Karo kalba (-os): diskursyvinis tarpvalstybinių konfliktų lingvistinės konstrukcijos pagrindas

War’ is a perennial issue of world politics. Building upon the insight that war is a socially constructed phenomenon (Bartelson, Butler, Wilhelmsen), one to be “explored… not explained or counted by IR theory” (Barkawi), this paper suggests an original theoretical framework for deciphering the role that language plays in making modern international conflict. The article reflects on the persistence of war in world politics, despite the extensive normative, legal, moral, and even aesthetic rejections of this form of interstate interaction that have developed over many centuries. Taking these injunctions seriously, the project explores how the ‘language of war’ (the elective framing of international issues, relationships, and even forms of actors, within militarised metaphors and symbolic invocations) enacts particular processes which participate in the making of armed (international) conflict. Specifically, the framework suggests that the language of war not only reflects but actively shapes the predispositions and decisions leading to conflict. By framing international disputes in this way, language establishes a symbolic landscape that makes recourse to violence appear permissible, advantageous, and then necessary. It argues that the metaphor of war operates through, and indeed pervades, the ‘ordinary security language’ (Leader Maynard 2022) which attends the modern international state system. By explicitly deploying such framings, which are easily brought to the surface, the language of war – inadvertently, at first – enacts a cycle of radicalisation between domestic constituencies, international diplomacy, and (political) elites. In this way, the paper begins to ask how we can talk ourselves into war.„Karas“ yra nuolatinė pasaulio politikos problema. Naudojantis įžvalga, kad karas yra socialiai konstruojamas reiškinys (Bartelson, Butler, Wilhelmsen), kurį, anot Barkawi, reikia „tirti…, o ne aiškinti ar suskaičiuoti remiantis tarptautinių santykių teorijomis“, šiame straipsnyje siūloma originali teorinė prieiga, skirta išryškinti kalbos vaidmenį formuojant šiuolaikinius tarptautinius konfliktus. Straipsnis reflektuoja karo tęstinumo pasaulio politikoje faktą, nors per daugelį amžių yra susiformavusių išsamių normatyvinių, teisinių, moralinių ir net estetinių šios tarpvalstybinės sąveikos formos atmetimų. Rimtai vertindamas šias nuostatas, tyrimas nagrinėja, kaip „karo kalba“ (pasirinktinis tarptautinių problemų, santykių ir net veikėjų formų įrėminimas militarizuotomis metaforomis ir simbolinėmis invokacijomis) įgyvendina tam tikrus procesus, dalyvaujančius kuriant ginkluotą (tarptautinį) konfliktą. Konkrečiai – siūloma teorinė sistema teigia, kad karo kalba ne tik atspindi, bet ir aktyviai formuoja nuostatas bei sprendimus, vedančius į konfliktą. Šitaip įrėmindama tarptautinius ginčus, kalba sukuria simbolinę erdvę, kurioje smurto naudojimas ima atrodyti leistinas, naudingas ir, galiausiai, būtinas. Straipsnyje teigiama, kad karo metafora veikia per vadinamąją „įprasto saugumo kalbą“ (Leader Maynard 2022) ir iš tiesų ją persmelkia, tapdama neatskiriamu šiuolaikinės tarptautinės valstybių sistemos elementu. Sąmoningai pasitelkdama tokias lengvai aktualizuojamas įrėminimo formas karo kalba skatina vidaus auditorijų, tarptautinės diplomatijos ir (politinių) elitų radikalizacijos ciklą. Taip straipsnis pradeda kelti klausimą, kaip mes patys įsikalbame karą

Grėsmių pusiausvyros teorijos ribotumai: Kinijos Liaudies Respublikos ir Venesuelos santykių atvejis

Since 2019, many Latin American states, the USA, and the European Union countries have not recognized Nicolás Maduro as a legitimate head of state. This made Venezuela relatively isolated on the world stage, especially in regional affairs. This aspect forced N. Maduro and his government to seek closer relations with the powerful actors that recognized the legitimacy of his rule, such as the PRC. The main objective of this article is to assess the relationship between Venezuela and the PRC in the political, economic, and security spheres. In this article, Stephen Walt’s balance of threat theory was used in order to test how this theory works while analyzing bilateral ties in different cooperation fields. Finally, in this paper, I also raise the theoretical problem that it is difficult for a weaker player to create a balance of power when its partner is geographically distant from it, especially when a weaker ally has less leverage to influence the actions of a more powerful partner.Nuo 2019 m. daugelis Lotynų Amerikos regiono valstybių, JAV ir Europos Sąjungos šalių nepripažįsta Nikolo Maduro teisėtu valstybės vadovu, dėl šios priežasties Venesuela tapo ganėtinai izoliuota tarptautinėje arenoje. Taip pat šis aspektas privertė N. Maduro ir jo vyriausybę siekti glaudesnių santykių su galingomis šalimis, kurios pripažino jį kaip teisėtą valstybės vadovą. Ko gero, Kinijos Liaudies Respublika (KLR) yra galingiausia pasaulio valstybė, kuri palaiko glaudesnius santykius su N. Maduro, todėl pagrindinis šio straipsnio tikslas – įvertinti KLR ir Venesuelos santykius politinėje, ekonominėje ir saugumo srityse. Šiame straipsnyje bus naudojama Stepheno Walto grėsmių pusiausvyros teorija tam, kad patikrintume, kaip ši teorija veikia analizuojant dvišalius santykius skirtingose bendradarbiavimo srityse. Taip pat šitame darbe yra iškeliama teorinė problema, kad silpnesnei šaliai yra sunku sukurti galios pusiausvyrą, kai jos galingiausias sąjungininkas yra geografiškai nuo jos nutolęs, ypač tokiais atvejais, kai silpnesnis partneris turi mažiau svertų daryti įtaką galingesnės valstybės preferencijoms užsienio politikoje

Finansų technologijų politinė ekonomija: literatūros apžvalga ir pasiūlymai dėl tyrimo darbotvarkės

This article aims to address the political economy of Fintech (Financial Technology). The key assumption guiding the paper is that the regulation, supervision, and ultimately the degree and shape of development of the Fintech sector are affected by and, at a fundamental level, even determined by political factors. While politics can influence Fintech via both demand and supply channels, this article primarily focuses on the supply side. The article reviews the emerging academic literature aiming to analyze the politics and political economy of Fintech, showing that there is still a significant gap. Drawing inspiration from the earlier literature on the political economy of traditional finance, but also taking into account certain specificities of Fintech, the article suggests how the research agenda for the political economy of Fintech should proceed, addressing the potential influence of economic interests, institutions, and ideas.Straipsnis apžvelgia politinės ekonomijos įžvalgas apie finansų technologijas (fintech) ir formuluoja tyrimų darbotvarkę, remdamasis „interesų, institucijų ir idėjų“ triada. Atskleidžiama, kad politiniai fintech reguliavimo ir plėtros veiksniai iki šiol tirti fragmentiškai; siūlomas preliminarus hipotezių rinkinys apie finansinių skandalų poveikį reguliaciniam griežtumui, priežiūros institucijų architektūros (integruoto vs. fragmentuoto modelio) reikšmę, dviprasmišką centrinių bankų nepriklausomybės ir partinės ideologijos įtaką bei įsitvirtinusių suinteresuotų šalių elgsenos įvairovę – nuo pasipriešinimo iki bendradarbiavimo su startuoliais. Taip pat pabrėžiama galima tarptautinės difuzijos (mokymosi, emuliacijos, konkurencijos ir prievartos) svarba. Straipsnyje siūloma plėsti empirinės analizės lauką, tam atlikti didelių imčių ir kokybinius tyrimus, atsižvelgiant į priežastinį heterogeniškumą tarp šalių ir skirtingų fintech segmentų (pvz., kripto-, mokėjimai, skolinimas). Straipsnyje raginama remtis tradicinėmis politinės ekonomijos teorijomis, tačiau kartu pritaikyti jas pagal fintech lauko specifiką, derinant politinės inovacijų ekonomijos ir technologijų reguliavimo įžvalgas, taip pat atsižvelgiant į didelį naujųjų finansinių technologijų neapibrėžtumą bei spartų kitimą

Europos Sąjungos ir Vidurinės Azijos valstybių bendradarbiavimas taikant daugiakryptę apsidraudimo strategiją

The Central Asian region has been recently receiving increasing attention, especially due to the war launched by Russia in Ukraine, the growing influence of China both in the region and in the world, and the EU’s desire to find new trade routes with Asia, which would bypass Russia. In this case, the Central Asian states, when developing their foreign policy, claim that they use a multivector foreign policy strategy, but the understanding and explanation of the latter outside the region is somewhat limited. Therefore, this article attempts to show that the multivectorism declared by these countries essentially corresponds to the omnidirectional hedging foreign policy strategy, and the relations between the Central Asian states and the European Union can be one of the examples of the implementation of this strategy, since they are developed based on the key dimensions of the omnidirectional hedging strategy – diplomatic, economic, and security.Vidurinės Azijos regionas pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio, ypač dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje, didėjančios Kinijos įtakos tiek regione, tiek pasaulyje ir Europos Sąjungos siekio rasti naujų prekybos kelių su Azija, apeinant Rusiją. Šiuo atveju Vidurinės Azijos valstybės, vystydamos savo užsienio politiką, teigia, kad jos vadovaujasi multivektorine užsienio politikos strategija, tačiau šios strategijos supratimas ir paaiškinimas už regiono ribų yra ganėtinai ribotas. Todėl šiame straipsnyje mėginama parodyti, kad šių šalių deklaruojamas multivektorizmas iš principo atitinka daugiakryptę apsidraudimo užsienio politikos strategiją, o Vidurinės Azijos valstybių ir Europos Sąjungos santykiai gali būti kaip vienas šios strategijos įgyvendinimo pavyzdžių, nes jie vystomi, remiantis pagrindinėmis daugiakryptės apsidraudimo strategijos dimensijomis – diplomatija, ekonomika ir saugumu

Ar 2018 m. Vakarų Balkanų plėtros strategijai buvo lemta žlugti? Kritinis strategijos vertinimas

This study critically assesses the 2018 Western Balkans Enlargement Strategy, arguing that its failure to accelerate democratic reforms in Serbia and Montenegro was structural. Using a comparative case analysis grounded in the External Incentives Model (EIM), Complex Interdependence theory, and stabilitocracy frameworks, we analyze why EU conditionality proved insufficient against entrenched local elites. The analysis supports three key propositions that explain this stagnation: 1) Reform outcomes negatively correlated with the presence of rival external actors (Russia/China) in key sectors; 2) The strategy’s exclusive engagement with incumbent politicians reinforced the logic of the stabilitocracy model and enabled democratic backsliding; and 3) The failure to link the EU’s high structural leverage to credible enforcement mechanisms left insufficient pressure for costly rule-of-law reforms. The paper concludes that the strategy was fundamentally flawed. It requires urgent recalibration: inclusive, better-resourced, and attuned to geopolitical realities.Šis tyrimas imasi kritiškai vertinti 2018 m. Vakarų Balkanų plėtros strategiją ir teigia, kad jos nesėkmė spartinant demokratines reformas Serbijoje ir Juodkalnijoje buvo struktūrinė. Remiantis kokybine lyginamąja atvejo analize, pagrįsta išorinių paskatų modeliu (EIM), tarpusavio priklausomybės ir stabilokratijos teorijomis, nagrinėjama, kodėl šiai strategijai nepavyko inicijuoti demokratizacijos ir gerosios valdysenos reformų. Analizė patvirtina tris pagrindinius priežastinius teiginius: 1) reformų rezultatai neigiamai koreliavo su konkuruojančių išorės veikėjų (Rusijos / Kinijos) įtaka atitinkamuose sektoriuose; 2) ES komunikacija išskirtinai su valdančiuoju elitu ir pilietinės visuomenės neįtraukimas patvirtino stabilokratijos modelio logiką ir prisidėjo prie demokratijos nuosmukio; 3) strategijos nesugebėjimas tinkamai instrumentalizuoti stiprių struktūrinių svertų lėmė nepakankamą spaudimą įveikti politikų pasipriešinimą reformoms. Atlikto tyrimo išvada suponuoja, kad taikoma strategija yra iš esmės ydinga ir būtina peržiūrėti ES požiūrį į plėtros procesą, kuris turi būti labiau įtraukus pilietinės visuomenės atžvilgiu, geriau finansuojamas ir suformuotas atsižvelgiant į geopolitines realijas

Politinio lyderio įvaizdžio formavimo psichologiniai aspektai

Pranešime nagrinėjama politinio lyderio įvaizdžio formavimo psichologija. Aptariamos visuomenės reakcijos i politinius įvykius ir sprendimus. Analizuojamos politinių lyderių asmenybės bei elgsenos analizės galimybės. Aprašomos įvairios politinių veikėjų savęs pristatymo taktikos

Valdant energijos išteklių kainų krizę: nuo operacinio atsako prie politikos kaitos

The paper examines government responses to the recent energy price crisis in the context of the polycrisis in Lithuania. It adopts a framework which links these responses to the response paradigm followed by the government comprised of two layers: the crisis management paradigm, and the policy paradigm specific to a policy field. The paper explores how these two layers evolved in the energy sector given the polycrisis and historical contexts, and how they interacted in shaping the operational and strategic policy responses to the energy crisis. The paper shows that, to manage the crisis, the government adopted a paradigm based on activist state intervention and principles of fast and simple horizontal relief measures for households and businesses, which is an approach that proved effective during the earlier coronavirus pandemic. In addition, the crisis management paradigm had a clear strategic component in the form of price and investment incentives for the more aggressive expansion of domestic renewable energy sources-based energy generation capacities. While favourable conditions for this strategic component came from EU-wide attempts to cope with the climate crisis, the paper also links it to an energy crisis-provoked shift in the energy policy paradigm among Lithuanian political leaders, which altered the way energy security is perceived. If, prior to the crisis, energy security was mainly perceived as a redirection of energy flows from Russia to the EU, during and after the crisis it started to be increasingly viewed as full energy independence, achieved through the technological transformation of the whole energy system.Straipsnyje analizuojamas Lietuvos vyriausybės atsakas į pastarųjų metų energijos išteklių kainų krizę daugialypės krizės kontekste. Jame pasitelkiamas koncepcinis modelis susieja šį atsaką su vyriausybės pasirinkta atsako paradigma, sudaryta iš dviejų lygmenų: krizės valdymo paradigmos ir konkrečiai politikos sričiai būdingos politikos paradigmos. Straipsnyje analizuojama, kaip šie du lygmenys formavosi energetikos sektoriuje, atsižvelgiant į daugialypės krizės ir istorinį kontekstus, taip pat kaip jų sąveika formavo operacinį ir strateginį politikos atsaką į energetikos išteklių kainų krizę. Tyrimas atskleidžia, kad vyriausybė, siekdama suvaldyti krizę, vadovavosi aktyvistine valstybės intervencijos paradigma, pagrįsta greito veikimo ir lengvai įgyvendinamomis horizontaliomis paramos namų ūkiams ir verslui priemonėmis, pasiteisinusiomis ankstesnės COVID-19 pandemijos metu. Tačiau krizės valdymo paradigma turėjo ir aiškų strateginį komponentą, pasireiškusį kaip paskatos investicijoms į spartesnę energijos gamybos iš vietinių atsinaujinančių energijos išteklių plėtra. Nors šiam komponentui palankias sąlygas sudarė visos Europos Sąjungos pastangos spręsti klimato kaitos krizę, straipsnyje jis taip pat siejamas su energijos išteklių kainų krizės išprovokuotu Lietuvos energetikos politikos paradigmos pokyčiu, pakeitusiu energetinio saugumo suvokimą: iki krizės energetinis saugumas daugiausia buvo traktuojamas kaip energijos srautų iš Rusijos pakeitimas srautais iš Europos Sąjungos, o krizės metu ir po jos jis vis dažniau imtas suprasti kaip visiška energetinė nepriklausomybė, pasiekiama visos energetikos sistemos technologinės transformacijos būdu

Keičiant legalios migracijos naratyvus: nuo sugrėsminimo iki talentų mainų tarp Lietuvos ir Nigerijos

This article seeks to answer how civil society actors co-opt and navigate external migration governance agendas and vocabularies. Reassessing the so-called liberal migration governance paradox, it presents a case study of the “Digital Explorers” pilot initiative, aimed at fostering legal migration between the European Union and West Africa. By using publicly available and internal project documentation, the article investigates how the project consortium, led by civil society actors, deployed evolving strategies to advocate for migration openness between Lithuania and Nigeria. The study concludes by presenting a taxonomy of rhetorical frames and reflects on its implications for future research on legal migration frameworks between West Africa and EU-13 countries.Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kaip pilietinės visuomenės organizacijos įsitraukia į migracijos politikos darbotvarkes bei diskursus ir juos keičia. Iš naujo įvertindamas liberalios migracijos politikos paradoksą, straipsnis pristato „Digital Explorers“ bandomojo projekto atvejo analizę. Remiantis viešai prieinamais ir vidiniais projekto dokumentais, straipsnyje analizuojama, kaip pilietinės visuomenės veikėjų įgyvendintas projektas taikė kintančias strategijas, siekdamas propaguoti migracijos atvirumą tarp Lietuvos ir Nigerijos. Straipsnis baigiamas retorinių rėmų taksonomijos pristatymu ir svarstymais apie jos reikšmę būsimiems tyrimams, susijusiems su teisėta migracija tarp Vakarų Afrikos ir ES-13 šalių

Kalba ir etniškumas Vidurio ir Rytų Europoje: kai kurie teoriniai aspektai

This article presents a favourable theoretical analysis of the political problem of high profile which acutely touches Central and Eastern Europe – the ethnic problem. The outstanding role in delimiting ethnic dependence and conditioning ethnic cleavage turns to be devoted to language. The author gives a very persuasive introduction to this problem as well as promotes an exclusive comparison where the Western (arguably – civilly developed cultures) and Central-Eastern European nations, as well as history-influenced modifications to the character of the issue, are paralleled. We are not presented with a narrow and simplistic narration but are rather compelled to thoroughly perceive the multilateral complexity of this problem. Hence the author tries to trace the solutions that entail inter-ethnic tensions, although he primarily identifies the \u27true\u27 causes for such tensions. Schopflin finds it necessary to define what exactly ethnicity is and the reasons why language is enacted to such a salient role in ethnic self-consciousness. He excludes the restrictive assumption that ethnicity has been made political by "artificial" means only, providing evidence of why this approach proves to be not exhaustive. A sharper insight into this problem is introduced. The essential point is that ethnicity operates simultaneously on several planes, only one of which belongs to the political one. The author argues that while in pre-modern societies there was no occurrence of the political system to impinge too directly on cultures, with the coming of modernity, it began to do so. The article foregoes with the clarification that ethnicity is about cultural reproduction, where culture is defined as a system of moral regulation in its deepest sense. Cultural variations which locate distinctions and peculiarities in the questions of political power come to constitute the raw material for ethnic cleavage, because each community is axiomatically convinced of the rightness of its morality and its superiority to all others. The author continues in the depiction of the characteristics which specify the Western cultures and the Eastern nationalisms in which the former proves to be the type of democratic nationalism, the one to nurture loyalties, whenever the latter managed to rear up an all-directing monopolical political elite (the author names them \u27secular intellectuals\u27) who challenged every aspect of the established status quo and saw this as their raison d\u27être. Their vocation was not confined to some relatively confined arena (as in the West) but devoted themselves to nation-wide aspects, as the language might prove. In the face of the deprivation of the Western civic homogenisation, language in Central and Eastern Europe attained a much more effective basis for power than contiguity. Language in the latter became an instrument of popular mobilisation. Intellectuals used and controlled language; it became both instrument and aim; intellectuals consequently acquired paths to moral legislation. The author notices that any efforts to construct political nations on some other principles, namely geographical, in Central and Eastern Europe failed because of the lack of dynamism that derives from an authentically felt sense of community. Whenever the civic dimension of the nationhood devolves its primacy in the West, language demonstrates its primacy in the East. Expressive words of a Hungarian writer Gyula Illyes are put forward: if, he states, there is a language, then its speakers constitute a community; if a community has its own language, it has the right to constitute its own state and become a subject of history. The author concludes that language has played both a symbolic and a functional role in the centralisation of Central and Eastern Europe. It is claimed that though there can be no contingency in the nature of language, no language, with the exception of Polish, has had a continuous high cultural tradition. It is, however, posed that high cultural languages are vital both instrumentally and as legitimation. Nevertheless, motion to modernity distracts Central and Eastern European countries from the wide tolerance to multilingualism, which is understood as weakness that potentially threatens the future of the community. Hence, intolerance and oppression prevailing in the countries is the proof that the modern state has proved to be unable to assimilate ethnic minorities, once they have become conscious of their identity. Only the situation of one having its own language is taken as acceptable. Numerous examples are given to support these arguments. It is concluded that despite the feeling of something being missed, the provided factors constitute an explanatory framework for why it is so extraordinarily difficult to establish linguistic co-existence at the high cultural level in Central and Eastern Europe and why seemingly simple problems acquire an apparently applicable and deep-rooted insolubility.Etniniai konfliktai, teigia straipsnio autorius, atsiranda, bendruomenėms siekiant patvirtinti savo „moraliną vertę" savo bei kitų akyse. Kiekviena bendruomenė turi daug simbolių, nurodančių jos skirtumus nuo kitų bendruomenių, ir vienas svarbiausiųjų yra kalba. Straipsnio autoriaus tvirtinimu, Vidurio ir Rytų Europoje kalbos kaip etninio simbolio vaidmuo buvo ypač ryškus. George\u27as Schiipflinas teigia, kad Vidurio ir Rytų Europoje, kitaip negu Vakaruose, kalba, o ne teritorija buvo veiksmingiausias politikos šaltinis. Kartu kalba tapo ne tik instrumentu, bet ir tikslu - moralinės teisės egzistuoti simboliu