The rise of redistributive politics in the EU is setting limits on the completion of Economic and Monetary Union

One of the key areas of controversy in responses to the Eurozone crisis has been the notion of transferring financial resources from prosperous economies in the North to struggling economies in the South. Ramūnas Vilpišauskas argues that this issue has effectively put redistributive politics at the forefront of debates over the Eurozone crisis. One of the consequences of this development is that it has shifted public attitudes away from a ‘permissive consensus’ around European integration, to one of public discontent at the consequences of redistributive outcomes. Public opinion has effectively become a constraint on deepening the integration process

Strategies and Approaches of International Financial Institutions towards Eastern Partnership Countries

The paper focuses on the strategies and approaches of the main international financial institutions (IFIs) –the International Monetary Fund and the World Bank –towards reforms in the Eastern Partnership(EaP)countries, namely, Belarus, Moldova and Ukraine. It assesses the main principles, goals, policy instruments, conditionalities and the target groups of these IFIs in their interaction with the authorities of the threecountries and the implementation of country support programs. The two core questions that guide the analysis are, first, the role of IFIs in supporting economic and institutional reforms, which aim at transforminglimited access orders into open access orders, and, second, these IFIs’interaction with other external actors,such as the European Union,that are present in the EaP countries. In addition to the traditional advice on fiscal consolidation and structural reforms, the IFIs have been focused on banking and energy reforms,asrent-seeking and corruptionwere especially wide-spread in thesesectors. Increasing focus on policies aimed at reducing corruption, in particular in the case of Ukraine, isamong the most notable features of theIFIs’operation in those countries. However, such measures often risked being implemented only ‘on paper’, especially after the financial pressure on the ruling elitein recipient countries decreased. The attempts to broaden the political and societal support for agreed policy reforms have become another exceptional element of the support strategy practiced by the IFIs in the EaP countries, in particular in Ukraine. In the latter case, the negotiated arrangements were discussed not only with key figures from the ruling eliteand responsible institutions but also with the opposition, societal activists and other important stakeholders. Despite attempts at broadening reform ownership and coordination with other external donors, the actual effects of the IFIs’strategies on transition reforms have been limited, as evidenced by a history of half-implemented and sometimes reversed policy measures

EURAZIJOS SĄJUNGA AR EUROPOS SĄJUNGA? DILEMA RYTŲ PARTNERYSTĖS ŠALIMS

Straipsnyje analizuojama Eurazijos muitų sąjunga, jos kūrimo motyvai, poveikis ir jos narių perspektyvos glaudžiau integruotis, kuriant Eurazijos ekonominę sąjungą. Teigiama, kad Eurazijos muitų sąjungos kūrimas yra pagrįstas daugiausia Rusijos taikomos prekybos politikos priemonių perkėlimu kitoms sąjungos šalims. Tikėtina, jog šis darinys veikiau bus instrumentas jo valstybių narių tikslams pasiekti, o viršvalstybinės institucijos – Eurazijos ekonominė komisija, teismas – veiks kaip valstybių narių, pirmiausia Rusijos patikėtiniai, o ne nepriklausomos institucijos, siekiančios bendrų sąjungos tikslų. Pabrėžiama, kad Eurazijos muitų sąjungos sukūrimas pakeitė situaciją ES Rytų kaimynystėje – sukūrė alternatyvų regioninės integracijos projektą Rytų partnerystės šalims. Šiuo atžvilgiu Eurazijos muitų sąjungą galima vertinti kaip konkuruojančio regionalizmo reiškinį. Ukrainos ar kitos Rytų partnerės, siekiančios įgyvendinti laisvosios prekybos susitarimą su ES, įsijungimas į Eurazijos muitų sąjungą reikštų, jog ES tektų derėtis dėl prekybos liberalizavimo jau nebe su viena šalimi, bet su visa muitų sąjungą, o pasiekti susitarimai galiotų visoms jos narėms. Tokia perspektyva bent kol kas sunkiai tikėtina, tad Rytų partnerystės šalys turi rinktis tarp dviejų integracijos projektų, o kai kurios (Baltarusija) jau pasirinko Rytų kryptį. Todėl ES turi gerai apgalvoti, kaip, nepablogindama savo reputacijos, galėtų sustiprinti paskatas Rytų partnerėms imtis pertvarkų, būtinų asociacijai ir prekybos liberalizavimui su ES. Šie klausimai ypač aktualūs pirmininkavimą ES Tarybai perimančiai Lietuvai, kurios vienas svarbiausių prioritetų bus ES santykių su Rytų partnerėmis intensyvinimas

LIETUVOS DALYVAVIMO EUROPOS SĄJUNGOJE POLITINĖ EKONOMIJA: LŪKESČIAI IR PENKERIŲ METŲ PATIRTIS

Straipsnyje analizuojami Europos Sąjungos plėtros padariniai naujųjų Sąjungos narių, senbuvių ir pačios ES ekonomikai, politiniam procesui ir ins­titucijoms, daugiausia dėmesio skiriant Lietuvos patirčiai. Pirmiausia prista­tomos su ES plėtra susijusios prognozės, kurios sudarė diskusijų rengiantis plėtrai pagrindą, o vėliau šios prognozės ir išankstiniai vertinimai lyginami su atliktais paskesniais plėtros poveikio vertinimais, taip pat aptariant skirtin­gą plėtros poveikį atskiroms šalims. Staipsnyje teigiama, kad nors integra­cija visoms ES valstybėms narėms daro panašų poveikį, tai, kiek jos teikia­mos galimybės yra išnaudojamos, priklauso nuo valstybių narių nacionalinės politikos. Pirmųjų penkerių metų Lietuvos narystės ES patirtis leidžia teigti, kad nors iki 2008 m. Lietuvos ekonomika buvo viena iš sparčiausiai augu­sių ES, bet viešojoje politikoje vyravusi stagnacija ir neatliktos pertvarkos lėmė lėtą ekonomikos restruktūrizaciją, didesnį nei daugumos kitų ES šalių ekonomikos nuosmukį ir gali ilgesniam laikui sustabdyti suartėjimo su ES gyvenimo lygiu procesą. Taip pat teigiama, kad Lietuva ir kitos naujosios narės gana sklandžiai įsitraukė į ES institucijų darbą ir dažnai pirmauja prieš ES senbuves pagal Sąjungos teisės normų perėmimą, tačiau daugeliu Euro pos darbotvarkės klausimų laikosi pasyvios politikos. Pagrindiniais Lietuvos Europos politikos klausimais po įstojimo į ES galima laikyti dar neužbaigtą integracijos darbotvarkę (stojimą į Šengeno erdvę ir euro zoną) bei ES Rytų kaimynystės politiką ir energetikos politiką, tačiau šių prioritetų įgyvendini­mas kol kas vertintinas prieštaringai

Ekonomikos prisitaikymas be demokratinio korporatyvizmo institucijų: Lietuvos eksporto tendencijų analizė

Viewed in light of democratic corporatism literature, Lithuania is a deviant case. Although it lacks essential institutional prerequisites deemed important for export success and flexible adaptation to external shocks, the small Baltic country has been among the best performers in the European Union on these dimensions. Lithuania has become very internationally integrated and has managed to quickly adjust to numerous shocks, such as the Russian financial crisis of 1998–99, the Global Financial Crisis of 2008–2009, and the COVID-19 pandemic. In this article, we analyse Lithuania’s export specialization and show how particular institutional elements have supported flexible adaptation and competitiveness improvements: we cover the labour market, state’s involvement in terms of domestic compensation and public goods provision, education and skills, and the role of political legitimacy. Lithuania’s case has implications for the literature on the political economy of small states and the debate regarding the middle-income trap.Vertinant iš demokratinio korporatyvizmo perspektyvos, Lietuva yra sunkiai paaiškinamas atvejis. Nors jai nebūdingi instituciniai bruožai, kuriuos kaip svarbius eksporto augimui ir prisitaikymui prie išorės šokų vertina demokratinis korporatyvizmas, ši maža Baltijos ekonomika yra tarp geriausiai šiuo požiūriu vertinamų Europos Sąjungos valstybių. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuva tapo viena iš labiausiai ekonominiais ryšiais su išore integruotų šalių ir sugebėjo sėkmingai prisitaikyti prie reikšmingų skirtingo pobūdžio išorės šokų – Rusijos finansų krizės 1998–1999 m., Didžiosios recesijos 2008–2009 m. ir COVID-19 pandemijos. Šiame straipsnyje analizuojame, kaip skirtingi instituciniai Lietuvai būdingi bruožai veikia jos ekonomikos prisitaikymą bei eksporto ir konkurencingumo dinamiką. Tiriame tokius institucinius veiksnius kaip darbo rinka, valstybės vaidmuo kompensuojant praradimus bei teikiant viešąsias gėrybes, švietimas ir įgūdžių lavinimas bei politinis legitimumas. Lietuvos atvejo analizė gali suteikti vertingų įžvalgų mažų valstybių politinės ekonomijos tyrimams bei diskusijoms apie vidutinių pajamų spąstus

Reikšmingų įvykių poveikis viešosios politikos ir institucijų kaitai: tyrimų darbotvarkė

Data shows that significant events such natural disasters, anthropogenic disasters and malign activities by hostile actors, often having cross-border effects, have been on the rise. However, the studies of the effects of those events on public policies, governance and institutions remain inconclusive. In this article we present a research agenda which proposes the classification of the significant events on the basis of their characteristics backing it with a newly compiled data set on significant events which took place in Lithuania in 2004-2020 and outline the directions for an in-depth analysis of the causal mechanisms of how those events affect policy and institutional change. We conclude with concrete proposals for further research which could provide theoretically innovative and policy relevant insights into the political processes which translate responses to significant events into policy and institutional changes affecting welfare institutions and resilience of society.Pastaruoju laikotarpiu susiduriama su vis labiau augančiu reikšmingų įvykių skaičiumi. Tokio pobūdžio įvykiai apima stichines, antropogenines nelaimes ir sąmoningus priešiškai nusiteikusių veikėjų veiksmus bei neretai pasižymi sektoriaus, valdymo srities ar valstybės ribas viršijančiu poveikiu. Nepaisant to, išvados apie šių įvykių poveikį viešajai politikai, valdymui ir institucijoms – nevienareikšmiškos. Šis straipsnis svariai papildo esamas akademines diskusijas, siūlydamas reikšmingų įvykių tyrimų darbotvarkę. Joje pateikiama tokio pobūdžio įvykių klasifikacija pagal jų charakteristikas, kuri empiriškai patikrinama remiantis naujai sudarytu duomenų rinkiniu apie 2004–2020 m. laikotarpiu Lietuvoje vykusius reikšmingus įvykius. Darbotvarkėje taip pat nubrėžiamos pagrindinės kryptys išsamiai priežastinių mechanizmų analizei, atskleisiančiai reikšmingų įvykių poveikį viešosios politikos, valdymo ir instituciniams pokyčiams. Straipsnio išvadose ir diskusijoje išskiriamos tolesnei disciplinos raidai bei sprendimų priėmėjams reikšmingos tyrimų kryptys. Jų įgyvendinimas leistų paaiškinti politinius procesus, kurių metu atsakas į reikšmingus įvykius tampa viešosios politikos, valdymo ir instituciniais pokyčiais, darančiais poveikį gerovės valstybės institucijoms ir visuomenės atsparumui

The Dilemmas of transatlantic relations after EU enlargement and the implications for Lithuania

The paper analyses the dilemmas of transatlantic relations after the last stage of expansion of the European Union (EU) and the impact of these dilemmas on Lithuania. The EU and NATO expansion symbolises the most important processes of unification of Europe which has been divided for longer than half a century. Membership in transatlantic organisations was the principal aim of foreign policy for Lithuania and other countries that re-established their independence at the beginning of the 1990s. This aim not only encouraged to strengthen state relations with the countries of the transatlantic community, but also to carry out the domestic policy reforms of the transition period. However, after accession to NATO and the EU, new challenges occurred: the main aims of foreign policy were achieved, there arose the need to reflect how and what further goals membership in these organisations might help to achieve. What was once policy goals now became policy instruments. Other challenges were related to the change of the nature of NATO and the EU, witnessed by institutional reforms and general changes in the international political system – new threats to security and tension between the USA and the major European states. All this has a direct impact on Lithuanian foreign economic and security policies. Membership in transatlantic organisations has not only brought benefits to Lithuania, but also envisaged important commitments that often aggravate foreign policy decision-making (e.g. the case of intervention in Iraq). Strengthening economic and trade relations between Lithuania and the EU states and non-decreasing importance of the NATO security system also create the problems of asymmetric dependency for Lithuania

Dalios Grybauskaites užsienio politika: geopolitinio įrėminimo istorija

Dalios Grybauskaitės užsienio politika gali būti analizuojama įvairiais probleminiais pjūviais: kaip individo įsitikinimai veikia šalies politiką, kaip susiklosto institucinis galių balansas tarp skirtingų politikos formavime dalyvaujančių institucijų, t. y. prezidentės ir Užsienio reikalų ministerijos, ar kaip išorės aplinka veikia mažos šalies užsienio politiką. Vertinimas individualių įsitikinimų ir institucinio galių balanso požiūriu jau yra atliktas1. Tad šiame straipsnyje bus aptariama, ką Grybauskaitės prezidentavimas ir pagrindinės nuostatos užsienio politikos klausimais bei jų kaita sako apie Lietuvos tarptautinę aplinką, ir kiek skirtingi prezidentai, nepriklausomai nuo jų asmeninių bruožų, gali veikti Lietuvos užsienio politikos prioritetus. Pagrindinė straipsnio tezė — Lietuvos geopolitinė aplinka ir išorės veiksnių svarba „įrėmina“ šalies užsienio politiką taip, kad svarbiausiu prioritetu tampa šalies saugumas, kurio siekiama stiprinant ryšius su sąjungininkais Vakaruose, mėginant plėsti saugumo erdvę į Rytus ir mažinant priklausomybę nuo Rusijos. Nepaisant labai skirtingų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės asmenybių, patirčių ir naudotos retorikos, jų abiejų užsienio politikos prioritetai buvo labai panašūs. Abu jie siekė, kad Lietuva įsitvirtintų ES ir NATO, prisidėtų prie Rytų kaimynių - Ukrainos, Moldovos, Gruzijos — suartinimo su šiomis organizacijomis ir politinių bei ekonominių reformų tose šalyse, taip pat mažintų ekonominę priklausomybę nuo Rusijos, ypač energetikoje

Glaudesnio bendradarbiavimo ES perspektyvos ir pasekmės Lietuvai

The article addresses several issues linked to the enhanced cooperation and its potential impact on new member states. Firstly, the development of the concept of differentiated integration and enhanced cooperation in particular is discussed. Actually, it should be noted that the desire to combine divergent preferences and capacities for deeper integration have been present in Europe during the entire period after the Second World War. The main circumstances and motives to formalize enhanced cooperation in the Treaty of the EU during the last decade are then discussed. Different motives and expectations linked to the concept of enhanced cooperation in the EU and the significant attention given to this issue in the debates on the future of Europe provide a strong ground to argue that developing formal and informal initiatives of enhanced cooperation will be among the main issues which will determine further development of the EU after the enlargement and the benefits of membership to the new member states. Therefore, perspectives for the use of enhanced cooperation after the enlargement of the EU and implications for Lithuania are addressed, focusing on particular issues around which future intergovernmental coalitions might be formed and the stability of such coalition