Rytų ir vakarų dichotomija civilizacinės komparatyvistikos požiūriu

The present article is devoted to the critical analysis of dichotomical conceptions of relations between civilizations East and West. The deconstruction of the main concepts of Western philosophy of culture breaks the narrow borders of the rationalistic metaphysics and opens new methodological perspectives to the comparative culturology. Inquiring to the “marginal” cultures of the World and treating their symbols and forms as equal to those of the “central”, i.e. of the Eastern and Western cultures the postmodern comparativism looks for more complex model of civilization. The latter have to replace the traditional one, which seems too simple, for it overestimates the East and West dimension.Straipsnis skirtas istorinei Rytų ir Vakarų civilizacijų bei mąstymo stereotipų analizei. Jame, pasitelkus komparatyvistinės metodologijos galimybes, atskleidžiamas Rytų ir Vakarų dichotomijos nepagrįstumas, įrodinėjama, kad klasikinėje Vakarų kultūros filosofijoje susiformavę stereotipiniai Rytų ir Vakarų civilizacijų mąstymo tipų, meninės kūrybos modeliai su jiems priskiriamų tipologinių bruožų visuma yra tik idealios teorinės konstrukcijos, darbinės schemos, kuriomis grubiai apibrėžiami tipiškiausi Rytų ir Vakarų civilizacijų bruožai. Šie abstraktūs darbiniai modeliai, pritaikius juos konkrečių regionų civilizacijoms tyrinėti, įgauna visiškai kitokį turinį ir konfigūracijas

Vokiečių klasikinio idealizmo krizė ir A. Šopenhauerio iracionalizmas

The German classical idealism and its meditative method of world cognition was found to be unable to interpret the aggregate of the new crisis processes that deeply moved the foundation of bourgeois society and of its derivative -the consciousness. Making use of the intensified crisis in rationalism and seizing the opportunity of the constantly rising topicality of the human personality problem, the irrationalism represented by A. Schopenhauer was striving not only at striking a crippling blow to Hegelian panlogism, historism, but also at establishing the primacy of irrational “will” interpreted as a substantial, all­penetrating origin of the world. It is in Schopenhauer’s philosophy that one can notice an attraction towards a synthesis of philosophical and art thought, towards aesthetization and ontologization of philosophical problems. The tendency of this kind reflected the incapability of an ontologically orientated philosophy in answering the urgent questions and thus symbolized its escape from real contradictions to the realm of subjectivism.Straipsnyje nagrinėjamos vokiečių filosofo A. Schopenhauerio filosofijos ištakos, svarbiausi bruožai ir jos įtaka vėlėsnei filosofijos raidai. Teigiama, kad jo filosofija yra dėsningas vokiškojo racionalizmo irimo produktas, jo paneigimas naujomis istorinėmis sąlygomis. A. Schopenhaueris paskelbė aklą ir nesąmoningą valią pagrindiniu savo filosofinės sistemos principu. Jo voliuntaristinis idealizmas tapo viena iš pagrindinių ankstyvojo iracionalizmo formų. Skelbdamas istorijos ir pažangos beprasmiškumą bei alogizmą, jis siekė įtvirtinti iracionalios valios pirmumą istorijoje bei paneigti panlogizmą ir panistorizmą. Daroma išvada, kad A. Schopenhauerio dekadentinis nihilizmas ne tik simbolizuoja renesansinių ir romantinių sintetinių siekių destrukciją, bet kartu netiesiogiai atspindi realią tiesos ir grožio padėtį tuometiniame pasaulyje. A. Schopenhauerio pesimistinė filosofija buvo nukreipta prieš jo pirmtakų suformuotas humanistinių vertybių sistemas bei jų siekius įprasminti vientisos, harmoningos asmenybės idealą. Jo totalinis pesimizmas, biologizmas, voliuntarizmas ir estetizmas padarė didelę įtaką vėlesnėje buržuazinėje filosofijoje ir meninėje sąmonėje

Prancūzų meno sociologija (ištakos ir prieštaravimai)

Straipsnyje nagrinėjamos prancūzų meno sociologijos ištakos, jos raidos bruožai, svarbiausios idėjos ir ryšiai su filosofinėmis-estetinėmis koncepcijomis. Meno sociologija savo idėjiniu turiniu nėra vienalytė, ji Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač estetikos ir meno reikšmę pabrėžė švietėjai. Jų idėjas vaisingai plėtojo XIX a. sociologinė estetika, kurioje išryškėjo skirtingi meno ir visuomenės santykių sprendimo keliai. H. Taine‘o koncepcijos esmė – visuomeninės meno prigimties teigimas. Jis pabrėžė analogiją tarp estetikos ir gamtotyros. Ch. Lalo tęsė pozityvistinę sociologinę estetiką, grindė istorinį požiūrį į meną, kaip socialinį reiškinį. P. Francastelis formulavo pagrindinius meno sociologijos uždavinius: aiškinti grupių sociologijos ir civilizacijų tipologiją, sukurti meno kūrinio sociologiją, aiškinti jo struktūrą, atskirų aspektų santykį su aplinkiniu pasauliu, spręsti simbolio ir ženklo problemą. Šiuolaikiniams prancūzų sociologams būdingas siekis pažinti daugialypius meno ir visuomenės ryšius, tyrinėti meną kaip vientisą sistemą sistemoje, veikiamą įvairių socialinių veiksnių, mėginimas konstruoti savotišką idealų meno modelį ir atskleisti jo funkcionavimo visuomenėje mechanizmą

Kinų mąstymo tradicija lyginamosios analizės požiūriu

The article is intended to display genesis and uniqueness of Chinese thought. It briefly discusses the origin of Chinese thought’s tradition and the impact of hieroglyphic writing on the beginnings of Chinese philosophy. The main focus is drawn to the differences of Chinese thought’s tradition with regards to Indian, Antique, and Western European philosophical traditions. Holism, polisemanticism, complexity, contextuality, situationality as well as intricate structural relations between various categories, philosophical doctrines, and ideas are treated as distinct features of Chinese thought’s tradition.Straipsnis skirtas kinų mąstymo tradicijos genezei ir savitumui išryškinti. Jame glaustai aptariama kinų mąstymo tradicijos genezė, hieroglifinio rato vaidmuo kinų filosofijos tapsmui. Ypatingas dėmesys sutelkiamas į kinų mąstymo tradicijos skirtumų palyginti su indų, antikos ir Vakarų filosofijos tradicijomis, atskleidimą. Teigiama, kad pagrindiniai specifiniai kinų mąstymo tradicijos bruožai yra holistikumas, polisemantikumas, kompleksikumas, kontekstualumas, situatyvumas ir sudėtingi struktūriniai įvairių kategorijų, filosofinių doktrinų, idėjų ryšiai

Konfucianizmo filosofijos metamorfozės

The article is intended to display genesis and uniqueness of the philosophical tradition of Confucianism. Unlike the intellectual tradition of Taoism, which experienced a religious influence, that of Confucian tradition (Mengzi, Xunzi, Zhu Xi, Zhou Dunyi and others) almost always preserved its autonomy in regard to religion. Distinctive features of Confucian philosophical tradition, that are immediately noticeable in comparison to other intellectual traditions, are the prominence of social, political, and ethical problems, emphatic naturalism. The exceptional attention is given to the relationship between man and the natural world around him. Various maitres of Confucian philosophy regard the world of nature as a seamless, harmonious system that functions according to its own Taoist laws, which have been formed through the ages. Thinkers of Confucian intellectual tradition perceive the phenomena of the world in their totality, in a stream of the five primordial elements and of the metamorphoses of other phenomena of being, in the coherence of their component parts. Everything in the world is interconnected and is in a process of constant change. These different ways of understanding reality are reflected in the fundamental philosophical categories that give meaning to the processes of the world.Straipsnis skirtas konfucianizmo filosofijos vaidmens kinų mąstymo tradicijoje tyrinėjimui. Jame glaustai aptariamas konfucianizmo filosofijos tapsmas, jos vaidmuo šalies intelektualiniame gyvenime, įtakingiausių šios krypties mąstytojų koncepcijos. Remiantis autentiškų tekstų analize atskleidiamas Mengzi žmogiškumo ir moralės filosofijos savitumas, išsamiai analizuojama Xunzi socialinė ir kultūros filosofija. Toliau pereinama prie Zhu Xi ir Sung epochos neokonfucianizmo apibūdinimo, esminių jo skirtumų nuo ankstyvojo konfucianizmo idėjų išryškinimo. Straipsnio pabaigoje aptariamas neokonfucianizmo ideologijos suartėjimas su budizmo filosofija ir čan idealų įtakos stiprėjimas Wangyanmingo koncepcijoje. Tekstą vainikuoja glaustos išvados

Prancūzų meno sociologija (ištakos ir prieštaravimai)

The problem of the social conditionality of artistic creation in the French aesthetics and research into art is considered. The theoretical origins of the French sociology of art are traced back, the conceptions of H. Taine, Ch. Lalo and E. Sourieu are examined, and P. Frankastel’s efforts to make the sociology of art scientific are showed. The main trends of the modern sociology are examined too. It is claimed, that the modem French sociology of art on the whole does not deal with the fundamentals of the bourgeois culture and really presents only the more subtle apology of the bourgeois status and art.Straipsnyje nagrinėjamos prancūzų meno sociologijos ištakos, jos raidos bruožai, svarbiausios idėjos ir ryšiai su filosofinėmis-estetinėmis koncepcijomis. Meno sociologija savo idėjiniu turiniu nėra vienalytė, ji Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač estetikos ir meno reikšmę pabrėžė švietėjai. Jų idėjas vaisingai plėtojo XIX a. sociologinė estetika, kurioje išryškėjo skirtingi meno ir visuomenės santykių sprendimo keliai. H. Taine‘o koncepcijos esmė – visuomeninės meno prigimties teigimas. Jis pabrėžė analogiją tarp estetikos ir gamtotyros. Ch. Lalo tęsė pozityvistinę sociologinę estetiką, grindė istorinį požiūrį į meną, kaip socialinį reiškinį. P. Francastelis formulavo pagrindinius meno sociologijos uždavinius: aiškinti grupių sociologijos ir civilizacijų tipologiją, sukurti meno kūrinio sociologiją, aiškinti jo struktūrą, atskirų aspektų santykį su aplinkiniu pasauliu, spręsti simbolio ir ženklo problemą. Šiuolaikiniams prancūzų sociologams būdingas siekis pažinti daugialypius meno ir visuomenės ryšius, tyrinėti meną kaip vientisą sistemą sistemoje, veikiamą įvairių socialinių veiksnių, mėginimas konstruoti savotišką idealų meno modelį ir atskleisti jo funkcionavimo visuomenėje mechanizmą

The cultural‐historical memory of the grand Duchy of Lithuania as an expression of national identity and as a cultural capital facilitating Integration into the European Union

The object of the article is the duality of the cultural‐historical memory of the Grand Duchy of Lithuania between the worlds of the Latin West and the Byzantine Slavic East, strongly affected the historical memory and mentality of the Lithuanian nation and shaped many of the forms of cultural and national self‐identification, forms which are historically changing and characteristic for a border culture. After concisely discussing various aspects of the cultural history of the GDL, that have strongly affected Lithuanian historical memory, it is possible to state that homogeneity was alien for Lithuanian culture, which had insinuated itself between the Latin West and the Byzantine East and which, from the first century of the appearance of the state, was distinguished by a heterogeneous cultural orientation with diverse directions. LDK kultūrinė istorinė atmintis kaip tautinio tapatumo išraiška ir kultūrinis kapitalas, integruojantis į Europos sąjungą Santrauka Straipsnyje analizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinė istorinė atmintis kaip ypač svarbus veiksnys, veikiantis lietuvių mentalitetą ir tautinio tapatumo sampratą, integruojantis į Europos Sąjungą. Straipsnio autorius parodo, kad įvairių geopolitinių galios centrų poveikis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumui paliko pėdsakus lietuvių tautos mentaliteto formavimuisi istorinėje atmintyje. Ne visada aiškiai fiksuojama ankstesnė lotyniškosios Vakarų ir stačiatikiškosios Rusios civilizacijų nesantaikos linija, Lietuvos valdovams priėmus krikščionybę, persikėlė į jos teritoriją, kuri reiškėsi kaip latentine forma gyvuojantis šalies politinį gyvenimą ir gyventojų mentalitetą, jų kultūrines orientacijas destabilizuojantis veiksnys. Šis skilimas per visą LDK gyvavimo laiką taip ir nebuvo įveiktas ir išliko lietuvių mentalitete, veikdamas net dabartines jų kultūrines orientacijas. Reikšminiai žodžiai: kultūrinis kapitalas, kultūrinė istorinė atmintis, europietizacija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, atmintis, tautinis tapatumas First Published Online: 14 Oct 201

Recherches des principes de I’«Esthétique non-classique»

.

Rytų ir Vakarų civilizacijų sąveika viduramžiais

The author of the article deals with different aspects of the relations between Eastern and Western civilizations in the Middle Ages. Close attention is paid to the study interchange between Byzantine, Western Christian, Islamic, Indian and Chinese civilizations. Surely there must have been something to sustain them for over 1000 years and make particularly popular nowadays. They are essentially two interlocked aspects of an integral world, traditional models of the world - universal formative principles at the core of cultural codes and intelligent ways of the East and West. The latter should replace traditional ones which seem too simplistic in their characteristic overestimation of the East and West dimension of world cultures.Comparative methodology accepts the relativism of contemporary studies of civilizations and admits that the traditional principles and methods of thinking yielded by Western civilization cannot be regarded as universal and encompassing all of human nature. Therefore, it supplements the traditional demand for impartiality with a new methodic stipulation that the cultural and social perspective of the student of the relations between Eastern and Western civilizations in the Middle Ages should not influence the strategy of the comparative analysis.Straipsnis skirtas Rytų ir Vakarų civilizacijų sąveikos problemoms tyrinėti. Geografinės gvildenamos mediagos ribos yra labai plačios. Jos apima Afroeurazijos erdvėje išsiskleidusių didžiųjų civilizacijų istoriją. Chronologinės tyrinėjamos mediagos ribos prasideda ankstyvaisiais viduramiais ir baigiasi XIV a. Viso aptariamojo istorinio periodo metu tyrinėjamoje erdvėje iškildavo įvairių civilizacijų, kurios palaikė daug glaudesnius kultūrinius ryšius nei tai paprastai atsispindi daugumoje kultūrologijos ir civilizacinės komparatyvistikos problemas gvildenančių studijų. Autoriaus dėmesys sutelkiamas į pagrindinius Rytų ir Vakarų civilizacijų kultūrinės sąveikos aspektus ir Azijos civilizacijų kultūros vertybių bei simbolių poveikio Vakarų Europos krikščioniškajai civilizacijai aptarimą. Metodologinį straipsnio branduolį sudaro įvairios komparatyvistinės metodologijos ir strategijos, kurių instrumentarijus pasitelkiamas priklausomai nuo konkretaus tyrinėjimo objekto bei analizės poreikių

Metamorphoses in the history of civilization: a comparative analysis of the non-European world.

Ši monografija, – kaip teigė knygos autoriai, – daugeliu požiūrių yra neklasikinė ir naujoviška. Lietuvos literatūroje tai iš tikrųjų yra pirmas išsamus veikalas, kuriame, remiantis komparatyvistinėmis tyrinėjimo strategijomis ir metodais, kompleksiškai analizuojamos sudėtingos civilizaciologijos problemos. Tekste pagrindinis dėmesys sutelkiamas į neeuropines civilizacijas pabrėžiant jų gyvavimo laikotarpį iki daugeliu atžvilgių lemiamo susidūrimo su europiečiais modernioje epochoje. Šiame veikale detaliai lyginamuoju aspektu analizuojamos pagrindinės rytinės (Kinijos, Korėjos, Japonijos), vakarinės (Mesopotamijos, Levanto, Irano) ir pietinės (Indijos) Azijos dalių, Senovės Egipto, Užsachario Afrikos, Okeanijos ir ikikolumbinės Amerikos civilizacijos; atskirai nagrinėjamos daugelį šių civilizacinių erdvių jungusios, globalistines pretenzijas reiškusios arabų–musulmonų ir, pirmąkart lietuvių kalba, Eurazijos klajoklių civilizacijos. Knygoje aptariami įvairūs šių civilizacijų raidą ir savitumą lėmę išoriniai ir vidiniai veiksniai bei sudėtingos jų tarpusavio sąveikos problemos. Į lietuviškuosius civilizacijos istorijos tyrinėjimus pirmą kartą įvedama ne tik nau­jų, anksčiau išsamiau netyrinėtų civilizacinių erdvių, bet ir jų savitumą išryškinusių sąvokų bei asmenybių.The book presented to the readers is, in many respects, unconventional and unique. It is one of the first comprehensive pieces of scholarly work in Lithuania to thoroughly analyze complex problems in civilization studies based on comparative research strategies and methods. Its main focus is on the most important non-European and non-Western civilizations, emphasizing their development until a decisive encounter with Europeans in the modern era. Based on the established academic study and the authors' own judgments and choices, the book provides a comparative analysis of the principal civilizations of the western (Mesopotamia, Levant, Iran), eastern (China, Korea, Japan) and southern (India) parts of Asia, Ancient Egypt, Sub-Saharan Africa, the Pre-Columbian Americas and Oceania. It also features a separate examination of the Arab-Muslim and - somewhat controversially and for the first time in Lithuania - the Eurasian nomadic civilizations, both of which combined several of the aforementioned civilizational spaces and had their own global ambitions. The book discusses various external and internal factors that influenced their development and peculiarities, as well as the complex problems of interaction among them. The comparative case study of non-European pre-modern civilizations conducted by the authors confirmed that there are indeed many commonalities of internal structure and development phases, even between the civilizations that seem to differ the most. According to the authors, most of the patterns and processes researched in the book can be described by the arguably fitting concept of "metamorphosis" borrowed from life sciences. The research reveals that most of these "local civilizations" were characterized by ambiguities in their limits, in both the spatial and temporal sense. Part of the reason behind this ambiguity was deeply related to their interactions with one another, since some "civilizational actors" developed on the basis of previous actors in the same areas, while others affected their contemporaries through military conquests, trade patterns, migration and cultural diffusion. Tellingly, such ambiguities often proved to be problematic not only for modern scholars, but for the "actors" themselves, and in order to enforce and legitimize their own position, identity and power, they had to opt for various strategies, with state-building, myth-making, isolationism, and stress on the civilization/barbarian dichotomy being among the most important. The research also demonstrates that the European/Western Christian civilization was not truly idiosyncratic or predominant on the global scale until the early modern era. Even though the book does not contain a separate case study of our own civilization, other comparative analyses affirmed that there had indeed been partially successful attempts to globalize the world and make a push for modernity. In fact, the much lauded "rise of the West" since the Late Middle Ages, the Renaissance and the Age of Discovery was only possible because the Europeans came into contact with much earlier scientific achievements and technologies of the Chinese, Indians and Arab-Muslims, were largely spared by the Mongol hordes, and successfully plundered the riches of the New World later on. In addition, the study highlights the unsustainability of the supposedly universal and ideal theoretical model of Western civilization that mirrored the above mentioned success on the ground. Indeed, the case studies of the so-called "marginal" or "undeveloped" civilizations of the Americas, Sub-Saharan Africa, Oceania and the Eurasian nomads particularly showcase the need to reconsider the ideal type of wheel- and iron-based urban civilization, and to appreciate the fascinating artistic, technological and socio-economic developments throughout the parts of the world that were much different in terms of geographical location, ecology, natural resources and other fundamental traits. Finally, the authors' deliberate attention to visual materials prompted them to try to reveal the sheer essence and value of the civilizations studied through the actual artifacts representing them, depicted in numerous illustrations throughout the book. This decision represents their deep conviction that it is precisely the purview of arts and aesthetics that best serves the books ultimate goal of destroying long-standing, often Eurocentric prejudices and providing a less biased, fundamentally humane outlook on the non-European world that has so much to show and teach us all