List of selected publications by Axel Holvoet

 &nbsp

Ženklas šiuolaikinės lingvistikos problemų lauke

The article overviews the vicissitudes of the Saussurean notion of the two-sided linguistic sign in 20th-century linguistics. After having held centre stage for several decades in the Praguian and Copenhagian traditions of structuralism, this notion was sidelined if not rejected in the modular architecture of mainstream Generative Grammar, but has since been vindicated in the most influential linguistic schools to emerge in the wake of, and in reaction to, the Chomskyan revolution, viz. Cognitive Grammar and Construction Grammar. While the Saussurean theory of the linguistic sign may be claimed to be of foundational importance for the properly linguistic study of language, it was left for de Saussure’s successors to explore the implications and antinomies of the two-sided sign model. The article discusses a number of problems for the theory of the sign, such as the division between linguistically encoded and contextual meaning, the challenge of polysemy, the fluidity of the conventionalized linguistic sign in the continuous flow of diachronic processes, the Hjelmslevian dichotomy of semantic form and semantic substance, the place of syntax in a theory of the sign, etc.Saussure’o dvipusio kalbinio ženklo idėja turėjo fundamentinę reikšmę tiek semiotikos, tiek moderniosios lingvistikos raidai. Šioje apžvalgoje dėmesys sutelkiamas į ženklo interpretacijos evoliuciją XX a. lingvistikoje. Saussure’o ženklo teorijos implikacijos buvo įvairiapusiškai apmąstytos Prahos ir Kopenhagos struktūralistų darbuose, bet ją visiškai užgožė moduliarinė kalbos struktūros samprata Noamo Chomsky’o generatyvinėje gramatikoje. Po standartinės generatyvinės gramatikos dominavimo laikotarpio įsteigtose lingvistinėse mokyklose – kognityvinėje kalbotyroje ir konstrukcinėje gramatikoje – Saussure’o ženklo samprata buvo reabilituota ir aiškiau suvokiama definicinė šios sampratos reikšmė grynai lingvistiniams kalbos tyrimams, savo prielaidomis ir tikslais besiskiriantiems nuo kalbos filosofijos bei formaliosios semantikos. Straipsnyje apžvelgiamos naujesnėje lingvistikoje dėmesio sulaukusios ženklo teorijos problemos, tokios kaip kalboje užkoduotų ir kontekstinių reikšmės elementų skyrimas, polisemijos iššūkis, sutartinio ženklo tvermė diachroninių procesų tėkmėje, formalių ir substancinių (eminių ir etinių) reikšmių apibrėžimų santykis, ir pan

Ad hoc Taxonomies: A Baltic Parallel to the Scandinavian Absolute Positives

The article deals with the extension of definite markers into the domain of indefinite NPs in Scandinavian and Baltic. Definite articles evolving further down the grammaticalization path typically become markers of specificity (Greenberg 1978, Himmelmann 1998), but the development of definite markers in Baltic and Scandinavian languages (formally divergent as Baltic uses definite adjectives as the principal grammatical means of marking definiteness whereas Scandinavian employs definite articles for this purpose) has taken a different direction. After a brief discussion of the different types of extension of definite markers beyond their core domain in Baltic and Scandinavian, we focus on a specific construction in Scandinavian, the so-called ‘absolute positives’. We suggest that this construction is parallelled by certain Latvian constructions with definite adjectives, the effect being, in both cases, that of evoking ad hoc taxonomies. Finally, we present some considerations on the possible origin of the constructions discussed

The middle voice in Polish : an attempt at rehabilitation

Segment się jest formalnym wykładnikiem w heterogenicznej grupie konstrukcji rozciągającej się od zwrotnych sensu stricto (widzi się = widzi siebie) do bezosobowych (mówi się). Dostrzeżenie tej składniowej i semantycznej różnorodności doprowadziło do usunięcia obecnej niegdyś w gramatykach języka polskiego "strony zwrotnej" z nowszych opisów polszczyzny. W niniejszym artykule omawiamy konstrukcje tradycyjnie określane jako medialne (ciasto się łatwo kroi itp.). Przedstawiamy mapę semantyczną reprezentowanych w polszczyźnie konstrukcji medialnych, następnie analizujemy ich strukturę argumentową. Pokazujemy, że większość konstrukcji medialnych (poza antykauzatywnymi) nie zmienia struktury argumentowej leksemu i że powstają one w wyniku tak zwanych operacji morfosyntaktycznych (w odróżnieniu od morfoleksykalnych). Można je więc usytuować w ramach kategorii strony, obok passivum. Jednocześnie dowodzimy, że konstrukcje medialne nie są odmianą passivum: zarówno konstrukcje bierne, jak i medialne reprezentują "deagentywizację" (agent-backgrounding), w obu wypadkach chodzi jednak o różne rodzaje deagentywizacji.Polish verb forms occurring with (what was originally) the pronominal clitic się constitute a notoriously heterogeneous group of constructions ranging from reflexive proper (widzi się 'sees herself/himself') to impersonal (mówi się 'they say'). This article deals with middle-voice reflexives, which cover the semantic domain extending between reflexives proper and passives. The Polish types of middle-voice reflexives are first situated on a semantic map reflecting a cross-linguistic analysis based mainly on Slavonic, Baltic and Germanic data. Then an analysis of the different types is given in terms of argument structure. We argue that most of the Polish middle-voice reflexives do not differ from the non-reflexive forms in argument structure but only in the assignment of grammatical relations. They are also characterized by construction-specific semantic modifications (more marked than in the case of the passive). As they are arguably not in the lexicon, a good case can be made for their treatment in terms of grammatical voice. At the same time these constructions are distinct from the passive: both middle-voice and passive constructions are agent-back-grounding devices, but they represent different types of backgrounding

O leksykalnych wykładnikach użycia interpretatywnego

 The article deals with the marking of interpretive use (a notion introduced by Sperber & Wilson 1986 within the framework of their Relevance Theory) in grammar and the lexicon. The emphasis is on discourse particles marking interpretive use. Unlike what has often been assumed, the marking of interpretive use is distinct from evidentiality, although the lexical markers of interpretive use, evidentiality and epistemic modality are relatively weakly differentiated and cases of polyfunctionality are frequent. Interpretive use markers and their relationship to evidential and epistemic markers is here illustrated by examples mainly from Slavonic and Baltic languages.The article deals with the marking of interpretive use (a notion introduced by Sperber & Wilson 1986 within the framework of their Relevance Theory) in grammar and the lexicon. The emphasis is on discourse particles marking interpretive use. Unlike what has often been assumed, the marking of interpretive use is distinct from evidentiality, although the lexical markers of interpretive use, evidentiality and epistemic modality are relatively weakly differentiated and cases of polyfunctionality are frequent. Interpretive use markers and their relationship to evidential and epistemic markers is here illustrated by examples mainly from Slavonic and Baltic languages

Some Implications for Ērika: Implicatives in Danish, Finnish and Lithuanian

The article deals with implicative verbs, i.e., verbs that, both in their affirmative and negative forms, carry implications as to the factual status of their propositional complements, e.g. manage, forget, bother etc. Karttunen (1971), who introduced the notion, already pointed out that a verb that is implicative in one language need not necessarily have implicative counterparts in other languages. It is conceivable that some languages have semantic groups of implicatives not represented, or less well represented, in other languages, and this deserves to be investigated. In this article the authors offer just a very preliminary exploration based on three languages, one North Germanic, one Fennic, and one Baltic. They show that even such a small sample may reveal interesting differences. The authors also pause over certain general tendencies in the semantic development of implicatives. While most of the work on implicatives has been done in the tradition of formal semantics, the authors show that a more cognitively oriented approach (invoking mechanisms of subjectification) can yield valuable insights into the polysemy of implicatives

Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė : recenzija

Vytauto Ambrazo Lietuvių kalbos istorinė sintaksė yra ilgamečių autoriaus tyrimų sintezė. Aptariami lietuvių istorinės sintaksės klausimai, tokie kaip žodžių tvarka, dalyvinių konstrukcijų, bendraties konstrukcijų, pasyvo raida. Knygoje aptariami ir tie dalykai, kuriems autorius anksčiau nebuvo skyręs atskirų monografijų ar straipsnių. Dažniausiai knygoje pabrėžiama tezė dėl "valdymo stiprėjimo" yra abejotinos vertės pirmiausia dėl darbe vartojamos pačios "valdymo" sąvokos neaiškumo. Nuostabą taip pat kelia skaitant tekstą tolydžio ryškėjantis autoriaus požiūris į šiuolaikinę teorinę gramatiką kaip į stilingą ir prestižinį, tačiau pernelyg stiprų svaigalą, nuo kurio kiek įmanoma reikėtų saugoti jaunosios kartos lietuvių kalbininkus. Lingvistas, kuris yra perskaitęs tiek užsienio literatūros, kiek jos yra perskaitęs Vytautas Ambrazas, vargu ar gali rimtai žiūrėti į pilną vidinių prieštaravimų sintaksės modelį, kuris yra pateiktas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje ir kuris knygoje iš esmės yra išlaikytas, juolab kad toks modelis niekur pasaulyje (išskyrus Lietuvą, Latviją ir kelias kitas rusų sovietinės gramatikos "okupaciją" išgyvenusias šalis) nėra taikomas. Užsienio lingvistikoje plėtojamos mintys gali sau gyventi ir puošti bibliografijos sąrašus, bet lietuviškam skaitytojui jos iš principo netinka. Kalbos istorinė sintaksė yra vertingas veikalas, bet jo vertė būtų buvusi kur kas didesnė, jeigu autorius būtų atsisakęs dvigubo - tyrėjo ir nacionalinio paveldo sargo - vaidmens ir pasiryžęs jauniesiems Lietuvos kalbininkams parodyti tolesnių tyrimų kelius.Historical syntax of the Lithuanian language by Vytautas Ambrazas is a synthesis of the long years of research performed by this author. The work deals with the issues of hystorical syntax of the Lithuania language, such as word order and development of participle constructions, infinitive constructions and passive constructions. The author also discusses the issues previously not analyzed by the author in separate monographs or articles. The often stressed statement regarding “control intensification” is of a doubtful value mostly because of a vague definition of the concept “control”. What is surprising that reading the text one can capture the author’s view on the modern grammar as being stylish and prestigious, however too strong intoxicant from which the new generation of Lithuanian linguists should be protected as much as possible. A linguist which has read so much foreign literature as Vytautas Ambrazas hardly could seriously treat the model of syntax full of inner contradictions which is presented in the Contemporary Grammar of the Lithuanian language and which is virtually followed in the book, especially when such model is not applied anywhere in the world (except for Lithuania, Latvia and some other countries having underwent Russian soviet “occupation” of grammar). The ideas being developed by foreign linguistics may just be and decorate the lists of bibliography but principally they do not suit for a Lithuanian reader. The historical syntax of a language is a valuable work; however, its value could have been higher if the author would have refused the double role of a researcher and a custodian of national heritage and showed the young Lithuanian linguists courses for further research

William R. Schmalstieg, The historical morphology of the Baltic verb, Washington D.C., [2000], 446 (Journal of Indo-European studies monograph No. 37.) : recenzija

Recenzijoje aptariamos Williamo R. Schmalstieg‘o studijos apie istorinę baltų veiksmažodžio morfologiją pavadinimas leistų tikėtis apibendrinančio tyrimo pobūdžio, tačiau jo struktūra silpnoka: šalia pateikiamų pačių įvairiausių teorijų iš baltų morfologijos pritrūksta konkrečių išvadų, aiškesnės paties Schmalstiego pozicijos, lieka neaišku, kuriems cituojamiems dalykams pritariama, o kurie pateikiami tik kaip skirtingos nuomonės pavyzdys. Studijoje, siekiant pateikti galimą veiksmažodžių morfologijos istorijos scenarijų, apžvelgiami ir komentuojami ne tik šiuolaikinių, bet ir senosios kartos indoeuropeistų tyrinėjimai. Nors dažnai neturintys sistemos ar aiškių atrankos kriterijų Schmalstiego komentarai visuomet naudingi ir taiklūs, net jei ir nepateikia vienareikšmio atsakymo. Knygos padalinimas į skyrius pasižymi disproporcija ir motyvacijos stoka: įvadiniame skyriuje apžvelgiami pasirinkti indoeuropiečių veiksmažodžio morfologijos aspektai, du paskesni skyriai trumpai analizuoja indoeuropiečių asmeninių veiksmažodžių galūnių klausimą ir aptaria tranzityvumo kategorijos raidą. Stambiausiame ketvirtajame knygos skyriuje „Veiksmažodžių klasifikacija“ apžvelgiami ne konkretūs veiksmažodžių raidos dalykai, bet veiksmažodžių laikų, nuosakos priesagų bei veiksmažodžių bendraties kilmės ir darybos klausimai. Schmalstieg'o studijoje esama nemažai įdomių idėjų apie morfonologinius procesus, nulemtus fonetinių pokyčių. Metodologiniu požiūriu svarbiausiu knygos autoriaus nuopelnu balstistikai laikytini senosios prūsų kalbos tyrimai, pasižymintis doze skepticizmo ir sveika nuovoka.The name of William R. Schmalstieg’s study about the historical morphology of the Baltic verb, discussed in the review, implies the summarising nature of the research, yet its structure is weak: concrete conclusions and the clearer Schmalstieg’s position are missing alongside various presented theories on Baltic morphology, it is unclear which citations are approved and which ones are presented only as the example of a different opinion. Seeking to provide a potential scenario of the history of verb morphology, the study presents an overview of and comments upon not only contemporary, but also old generation Indo-European research. Although often non-systematic or without clear selection criteria, Schmalstieg’s comments are always useful and accurate, even if they do not provide an unambiguous answer. The division of the book into chapters is disproportionate and lacks motivation: the introductory chapter gives an overview of the selected aspects of the Indo-European verb morphology; two subsequent chapters briefly analyse the issue of Indo-European personal verb endings and discuss the development of the transitivity category. The largest fourth chapter “Verb classification” gives an overview of the issues of verb tenses, mood suffixes and verb infinitive origin and formation rather than the specific aspects of verb development. Schmalstieg’s study contains many interesting ideas about morphonological processes, determined by phonetic changes. From the methodological point of view, the author’s main contribution to the Baltic studies is the research of the old Prussian language, which balances scepticism and common sense

Lietuvių kalbos sintaksinė struktūra Ъпи su bendratimi' kaip modalinė konstrukcija ir jos latviški atitikmenys

Dabartinėse baltų kalbose konstrukcija ‘būti su bendratimi’ yra vartojama kaip modalinė konstrukcija su būtinybės reikšme. Ji atsirado prie egzistencinės konstrukcijos su subjekto vardininku prišliejus tikslo bendratį: "(man) yra namai matyti/statyti". Visa konstrukcija buvo vartojama galimybei arba būtinybei reikšti. Veiksnį perprasminus kaip bendraties papildinį, veiksmažodis pradėjo eiti modalinio veiksmažodžio funkciją. Konstrukcijos reikšmė susiaurėjo ir vietoj silpnai diferencijuotų galimybės arba būtinybės reikšmių įsigalėjo būtinybės reikšmė. Konstrukcija "namai matyti" yra reliktinė ir sintaksiniu, ir semantiniu atžvilgiu. Latvių kalboje naujesnioji (būtinybę reiškianti) konstrukcija labiau paplitusi, nei lietuvių kalboje. Senesnioji (atitinkanti liet. "namai matyti") yra išlikusi tik reliktiniu pavidalu. Literatūroje kaip lietuviškos konstrukcijos "namai matyti" atitikmenys cituojamos konstrukcijos yra naujesnės, kitokios struktūros: jose subjekto naudininkas pakeistas vardininku, o vietoj proklitiškai prie bendraties prišlieto neiginio jose yra išsivystęs ypatingas neiginio tipas: pal. "zirgs vezumu ne pavilkt" greta senesnės "zirgam vezumu nepavilkt". Šio sintaksinio pakeitimo mechanizmas nėra visai aiškus. Keliama mintis, kad sakiniuose su neišreikštu apibendrintu subjektu nulinis naudininko subjektas galėjo būti perprasmintas kaip nulinė vardininko subjekto realizacija, ir kad vėliau buvo įsivesti eksplicitiniai vardininko subjektai. Tačiau neatmestina ir galimybė sieti naująsias konstrukcijas su naratyvine bendratimi.In Baltic, būti + infinitive is now used as a modal construction expressing necessity. It developed out of an existential construction with būti, expanded with an infinitive of purpose (namas yra statyti 'there is a house to be built' ->'a house can/should be built'). This construction, originally vague between possibility and necessity, subsequently became specialised in the meaning of necessity. The original nominative with būti was reanalysed as an object and replaced with the accusative. Whereas the type expressing necessity is productive in both Lithuanian and Latvian, only Lithuanian has retained the original construction with a nominative as an expression of possibility (man namai matyti 'I can see the house'). Latvian counterparts to this construction are sometimes cited in the literature, but they represent a different syntactic type which is an innovation of Latvian: it is characterised by a nominative instead of the original dative for the agent/modal subject and a different status of the negation: zirgam vezumu nepavilkt ->zirgs vezumu ne pavilkt