Kai kurios aktualios nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausų problemos teisėsaugos institucijų praktikoje baudžiamojo proceso metu

Over a decade ago, an audit was conducted in Lithuania to assess the protection of children’s rights during criminal proceedings. The audit identified various shortcomings and issues related to child interviews. These problems were addressed in 2017 with the implementation of amendments to the Law on Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, which have been in effect for over five years. This article aims to analyze the current practices, particularly in recent years, of law enforcement institutions when conducting interviews with minor witnesses and victims during criminal proceedings. Through analysis and empirical research, it was found that minors are frequently questioned outside of designated child interview rooms for unjustifiable reasons. Furthermore, their rights, particularly the right not to testify against their relatives or family members, are not always adequately explained to them. The legal significance of such procedural violations is discussed. Additionally, it is highlighted that employees of the Child Rights Protection and Adoption Service often lack proper preparation for conducting interviews with children. The article concludes by summarizing other findings from the empirical research.. Kiek daugiau nei prieš dešimt metų Lietuvoje buvo atliktas vaiko teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu auditas, kurio metu nustatyti vaikų apklausų trūkumai ir problemos. Šios problemos buvo sprendžiamos 2017 metais priėmus baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimus, nuo kurių įsigaliojimo praėjo kiek daugiau nei penkeri metai. Straipsnyje siekiama išanalizuoti aktualią (daugiausia pastarųjų metų) teisėsaugos institucijų praktiką vykdant nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausas baudžiamojo proceso metu. Atliktos analizės ir empirinio tyrimo metu nustatyta, kad nepilnamečiai neretai apklausiami ne specialioje vaiko apklausos patalpoje dėl nepateisinamų priežasčių, jiems ne visada išaiškinamos jų teisės, ypač teisė neliudyti prieš savo artimuosius ar šeimos narius, aptariama tokio procesinio pažeidimo teisinė reikšmė. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai dažniausiai tinkamai nesiruošia vaikų apklausoms, apibendrinami kiti atlikto empirinio tyrimo rezultatai

Suklastotų medicinos gaminių aptikimas ir tyrimas Slovėnijoje

This article provides insights into the detection, investigation and prosecution of counterfeit medical products in Slovenia and abroad. The article summarizes the reports of Interpol and the European Union’s activities in this area. It also uses the opinions and insights of experts in the field provided through interviews. While the scope of the problem surrounding counterfeit medical products has been increasing globally, the issue is not alarming in Slovenia. Counterfeit medical products (CFMP) were never found to enter the legal supply chain in Slovenia. In general, the incidence of counterfeit medical products in the scope of detection, investigation and prosecution is extremely low. The reasons for this may be in the ongoing debates about the definition of CFMPs and the continuing lack of public awareness about counterfeit medical products. If the public does not understand or even know about counterfeit medical products, they will fail to report potential encounters with them, thus making their detection even more difficult. The research study presented in this paper has (partly) confirmed that a sound and socially-oriented healthcare system in which the required medicines are widely available represents a deterrent against counterfeit medical products. Therefore, the legislative framework supporting such a system is most important.Šiame straipsnyje pateikiamos įžvalgos apie suklastotų medicinos gaminių aptikimą, tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą už juos Slovėnijoje ir kitose valstybėse. Straipsnyje apibendrinamos Interpolo ir Europos Sąjungos veiklos šioje srityje ataskaitos, taip pat naudojamos šios srities ekspertų nuomonės ir įžvalgos, pateiktos šio straipsnio autorių atliktų interviu metu. Nors su suklastotais medicinos gaminiais susijusios problemos mastas visame pasaulyje didėja, Slovėnijoje ši problema nesulaukio didelio dėmesio. Nebuvo rasta suklastotų medicinos gaminių, kurie patektų į legalaus tiekimo grandinę. Apskritai suklastotų medicinos gaminių aptikimo, tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo apimtys yra labai mažos. To priežastys gali būti susijusios su vykstančiomis diskusijose dėl suklastotų medicinos gaminių apibrėžimo ir nuolatinio visuomenės informuotumo apie juos trūkumu. Jei visuomenė nesupranta ar net nežino apie suklastotus medicinos gaminius, ji nepraneš apie galimus susidūrimus su jais, todėl juos aptikti bus dar sunkiau. Šiame straipsnyje pateiktas tyrimas (iš dalies) patvirtino, kad patikima ir socialiai orientuota sveikatos priežiūros sistema, kurioje reikalingi vaistai yra plačiai prieinami, galėtų būti veiksminga atgrasymo priemonė suklastotų medicinos gaminių prekybai. Todėl svarbu vystyti tokią sistemą palaikančią teisinę bazę

Sexual harassment and abuse in sport: some legal and criminological considerations

Sexual harassment and sexual abuse are not uncommon in the world of sports. Many athletes, especially female athletes, have been victims of violence, intimidation and abuse. For many years, victims remained silent and hid their experiences for fear of condemnation by society and the media, but recent trends show that the situation is improving. More and more athletes are speaking out against sexual harassment and abuse in the world of sport. From a legal point of view, the main feature of sexual harassment cases is that the burden of proof can be shifted to the accused. In criminal law, this mechanism raises concerns about a possible violation of the presumption of innocence. However, as international sports federations apply a lower standard of proof in disciplinary cases, this procedural feature is viewed favourably. At the same time, it should be noted that a lower standard of proof does not in any way mean that sexual harassment and abuse cases can be investigated with less responsibility or sensitivity. On the contrary, the legal and criminological specificity of this phenomenon implies that the boundaries between sexual abuse, sexual harassment, unprofessional conduct, and mere flirting must be clearly defined. Appropriate delimitation ensures, on the one hand, that perpetrators do not escape responsibility, even if it is relatively minor, and, on the other hand, protects the innocent against unfounded accusations. Seksualinis priekabiavimas ir seksualinė prievarta yra neretas reiškinys sporto pasaulyje. Daug sportininkų, ypač sportininkių, yra tapę smurto ir prievartos aukomis. Daugelį metų aukos tylėjo ir slėpė savo patirtį, bijodamos visuomenės ir žiniasklaidos pasmerkimo, tačiau pastarojo meto tendencijos rodo, kad padėtis gerėja: vis daugiau atletų(čių) kalba apie seksualinį priekabiavimą ir prievartą sporte. Teisiniu požiūriu pagrindinis seksualinio priekabiavimo bylų bruožas yra tas, kad įrodinėjimo našta gali būti perkeliama kaltinamajam. Baudžiamojoje teisėje šis mechanizmas kelia abejonių dėl galimo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Tačiau kadangi tarptautinės sporto federacijos drausminėse bylose taiko žemesnį įrodinėjimo standartą, ši procesinė ypatybė vertinama palankiai. Kartu būtina pažymėti, jog žemesnis įrodinėjimo standartas jokiu būdu nereiškia, kad seksualinio priekabiavimo ir prievartos bylos gali būti tiriamos ne taip delikačiai ar atsakingai. Atvirkščiai, šio reiškinio teisinė ir kriminologinė specifika implikuoja, kad būtina aiškiai nustatyti ribas tarp seksualinės prievartos, seksualinio priekabiavimo, neprofesionalaus elgesio ar tiesiog flirto. Atitinkamas ribų nustatymas, viena vertus, užtikrina, kad kaltininkai neišvengtų atsakomybės net jei ji santykinai nedidelė, antra vertus, apsaugo nekaltus asmenis nuo nepagrįstų kaltinimų

Instituciniai patriarchatai? Policijos ir baudžiamosios justicijos reakcijos į smurtą artimoje aplinkoje Škotijoje 1960–1990 metais

Post-war Scotland remained a deeply patriarchal country. Domestic abuse was common yet widely under-reported by the women it affected. This article argues that police and criminal justice agencies in Scotland 1960–1990 were ‘working patriarchies’ which created significant barriers to reporting. Oral history narratives from domestic abuse survivors, police and criminal justice professionals reveal deeply patriarchal workplaces and practices designed to maintain longstanding traditions of the patriarchal family. These inhibited reporting, denied women access to safety and justice in private life and contributed to women’s continuing inequality in post-war Scottish society.Pokario Škotija išliko giliai patriarchalinė šalis. Smurtas artimoje aplinkoje buvo plačiai paplitęs, tačiau jo aukos – moterys – apie tai pranešdavo retai. Šiame straipsnyje teigiama, kad policija ir baudžiamosios justicijos organai Škotijoje 1960–1990 m. buvo „instituciniai patriarchatai“, sukūrę reikšmingų kliūčių pranešimams apie smurtą. Smurtą artimoje aplinkoje patyrusių aukų, policijos ir baudžiamosios justicijos specialistų žodinės istorijos naratyvai parodo, kiek giliai patriarchatas buvo įsišaknijęs darbovietėse ir praktikose, sukurtose tam, kad išlaikytų ilgametes patriarchalinės šeimos tradicijas. Tai trukdė moterims pranešti, apribojo jų saugumą ir teisingumo siekį privačiame gyvenime ir prisidėjo prie moterų nelygybės pokario Škotijos visuomenėje tęstinumo

Laisvės atėmimo bausmės konstravimo prielaidos Lietuvoje kritinės kriminologijos požiūriu: įkalinimo tikslų analizė

The declared aims of custodial sentencing worldwide and in Lithuania are to protect society from crime and reduce recidivism; it is agreed that these aims can be achieved only when the duration of imprisonment is devoted to the prisoner’s gradual return to society (UNODC 2015). However, the newest Lithuanian strategic documents note that the sentencing system does not promote the change of prisoners’ criminal habits, offender resocialization is fragmented, and prison staff carries out offender protection and surveillance, not resocialization and social help (LR Vyriausybė 2021b). By building upon the ideas of social constructionism tradition (Berger and Luckmann 1999) and critical criminology (Christie 1999; Hulsman 1997; Quinney 2004; Mathiesen 2006), this paper analyzes the aims of custodial sentencing in the context of Lithuanian penal system’s reform and specifies possible implementational problems of declared aims of imprisonment. Document analysis showed that the raising and naming of imprisonment problems are conditioned by the commitment to international organizations and projects, as well as the cascading aims of the Lithuanian political agenda. In Lithuania, the purposes of custodial sentencing continue to be relatively general and instrumental. They are used to justify current and future means of reform while it is expected of correctional facilities to provide long-term positive influences on a person and fulfill quantitative indicators. We presume that resocialization and social integration ideas, as the main declared aim of custodial sentencing, are “imprisoned” in political discourse, which lacks critical analysis and does not provide much chance for success.Pasaulyje ir Lietuvoje deklaruojami laisvės atėmimo bausmės tikslai yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų ir sumažinti recidyvą; pripažįstama, kad šie tikslai gali būti pasiekti tik tuomet, jeigu laisvės atėmimo laikotarpis yra skiriamas kalinio laipsniškam grąžinimui į visuomenę (UNODC 2015). Vis dėlto naujausiuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose pažymima, kad bausmių vykdymo sistema neskatina nuteistųjų keisti kriminalinio pobūdžio įpročių, nuteistųjų resocializacija yra fragmentuota ir tai, kad įkalinimo įstaigų darbuotojai atlieka nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, o ne resocializaciją ir socialinės pagalbos teikimą (LR Vyriausybė 2021b). Straipsnyje remiantis socialinio konstrukcionizmo tradicijos (Berger, Luckmann 1999) ir kritinės kriminologijos (Christie 1999; Hulsman 1997; Quinney 2004; Mathiesen 2006) idėjomis nagrinėjami laisvės atėmimo bausmės tikslai Lietuvos bausmių vykdymo sistemos pertvarkos kontekste ir nurodomos galimos deklaruojamų įkalinimo tikslų įgyvendinimo problemos. Dokumentų analizė parodė, kad įkalinimo problemų iškėlimas ir įvardijimas yra sąlygotas įsipareigojimų tarptautinėms organizacijoms ir projektams bei Lietuvos politinės darbotvarkės tikslų kaskadavimo. Lietuvoje laisvės atėmimo tikslai išlieka gana bendri ir instrumentiški, siekiantys pateisinti esamas arba numatytas reformos priemones, o iš pataisos įstaigų veiklos reikalaujama ilgalaikio teigiamo poveikio asmeniui ir kiekybinių rodiklių įgyvendinimo. Daroma prielaida, kad resocializacijos ir socialinės integracijos idėjos, kaip pagrindinis deklaruojamas laisvės atėmimo bausmės tikslas, yra „įkalintos“ politiniame diskurse, stokojančiame kritinės analizės ir nesuteikiančiame daug šansų sėkmei

Persekiojimo kriminalizavimo ir teismų praktikos ypatumai Lietuvoje

Stalking is considered a serious public health problem as well as a harmful form of victimization often leading to severe consequences for the victim. Although there is still little agreement on the exact definition of stalking, it has been recognized that the core elements of stalking include deliberateness and recurrence of the stalker’s actions as well as victim fear and concern for safety. The main purpose of this article is to debate on the definition of stalking as well as provide the rates of stalking in Lithuania. Authors conclude that stalking refers to a constellation of a diverse range of actions and may include both direct communication with the victim and the use of cyberspace technologies. A rapid development of modern digital technologies leads to a wide variety of complex stalking behavior patterns that makes it complicated to generate an adequate legal response to this phenomenon. The results of a public survey conducted by a research group from the Law Institute of the Centre for Social Sciences in 2021 show that the rates of stalking in Lithuania are comparable to those reported in foreign studies as 17.5% of Lithuanian population have experienced stalking at least once during their lifetime. Stalking by the current or former intimate partner was the most prevalent stalking category, as it comprised nearly 39% of all stalking cases in the state. The article also covers some aspect of court practices in stalking-related cases during the period from 2016 to 2020, before anti-stalking legislation was introduced in Lithuania. By year 2021, when stalking was criminalized in Lithuania, 23 European Union member countries have managed to develop criminal anti-stalking legislation. Another aim of this article is to discuss the way criminal anti-stalking legislation was introduced in Lithuania and compare Lithuanian approach to the legal provisions enacted in other countries. Authors conclude that although the introduction of criminal anti-stalking legislation in Lithuania was an important step towards ensuring victims’ safety, it still may possibly lead to some practical issues during the criminal investigation of stalking cases. Persekiojimas yra rimta visuomenės sveikatos problema ir žalinga viktimizacijos forma, sukelianti sunkias pasekmes persekiojamam žmogui. Nors nėra vieno persekiojimo apibrėžimo, sutariama, kad tokiu pasikartojančiu elgesiu sąmoningai siekiama sukelti persekiojamo asmens baimę. Dėl sparčios skaitmeninių technologijų kaitos atsiranda vis didesnė persekiojimo elgesio pasireiškimo įvairovė, į kurią reaguoti teisinėmis priemonėmis nėra paprasta. Persekiojimas Lietuvoje kriminalizuotas 2021 m., kuomet tai jau buvo padariusios 23 Europos Sąjungos šalys. Atitinkamai šio straipsnio tikslas yra aptarti persekiojimo sampratą, palyginti šio reiškinio paplitimą bei kriminalizavimo pobūdį Lietuvoje ir užsienio šalyse ir aptarti teismų praktikos ypatumus, nagrinėjant persekiojimo atvejus

Moters nusikaltėlės įvaizdis medijose: tarp realybės ir konstrukto

Media has the power not only to determine the main issues, but also to reflect crime statistics. It’s common that fear of crime is constructed using eye-catching headlines and sensational narratives. This is especially the case when the crime is committed by women. In addition to its main aim - to examine how deviant women are portrayed - the article also focuses on the evolution of crime news, analyses female crime data and its treatment on the Lithuanian news portal DELFI.Medijos konstruoja alternatyvų visuomenės nusikaltimų pajautimą, kuris teisėsaugos institucijų pateikiamus statistinius rodiklius nustumia į perpasakotų kriminalinių istorijų paraštes. Dažnai nesaugios, potencialų pavojų keliančios kasdienybės vaizdiniai sukuriami pasitelkiant gąsdinančias, negatyvias emocijas paaštrinančias antraštes. Kai įtariamoji arba kaltinamoji yra moteris, tokia naujiena sulaukia dar daugiau medijų dėmesio. Šiame straipsnyje apžvelgiama kriminalinių naujienų raida, o analizuojant oficialiąją statistiką ir atliekant naujienų portalo DELFI publikacijų turinio analizę, ieškoma atsakymų, kokių nusikalstamų veikų moterys įvykdo daugiausia, kurios iš jų dažniausiai patenka į kriminalinių naujienų rubriką ir koks nusikaltusios moters paveikslas konstruojamas naujienų portalo publikacijose

Įtariamojo apibūdinimo ir galimo veikos motyvo poveikis išreiškiant įtarimą ikiteisminio tyrimo metu: policijos pareigūnų ir studentų grupių palyginimas

The initial hypothesis can guide the pre-trial investigator’s decision to form a suspicion regarding the crime. This hypothesis can be based not on all available evidence assessment but intuitive decisions. When initial criminal act assessment is based on expectations or experience, confirmation bias can affect individuals’ decisions. This human cognitive tendency can operate by two mechanisms – selective information search and biased interpretation of information. Confirmation bias can contribute to biased suspicion by leading the investigator to seek and interpret evidence that confirms prior conviction about the crime. Police investigator’s decision to express suspicion towards a specific person can be based on evaluating suspect as criminal and, in that way, affixing the criminal label to suspect. The goal of this study was to find out whether the description of the suspect and possible motive can affect the expression of suspicion and evaluation of available information during criminal act assessment. In a two-part experiment, criminal investigators (N = 40), criminology (N = 63), and law (N = 53) students read a condensed case and had to express suspicion, rate to which extent additional evidence indicated that suspect was involved in the crime and choose further investigation lines. The initial hypothesis was manipulated by providing information about the suspect and motive. Overall, stronger suspicion and biased interpretation of evidence indicative of the suspect’s guilt occurred when a motive and description of the suspect were presented. Professional experience and degree had an impact on the expression of suspicion and biased information interpretation. After reading a criminal case, police investigators expressed stronger suspicion and continued to selectively search for evidence confirming their prior suspicion that the main suspect was involved in the crime, also evaluated all available evidence as indicating the suspect‘s guilt. In this study, students‘ assessments of the crime differed – the expressed suspicion and evaluation of evidence as indicating suspect’s guilt made by law students were significantly weaker than by police investigators.Įvadas. Išreikšdami įtarimą konkrečiam asmeniui, ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali vadovautis ne konkrečių faktų vertinimu, o siekti patvirtinti nuomonę, paremtą ankstesnėmis žiniomis ar lūkesčiais. Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip įtariamojo asmens apibūdinimas ir galimas motyvas veikia išreiškiant įtarimą ir vertinant tolesnę įvykio informaciją.Metodai. Tyrime dalyvavo policijos pareigūnai (N = 40), kriminologijos (N = 63) ir teisės (N = 53) studijų studentai. Vidutinis policijos pareigūnų amžius – 36,95 m., kriminologijos studentų – 20,98 m., teisės studentų – 22,28 m. Didžiąją tyrimo dalyvių dalį sudarė moteriškos lyties atstovės (policijos pareigūnų imtyje 70 proc., kriminologijos studentų – 88,9 proc., teisės studentų – 67,3 proc.). Tyrimo dalyviai susipažino su medžiaga iš baudžiamosios bylos dėl apiplėšimo. Eksperimentinės grupės dalyviams pateiktas neigiamas įtariamojo asmens apibūdinimas (pvz., masyvi tatuiruotė smilkinio srityje, įžūlus elgesys apklausiant) ir galimas motyvas – buvo įsiskolinęs, ieškojo greitų pajamų (kontrolinei grupei apibūdinimas ir motyvas nepateikti). Tikėtasi, kad eksperimentinės grupės dalyviai išreikš stipresnį įtarimą (patvirtinimo šališkumo hipotezė), kitus „naujus“ bylos faktus vertins kaip labiau rodančius kaltę (tendencingo informacijos apdorojimo hipotezė) ir pasirinks daugiau kaltę preziumuojančių tolesnių tyrimo veiksmų (selektyvios informacijos paieškos hipotezė) nei kontrolinės grupės dalyviai.Analizė. Hipotezėms patikrinti atlikti vidurkių palyginimai taikant dispersines analizes.Rezultatai. Eksperimentinės grupės dalyviai išreiškė stipresnį įtarimą, papildomas aplinkybes vertino kaip labiau nurodančias kaltę nei kontrolinės grupės dalyviai, tačiau informacijos, patvirtinančios išreikštą įtarimą, selektyviai neieškojo. Aptikta skirtumų tarp policijos pareigūnų ir studentų informacijos apdorojimo.Išvados. Neigiamas įtariamojo asmens apibūdinimas ir galimas motyvas skatina stipresnį įtarimą ir tendencingesnį tolesnės informacijos vertinimą

Neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis bei jų platinimu kaltinamų moterų individualios charakteristikos ir baudimo praktika

According to the official statistical data, in Lithuania, female offenders make up approximately 10% of the convict population and 5% of the prison population (Department of Statistics, 2022). Due to rather small numbers of women drawn into the criminal world, female offenders and their specific needs are often hardly visible to the representatives of the law enforcement and correctional system. Therefore, the punitive practices applied to female offenders as well as the social context of their criminal behavior remain understudied topics in Lithuania. The main purpose of this study is to uncover the individual characteristics and the offending circumstances of the women accused of illegal posession and distribution of drugs. Also, this study includes the analysis of the sentencing trends for female culprits of drug-related crimes. The analysis of court practice and the interviews with the sentenced women has shown that, compared to males, females had no stable source of income and had to take care of the children and other family members more often. In addition, unlike males, females did not distribute drugs in the organized criminal groups, while the additional offences were mostly related to drug abuse rather than any other complicated criminal scheme. Finally, the comparison of sentencing trends has shown that Lithuanian courts tend to be more merciful towards women as they where imposed with shorter prison sentences. This study is one of the few attempts to explore the social context of female criminal behavior which will hopefully encourage to individualize the sentences imposed to female offenders.Remiantis oficialiais statistiniais duomenimis, Lietuvoje moterys sudaro apie 10 proc. nuteistųjų ir apie 5 proc. laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų populiacijos (Statistikos departamentas 2022). Dėl santykinai nedidelio jų skaičiaus moterys neretai lieka teisėsaugos sistemos ir bausmių vykdymo sistemos paraštėse, o moterų nusikalstamo elgesio aplinkybės ir jų baudimo praktika Lietuvoje iki šiol išlieka menkai tyrinėta tema. Šio tyrimo tikslas – atskleisti neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis bei jų platinimu kaltinamų moterų sociodemografines charakteristikas, nusikaltimų įvykdymo aplinkybes ir šioms moterims skiriamų bausmių tendencijas. Tyrimo metu atlikta teismų praktikos ir interviu su nuteistomis moterimis analizė atskleidė, kad moterys dažniau nei tokias pat veikas padarę vyrai neturėjo stabilaus pajamų šaltinio, privalėjo rūpintis nepilnamečiais vaikais ir išlaikyti šeimą. Be to, kitaip nei vyrai, moterys nusikalsdavo bendrininkų, o ne organizuotoje grupėje, o papildomi jų įvykdyti nusikaltimai siejosi išskirtinai su narkotikų vartojimu. Galiausiai, tyrimo rezultatai rodo, kad, lyginant su vyrams skiriamomis bausmėmis, teismai buvo linkę laikytis švelnesnės pozicijos moterų atžvilgiu. Šis tyrimas skatina gilintis į moterų nusikalstamo elgesio kontekstą ir ieškoti galimybių individualizuoti moterims skiriamas bausmes

Nužudymų tendencijos ir tipai XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje: oficialios statistikos trūkumai

This article calls into question the reliability of the official historical statistical sources of homicides in 1920s-1930s Lithuania and aims to evaluate the limitations of the mentioned sources. With this in mind, we will attempt to make some assumptions about homicide types and trends in interwar Lithuania. The Central Statistical Bureau had been publishing statistical data relevant to the investigation of homicides in Statistical Bulletins and the Statistical Yearbooks of Lithuania since 1924. These statistical sources in the homicide study were problematic due to an unclear data collection methodology, the use of different homicide terms, unrealistic definitions of urban and rural areas and changes in Lithuania’s territory and population. We cannot determine the exact rates of the 1930s homicides due to the change in the homicide terminology and its content. Between 1924-1931 the term violent deaths, except suicides, was used, and homicides were not singled out. The analysis also shows that until 1931 violent deaths included homicides and accidental deaths too. From 1932 to 1939 violent deaths were divided into 4 groups: suicide, homicide, accidents and other violence. The more detailed data of the 1930s have revealed that the most frequent victims of homicide were in the 15-29 and 29-44 age groups for men, while the 15-29 age group stands out for females. The most common method of killing was shooting. The police-published homicide statistics also reveal a problem of terminology. According to the Penal Statute of Lithuania, deprivation of life was distinguished into the crimes of homicide; infanticide; abortion; preparation to murder; attempted murder and persuasion and help to commit suicide. However, this terminology was only partially reflected in the police statistics, as between 1927-1930 the police used the term homicides and classified them into the ones committed: for-profit; during brawls; for other purposes. Infanticide was separated from homicides. Leaving out others, infanticide was the most common murder type in interwar Lithuania. Since 1931 the statistics of the police had been using the term of deprivation of life and distinguished it into the 7 types according to the motive: for-profit; during brawls; defending one’s own life or the lives of others; involuntary; infanticide; abortion and for other purposes. It did not include dead bodies found, suicides and accidental deaths. After analysing the 1931-1938 data on deprivation of life, excluding abortions, homicides would vary from 200 to 300 per year. When comparing all the deprivations of life with homicides by the cause of death, it can be concluded that these figures included preparation for murder and attempted murder as well as persuasion and help to commit suicide. Thus, due to the change in the terminology and the inclusion of attempted murders, the police statistics can be considered unreliable. Homicides are the most precisely quantitatively defined by the rates of causes of death, which in 1932-1938 Lithuania were relatively stable with an amplitude of 93-139 murders per year. On a basis of the analysis of the police statistical data, it is possible to identify at least 4 main types of homicides in interwar Lithuania: reproductive – infanticide and abortions, aggressive – killings during brawls, economic - for profit as well as unintentional homicides that happened during accidents.Šiame straipsnyje kritiškai analizuojama oficialių statistinių XX a. 3–4 dešimtmečio nužudymų šaltinių patikimumas ir siekiama įvertinti jų trūkumus. Atsižvelgiant į gautus rezultatus, bus mėginama padaryti galimas prielaidas apie nužudymų tipus ir tendencijas tarpukario Lietuvoje. Straipsnyje susitelkiama į medicinos įstaigų duomenų su mirties priežastimis ir policijos skelbtų nužudymų statistikos analizę, atsiribojant nuo teismų pateikiamos nužudymų bylų kiekybinės informacijos. Nužudymų statistiniai duomenys nuo 1924 m. buvo skelbiami Statistikos biuleteniuose ir Lietuvos statistikos metraščiuose. Šie statistikos šaltiniai nužudymų tyrime kelia klausimų dėl savo patikimumo, dėl neaprašytos duomenų rinkimo metodologijos, skirtingos nužudymų terminijos vartojimo, dirbtinio miesto ir kaimo vietovių apibrėžimo, Lietuvos teritorijos ir gyventojų skaičiaus kitimo. XX a. 3 deš. nužudymų skaičiaus negalime nustatyti dėl nužudymų terminijos kaitos ir jos turinio. 1924–1931 m. vartotas terminas prievartos mirtys, išskyrus savižudybes, o nužudymai nebuvo išskirti atskirai. 1932–1939 m. prievartos nusikaltimai skirstyti į keturias grupes: nusižudymus, nužudymus, nelaimingus atsitikimus ir kitokią prievartą. XX a. 4 deš. išsamesni duomenys atskleidė, kad vyrai buvo nužudomi 3–4 kartus dažniau nei moterys ir priklausė 15–29 ir 29–44 metų amžiaus grupėms, o moterys – 15–29 metų amžiaus grupei. Labiausiai paplitęs nužudymo būdas – nušovimas. Policijos publikuotuose nužudymų statistiniuose duomenyse taip pat išryškėja sąvokų problema. Remiantis Lietuvos baudžiamuoju statutu, kaip gyvybės atėmimas buvo apibrėžti nužudymai, pavainikių kūdikių nužudymai, abortai, rengimasis ir pasikėsinimas nužudyti, suteikimas priemonių ir kalbinimas nusižudyti. Tačiau policijos statistikoje ši terminija atsispindėjo tik iš dalies, 1927–1930 m. policija vartojo žmogžudysčių terminą ir jas skirstė į padarytas: pasipelnymo tikslu, per muštynes ir kitokias. Nesantuokinių vaikų žudymas buvo išskirtas atskirai. Jei neskaičiuotume kitokių nužudymų, infanticidas buvo dažniausias nužudymo tipas tarpukario Lietuvoje. Nuo 1931 m. policijos duomenyse gyvybės atėmimas buvo skirstytas į septynis tipus pagal įvykio motyvą: pasipelnymo tikslu, per muštynes, ginant savo ar kitų gyvybę, per neatsargumą, pavainikių kūdikių žudymas, gemalo sunaikinimas ir kitais tikslais. Nusižudymai, nelaimingi atsitikimai ir rasti mirusiųjų kūnai į šias kategorijas neįėjo. Išanalizavus 1931–1938 m. gyvybės atėmimo duomenis, neskaičiuojant abortų, nužudymai varijavo tarp 200–300 atvejų per metus, tačiau palyginus visus gyvybės atėmimus su nužudymais pagal mirties priežastį darytina išvada, kad šie skaičiai pateikti su rengimusi ir pasikėsinimu nužudyti bei suteikimu priemonių ir kalbinimu nusižudyti. Taigi, dėl sąvokų kaitos ir pasikėsinimų priskaičiavimo prie nužudymų policijos statistinius duomenis galima laikyti nepatikimais. Tiksliausiai kiekybiškai nužudymus apibrėžia mirties priežasčių rodikliai, kurie 1932–1938 m. Lietuvoje fiksavo gana stabilią 93–139 nužudymų per metus amplitudę. Remiantis policijos statistinių duomenų analize galima identifikuoti bent keturis pagrindinius nužudymų tipus tarpukario Lietuvoje: reprodukcinį – nesantuokinių kūdikių žudymą ir abortus, agresyvųjį – nužudymai muštynių metu, ekonominį – siekiant pasipelnyti, netyčinius nužudymus per nelaimingus atsitikimus