Bausmių taikymo praktika ir kalinių populiacijos rodikliai Vokietijoje ir Lietuvoje Europos lyginamojoje perspektyvoje

The incarceration rate of a country is indicative of the nature of its penal policy and the degree of repression it entails. Even in European countries, there is considerable variation. Furthermore, there are disparate trends in its evolution, which elicit disparate responses from different countries. In some countries, low prison populations are regarded as a significant indicator of a moderate and rational penal policy. As they begin to rise, efforts are made to identify strategies for reducing them. Conversely, in other countries, they are accorded less attention until overcrowding becomes a problem. Criminological research indicates that imprisonment is an ineffective and detrimental practice and should only be employed as a last resort with the objective of facilitating resocialisation. The number of individuals incarcerated on an annual basis in a specific country is primarily contingent upon political decisions. A comparison of prison populations and penal policy measures in different countries provides a more nuanced understanding of the effectiveness of the measures taken and allows for a more informed assessment of the need for, and potential for, reform in one’s own country in the context of another. This paper analyses punishment practices and trends in prison populations in Germany and Lithuania in comparison to other European countries. Despite political change and various social and economic developments, Germany has been characterised by a stable and declining prison population in recent years. This example is pertinent to countries that have invested significant resources into reducing their prison populations, such as Lithuania and other Baltic countries, and has achieved notable success. It is also relevant to countries where the prison population has shown a marked increase in recent years. The paper aims to explain the reasons for declining prison populations in Germany and Lithuania and to identify effective strategies and measures that can be implemented to ensure a consistent and sustained reduction in the prison population.Kalinių populiacijos lygis rodo šalies baudžiamosios politikos pobūdį ir represyvumo laipsnį. Visgi net Europos šalyse šis rodiklis labai skiriasi. Skirtingos ir jo raidos tendencijos, į kurias šalys vėlgi reaguoja labai skirtingai. Vienose šalyse mažas kalinių skaičius laikomas svarbiu nuosaikios ir racionalios baudžiamosios politikos rodikliu. Kai jis pradeda didėti, stengiamasi rasti būdų jį sumažinti. Kitose šalyse kalinių skaičiaus didėjimui skiriama mažiau dėmesio, kol kalėjimų perpildymas netampa problema. Kriminologiniai tyrimai rodo, kad įkalinimas yra neveiksminga ir žalinga praktika, kuri turėtų būti taikoma tik kraštutiniu atveju, siekiant įkalintųjų resocializacijos. Konkrečioje šalyje įkalinamų asmenų skaičius pirmiausia priklauso nuo politinių sprendimų. Palyginus įvairių šalių kalinių skaičių ir baudžiamosios politikos priemones, galima geriau suprasti taikomų priemonių veiksmingumą ir geriau įvertinti reformų poreikį ir galimybes savo šalyje, atsižvelgiant į kitos šalies patirtį. Šiame straipsnyje analizuojama bausmių taikymo praktika ir kalinių skaičiaus tendencijos Vokietijoje ir Lietuvoje, jos lyginamos su kitomis Europos šalimis. Nepaisant politinių, socialinių bei ekonominių pokyčių, pastaraisiais metais Vokietijoje kalinių skaičius yra stabilus ir mažėja. Šis pavyzdys yra aktualus šalims, kurios įgyvendino ir toliau ketina įgyvendinti įvairias kalinių skaičiaus mažinimo priemones, pavyzdžiui, Lietuva ir kitos Baltijos šalys pasiekė gerų rezultatų. Jis taip pat aktualus šalims, kuriose pastaraisiais metais kalinių skaičius žymiai padidėjo. Straipsnio tikslas – paaiškinti kalinių skaičiaus mažėjimą Vokietijoje ir Lietuvoje lemiančius veiksnius ir nustatyti veiksmingas strategijas bei priemones, kurias galima įgyvendinti, siekiant užtikrinti nuoseklų ir tvarų kalinių skaičiaus mažėjimą ilgalaikėje perspektyvoje

Kai kurie atkuriamojo teisingumo elementų turintys institutai ir jų įgyvendinimo problemos Lietuvos baudžiamojoje justicijoje

The article discusses the main criminal legal instruments containing elements of restorative justice and the obstacles to their implementation in the Lithuanian criminal justice system. The main attention is paid to the analysis of the release from criminal liability upon the victim-offender reconciliation and the penal order as an instrument of criminal proceedings. Based on scientific sources and case law, the analysis of the elements of restorative justice is carried out in comparison with the institute of penalty negotiation between the prosecution and defence parties, in the light of Article 39¹ of the Criminal Code. In the context of the purpose of criminal proceedings, the article also discusses the obstacles to the development of mediation. Although certain elements of restorative justice exist in the Lithuanian criminal justice system, in order to achieve the restoration of social peace and the implementation of mediation in criminal cases, not only are amendments to criminal laws necessary, but also increasing awareness of mediation and its advantages.Straipsnyje analizuojami pagrindiniai atkuriamojo teisingumo ir mediacijos kaip jo formos elementų turintys baudžiamieji teisiniai instrumentai ir jų įgyvendinimo kliūtys Lietuvos baudžiamojoje justicijoje. Pagrindinis dėmesys skiriamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius ir baudžiamojo įsakymo kaip baudžiamojo proceso instituto analizei. Atkuriamojo teisingumo elementai analizuojami, juos lyginant su kaltinimo ir gynybos šalių susitarimo (derybų) dėl bausmės institutu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39¹ straipsnio pagrindu. Baudžiamojo proceso tikslų kontekste straipsnyje aptariamos ir mediacijos plėtros kliūtys. Nors Lietuvos baudžiamojoje justicijoje egzistuoja tam tikrų atkuriamojo teisingumo elementų, vis dėlto, siekiant atkurti socialinę taiką ir baudžiamosiose bylose įgyvendinti mediaciją, būtini ne tik baudžiamųjų įstatymų pakeitimai, bet ir žinomumo apie mediaciją ir jos privalumus didinimas

Pavyzdinio kalėjimo darbuotojo beieškant: tarp formalių lūkesčių ir kalėjimo kasdienybės

The article examines the role of prison officers in contemporary penal systems, with particular attention to the distribution of power, the influence of managerial governance, and the duality of officers’ professional functions. Drawing on theoretical and empirical research (Bennett, 2024; Crewe, 2011; Liebling & Crewe, 2013), it analyses how a shifting approach to imprisonment, centred on “soft power,” standardised procedures, and bureaucratic mechanisms, transforms the everyday practices of prison staff. The article explores the challenges emerging in the Lithuanian prison system within the context of managerial reforms, where local traditions interact with global governance models, producing a unique, hybrid penal reality. Based on a qualitative study involving Lithuanian prison staff (including contact officers, policymakers, and trade union representatives), the article reveals a fundamental gap between the declared goals of penal system reforms and the lived realities of prison life. On the one hand, the Lithuanian prison system is moving toward Western standards, emphasising social reintegration and introducing managerial principles. On the other hand, deeper staff cultures and practices are changing more slowly, with employees perceiving the reforms as largely declarative and challenging to implement in practice. Contact officers involved in the study feel like hostages of the system, bound by formal procedures rather than being able to build relationships with prisoners that they prioritise. The findings indicate that meaningful progress requires actively including staff in the reform process: addressing their material and emotional needs and creating conditions that allow them to perform their evolving functions effectively.Straipsnyje nagrinėjamas kalėjimo pareigūnų vaidmuo šiuolaikinėse bausmių vykdymo sistemose, ypatingą dėmesį skiriant galios raiškai, vadybinio valdymo įtakai ir pareigūnų profesinių funkcijų dualumui. Remiantis teoriniais ir empiriniais šaltiniais (Bennett, 2024; Crewe, 2011; Liebling ir Crewe 2013) analizuojama, kaip pasikeitęs požiūris į laisvės atėmimo bausmę, orientuotas į švelniąją galią, standartizuotus procesus ir biurokratines priemones, transformuoja pareigūnų kasdienybę. Straipsnyje analizuojami iššūkiai, kylantys Lietuvos kalėjimo sistemoje vadybinių reformų kontekste, kur vietinės tradicijos sąveikauja su globaliais valdymo modeliais, formuodamos unikalią, hibridinę kalėjimo realybę. Remiantis kokybine metodologija pagrįstu Lietuvos kalėjimų darbuotojų tyrimu (su kontaktiniais pareigūnais, politikos formuotojais bei profesinių sąjungų atstovais) straipsnyje atskleidžiamas esminis atotrūkis tarp deklaruojamų bausmių sistemos reformų tikslų ir kalėjimo kasdienybės. Viena vertus, Lietuvos kalėjimų sistema juda link vakarietiškų standartų – pabrėžiama nuteistųjų socialinė integracija, diegiami vadybiniai valdymo principai. Kita vertus, giluminės personalo kultūros ir praktikos keičiasi lėčiau, reformas darbuotojai mato daugiau kaip deklaratyvias, sunkiai įgyvendinamas praktikoje. Tyrime dalyvavę kontaktiniai pareigūnai jaučiasi sistemos įkaitais, jie priversti laikytis formalių procedūrų, užuot su nuteistaisiais kūrę žmogišką ryšį, kuriam jie teikia prioritetą. Tyrimo rezultatai signalizuoja, kad siekiant tam tikro proveržio į pokyčius būtina įtraukti patį personalą: spręsti jų materialinius ir emocinius poreikius ir sudaryti sąlygas efektyviai dirbti pagal naująsias funkcijas

Kas turi teisę būti auka? Kaip žiniasklaida ir stereotipai formuoja požiūrį į seksualinius nusikaltimus

Crimes against a person’s freedom of sexual self-determination are complex and sensitive, violating fundamental rights and causing significant psychological harm. Public attitudes towards these crimes are often shaped by misconceptions and stereotypes, such as the “ideal victim” and “presumed perpetrator,” which bias perceptions. Nils Christie’s concept of the “ideal victim” highlights society’s preference for victims seen as innocent and vulnerable, fostering empathy only for those who fit this mold. Similarly, the “presumed perpetrator” stereotype frames offenders as deviant and powerful, attribution. When individuals deviate from these stereotypes, victim-blaming and bias can arise, simplifying attribution of blame. The analysis focuses on how the characteristics of victims and perpetrators influence the attribution of guilt within the context of Lithuanian society. The content analysis of mass media and criminal convictions explores how societal perceptions are shaped and how emphasising certain traits reflects ideologies surrounding “real rape” and the “ideal victim.” Additionally, qualitative semi-structured interviews examine the influence of these ideas on the attribution of guilt.Asmens seksualinio apsisprendimo laisvę pažeidžiantys nusikaltimai yra itin jautri ir kompleksiška tema. Šie nusikaltimai visuomenėje vertinami kaip vieni sunkiausių ir kartu tai veikos, kurias lydi bene daugiausia stereotipais paremtų įsitikinimų. Nors neigiamos stereotipų sąsajos su seksualinio pobūdžio nusikaltimų vertinimu jau seniai yra analizuojamos užsienio mokslinėje literatūroje, visgi šių idėjų reikšmingumas Lietuvos kontekste yra mažai tiriamas. Šiame darbe pasitelkiami trys tarpusavyje glaudžiai susiję konceptai – socialinės vaizduotės, idealios aukos ir tikrojo išžaginimo. Tyrime nagrinėjama, kaip aukų ir kaltininkų savybės daro įtaką kaltės priskyrimui Lietuvos visuomenės kontekste. Žiniasklaidos priemonių ir baudžiamųjų nuosprendžių turinio analizė atskleidžia, kaip formuojasi visuomenės suvokimas ir kaip tam tikrų bruožų išryškinimas atspindi ideologijas, susijusias su „tikruoju išžaginimu“ ir „idealia auka“. Pusiau struktūruotų kokybinių interviu analizė padeda atskleisti, kaip šios idėjos veikia kaltės priskyrimo mechanizmus

Pakartotinio smurto prieš intymų partnerį rizikos valdymas probacijos tarnyboje: praktikos Lietuvoje ir užsienio šalyse apžvalga

According to official statistical data, each year a large number of the perpetrators of intimate partner violence (IPV) is under the supervision of Lithuanian probation service (LPS). This article analyses evidence-based measures applied for the management of the risk of repeated IPV, as well as Lithuanian and foreign practice of organising correctional work with the perpetrators of IPV. Analysis of recent practice shows that, compared to foreign countries, correctional work with this group of offenders in Lithuania often does not correspond to the principles of the Risk-Need-Responsivity model and does not address the heterogeneity of this specific group. Taking into account the good practice of foreign countries and the Lithuanian context, several suggestions are made to improve correctional work with this specific group: revising individual assessment procedures, preparing differentiated protocols for service provision, and adapting the means available at LPS for correctional work with IPV perpetrators.Remiantis oficialiais statistikos duomenimis, kasmet Lietuvos probacijos tarnyba (toliau – LPT) vykdo ganėtinai didelio asmenų, smurtavusių prieš intymų partnerį, skaičiaus priežiūrą. Straipsnyje analizuojamos mokslu grįstos pakartotinio smurto prieš intymų partnerį rizikos valdymo priemonės, užsienio šalių ir LPT praktika, organizuojant darbą su smurtavusiais prieš intymų partnerį asmenimis. Pastarųjų metų praktikos analizė rodo, kad, lyginant su užsienio šalimis, Lietuvoje darbas su šia teisės pažeidėjų grupe neretai neatitinka Rizikos, poreikio ir atliepiamumo modelio principų bei pačios grupės heterogeniškumo. Atsižvelgiant į gerąją užsienio šalių praktiką ir Lietuvos kontekstą, siūloma tobulinti darbą su šia asmenų grupe revizuojant individualaus asmens vertinimo procesą, parengiant diferencijuotus pagalbos teikimo protokolus bei pritaikant LPT turimas priemones darbui su smurtavusiais prieš intymų partnerį asmenimis

Nusikaltusių moterų istorijos: sudėtingi keliai kalėjimo link

Life-course criminology endeavors to comprehend the intricate interplay between individual traits, societal surroundings, and life occurrences that shape patterns of criminal behavior. Within this framework, the concept of life trajectories leading to criminality has emerged, underscoring the importance of scrutinizing women‘s narratives. This entails examining their childhood experiences, and adult challenges, and identifying circumstances that foster recidivism. The present publication unveils condensed accounts of female inmates at Panevėžys (Lithuania) women‘s prison, categorized into four trajectories: the typical woman or random offender, the victimized woman, the chronic offender, and the woman belonging to a marginalized cohort.Gyvenimo eigos kriminologija siekia suprasti sudėtingą individualių savybių, socialinės aplinkos ir gyvenimo patirties sąveiką formuojant nusikalstamo elgesio modelius. Jos atstovai siūlo išsamią moterų nusikaltimų supratimo sistemą, atsižvelgiant į individualių savybių, socialinių veiksnių ir gyvenimo įvykių sąveiką įvairiais moters gyvenimo etapais. Gyvenimo eigos kriminologijos kontekste radosi nusikaltimo link vedančių gyvenimo trajektorijų teorija, akcentuojanti poreikį nagrinėti gyvenimo istorijas, koncentruojantis į vaikystės patirtis ir iššūkius, su kuriais susiduriama jau suaugus, taip pat – atsekti scenarijus, paskatinančius nusikalsti pakartotinai. Šioje publikacijoje atskleidžiamos apibendrintos Panevėžio moterų kalėjime bausmę atliekančių moterų istorijos, suklasifikuotos į šias trajektorijas: eilinė moteris arba atsitiktinė nusikaltėlė, viktimizaciją patyrusi moteris, lėtinė nusikaltėlė ir moteris, priklausanti marginalizuotai grupei

Bausmių bendrinimo ypatumai ir galutinės bausmės teisingumas Lietuvos teismų praktikoje

Scholars of criminal law have not considered the issue of consolidation of criminal penalties for some time, and it has been undeservedly forgotten. However, the method of consolidation of criminal penalties and the size of the final punishment are very important for the defendant. In addition, in judicial practice, there are often various problems related to the correct and appropriate summation of sentences. It is sometimes very easy to get lost in the labyrinths of sentence sizes, numbers and calculation of the last sentence. The article begins by presenting a negative example of judicial practice, when the lower court, ignoring the decision of the appeal court, decides to postpone the execution of the prison sentence after the sentence has been combined. Next, the author raises the question of why criminal law provides only the minimum amount of penalties to be added. Still, when putting together several sentences, adding at least the minimum part of the penalties is not mandatory. On the other hand, in the context of this problem, we can reasonably doubt whether, in cases where the offender commits several dozen or several hundred criminal acts, putting together the punishments and adding a minimum part of each punishment, the last punishment is not too severe. Finally, at the end of the article, the difficulties of putting together punishments are shown when punishments have to be shared by simultaneous application of Article 63 of the Criminal Code and Article 64 of the Criminal Code.Bausmių bendrinimo klausimas baudžiamosios teisės mokslininkų jau kurį laiką nenagrinėjamas ir nepelnytai pamirštas, nors kaltininkui bausmių bendrinimo būdas ir galutinės bausmės dydis yra labai svarbus. Reikia pabrėžti, kad teismų praktikoje gana dažnai kyla įvairių problemų, susijusių su teisingu ir tinkamu bausmių subendrinimu, dėl to kartais labai lengva pasiklysti bausmių dydžių, skaičių ir galutinės bausmės skaičiavimo labirintuose. Straipsnis pradedamas pateikiant neigiamą teismų praktikos pavyzdį, kai žemesnės instancijos teismas, ignoruodamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, po bausmių subendrinimo nutarė atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Toliau autorius kelia klausimą, kodėl baudžiamasis įstatymas numato tik pridedamų bausmių minimalius dydžius, tačiau, bendrinant kelis nuosprendžius, nėra privaloma pridėti bent minimalią bausmių dalį. Kita vertus, šios problemos kontekste galime pagrįstai abejoti, ar tais atvejais, kai kaltininkas padaro keliasdešimt ar kelis šimtus nusikalstamų veikų, bendrinant bausmes ir pridedant po minimalią kiekvienos bausmės dalį, galutinės bausmės dydis nėra per griežtas. Galiausiai straipsnio pabaigoje parodomi bausmių bendrinimo sunkumai, kai bausmes tenka bendrinti vienu metu taikant LR baudžiamojo kodekso 63 straipsnį ir LR baudžiamojo kodekso 64 straipsnį

Manipuliacijos Lietuvos futbole: empirinis tyrimas

This article deals with the topic of manipulation of sports competitions. It discusses the results of a unique empirical research, which gathered data from experts with a wealth of first-hand knowledge. Due to the specificity of such a study, the vast majority of the data is anonymised and/or pseudonymised. Nevertheless, the research is as natural as possible, especially due to the the sensitivity of the topic and jargon. The study revealed that manipulation is a serious problem in Lithuanian football, although the peak of this phenomenon is probably in the past. The research revealed intriguing connections that show that manipulation is far from being only a sports issue. It is a phenomenon closely linked to other scourges of the sporting community and society as a whole: the disregard for good governance, the lack of transparency and publicity, and the role of organised crime in the world of sport. Although the study did not specifically test criminological theories, the findings gathered from the research confirmed the insights of the strain and differential association theories. One of the ways in which manipulation is carried out clearly corresponds to the pattern drawn in the context of the two theories: starting with simple betting, players become addicted and indebted, and consequently feel constant tension, and only later, through a gradual interaction, does one start to talk about the manipulation of sporting competitions. It is also important to note that the betting market is precisely the environment where players can satisfy their need for competitiveness and release excessive adrenaline. Perhaps for this reason, football players who play in lower leagues or whose careers are ending – that is, who are no longer able to succeed and let off steam on the field – are frequently caught by the betting hook. This creates an addiction to betting, potentially leading to committing fraud. From a legal perspective, the problem of manipulation of sports competitions can be explained by the difficulties in the application of the Criminal Code of the Republic of Lithuania: in the context of an unclear concept of professional sport, it is not obvious which competitions meet or do not meet the criterion of professionalism (which, up to now, has been required for the incrimination of manipulation of sports competitions).Straipsnyje nagrinėjama manipuliacijų sporto varžybomis tema. Aptariami unikalaus kokybinio tyrimo, kurio metu surinkti duomenys iš itin daug žinių turinčių ekspertų, rezultatai. Dėl tokio tyrimo specifikos didžioji dauguma duomenų yra nuasmeninta: anonimizuota arba pseudonimizuota. Nepaisant to, tyrimas yra kiek įmanoma natūralus, ypač dėl žargoninės leksikos ir temos jautrumo. Tyrimas atskleidė, kad manipuliacijos yra išties rimta problema Lietuvos futbole, nors šio reiškinio pikas tikriausiai jau praeityje. Buvo atskleistos įdomios sąsajos, kurios byloja, kad manipuliacijos toli gražu nėra tik sporto problema. Tai yra reiškinys, glaudžiai susijęs su kitais sporto bendruomenės bei visos visuomenės skauduliais: gero valdymo principų nepaisymu, skaidrumo bei viešumo stoka bei neantraeiliu organizuoto nusikalstamumo vaidmeniu sporto pasaulyje. Nors tyrimu nebuvo specialiai tikrinamos kriminologinės teorijos, jo metu surinkti duomenys patvirtino įtampos bei diferencinių asociacijų teo­rijų įžvalgas. Vienas iš manipuliacijų darymo būdų aiškiai atitinka šių dviejų teorijų kontekste brėžiamą schemą: pradedama nuo paprastų lažybų, žaidėjai tampa priklausomi ir prasiskolinę, atitinkamai ima jausti nuolatinę įtampą, ir tik vėliau, laipsniškos interakcijos metu, „iš jėgos pozicijų“ pradedama kalbėti apie manipuliacijas sporto varžybomis. Taip pat svarbu pažymėti, kad lažybų rinka yra būtent ta terpė, kurioje žaidėjai gali išsikrauti, patenkinti konkurencijos poreikį ir išlieti adrenalino perteklių. Galbūt todėl silpnesnėse lygose žaidžiantys futbolininkai ar tie, kurių karjera eina į pabaigą (t. y. kurie nebegali išsilieti aikštelėje), neretai „užkimba“ ant lažybų kabliuko. Taip formuojasi priklausomybė lažyboms, potencialiai vedanti sukčiavimo link. Teisine prasme manipuliacijų sporto varžybomis Lietuvoje problematiką galima paaiškinti keblumais taikant Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą: esant neišgrynintai profesionalaus sporto sampratai, nėra aišku, kokios varžybos atitinka ar neatitinka profesionalumo kriterijaus