Neuromokslų išvados apie smegenų brendimą – argumentai išskirtinei jaunimo baudžiamajai atsakomybei

Taking together all the evidence on the aetiology, development and differential processes of delinquent behaviour from childhood to adulthood, we dispose of important new evidence from the neurosciences, which, compared to traditional criminological, developmental, psychological and sociological evidence, increases our capacity to explain the age-crime curve. In particular, the right-hand side of the curve, indicating desistance from crime in young adulthood between the ages of 18 and 25, can be based on new insights from neuroscientific research on brain maturation and the development of self-control mechanisms. As a result, new questions about judicial reactions and interventions must be raised. If an individual’s brain is fully matured only in the mid-twenties, general criminal law is possibly inappropriate, and a specific youth or young-adult criminal law reflecting the transitional processes and the diminished culpability of young-adult offenders should rather be applied. In many European jurisdictions, the scope of youth justice has been extended upwards to 18–20 year-old adults, in the Netherlands even up to 22 years of age, a political decision affecting criminality and based on new neuroscientific evidence. Vertindami bendrai visus mokslu grįstus įrodymus apie delinkventinio elgesio etiologiją, vystymąsi ir diferencijuotus procesus nuo vaikystės iki pilnametystės, mes disponuojame svarbiais naujais neuromokslų įrodymais, kurie, palyginus su tradiciniais kriminologiniais, raidos psichologiniais ir sociologiniais įrodymais, suteikia papildomų mokslinių argumentų aiškinant netolygų nusikalstančių asmenų pasiskirstymą amžiaus kreivėje. Būtent dešinioji padidėjusio nusikalstamo elgesio dažnumo šioje kreivėje atkarpa, vaizduojanti nusikalstamo elgesio dinamiką nuo vėlyvosios paauglystės (maždaug nuo 18 metų) iki jaunų suaugusiųjų amžiaus (maždaug iki 25 metų), gali būti pagrįsta naujomis neurologinių mokslinių tyrimų, susijusių su smegenų brendimu ir savikontrolės mechanizmais, įžvalgomis. Todėl būtina iš naujo kelti klausimą, kokia turėtų būti baudžiamoji teisinė reakcija ir intervencijos šio amžiaus žmonių atžvilgiu. Jei smegenys visiškai subręsta tik žmogaus gyvenimo trečiojo dešimtmečio viduryje, suaugusiesiems numatytos (bendrosios) baudžiamosios atsakomybės taikymas gali būti neproporcingas ir neatitikti individualių poreikių, o vietoj to turėtų būti taikomos specialios nepilnamečiams ir jauniems suaugusiesiems numatytos normos, kuriomis atsižvelgiama į pereinamuosius asmens brendimo procesus ir mažesnę jaunų suaugusių nusikaltėlių kaltę. Daugelio Europos šalių baudžiamosios justicijos sistemose įtvirtinta galimybė nepilnamečiams numatytus ypatumus taikyti asmenims iki 18–20 metų, Nyderlanduose – net iki nesulaukusiems 23 metų – šis baudžiamasis politinis sprendimas buvo priimtas remiantis būtent naujais neuromokslų įrodymais, kurie šiame straipsnyje ir analizuojami

Pakartotinis įtartinos turto kilmės vertinimas – pateisinama viešojo intereso apsaugos priemonė ar žmogaus teisių pažeidimas?

The internationally acknowledged need for effective legal measures against illicit enrichment that is perceived as the key policy tool against organised crime and corruption triggered rapid developments in the variety of those legal measures. Lithuania may serve as a sole-standing example of a jurisdiction that enacted a great variety of legal strategies against illicit enrichment – criminal liability both for money laundering and illicit enrichment and also extended powers of confiscation, civil confiscation and tax fines for unexplained income. This diversity of measures leads to the issue of competition arising between them and also carries the risk that measures may be used repeatedly and arbitrarily against persons and their property.The paper focuses on the issue of the legitimacy of repeated investigation and assessment of suspicious assets in civil confiscation proceedings and extended powers of confiscation.The analysis is divided into two parts where fundamentally different legal situations are discussed. In the first situation, repeated assessment of the origin of the assets takes place in proceedings of similar legal nature (proceedings aiming to restore legal order). The second situation appears where reassessment takes place in proceedings of a different nature – in the restorative proceedings after failure to prove the illicit origin of the assets in the punitive proceedings.While the first situation rather clearly falls within the scope of the principle of legal certainty and the rule res judicata that prohibit repeated proceedings for the same issue in the same circumstances against the same person, the second situation is more open to debate. Punitive proceedings use the standard of proof beyond reasonable doubt and the presumption of innocence is in play. These safeguards are designed to protect defendants from unfounded conviction, but they may be considered excessive for other legal issues such as the recovery of damages or the proceeds of illicit activities. In addition, in the context of civil confiscation, public interest in effective protection from organised crime and corruption comes into play. Therefore, there are strong arguments for giving priority to public safety over the principle of legal certainty that would protect defendants from repeated assessment of their assets in other proceedings with a lower standard of proof or even the reversed presumption of the illegality of unexplained wealth.Finally, the paper addresses the question of whether extended powers of confiscation qualify for restorative or punitive proceedings. The answer to this question is the key argument of whether civil confiscation proceedings can legitimately follow criminal proceedings where the court failed to confiscate the assets on the grounds of extended powers of confiscation. The paper argues that extended powers of confiscation are of a restorative nature. Therefore, when assets have already been investigated in proceedings of civil confiscation and their origin has been assessed as lawful in the light of extended powers of confiscation, re-consideration of their origin should be deemed as infringing the principle of legal certainty, unless the decision in the criminal proceedings was barred by lack of formal grounds.Valstybės kūrybiškai siekia išspręsti nusikalstamu būdu įgyto turto identifikavimo ir konfiskavimo efektyvumo problemą, įdiegdamos įvairių tam skirtų teisinių įrankių. Tokių įrankių gausa Lietuva išsiskiria net tarptautiniu mastu. Straipsnyje analizuojama teisiniame reguliavime užprogramuota turto konfiskavimui skirtų teisinių įrankių konkurencijos problema, konkrečiai – pakartotinio turto tyrimo ir vertinimo galimybė naudojant skirtingus teisinius įrankius ir iš jos kylančios dilemos. Dilemų kelia tokiose situacijose konkuruojantys teisinio apibrėžtumo ir visuomenės saugumo užtikrinimo principai. Nors savo teisine prigimtimi analogiškų teisinių priemonių pakartotinio pritaikymo nesuderinamumas su teisinio apibrėžtumo principu kelia mažiau abejonių, vis dėlto situacijų, kai nenustačius neteisėtos turto kilmės baudžiamojo persekiojimo priemonėmis siekiama perspręsti turto kilmės klausimą kitokia tvarka, taikant valstybei palankesnes įrodinėjimo taisykles ir standartus, sprendimas yra labai nevienareikšmis

Registruotos nepilnamečių delinkvencijos apraiškų ir tendencijų Lietuvoje tarptautinis palyginimas

In the article manifestations of registered juvenile delinquency, its‘ structure and tendencies in Lithuania are analyzed, Lithuanian indicators are also compared with the indicators of other European countries. The comparative study shows large differences in registered juvenile delinquency, which are primarily determined by different scopes of criminalization of delinquency, different intensity of formal control, as well as different rules for registering juvenile delinquency. The absolute indicators of registered juvenile criminal offences in Lithuania have been decreasing for the past two decades, and the relative indicators of registered juvenile criminal behavior have also been consistently decreasing for the last five years. 2020–2021 the number of administrative offenses committed by minors in Lithuania also decreased, which is primarily associated with restrictions in public life introduced due to the COVID-19 pandemic. Serious violent crimes by minors, characterized by low latency, are often widely described in the media, and constitute a small part of the structure of crimes committed by minors in Lithuania, and the number of murders is consistently decreasing – in 2021 it was the smallest during the entire period of independent Lithuania – only one murder was registered. After completing this study, it can be said that the indicators of registered juvenile delinquency compared to other countries should be seen first of all as an output of the juvenile behavior control mechanisms operating in each country, which tells little about the real extent of juvenile delinquency. The minor juvenile delinquency is more latent and its rates should be first evaluated. Cases of serious delinquency are characterized by a much lower latency, but in this case too, in order to compare registered delinquency, it is necessary to simultaneously assess complex differences in criminal prosecution between countries.Straipsnyje analizuojamos registruotos nepilnamečių delinkvencijos apraiškos, jų struktūra ir tendencijos Lietuvoje, lyginant su kitų Europos šalių rodikliais. Lyginamasis tyrimas rodo didelius registruotos nepilnamečių delinkvencijos skirtumus, kuriuos pirmiausia lemia skirtingos delinkvencijos kriminalizavimo apimtys, skirtingas formaliosios kontrolės intensyvumas, taip pat skirtingos nepilnamečių delinkvencijos registravimo taisyklės. Registruoto nepilnamečių nusikalstamo elgesio absoliutūs rodikliai Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius mažėja, pastaruosius penkerius metus nuosekliai mažėja ir santykiniai registruoto nepilnamečių nusikalstamo elgesio rodikliai. 2020–2021 m. sumažėjo ir nepilnamečių Lietuvoje padarytų administracinių nusižengimų skaičius, tai pirmiausia sietina su viešojo gyvenimo ribojimais, įvestais dėl COVID-19 pandemijos. Medijose dažnai plačiai aprašomi sunkūs smurtiniai nepilnamečių nusikaltimai, pasižymintys ir mažu latentiškumu, sudaro nedidelę dalį Lietuvoje nepilnamečių padarytų nusikaltimų struktūroje, o nužudymų skaičius nuosekliai mažėja – 2021 m. jis buvo mažiausias per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį – buvo registruotas tik vienas nužudymas. Atlikus šį tyrimą galima teigti, kad, registruotos nepilnamečių delinkvencijos rodiklius lyginant su kitomis šalimis, pirmiausia reikėtų vertinti kaip kiekvienoje šalyje veikiančios nepilnamečių elgesio kontrolės mechanizmų rezultatą, kuris mažai ką pasako apie tikruosius nepilnamečių delinkvencijos mastus. Kuo nepilnamečių delinkvecija yra lengvesnė, tuo labiau turėtų būti vertinami latentinės delinkvencijos rodikliai. Sunkios delinkvencijos atvejai pasižymi daug mažesniu latentiškumu, tačiau ir šiuo atveju, norint palyginti registruotąją delinkvenciją, būtina kartu įvertinti ir kompleksinius baudžiamojo persekiojimo skirtumus tarp šalių

Taikos kupinas smurtas: kriminologinė Larso von Triero filmų interpretacija

In this article, the works of cinema director Lars von Trier are invoked as an instrument to explain various criminological theories. Mostly, the approach of cultural criminology is applied as well as other perspectives: dramaturgical-existential approach, peacemaking, and (anti)positivism. Both because of the topics presented (such as transgressing and questioning the socially acceptable norms, violence, fear, humiliation, deviant sexuality, despair, etc.) and the methodology of the filmmaking process, the self-labelled ‘best director in the world’ can be quite rightly described as one of the most thought-provoking criminologists in Europe. Paradoxically, ideas presented in his films, though seemingly violent and destructive, might be inspirational for those who seek peace and enlightenment.Šiame straipsnyje kino režisieriaus Larso von Triero darbai pasitelkiami kaip instrumentas įvairioms kriminologijos teorijoms paaiškinti. Dažniausiai taikomas kultūrinės kriminologijos požiūris ir kitos perspektyvos: dramaturginė-egzistencinė prieiga, taikdariška kriminologija ir (anti)pozityvizmas. Tiek dėl pateiktų temų (tokių kaip visuomenei priimtinų normų peržengimas ir kvestionavimas, smurtas, baimė, pažeminimas, deviacinis seksualumas, neviltis ir kt.), tiek dėl filmo kūrimo metodikos Larsas von Trieras, save vadinantis „geriausiu pasaulio režisieriumi“, gali būti visiškai pagrįstai apibūdinamas kaip vienas iš labiausiai susimąstyti verčiančių kriminologų Europoje. Paradoksalu, bet jo filmuose pateiktos idėjos, nors atrodo smurtinės ir destruktyvios, gali įkvėpti siekiant ramybės ir nušvitimo

Socialiniai tyrimai apie elektroninius nusikaltimus: globalus temų diapazonas ir Lietuvoje atliktų tyrimų sisteminė analizė

 Social research about online crime is a multi-disciplinary field addressing a wide array of topics since its inception in the 1980s. Based on a broad review of state-of-the-art literature and gaps identified in review publications (Holt, Bossler 2014; Stratton, Powell, Cameron 2017; Maimon, Louderback 2019, and others), in this paper I outline 41 key topic in social research about online crime, classified into four broad categories: 1) research focusing on specific types of online crime, 2) research about perpetrators, victims, and law enforcement, 3) research about online crime discourses and public perceptions, 4) research putting the local and global specifics of online crime into perspective. Based on the topic map, I undertook a systematic review of literature on research about online crime published in Lithuania from the empirical social scientific perspective. The results show that very few such studies are carried out in Lithuania. From 2004 to 2020, 26 publications have been found in total. 10 of them were theoretical briefs, while 16 were based on empirical data. Out of the 41 key topic, 14 were covered in the publications, while 29 or roughly two thirds remained unaddressed. The dominant contributors were legal scholars writing about the social aspects of online crime across a variety of topics, and mostly focusing on specific crime types. The most developed topic was cyberbullying, with contributions by scholars mostly from the fields of psychology and education. To fill in these glaring gaps, it is vital to develop this field of research with an emphasis on both wider and deeper research agendas, complex, valid and reliable research data and critical theoretical approaches, inviting systematic contributions from criminology, sociology, communication and media studies, and political science.Socialiniai tyrimai apie elektroninius nusikaltimus sudaro lauką, apimantį platų temų diapazoną ir jungiantį įvairias disciplinas. Straipsnyje, remiantis išsamia literatūros analize ir egzistuojančiuose apžvalginiuose straipsniuose (Holt, Bossler 2014; Stratton, Powell, Cameron 2017; Maimon, Louderback 2019) identifikuotais trūkumais, išskirta 41 elektroninių nusikaltimų socialinių tyrimų tema, suklasifikuota į keturias kategorijas: 1) tyrimai, charakterizuojantys atskirus nusikaltimų tipus; 2) tyrimai, sutelkti į pažeidėjus, nukentėjusiuosius ir teisėsaugą; 3) tyrimai apie elektroninių nusikaltimų diskursus; 4) tyrimai apie lokalius ir globalius elektroninių nusikaltimų ypatumus. Remiantis sudaryta temų schema, buvo atlikta sisteminė publikacijų apžvalga apie Lietuvoje įgyvendintus socialinių mokslų empirinius tyrimus apie elektroninius nusikaltimus. Rezultatai parodė, kad Lietuvoje tokių tyrimų atliekama mažai. Nuo 2004 m. iki 2020 m. iš viso rastos 26 publikacijos, iš kurių 10 yra teorinio pobūdžio, o 16 pristato atliktus empirinius tyrimus. Iš 41 išskirtos temos 14 temų turėjo teorinių arba empirinių publikacijų, o 27, arba du trečdaliai visų temų, Lietuvoje buvo nenagrinėtos. Kaupiant savalaikes, pagrįstas, kritinį mąstymą skatinančias, krizinėse situacijose reikalingas žinias apie elektroninius nusikaltimus, būtina plėtoti šią tyrimų sritį, didinti joje nagrinėjamų temų įvairovę ir skirtingų disciplinų indėlį, pildyti susikaupusias spragas, ypatingą dėmesį skiriant išsamiems, kompleksiniams ir validžiais empiriniais duomenimis pagrįstiems tyrimams plėtoti

Biopolitika ir disciplinavimas Vilniaus miesto viešąsias erdves reglamentuojančiuose teisiniuose dokumentuose

This article presents the specific rhetoric of social control present in the sections of national and municipal legislation pertaining to conduct in public spaces of Vilnius, Lithuania.Theoretically, the paper utilises M. Foucault’s framework of power modalities both because of Foucault’s engaged questioning of power and the applicability of his insights to the spatial dimensions of the city. The paper bases its interpretive scheme on two premises: a) that law reveals biopolitical and disciplinary aspects of social control; and b) that urban public space presents a valuable case for the analysis of these aspects.A qualitative content analysis of national and municipal legislation has revealed that national legislation is driven by biopolitical objectives and municipal legislation by disciplinary ones. The national legislation focuses the regulation of public space on public order, public calm, and public dignity – public mores that must be upheld in the interest of the population and expanding beyond strictly public space. Disciplinarity is evident in municipal legislation insofar as it breaks space up into governable fragments, imposing painstakingly detailed prohibitions and obligations, and building a hierarchy inside the population between the desired and subnormal subject.Straipsnyje analizuojama specifinė socialinės kontrolės retorika, randama įstatymuose ir savivaldybės teisės aktuose, kurie reglamentuoja elgesį Vilniaus miesto viešosiose erdvėse.Tyrimo teorinis pagrindas – M. Foucault galios modalumų koncepcija, taikoma dėl kritinio autoriaus požiūrio į galios problematiką ir jo įžvalgų apie miestų erdves. Šiuo pagrindu sukonstruojama interpretacinė schema, kuri remiasi dviem prielaidomis: a) teisinių dokumentų retorika atskleidžia biopolitinius ir disciplinuojančius socialinės kontrolės aspektus miesto erdvėse, ir b) miesto viešosios erdvės yra vertingas objektas, tiriant šiuos aspektus.Kokybinė nacionalinio lygmens ir savivaldos teisinių dokumentų analizė atskleidė, kad nacionalinių įstatymų formuluotės atspindi biopolitinę dimensiją. Jie yra sutelkti į viešosios tvarkos, viešosios rimties, orumo palaikymą – taip apibrėžiant populiacijos interesus ir peržengiant erdviškumo ribas. Disciplinavimo dimensiją atspindi savivaldybės teisės aktai, kuriuose viešosios erdvės yra dalinamos į valdomus fragmentus, suformuluojami detalūs draudimų ir įpareigojimų sąrašai, apibrėžiamos pageidaujamų ir nepageidaujamų, abnormalių populiacijos individų hierarchijos

Smurto lyties pagrindu sampratos Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu ir posovietinės transformacijos metu

The aim of this article is to research the concept and different definitions of gender-based violence in Lithuanian society during the late Soviet period and the first decade of Lithuanian independence. These different definitions of gender-based violence are reconstructed and presented in the different discourses of criminological knowledge and beliefs: a) the expert criminological discourse; b) the so-called discourse of the ‘well-informed citizens’; c) the so-called discourse of the ‘people from the street’. The theory of three different criminilogical discourses in Lithuanian crimininology is developed by Aleksandras Dobryninas but based on theoretical insights of Alfred Schütz. The article analyzes the third level from the perspectives‘ of the victims of gender-based violence. Straipsnio tikslas – ištirti smurto lyties pagrindu sampratą Lietuvos SSR vėlyvuoju sovietmečiu ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį iš idėjų istorijos ir kritinės kriminologijos perspektyvos, remiantis kriminologo Richard᾽o Quinney idėja, kad nusikaltimas yra konstruojamas, tad to paties nusikaltimo apibrėžimai skirtingose visuomenėse skiriasi, bei taikant Michel᾽io Foucault žinojimo archeologijos metodologiją. Sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje egzistavę smurto lyties pagrindu apibrėžimai dekonstruojami pasitelkiant filosofo Alfred᾽o Schütz᾽o suformuluotą ir Lietuvos kriminologijos moksle kriminologo Aleksandro Dobrynino adaptuotą bei tirti kriminologiniam žinojimui pritaikytą skirtingų žinojimo diskursų teoriją. Analizuojami šie smurtą lyties pagrindu sovietmečiu ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį atspindėję kriminologiniai diskursai: a) ekspertinis diskursas; b) vadinamasis gerai informuotų piliečių diskursas; c) vadinamasis žmonių iš gatvės (arba „eilinio žmogaus“) diskursas. Straipsnyje atskirai aptariama smurto lyties pagrindu aukų perspektyva, ieškant atsakymo į klausimą, kokio tipo diskursas socialiai konstravo šio smurto aukų suvokimą apie joms įvykdytus nusikaltimus, bei tiriant, kaip save konstravo smurto aukos. Analizuojamas ir sovietinių smurto lyties pagrindu sampratų tęstinumas po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo

Naujų psichoaktyvių medžiagų kontrolės mechanizmai ir metodai

 The article deals with the international and national mechanisms used to place new psychoactive substances under control. The authors provide an overview of the systems in use in the United Nations and the European Union, as well as in many European and other states, to criminalize newly emerging psychoactive substances, as well as propose certain legislative changes that could be adapted in the European Union to make the procedures of criminalization more straightforward. The article also provides for an overview and analysis of legal formulations used to define new psychoactive substances in different European and other states: list approach, generic scheduling, blanket bans, regulation through the laws on consumer protection and health protection, establishing legal markets for new psychoactive substances.Straipsnis skirtas apžvelgti tarptautinius ir nacionalinius mechanizmus, naudojamus įtraukti naujas psichoaktyvias medžiagas į kontroliuojamų medžiagų ratą. Autoriai apžvelgia Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungoje, Europos ir kitose valstybėse funkcionuojančias naujų psichoaktyvių medžiagų kriminalizavimo sistemas, taip pat siūlo tam tikrus teisinius būdus kaip kriminalizaciją Europos Sąjungoje padaryti paprastesne. Straipsnyje taip pat apžvelgiamos ir analizuojamos teisinės formuluotės, Europos ir kitose valstybėse vartojamos naujoms psichoaktyvioms medžiagoms apibrėžti: katalogo metodas, kriminalizacija pagal bendrus požymius, visaapimantys draudimai, reguliavimas pasitelkiant vartotojų teisių apsaugos ir sveikatos apsaugos teisės normas, teisinių rinkų naujoms psichoaktyvioms medžiagoms kūrimas

Laisvės atėmimo bausmės konstravimo prielaidos Lietuvoje kritinės kriminologijos požiūriu: įkalinimo tikslų analizė

The declared aims of custodial sentencing worldwide and in Lithuania are to protect society from crime and reduce recidivism; it is agreed that these aims can be achieved only when the duration of imprisonment is devoted to the prisoner’s gradual return to society (UNODC 2015). However, the newest Lithuanian strategic documents note that the sentencing system does not promote the change of prisoners’ criminal habits, offender resocialization is fragmented, and prison staff carries out offender protection and surveillance, not resocialization and social help (LR Vyriausybė 2021b). By building upon the ideas of social constructionism tradition (Berger and Luckmann 1999) and critical criminology (Christie 1999; Hulsman 1997; Quinney 2004; Mathiesen 2006), this paper analyzes the aims of custodial sentencing in the context of Lithuanian penal system’s reform and specifies possible implementational problems of declared aims of imprisonment. Document analysis showed that the raising and naming of imprisonment problems are conditioned by the commitment to international organizations and projects, as well as the cascading aims of the Lithuanian political agenda. In Lithuania, the purposes of custodial sentencing continue to be relatively general and instrumental. They are used to justify current and future means of reform while it is expected of correctional facilities to provide long-term positive influences on a person and fulfill quantitative indicators. We presume that resocialization and social integration ideas, as the main declared aim of custodial sentencing, are “imprisoned” in political discourse, which lacks critical analysis and does not provide much chance for success.Pasaulyje ir Lietuvoje deklaruojami laisvės atėmimo bausmės tikslai yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų ir sumažinti recidyvą; pripažįstama, kad šie tikslai gali būti pasiekti tik tuomet, jeigu laisvės atėmimo laikotarpis yra skiriamas kalinio laipsniškam grąžinimui į visuomenę (UNODC 2015). Vis dėlto naujausiuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose pažymima, kad bausmių vykdymo sistema neskatina nuteistųjų keisti kriminalinio pobūdžio įpročių, nuteistųjų resocializacija yra fragmentuota ir tai, kad įkalinimo įstaigų darbuotojai atlieka nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, o ne resocializaciją ir socialinės pagalbos teikimą (LR Vyriausybė 2021b). Straipsnyje remiantis socialinio konstrukcionizmo tradicijos (Berger, Luckmann 1999) ir kritinės kriminologijos (Christie 1999; Hulsman 1997; Quinney 2004; Mathiesen 2006) idėjomis nagrinėjami laisvės atėmimo bausmės tikslai Lietuvos bausmių vykdymo sistemos pertvarkos kontekste ir nurodomos galimos deklaruojamų įkalinimo tikslų įgyvendinimo problemos. Dokumentų analizė parodė, kad įkalinimo problemų iškėlimas ir įvardijimas yra sąlygotas įsipareigojimų tarptautinėms organizacijoms ir projektams bei Lietuvos politinės darbotvarkės tikslų kaskadavimo. Lietuvoje laisvės atėmimo tikslai išlieka gana bendri ir instrumentiški, siekiantys pateisinti esamas arba numatytas reformos priemones, o iš pataisos įstaigų veiklos reikalaujama ilgalaikio teigiamo poveikio asmeniui ir kiekybinių rodiklių įgyvendinimo. Daroma prielaida, kad resocializacijos ir socialinės integracijos idėjos, kaip pagrindinis deklaruojamas laisvės atėmimo bausmės tikslas, yra „įkalintos“ politiniame diskurse, stokojančiame kritinės analizės ir nesuteikiančiame daug šansų sėkmei