Kuriančioji emocija ir demokratijos suvokimas H. Bergsono filosofijoje

In this paper, the concept of creative emotion (émotion créatrice) and the understanding of democracy, which arises out of it, in the philosophy of Bergson is analysed. This specific emotion does not depend on an object’s intellectual representation; therefore, Bergson refers to it as “supra-intellectual.” Contrary to the usual “infra-intellectual” emotions, it is primary in regard of the mind and the will, and it comprises the fundamental matrix of creative acts of the human being. Creative emotion is one of the forms of the intuition of duration that is rooted in élan vital. It not only determines the essential changes in the fields of art, religion or science, but also re-configures the political rationality by revealing a deeper form of sociality. Thus, the presumed anti-sociality of the philosophy of Bergson is denied. In his last work, The Two Sources of Morality and Religion, Bergson shows how creative emotion transforms understanding of democracy and how it turns this political conception into a dynamic movement corresponding to the deep process of the human being and the whole reality.Straipsnyje analizuojama kuriančiosios emocijos (émotion créatrice) sąvoka ir iš jos kylantis demokratijos suvokimas H. Bergsono filosofijoje. Ši specifinė emocija nepriklauso nuo objekto intelektualinės reprezentacijos, todėl Bergsonas ją vadina „supraintelektualine“. Skirtingai nuo įprastinių, „infraintelektualinių“ emocijų, ji yra pirminė proto ir valios atžvilgiu ir sudaro fundamentalią žmogaus kūrybinių aktų matricą. Kuriančioji emocija – tai viena iš trukmės intuicijos formų, įsišaknijusių gyvybiniame polėkyje. Ji ne tik lemia esminius pokyčius meno, religijos ar mokslo srityse, bet ir, atskleisdama gilesnio socialumo formą, rekonfigūruoja politinį racionalumą. Tuo yra paneigiamas tariamas Bergsono filosofijos antisocialumas. Paskutiniame savo veikale Du moralės ir religijos šaltiniai Bergsonas parodo, kaip kuriančioji emocija transformuoja demokratijos suvokimą, šią politinę koncepciją paversdama dinamišku judesiu, atitinkančiu gilųjį žmogaus ir visos tikrovės procesą

Atviroji visuomenė Henri Bergsono supratimu: jos politinės raiškos ir antropologinis pagrindimas*

The paper seeks to reveal the Bergson’s conception of open society. In the first part, three concrete political expressions of the open society are identified that are sprea­ding in international relations and inside the society. The second part is aimed at showing that the open society is not a society without borders or limits and it does not pose any dangers to cherishing of identities: Bergson’s concept of duration, the source of his political philosophy, establishes identities by providing the foundation for the dynamic process of their maturation through openness. The anthropological substantiation of the open society that was begun in this part is continued in the third part of the paper that analyses the factors of closing and opening, their roots in nature, human nature and vital impetus.Straipsnyje pristatoma H. Bergsono atvirosios visuomenės koncepcija. Pirmoje dalyje yra identifikuojamos trys konkrečios atvirosios visuomenės politinės raiškos, besiskleidžiančios tarptautiniuose santykiuose ir pačios visuomenės viduje. Antroji dalis yra skirta parodyti, kad atviroji visuomenė nėra visuomenė be sienų ar ribų ir nekelia grėsmės tapatybių puoselėjimui: Bergsono trukmės sąvoka, jo politinės filosofijos ištaka, kaip tik įtvirtina tapatybes, grįsdama jų dinamišką brendimo per atvirumą procesą. Šioje dalyje prasidėjęs antropologinis atvirosios visuomenės pagrindimas yra tęsiamas trečiojoje straipsnio dalyje, analizuojančioje uždarumo ir atvirėjimo faktorius, jų įsišaknijimą gamtoje, žmogaus prigimtyje bei gyvybiniame polėkyje

P. Ricoeuro kuriančioji vaizduotė: naratyvinio tapatumo ir socialinio teisingumo šaltinis

The paper analyses Paul Ricoeur’s concept of creative imagination and shows how this essential element of human consciousness determines personal and societal identity and how it can be a source of just social norms and of ‘good life’ (vie bonne). The imagination, which is characterized by semantic innovations and a heuristic function, creates a dynamic narrative defining a human being and opens as specific rationality surpassing purely argumentative rationality and allowing to solve conflicts of social norms. The ethical aspect of this process, implying a triple structure I/other/just institutiones, creates conditions for the realization of the dialectic of justice and love in the political space; due to the dialectic, innovative ways for the realization of social justice become possible. Critical questions intended to open up the perspective for further thinking are posed at the end of the paper.Straipsnyje analizuojama Paulo Ricoeuro kuriančiosios vaizduotės sąvoka, parodant, kaip šis esminis žmogiškosios sąmonės elementas lemia asmens bei visuomenės tapatumą ir gali būti teisingų socialinių normų ir „gero gyvenimo“ (vie bonne) šaltiniu. Vaizduotė, pasižyminti semantinėmis inovacijomis bei euristine funkcija, kuria žmogų apibrėžiantį dinamišką naratyvą ir skleidžiasi kaip specifinis racionalumas, pranokstantis grynai argumentacinį ir leidžiantis spręsti socialinių normų konfliktus. Etinis šio proceso aspektas, implikuojantis trilypę struktūrą aš / kitas / teisingos institucijos, sudaro sąlygas politinėje erdvėje realizuotis teisingumo ir meilės dialektikai, dėl kurios tampa įmanomi novatoriški socialinio teisingumo realizavimo būdai. Straipsnio pabaigoje užduodami kritiniai klausimai, atveriantys tolesnio mąstymo perspektyvą

Creative Emotion and Understanding of Democracy in the Philosophy of H. Bergson

In this paper,the concept of creative emotion (émotion créatrice) and the understanding of democracy, which arises out of it, in the philosophy of Bergson is analysed. This specific emotion does not depend on an object’s intellectual representation; therefore, Bergson refers to it as “supra-intellectual.” Contrary to the usual “infra-intellectual” emotions, it is primary in regard of the mind and the will, and it comprises the fundamental matrix of creative acts of the human being. Creative emotion is one of the forms of the intuition of duration that is rooted in élan vital. It not only determines the essential changes in the fields of art, religion or science, but also re-configures the political rationality by revealing a deeper form of sociality. Thus, the presumed anti-sociality of the philosophy of Bergson is denied. In his last work, The Two Sources of Morality and Religion, Bergson shows how creative emotion transforms understanding of democracy and how it turns this political conception into a dynamic movement corresponding to the deep process of the human being and the whole reality

Open Society and Organic State

CC BY-NC-ND 4.0In this paper, the concepts of open society and organic state are compared. A genesis of the emergence of the concept of open society is performed, and its foundational meanings, as drawn in the texts of Bergson and Popper, are highlighted. The conceptions of both creators of the concept are characterized by common features – striving to substantiate philosophically international cooperation, peace, democracy, social justice, and the necessity of the constant reform of institutions. However, the nature of this substantiation differs. In Popper’s mind, a rational dialogue is sufficient for this, and it is necessary to discuss the modalities of rationality itself. Contrary to certain opinions that are established in historiography, Bergson does not deny the necessity of rationality in the formation of open society, but seeks its deeper anthropological substantiation in the intuition of duration. In both cases, the conception of open society was created as a reaction to the problems and spirit of the time. Lithuanian thinkers reacted to the same problems and created the theory of organic state. Organic state, both from the perspective of its content and anthropological substantiation, structurally corresponds to the conception of open society of Popper and, especially, to that of Bergson

Europos mąstymo kryptys ir ateitis

The monograph is an overview and interpretation of the development of European thinking from the times of Ancient Greece to the present day and provides original insight about the future. The author distinguishes two main directions of European thinking, calling them thinking in width and thinking in depth. There is no doubt that thinking in width historically dominated by overcoming thinking in depth. The contemporary consequences of this dominance are the rationalization and technologisation of the reality and the human being. The author examines today’s human and social problems arising from such development of European thinking and potentially leading to the deathof humanity, and justifies the need to change the direction of thinking – back again into the depth. It is argued that this change has already begun in the depths of the modern human spirit and that it is manifested in concrete examples of contemporary philosophy.Monografijoje apžvelgiama ir interpretuojama Europos mąstymo eiga nuo senovės Graikijos laikų iki mūsų dienų ir pateikiama originali įžvalga apie jos ateitį. Autorius išskiria dvi pagrindines europietiškojo mąstymo kryptis, pavadindamas jas mąstymu į plotį ir mąstymu į gylį. Nėra abejonių, kad mąstymas į plotį istoriškai dominavo, nustelbdamas mąstymą į gylį. Šio dominavimo pasekmės mūsų laikais – tikrovės ir paties žmogaus racionalizacija bei technologizacija. Autorius analizuoja šiuolaikinio žmogaus ir visuomenės problemas, kylančias dėl tokios europietiškojo mąstymo eigos bei galinčias baigtis žmonijos žūtimi, ir pagrindžia būtinybę keisti mąstymo kryptį – vėl eiti į gylį. Teigiama, kad ši kaita jau yra prasidėjusi šiuolaikinio žmogaus dvasios gilumoje ir reiškiasi konkrečiais pavyzdžiais mūsų laikų filosofijoje

TOMO AKVINIEČIO SIEKIS ĮVARDYTI AMŽINYBĘ

Straipsnyje analizuojama Tomo Akviniečio amžinybės samprata ir ją išreiškiančios sąvokos. Teigiama, kad tradicinė, t. y. vėlyvojoje scholastikoje įsivyravusi, jos interpretacija neatspindi paties Tomo turėto užmojo. Akvinietiškoji amžinybės sąvoka nei laiko, nei judėjimo sąvokų atžvilgiu nesudaro priešingo sisteminio poliaus: amžinybės transcendentiškumas judėjimui yra tokio pobūdžio, kad, remiantis proporcionalinės analogijos principu, ją galima traktuoti kaip „judančią tam tikra prasme“, nors jos nejudėjimas žmogiškai patirčiai prieinamų judėjimų atžvilgiu yra absoliutus. Šią amžinybės judėjimo / nejudėjimo dialektiką Tomas Akvinietis reiškė per ypatingą dieviškosios gyvybės sampratą, kurią straipsnis nagrinėja įvairiausiuose jos pavidaluose, tiek „joje pačioje“ (quidam circuitus, Trejybė), tiek santykyje su pasauliu (creatio). Išnagrinėjus dieviškajai amžinybei būdingą judesį, straipsnio pabaigoje iškeliama tolesnio mąstymo galimybė – klausimas apie amžinybės laikiškumą.Pagrindiniai žodžiai: amžinybė, Dievas, nejudėjimas, judėjimas, gyvybė, laikiškumas.Thomas Aquinas in Pursuit of Addressing EternityPovilas Aleksandravičius SummaryThe article analyses the notion of eternity and concepts expressing it as used by Thomas Aquinas. It maintains that the traditional interpretation of the concept – developedmainly in the late scholastic period – does not tally with the intention of Aquinas. Aquinas’ concept of eternity should not be treated as the opposite systemicpole to either the concept of time or movement: the transcendence of eternity vis-à-vis movement can be regarded as ‘moving in a certain sense’, on the basis of proportional analogy principle, though its non-movement in relation to movements known by the human experience is absolute. Thomas Aquinas used a special concept of divine life to express this dialectic between movement and non-movement. The author analyses the concept of divine life in all its manifestations, both ‘in itself’ (quidam circuitus, Trinity) and in its relation to the world (creatio). Following the analyses of movement characteristic of divine eternity, a further thought is invited regarding the question of temporality of eternity.Keywords: eternity, God, non-movement, movement, life, temporality

TOMO AKVINIEČIO LAIKO SAMPRATA

Straipsnyje aptariama Tomo Akviniečio laiko samprata, parodomas nuotolis tarp šios sampratos ir Aristotelio laiko suvokimo, nors abu mąstytojus formaliai vienija tas pats laiko apibrėžimas. Analizuojami pagrindiniai šio apibrėžimo elementai – laikas, judėjimas, žmogaus siela. Pereinant nuo aristoteliškos substancijų ontologijos (ovσία) į tomistiškąją buvimo akto (actus essendi) metafiziką, atskleidžiama judėjimo, žmogaus sielos ir laiko buvimo aktų vienovė. Maitinamas dieviškojo kūrimo veiksmo, laikas pasirodo kaip įtampa, kaip pati žmogaus siela, kuri, „matuodama“ ontologinį būtybės judėjimą, jo nuolatinį prasidėjimo momentą (dabartį) paverčia tęstiniu, pridėdama praeities ir ateities dimensijas.Pagrindiniai žodžiai: laikas, judėjimas, siela, intelektas, buvimo aktas, kūrimas iš nebūties.The Concept of Time According to Thomas AquinasPovilas Aleksandravičius SummaryThe article explains Thomas Aquinas’ concept of time on the basis of his metaphysics of being. At the same time, it shows the distance between his concept and the Aristotle’s conception of time, despite the fact that, formally, both thinkers used the same definition of time. The article analyzes the main elements of this definition through their interaction: time, motion and human soul. The journey from the Aristotle’s ontology of substances (υοσία) to the Thomistic metaphysics of the act of being (actus essendi) uncovers the unity among between motion, human soul and the acts of being of time. Nurtured by the act of divine creation, time appears as a tension, as the human soul itself, which ‘measures’ the ontological movement of a being and makes continuous its continual moments of beginning, by adding the dimensions of past and future.Keywords: Thomas Aquinas, time, motion, soul, intellect, act of being, creation from nothing

Socialinio atvirumo kilmė ir prasmė Bergsono ir Popperio mąstyme

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] The article is focused on the analysis of the origin and meaning of social openness in Henri Bergson’s and Karl Popper’s thinking. It aims to reveal the foundational significance of the concept of open society in the works of its creators. The first part of the article is focused on Bergson’s research into formation of closed society, the vantage point being the analysis of a human being’s reaction to death. The second part reveals H. Bergson’s process of social openness; its anthropological foundation is the conversion of instinct into intuition or the contact with the principle of élan vital, realized by the mind. The third part analyses Popper’s concept of closed and open society in the context of Bergson’s philosophy.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje analizuojama socialinio atvirumo kilmė ir prasmė H. Bergsono ir K. R. Popperio mąstyme, siekiant atskleisti pamatinę atviros visuomenės sąvokos reikšmę jos kūrėjų darbuose. Pirmoji straipsnio dalis yra skirta H. Bergsono uždaros visuomenės formavimosi tyrimui, atspirties tašku pasirinkus žmogaus reakcijos į mirtį analizę. Antroji dalis atskleidžia H. Bergsono teigiamą socialinio atvirumo procesą, kurio antropologinis pamatas – instinkto konversija į intuiciją arba proto realizuojamas kontaktas su gyvybinio polėkio principu. Trečiojoje dalyje yra tiriamas K. R. Popperio uždaros ir atviros visuomenės konceptas H. Bergsono filosofijos kontekste