines; political philosophy ceased being a practical discipline. The paper argues that an important aspect of the traditionalist political thought of the 18th century was an attempt to reestablish the link between theory and practice. In the 19th century, the interest in history was supplemented with new premises about the historical process. Political philosophy, which strived to become scientific, became highly dependent on the premises of various philosophies of history. Straipsnyje analizuojami trys naujųjų amžių politinės filosofijos raidos etapai, padedantys suprasti praktikos ir teorijos santykio permainas. Moderniųjų filosofų bandymai sukurti gamtos mokslų kriterijus atitinkančią politinę filosofiją baigėsi praktinės filosofijos pakeitimu itin spekuliatyviomis ir abstrakčiomis doktrinomis. XVII a. filosofų pastangos suformuoti mokslinę politinę filosofiją virto spekuliatyvių teorijų kūrimu. XVIII a. tradicionalistų politinė mintis rodo rimtą bandymą įveikti praktikos ir teorijos atitrūkimą. Tai pirmiausia sietina su dėmesiu istorijai. XIX amžiuje susidomėjimas istorija buvo papildytas naujomis spekuliatyviomis teorijomis. Moksliškumo siekusi politinė filosofija tapo priklausoma nuo istorijos filosofijų prielaidų

Immanuelis Kantas ir politikos tikrumo klausimas

Researchers of Kant’s political philosophy have not paid enough attention to the problem of certainty in politics which is inseparable from the distinction between phenomenon and noumenon. The primacy of practical reason means that morality has a higher value than knowledge. This is a fundamental presupposition of Kant’s philosophy. However, this emphasis on the importance of morality leads to the problematic question of certainty in politics. The recognition of the primacy of morality seems to lead to a situation where politics loses the certainty that belongs to the sphere of noumenon. Such a situation seems to lead to an impossible situation when the distinction between phenomenon and noumenon reappears in the theory of practical reason. The paper puts forward a thesis that for Kant morality is the only ground that allows speaking about the certainty of politics. However, his understanding of certainty in politics has its drawbacks. Politics is dependent not only on the ontology of morality that was emphasized by Kant, but it is also dependent on the kind of certainty that one finds in the sphere of interpersonal relationships. Kant did not pay enough attention to this aspect which remains outside the sphere of the universal law of morality.Kanto politinės filosofijos tyrinėtojai be dėmesio paliko politikos tikrumo klausimą, kuris neatskiriamas nuo fenomeno ir noumeno perskyros. Praktinio proto pirmenybė reiškia moralės iškėlimą pirmiau pažinimo. Tai svarbi Kanto filosofijos prielaida. Tačiau moralės sureikšminimo kontekste iškyla politikos tikrumo klausimas. Pripažinus moralės pirmenybę, politika tarytum praranda noumenų srities tikrumą. Susidaro įspūdis, jog praktinio proto teorijoje atsiranda nauja fenomeno ir noumeno perskyra, kurios neturėtų būti. Moralės dėsnio atžvilgiu politika atrodo paradoksaliai – kaip noumenų srities fenomenas. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad vieninteliu politikos tikrumo pagrindu Kantas suvokė moralę. Jo nuomone, tik ryšiai su kategoriniu imperatyvu leidžia kalbėti apie politikos tikrumą. Tačiau Kanto politikos tikrumo sampratai būdingas ribotumas. Politika priklauso ne tik nuo jo išryškintos moralės ontologijos, bet ir tarpasmeninių santykių formuojamo tikrumo. Kantas nepastebėjo šio už visuotinio moralės dėsnio likusio aspekto

There and Back: Vindicating the Listener\u27s Interests in Targeted Advertising in the Internet Information Economy

Targeted advertising — the process by which advertisers direct their message at a specific demographic — is neither a recent1 nor an irrational phenomenon.2 One industry executive has proclaimed it the “rare win for everyone” because it serves producers, advertisers, and consumers alike. It should be no surprise that the Information sector of the online economy — particularly new and social media platforms with robust access to consumer data — has structured revenue streams to benefit from targeted advertising. These platforms generate “substantially all of [their] revenue from advertising,” which in turn rely on active user engagement. The Internet Information Economy is premised on the free flowing exchange of data and limited barriers to its collection and transmission. New and social media, including Google, Facebook, and LinkedIn, sustain themselves on a quid pro quo exchange of monetizable user data for a wide array of nominally gratuitous services. This free flow of data has revolutionized how marketers reach their desired audiences. Advertisers are willing to pay a premium for targeted advertisements with the expectation that the investment yields dividends. Currently, the technological prowess of new and social media platforms outpaces the existing regulatory landscape. However, these businesses contend with risks relating to the nature of targeted advertising, including the propensity to mislead consumers, and concomitant concerns about user privacy. Acknowledging the ubiquity of targeted advertising and Internet Information Economy participants’ market share and political will, this Note proposes several policies for regulating such data collection and transmission practices. Calls for regulations on targeted advertisements — particularly those linked to new and social media — are likely to be met with claims of a First Amendment violation, and invocations of the Commercial Speech Doctrine. While the core of the Commercial Speech Doctrine captures speech proposing a commercial transaction, it also encompasses “expression related solely to the economic interests of the speaker and its audience.” Targeted advertising hosted on Internet Information Economy platforms poses a unique challenge to this paradigm. Its reliance on consumer data directly implicates the consumer more so than with “traditional” commercial speech

Politikos mokslo romantizmas

The aim of the article is to demonstrate the relationship between modern political science and Romanticism. This is done by using Carl Schmitt’s conception of political romanticism and proposing some corrections to it. Schmitt failed to notice important similarities between the scientific concept of causa and the romantic concept of occasio. Modern political science is based on the same assumptions as the modern art of the romantic tradition. The researches of political science are conditioned by an unpolitical relationship with reality.Straipsnio tikslas – įrodyti moderniojo politikos mokslo ir romantizmo ryšį. Tai daroma remiantis Carlo Schmitto politinio romantizmo samprata. Siūloma praplėsti šio autoriaus požiūrį. Schmittas nepastebėjo causa sąvoka grindžiamo mokslinio ir occasio sąvoka grindžiamo romantiškojo mąstymo panašumo. Politikos mokslininkų požiūris į tikrovę grindžiamas ta pačia nuostata, kaip ir romantizmo tradicijai artimas ir su ja susietas modernusis menas. Politikos mokslininkų tyrinėjimus pirmiausia valdo nepolitinis požiūris į tikrovę ir kūrybos originalumo siekis

Moralumo iššūkis Carlo Schmitto politiškumo sampratai

Schmitt makes a distinction between politics and the political; however, he does not speak about the distinction between morality and the moral. By introducing the concept of the moral, we aim to show the weak points of his critique of liberalism. The aim of the article is to look at Schmitt’s concept of the political from the perspective of the moral. This helps to reveal previously unseen aspects of his theory. First, the ontology of the moral stands in direct competition with the ontology of the political. Secondly, the political is not a separate ontology because it depends on the primacy of anthropological presuppositions. Thirdly, Schmitt’s concept of the political is paradoxically like the liberal stance of morality, which is the object of his critique.Schmittas skiria politiką ir politiškumą, tačiau nenaudoja moralės ir moralumo perskyros. Moralumas atskleidžia jo politiškumo sąvokos netinkamumą liberalizmo kritikai. Straipsnio tikslas – Schmitto politiškumo sąvoką analizuoti iš moralumo perspektyvos. Tai leidžia pamatyti tris kitaip nematomus jo teorijos aspektus. Pirma, moralumas yra su politiškumu konkuruojanti ontologija. Antra, politiškumas nėra savarankiška ontologija, nes priklauso nuo antropologinių prielaidų. Trečia, politiškumo samprata paradoksaliai atitinka Schmitto kritikuojamo liberalizmo požiūrį į moralę

Kas yra politika?

The division of political scientists into philosophers and sociologists is an important factor behind their inability to understand politics. Sociologists are incapable of grasping the whole, philosophers are bad at understanding particularities. The aim of the paper is to show the inadequacy of both of these forms of knowledge. Immanuel Kant’s conception of aesthetic judgement allows us to gain a better understanding of politics. Hannah Arendt attempted to explain Kant’s Critique of Judgment as an important treatise for political philosophy. The power of judgement opens up a broad horizon for our imagination. Ideas can be associated with various different appearances and this is why reliable theoretical definition of politics is impossible. It is impossible to ascribe an adequate object of experience to the idea of politics and for this very reason various substitutes are used. The formation of these substitutes corresponds to the requirements of the power of judgement that connects universality to particularity. The analysis of the aesthetic judgement reveals why attempts to define politics face unsolvable difficulties. Philosophers and sociologists attempt to gain a theoretical understanding of an object which belongs to the realm of aesthetic judgement. The article does not provide an answer to the problem of definition of politics, it shows why such a definition is impossible.Į klausimą „Kas yra politika?“ negali atsakyti nei politinė filosofija, nei sociologija. Pirmoji siekia pažinti visumą, tačiau politika sudaryta iš atskirų empirinių reiškinių. Antroji pažįsta priežastinius ryšius tarp atskirų reiškinių, tačiau neturi politinių idėjų teikiamo visumos supratimo. Norint peržengti filosofijos ir sociologijos ribotumus, reikia išsiaiškinti politinio sprendinio prigimtį. Politika priklauso ne nuo pažintinių sugebėjimų, o nuo to, ką Kantas vadina sprendimo galia. Pastaroji sujungia juslinio referento neturinčias idėjas ir vaizdinius. Politinės idėjos supratimą formuoja be ryšio su jusliniais stebiniais, todėl jų nebuvimą turi kompensuoti iš kitų sričių paimti vaizdiniai. Tai, kas būdinga politinėms idėjoms, tinka ir politikai kaip idėjai apibūdinti. Ji neturi juslinių objektų ir formuojama pasiskolintais vaizdiniais. Politinis sprendinys savo struktūra panašus į estetinį, o ne pažinimo sprendinį

Alexandre’as Kojève’as ir Carlas Schmittas: politiškumas, teologija ir istorijos pabaiga

The aim of the article is to demonstrate that Carl Schmitt’s and Alexandre Kojève’s ideas about the political and the end of history have to be seen in the light of their theological presuppositions. The article defends the position that Schmitt’s The Concept of the Political is based on attempts to look at the problems of political anthropology from theological perspective, in which the dogma of original sin plays a central role. Kojève’s anthropotheistic system presents an inversion of this perspective, his ideas about the end of politics and history are inseparable from attempts to reduce theology to anthropology. His atheistic system of immanence provides a confirmation of Schmitt’s idea that the disappearance of the political is incompatible with the dogma of original sin. Kojève’s notion of the end of history and his concept of universal homogeneous state are formed by attempts to look at the concept of the political ex negativo. For Schmitt Christian theology provides a guarantee that the world will not be depoliticized, that enmity between humans will not be overome. French philosopher’s political theory is based on the idea that the end of history and the disappearance of the political would mark the actualisation of secularized Christian teaching. Kojève’s revised ideas about the destiny of humanity at the end of history, his position that humanity will return to animality, have to be understood in the context of his discussions with Schmitt.Straipsnio tikslas – pademonstruoti, kad Carlo Schmitto ir Alexandre’o Kojè­ve’o samprotavimai apie politiškumą ir istorijos pabaigą turi būti suprasti juos formuojančių teologinių prielaidų kontekste. Straipsnyje ginama pozicija, kad Schmitto Politiškumo sąvoką grindžia pastangos politinę antropologiją apmąstyti iš teologinės perspektyvos, kurioje svarbiausia vieta tenka prigimtinės nuodėmės dogmai. Kojève’o antropoteistinė sistema žymi tokios perspektyvos inversiją, jo samprotavimai apie politikos ir istorijos pabaigą yra neatskiriami nuo teologijos redukavimo į antropologiją. Prancūzų filosofo ateistinė ir imanentinė sistema netiesiogiai patvirtina Schmitto poziciją, kad politiškumo nunykimas negali būti suderintas su prigimtinės nuodėmės dogma. Kojève’o mokymas apie istorijos pabaigą ir universalią homogenišką valstybę žymi pastangas Schmitto politiškumo koncepciją apmąstyti ex negativo. Juristui krikščioniška teologija garantuoja, kad pasaulis negali būti depolitizuotas, priešiškumai tarp žmonių negali būti įveikti. Prancūzų filosofo politinę teoriją grindžia nuostata, kad istorijos pabaiga ir politiškumo įveikimas žymėtų sekuliarizuoto krikščioniško mokymo realizavimą. Kojève’o patikslinta istorijos pabaigos versija, kurioje skelbiamas žmogaus sugrįžimas į gyvuliškumą, turi būti suprasta jo diskusijos su Schmittu kontekste