Mokslo metodologija Lenkijos Liaudies Respublikoje

Straipsnio tikslas – pateikti bendrą informaciją apie metodologinių tyrimų Lenkijos Liaudies Respublikoje pobūdį ir kryptis. Mokslo metodologijos tyrinėjimai Lenkijoje turi turtingą tradiciją, susijusią su Lvovo-Varšuvos mokyklos veikla. Aptariama empirinių mokslų metodologija, kuriai žymią įtaką daro formaliųjų (dedukcinių) mokslų metodologija. Išskiriamos dvi mokyklos – loginės metodologijos (K. Szaniawskis, M. Przeleckis, R. Wojcickis) ir Poznanės mokykla (J. Kmita, J. Suchas, L. Nowakas). Straipsnio pabaigoje pateikiama rinktinė bibliografija, apimanti lenkų tyrinėtojų monografijas ir kolektyvinius darbus, paskelbtus 1957-1977 metais

Subjektyvistinė tikimybės interpretacija

According to the subjectivist interpretation of probability, the latter is understood as an individual degree of belief in some hypothesis or event. Though being very old, this conception is often disputed. In some fields of science, however, such as the theory of solutions, psychology and related sciences, the above interpretation is found to make sense if, while operating with probabilities, definite restrictions are observed: Firstly, it is inadmissible to confuse the degrees of belief of different individuals and, secondly, it is substantial that the degrees of belief were coherent, i.e., would conform to the axioms of the theory or probabilities. An attempt to solve the problem by finding expedient and rational solutions, on the other hand, makes it necessary to estimate the factual success that presumes a reference to the statements formulated in the terms of empirical probabilitySubjektyvistiškai interpretuojama tikimybė laikoma individo tikėjimo kokia nors hipoteze ar įvykiu laipsniu. Straipsnyje aptariama šios interpretacijos kritika, nurodoma, kad ji nėra visiškai pagrįsta. Subjektyvistiškai interpretuojamą tikimybę galima laikyti kvaziloginiu santykiu tarp teiginio ir paliudijimo visumos. Tikimybės reikšmės priklauso nuo individo, kurio tikėjimo laipsnius jos reprezentuoja, subjektyvių savybių. Tikėjimo laipsniu galima laikyti dispoziciją pasirinkti tam tikrą elgesį objektyviai apibrėžiamose pasirinkimo situacijose. Tikėjimo laipsnių visuma laikoma koherentiška, jei tikėjimo laipsniai patenkina tikimybių teorijos aksiomas. Individas gali tikėti teiginiu bet kokiu laipsniu, jei tik kiti tikėjimo laipsniai turi koreliuotas reikšmes. Interpretuojant tikimybę subjektyvistiškai, praktikos požiūriu reikšmingose situacijose tenka remtis empiriniu tikimybės aiškinimu

Ar tikimybė dažnuminėje teorijoje yra empirinis terminas?

R. von Mises claiming that frequency theory of probability is empirical proceeded from the possibility of reducing theoretical terms to empirical ones. The paper asserts, on the basis of analysed relation between frequency interpretation of probability and reductionist program, that explicit definition of probability not only does complicate theory but does not establish the desired connection between theory and empirical reality. Empirical elements in frequency interpretation of probability are not independent, therefore probability is not an empirical term in this interpretation.Straipsnyje nagrinėjamas dažnuminės tikimybės interpretacijos ir redukcionistinės programos santykis. Aptariamas loginių pozityvistų požiūris į dažnuminę tikimybės interpretaciją. Teigiama, kad R. Misesas sumaišo teorinius ir empirinius elementus. Dažnuminės tikimybių teorijos empiriškumas yra labai iliuziškas. Eksplicitinis tikimybės apibrėžimas ne tik sukomplikuoja teoriją, bet ir nenurodo teorijos ir empirinės tikrovės ryšio. Tikimybės reikšmės faktiškai nustatomos tik iš baigtinių bandymų serijų, ir jų nustatymo procedūra nėra ir negali būti susijusi su perėjimu prie ribos. Dažnuminė teorija nėra pranašesnė už tas aksiomines tikimybių teorijas, kuriose pasitenkinama implicitiniu termino apibrėžimu. Tikimybės priskyrimas ireguliariai sekai yra susijęs su aktualios begalybės sąvokos vartojimu, t. y. teorija, pretenduojanti į empirinę, vartoja griežtesnes prielaidas negu reikalingos nagrinėjant įprastinių matematinių sekų konvergenciją

H. Raichenbacho filosofijos teoriniai pagrindai

The article deals with Reichenbach’s conception of sense, probability and induction which is fundamental in his philosophy. Other major questions discussed include: relation between Reichenbach’s probability theory of sense and his statistical interpretation of probability; pragmatic justification of induction; comparative analysis of the views of Reichenbach and Carnap on the above questions. In conclusion the author states that, contrary to his theoretical principles, Reichenbach actually resorts to a non-statistical interpretation of probability in some of his contexts; his reasoning is insufficient for the foundation of the direct rule; pragmatic justification of induction is irrelevant to any interpretation of probability, except statistical.Straipsnyje nagrinėjami vieno žymiausių loginio empirizmo atstovų H. Reichenbacho filosofijos teoriniai pagrindai, kuriuos sudaro indukcijos samprata. Jis nesutiko su kai kuriomis Vienos ratelio doktrinomis (fenomenalizmu ir redukcionizmu). Analizuojami H. Reichenbacho ir R. Carnapo spręstų problemų skirtumai. Aptariama filosofo prasmės koncepcija. Remdamasis svorio sąvoka H. Reichenbachas verifikacinį prasmės kriterijų pertvarko į tikimybinį prasmės kriterijų. Jis pabrėžė sintetinių mokslo teiginių hipotetiškumą. Siekdamas tiksliau nustatyti tikimybės reikšmę nagrinėjo begalines atsitiktinių įvykių serijas (sekas). H. Reichenbachas pateikė pragmatinį indukcijos pateisinimą, t. y. indukcijos naudingumo pagrindimą. Indukcijos taisyklė teikia geriausią tikimybės įvertinimą, yra geriausia ateities numatymo priemonė. H. Reichenbacho indukcijos taisyklė yra apibendrinta enumeracinės indukcijos (indukcijos paprastai išskaičiuojant) taisyklė. Daroma išvada, kad pateiktas tikimybės reikšmės įvertinimo metodas, o kartu su juo ir pragmatinis indukcijos pateisinimas, nėra tokie bendri, kaip manė H. Reichenbachas

Determinizmas, tikimybė ir mokslo teorijos

The conception of ontological determinism is being analysed in the article. Articulation of a system depends on the activity of the investigator. This is why the assertions about the world's structure which disregard such an activity can hardly be attached sense to. Besides the theory of integral determinism can be found fault with as it presupposes the unified language to the description of the world and substantiality of time. The paper gives proof to the following thesis: probabilistic and strongly deterministic descriptions of the objects are compatible if probability is interpreted empirically.Straipsnyje parodoma, kad labiausiai paplitusi determinizmo, kaip priežastingumo ir dėsningumo koncepcijos, samprata yra nepakankamai apibrėžta. Autorius siekia patikslinti determinizmo apibrėžimą: teorija yra deterministinė tada ir tik tada, kai egzistuoja tokia kintamųjų klasė, kad, pateikus kintamųjų iš tos klasės reikšmes bet kokiu pradiniu periodu, ji visareikšmiškai logiškai determinuoja tų kintamųjų reikšmes bet kokiu kitu periodu. Nagrinėjamas ontologinis determinizmas. Teigiama, kad dalies ontologinių klausimų neįmanoma tiksliai suformuluoti, ignoruojant žmogiškojo pažinimo pobūdį. Sistemos konstravimas yra tolygus tam tikro tikrovės fragmento artikuliacijai (struktūros išskyrimui). Integralinio determinizmo teorija, teigianti, kad kiekviena Visatos būsena yra ankstesnės būsenos determinuota ir savo ruožtu determinuoja sekančią, faktiškai presuponuoja pasaulio aprašymo vieningą kalbą ir laiko substancialumą

Eliminacinės indukcijos teorijos

The author analyses classical theories of eliminative induction and makes an attempt to determine the origins of some of the problems and solutions of modern analytic theories of induction. Induction theories of F. Bacon, J. F. W. Herschell and J. S. Mill are analysed, their interrelations and continuity are determined. Assumptions necessary to ground the effectiveness of the application of induction procedure are discussed. The question of interrelation between eliminative and enumerative induction is analysed in connection with the problem of the justification of induction. Finally, the conclusion is drawn that both classical systems of eliminative induction and R. Carnap’s inductive logic, notwithstanding their different conception of the goals of induction and the character of the inductive inference, are essentially atheoretical because of the common empiricist tradition they are based on.Straipsnio tikslas – aptarti klasikines eliminacines indukcijos teorijas, nustatyti kai kurių šiuolaikinėje analitinėje literatūroje esamų indukcijos problemų ir jų sprendimų ištakas. Nagrinėjamos Aristotelio, F. Bacono, D. Hume’o, J. Herschelio, J. S. Millo indukcijos sampratos, aptariami jų tarpusavio ryšiai ir idėjų perimamumas. Eliminacines indukcijos teorijas sieja trys pagrindiniai metodai: vienintelio sutapimo, vienintelio skirtumo ir lydinčių pakitimų metodas. Šios teorijos remiasi enumeracine indukcija bei principu, jog stebėjimais ir eksperimentais nustatomos reiškinių savybės yra aprašomos kalba, kuri yra gerai žinoma tyrinėtojui ir nekelia jokių abejonių dėl tinkamumo. Eliminacinės indukcijos sistemos yra ateorinės – jos konstruojamos taip, tarsi mokslo teorijos išvedant ar patvirtinant dėsnius neatliktų jokio vaidmens, o mokslo hipotezės visada būtų formuluojamos tais pačiais terminais, kuriais aprašomi stebėjimų rezultatai. Šių indukcijos sistemų tikslas – formalizuoti bendrų teiginių, atliekančių mokslo dėsnių funkcijas, išvedimą

FILOSOFIJA IR POLITIKA ATGIMIMO EPOCHOJE

Straipsnyje, apžvelgus kai kuriuos bendruosius filosofijos ir politikos santykio klausimus, siekiama išaiškinti, kodėl Lietuvos politinio atgimimo laikotarpiu, 1988–1993 metais, jos filosofai, atstovavę disciplinai, laikytai sovietinės valdžios ideologine atrama, aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, kurios tikslas buvo Lietuvos išlaisvinimas iš tos valdžios. Tuo tikslu analizuojama filosofijos padėtis okupuotoje Lietuvoje ir pirmiausia, Vilniaus universitete. Bandoma atsakyti į klausimą, kuo ji skyrėsi nuo filosofijos padėties kitose TSRS aukštosiose mokyklose. Nagrinėjami veiksniai, lėmę gan aukštą filosofų prestižą Lietuvoje, turėję įtakos jų įsitraukimui į politinius Atgimimo procesus ir aktyviam dalyvavimui valstybingumo atkūrime ir nepriklausomybės įtvirtinime. Glaustai aptariami kai kurie pastarųjų šešių dešimtmečių filosofijos raidos Lietuvoje periodizacijos aspektai. Pagrindiniai žodžiai: Lietuva, Atgimimas, filosofija, politika, marksizmas.Philosophy and Politics in the Epoch of RebirthEvaldas Nekrašas SummaryAfter examining shortly some general issues concerning relation of philosophy to politics, the author of the article makes an attempt to answer the question why during the period of Lithuania’s political rebirth, in the years 1988–1993, Lithuanian philosophers representing a discipline which in its Marxist form had been regarded as an ideological basis of the Soviet rule took a vigorous part in political activities aiming at liberation from that rule. With this aim in mind, analysis of the situation of philosophy in occupied Lithuania is presented. A special emphasis is put on the situation at Vilnius University. An attempt is being made to explain why and in which respect it was different from that at other universities in the Soviet Union. The factors that were responsible for a relatively high reputation of philosophers among Lithuanian reading public are examined. Exactly that high reputation and the developed sense of responsibility explains why philosophers were so eager to join the popular movement aiming at the liberation of Lithuania, were able to become its distinguished leaders and play a very important role in the political rebirth and the consolidation of the regained independence. Some issues related to the periodization of the development of Lithuanian philosophy during the last six decades are also put under scrutiny. Key words: Lithuania, Rebirth, philosophy, politics, Marxism

POZITYVIZMO IR POSTPOZITYVIZMO GINČAS SOCIALINIUOSE MOKSLUOSE

Straipsnyje nagrinėjamas socialiniuose moksluose jau ilgokai vykstan­tis pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčas. Autorius nemano, kad šis ginčas greitai pasibaigs, nes jame keliami principiniai socialinių mokslų tikslus, už­davinius ir metodus liečiantys klausimai. Šiais klausimais tų mokslų atstovų pažiūros labai skiriasi, nors iki šiol dauguma jų, ypač visiškai akivaizdi dau­guma politologų, laikosi iš esmės pozityvistinių nuostatų. Tokie klausimai – juos turbūt būtų galima vadinti konceptualiais – yra esmiškai ginčijami ir joks empirinis tyrimas negali padėti jų išspręsti. Analizuodamas pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčą autorius skiria, iš pagarbos tradicijai, tris to ginčo aspektus: 1) ontologinį, 2) epistemologinį ir 3) metodologinį. Tačiau jis siekia parodyti, kad pozityvizmas dėl savo an­timetafizinio pobūdžio neturi ontologijos, todėl ir ontologinis pozityvistų ir postpozityvistų ginčas yra neįmanomas. Diskutuodami epistemologiniais klausimais postpozityvistai būtų linkę atmesti pozityvistinį požiūrį, kad mūsų teiginiai apie socialinį pasaulį ir jo te­orijos gali būti teisingi (tiesa, moderniu pozityvistiniu požiūriu, mes niekada negalime to tiksliai žinoti). Nesutinka jie ir su pozityvistine faktų ir vertybių perskyra, kurią turbūt irgi būtų galima laikyti epistemologine. Tačiau rim­čiausias ginčas socialiniuose moksluose vyksta metodologiniais klausimais. Jį analizuodamas autorius daugiausia dėmesio skiria dviem įtakingiausioms postpozityvizmo formoms – kritinei teorijai ir postmodernizmui. Aptaręs genealogiją ir dekonstrukciją, kurias, kad ir su rimtomis išlygomis, gal ir būtų galima laikyti postpozityvistiniais metodais, autorius konstatuoja, kad svarbiausios metodologijos dalies, t. y mokslo teiginių ir teorijų priėmimo ar pripažinimo taisyklių, postpozityvizmas paprasčiausiai neturi. Todėl ir meto­dologinio ginčo prieš tokias taisykles turintį pozityvizmą postpozityvizmas laimėti negali

POZITYVIZMAS IR MARKSIZMAS

Straipsnyje nagrinėjama pozityvizmo ir marksizmo santykio problema. Siekiama išryškinti jų ištakas, sąveiką, panašumus ir skirtumus, parodyti, kad klasikinis marksizmas nėra toks tolimas klasikiniam pozityvizmui, kaip paprastai manoma. XIX amžiuje abi filosofijos kryptys laikėsi scientistinių ir progresyvistinių nuostatų, kurios visų pirma ir lėmė jų pažiūrų kitais klausimais artumą. Tačiau XX amžiuje susiformavus loginiam pozityvizmui ir neomarksistinei kritinei teorijai, šių krypčių metodologinės pozicijos ėmė vis labiau tolti. Straipsnyje aptariama komplikuota Vienos ratelio ir Frankfurto mokyklos santykių istorija ir vadinamasis ginčas dėl pozityvizmo (Positivismusstreit). Analizė baigiama išvada, kad daugelį skirtumų tarp pozityvizmo ir marksizmo lemia jų skirtingas požiūris į patyrimą. Svarbiausi nagrinėjami autoriai: Auguste’as Comte’as, Karlas Marxas, Vladimiras Leninas, Otto Neurathas, Maxas Horkheimeris, Herbertas Marcuse, Jürgenas Habermasas. Pagrindiniai žodžiai: klasikinis pozityvizmas, klasikinis marksizmas, loginis pozityvizmas, kritinė teorija.Positivism and MarxismEvaldas Nekrašas  Summary The author analyses the relation between positivism and Marxism. He seeks to expose their common sources and interaction, similarities and differences and to demonstrate that, contrary to the common opinion, classical Marxism and classical positivism are not so much disparate. In the 19th century both philosophies shared scientistic and progressivist views, and this accounts for their many other resemblances. Yet in the 20th century, when classical positivism was replaced by logical positivism and the Neomarxist critical theory emerged, methodological orientations of both movements started to diverge more and more. The article explores the complicated history of relations between the Vienna Circle and the Frankfurt School and inquires into the Positivismusstreit. It ends with the conclusion that the majority of differences between positivism and Marxism stem from their different notions of experience. The author deals mainly with the views of Auguste Comte, Karl Marx, Vladimir Lenin, Otto Neurath, Max Horkheimer, Herbert Marcuse, and Jürgen Habermas. Keywords: classical positivism, classical Marxism, logical positivism, critical theory

KRITINIAI PAMĄSTYMAI APIE LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKĄ

Straipsnyje nagrinėjamos pamatinės Lietuvos užsienio politikos nuostatos siekiant kritiškai įvertinti jų pranašumas ir trūkumus. Išeities taškas yra 1994 metais parengta Lietuvos užsienio politikos koncepcija, kurioje suformuluotais strateginiais užsienio politikos tikslais ši politika buvo grindžiama iki 2004 metų, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare. Nors 2004 metais buvo pradėta vykdyti vadinamoji naujoji Lietuvos užsienio politika, strateginiai užsienio politikos tikslai, užsibrėžti 1994 metais, autoriaus nuomone, nėra iki galo pasiekti. Lietuva iki šiol nėra visavertė ES ir NATO narė, o santykiai su tokia svarbia kaimyne kaip Rusija nėra geri. Straipsnyje bandoma aiškintis, ar jie yra įtempti tik dėl Rusijos, ar ir dėl Lietuvos užsienio politikos ypatumų. Santykiai su Rusija nagrinėjami Lietuvos santykių su JAV ir ES kontekste. Kritiškai vertinama kertinė naujosios Lietuvos užsienio politikos idėja – Lietuvos kaip regiono centro ar lyderio koncepcija. Teigiama, kad ji, pirma, yra nerealistiška, antra, nesusijusi su nacionaliniais Lietuvos interesais ir, trečia, komplikuoja tiek Lietuvos santykius su kitomis ES šalimis, tiek su Rusija. Straipsnis baigiamas išvada, kad Lietuvos užsienio politikos pagrindą turi sudaryti ne Rytų, o Vakarų politika