In this article, the works of cinema director Lars von Trier are invoked as an instrument to explain various criminological theories. Mostly, the approach of cultural criminology is applied as well as other perspectives: dramaturgical-existential approach, peacemaking, and (anti)positivism. Both because of the topics presented (such as transgressing and questioning the socially acceptable norms, violence, fear, humiliation, deviant sexuality, despair, etc.) and the methodology of the filmmaking process, the self-labelled ‘best director in the world’ can be quite rightly described as one of the most thought-provoking criminologists in Europe. Paradoxically, ideas presented in his films, though seemingly violent and destructive, might be inspirational for those who seek peace and enlightenment.Šiame straipsnyje kino režisieriaus Larso von Triero darbai pasitelkiami kaip instrumentas įvairioms kriminologijos teorijoms paaiškinti. Dažniausiai taikomas kultūrinės kriminologijos požiūris ir kitos perspektyvos: dramaturginė-egzistencinė prieiga, taikdariška kriminologija ir (anti)pozityvizmas. Tiek dėl pateiktų temų (tokių kaip visuomenei priimtinų normų peržengimas ir kvestionavimas, smurtas, baimė, pažeminimas, deviacinis seksualumas, neviltis ir kt.), tiek dėl filmo kūrimo metodikos Larsas von Trieras, save vadinantis „geriausiu pasaulio režisieriumi“, gali būti visiškai pagrįstai apibūdinamas kaip vienas iš labiausiai susimąstyti verčiančių kriminologų Europoje. Paradoksalu, bet jo filmuose pateiktos idėjos, nors atrodo smurtinės ir destruktyvios, gali įkvėpti siekiant ramybės ir nušvitimo
