TGF-β1 and TNF-α after red blood cell transfusion in colorectal cancer patients

Operations in patients with cancer are associated with blood transfusion to restore normal physiology. Blood transfusion can cause the immunomodulatory effect. There is lack of the literature data about influence of blood transfusion on the blood serum levels of cytokines TGF-β and TNF-α, though these cytokines are important in neoplasia development. The aim of our study was to estimate changes in the concentration of cytokines TGF-β1 and TNF-α in colorectal cancer patients’ peripheral blood after surgery and allogenic red blood cell transfusion. Methods: Venous blood of 64 patients with colorectal adenocarcinoma in stage III was tested before and after the surgery. Concentration of cytokines TGF-β1 and TNF-α was quantitatively measured by ELISA. Results: TGF-β1 and TNF-α concentration significantly increased in the group of transfused colorectal cancer patients (before operation: TGF-β 10.1 ± 1.3 ng/ml, TNF-α 20.9 ± 1.7 pg/ml and after operation and RBC transfusion: TGF-β 15.9 ± 1.7 ng/ml; TNF-α 27.0 ± 2.1 pg/ml). Statistical analysis has shown that serum levels of cytokines didn’t change significantly after surgery in non-transfused patients group. Conclusion: These results indicate that levels of multipotent cytokines TGF-β1 and TNF-α were elevated after red blood cell (RBC) transfusion in colorectal cancer patients.Операции больных онкологического профиля нередко сложные и сопровождаются переливанием крови для восстановления кровопотери. Данные литературы свидетельствуют о том, что переливание крови оказывает иммуномодулирующий эффект на организм пациентов. Однако существует недостаточно данных относительно влияния переливания крови на изменения концентраций цитокинов ТФР-β1 и ФНО-α, играющих важную роль в развитии опухолевой болезни. Цель: определение влияния переливания аллогенной эритроцитарной массы на изменения концентрации цитокинов ТФР-β1 и ФНО-α в периферической крови больных колоректальным раком после операции. Методы: концентрацию цитокинов ТФР-β1 и ФНО-α определяли методом ELISA у 64 больных раком толстой кишки III стадии до и после операции. I стадии до и после операции. Результаты: концентрация цитокинов ТФР-β1 и ФНО-α достоверно повышалась в периферической крови больных, которым после операции переливали аллогенную эритроцитарную массу (перед операцией: ТФР-β1 10,1 ± 1,3 ng/ml, ФНО-α 20,9 ± 1,7 pg/ml, после операции и переливания массы аллогенных эритроцитов: ТФР-β1 15,9 ± 1,7 ng/ml; ФНО-α 27,0 ± 2,1 pg/ml). Выводы: полученные результаты показали, что концентрация мультипотентных цитокинов ТФР-β1 и ФНО-α повысилась у больных колоректальным раком III стадии после переливания аллогенной эритроцитарной массы. I стадии после переливания аллогенной эритроцитарной массы

Pancreatic Mucinous Cystic Neoplasm with Associated Invasive Carcinoma: A Case Report and Literature Review

Background. Pancreatic mucinous cystic neoplasm (PMCN) with associated invasive carcinoma is a rare entity. According to the World Health Organisation (WHO) 2010, PMCN with associated invasive carcinoma is referred to the malignant lesions of the pancreatic epithelial tumour. Case report. A 52-year-old female patient presented with pain in the umbilical and epigastric regions for 5 months and noticed a solid visible tumour on the left side of the abdomen 3 months ago when she lied down. The level of the CA125 was 47.64 U/ml (normal value <35 U/ml). Abdominal and pelvic magnetic resonance imaging (MRI) showed a cystic multiseptal mass in the left iliac region, defined as a left ovary tumour, while Computed tomography scan revealed a cystic tumour of the pancreatic tail. The patient underwent a resection of the pancreatic tail with a 20 cm cystic solid tumour, splenectomy and left hemicolectomy. Histopathology report confirmed mucinous cystic neoplasm of the pancreatic tail with associated invasive carcinoma (combined badly differentiated (G3) ductal (40%) and undifferentiated (G4) anaplastic (60%) carcinoma) pT1bN0. Postoperative course complicated with wound infection. The patient was discharged on postoperative day 10. The patient is still alive 2 years on follow-up. Conclusions. PMCN with associated invasive carcinomas are rare lesions of pancreas with relatively benign course. This malignant pancreatic tumour displays morphologies as pleomorphic epithelial cells and relatively mononuclear spindle cells, and not always tends to have underlying ovarian type stroma. The comprehensive histopathological examination of the tumour is necessary in order to cure most MCN patients with minimally invasive types

Retroperitoninio tarpo ganglioneuroma: klinikinio atvejo pristatymas

Agnė Čižauskaitė1, Mantas Trakymas2, Eugenijus Stratilatovas1 1 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyrius, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Intervencinės echoskopijos ir ultragarsinės diagnostikos poskyris, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: [email protected]; [email protected]; [email protected] Įvadas Ganglioneuroma – retas, geros diferenciacijos nepiktybinis neuroblastinis navikas, susidarantis iš subrendusių autonominės nervų sistemos ląstelių. Dauguma šių navikų yra besimptomiai ir nustatomi atsitiktinio ištyrimo metu. Dažniausia jų lokalizacija yra užpakalinis tarpuplautis ir retroperitonis tarpas. Klinikinis atvejis Profilaktinio tyrimo metu atlikus pilvo organų echoskopinį tyrimą 23-ejų metų pacientei diagnozuotas dešiniosios pilvo pusės navikas. Atlikus magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą ir įvertinus histologinę biopsinės medžiagos išvadą nustatyta retroperitoninio tarpo ganglioneuromos diagnozė. Ligonei planine tvarka buvo atlikta naviko ekstirpacija. Bendras hospitalizacijos laikas – 13 dienų. Išvada Retroperitoninio tarpo ganglioneuromų diagnostika palyginti sudėtinga dėl menko naviko simptomiškumo ir tyrimo metodų specifiškumo. Operacija išlieka šių navikų gydymo aukso standartu. Reikšminiai žodžiai: ganglioneuroma, retroperitoninis tarpas, naviko ekstirpacija. Retroperitoneal ganglioneuroma: a case report Agnė Čižauskaitė1, Mantas Trakymas2, Eugenijus Stratilatovas1 1 Vilnius University, Institute of Oncology, Department of General and Abdominal Surgery, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania 2 Vilniaus University, Institute of Oncology, Department of Interventional Sonoscopy and Ultrasound Diagnostic, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected]; [email protected]; [email protected] Background Ganglioneuroma is a rare, highly-differentiated, benign tumour originating in mature autonomic nerve cells. Most ganglioneuromas are asymptomatic and diagnosed incidentally. The most common site of occurence is posterior mediastinum and retroperitoneum. Case report A 23-year-old female patient was incidentally found to have a right-side abdominal tumour on ultrasonography. Magnetic resonance imaging and the histopathological examination revealed the diagnosis of retroperitoneal ganglioneuroma. The patient underwent the tumour extirpation. The total hospitalization lasted 13 days. Conclusion Unfortunately, the diagnostics of retroperitoneal ganglioneuromas is still relatively difficult because of the lack of specific symptoms and imaging findings. Surgical treatment still remains a “gold standard” in the management of these tumours. Keywords: ganglioneuroma, retroperitoneum, tumour extirpatio

Jatrogeninė kolonoskopinė storosios žarnos perforacija: vieno centro chirurginio gydymo rezultatai

Background Although the incidence of iatrogenic colonoscopic perforation is low, it can result in severe complications and mortality. This study assessed the incidence and surgical management outcomes of iatrogenic colonic perforations.Materials and Methods We reviewed all the medical records of patients with colonic perforations during diagnostic or therapeutic colonoscopies from January 2007 to December 2016 at National Cancer Institute. We collected the patient’s demographic data, colono­scopic reports, and data regarding the location of perforations, their treatment and outcome.Results 16 186 colonoscopies were performed at National Cancer Institute. The overall perforation rate was 0.14% (23 of 16 186). Of the total 23 colon perforations, 20 were managed operatively. The most common location was the sigmoid colon, in 12 cases. The most used surgical technique was simple suture (11 cases) followed by resection with anastomosis (6 cases). Three patients died (one because of multiple organ failure caused by acute bronchopneumonia and two patients with intra-abdominal sepsis died due cardiopulmonary insufficiency).Conclusions: If surgery and its associated morbidity can be avoided in cases of colonic perforation the negative impact of a colonoscopy-associated complication can be minimized considerably. Patients need to be informed of the complications of colonoscopy, and clinicians must be cautioned about the potential problems for patients with a high anaesthetic risk when performing the procedure.Įvadas Nors kolonoskopinių gaubtinės žarnos perforacijų dažnis nėra didelis, tačiau jos gali lemti sunkias komplikacijas ar net mirtį. Šios studijos tikslas buvo įvertinti kolonoskopinių gaubtinės žarnos perforacijų dažnį ir jų chirurginio gydymo rezultatus.Metodai Retrospektyviai buvo peržiūrėti duomenys pacientų, kuriems atliekant diagnostinę ar gydomąją kolonoskopiją Nacionalinia­me vėžio institute nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. įvyko gaubtinės žarnos perforacijos. Analizuoti pacientų demografiniai rodikliai, kolonoskopijos duomenys, informacija apie jų gydymą ir gydymo rezultatus.Rezultatai Iš viso Nacionaliniame vėžio institute minėtu laikotarpiu buvo atlikta 16 186 kolonoskopijos. Bendras kolonoskopinių gaubti­nės žarnos perforacijų dažnis siekė 0,14 % (23 iš 16 186 pacientų). Iš šių 23 perforacijų 20 atvejų buvo taikytas chirurginis gy­dymas. Daugiausiai perforacijų įvyko riestinėje žarnoje (12 atvejų). 11 atvejų defektas žarnoje buvo užsiūtas, 6 atvejais atlikta žarnos rezekcija su pirmine anastomoze. Viena mirtis įvyko dėl ūmios bronchopneumonijos išsivysčius dauginiam organų dis­funkcijos sindromui, kiti du pacientai, kuriems pasireiškė pilvo ertmės sepsis, mirė nuo kardiopulmoninio nepakankamumo.Išvados Jeigu kolonoskopinės gaubtinės žarnos perforacijos atvejais pavyktų išvengti operacijos ir ją lydinčių sunkių komplikacijų, tai leistų reikšmingai sumažinti kolonoskopijos komplikacijos padarinius. Visus pacientus prieš procedūrą būtina įspėti apie galimas komplikacijas, o gydytojai turi būti itin atidūs, jei pacientas priklauso didelės rizikos grupei

Pooperacinio stemplės ir skrandžio ar stemplės ir plonosios žarnos jungties nesandarumo gydymas išsiplečiančiais stentais

Arnoldas Krasauskas1, Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Tamara Tyrina1, Ramūnas Ambrozaitis1, Eugenijus Stratilatovas1 1Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El paštas: [email protected] 2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas Įvadas: Po rezekcinių operacijų stemplės ir skrandžio ar stemplės ir žarnos jungties nesandarumas yra grėsmingiausia komplikacija, pasireiškianti iki 27 % operuotų ligonių. Ji gali būti mirtina iki 9 % tokių ligonių dėl infekcijos ir negalėjimo valgyti. Nuo 2005 m. fistulei panaikinti pradėjome į jungties spindį implantuoti išsiplečiančius silikonu dengtus stentus. Darbo tikslas – įvertinti, ar šis būdas tinka pooperacinių fistulių sukeltoms komplikacijoms gydyti. Ligoniai ir metodai: Vilniaus universiteto Onkologijos institute nuo 2005 iki 2009 metų buvo atlikta 417 stemplės ir skrandžio rezekcinių operacijų dėl onkologinių ligų. Po skrandžio pašalinimo operacijų atsirado 2,87 % fistulių, po stemplės operacijų – 21,65 % fistulių. Per šį laikotarpį 15 ligonių buvo implantuota 21 stentas dėl pooperacinių jungties fistulių: 4 (26,67 %) ligoniams – po Akyama operacijų, 7 (46,67 %) – po Lewis operacijų ir 4 (26,7 %) – po gastrektomijos. Spindis buvo protezuojamas maždaug po 17 dienų nustačius fistulę (nuo 3 iki 60 dienų). Buvo naudojami išsiplečiantys silikonu dengti plastikinio ar nitinolinio karkaso stentai. Dviem (13,3 %) ligoniams stentai keisti po 1 kartą ir dviem (13,3 %) – po 2 kartus. Rezultatai: Mirčių po šių procedūrų nebuvo. Tiriant rentgenu 6 (40 %) ligoniams po stento implantavimo kontrastinio skysčio tekėjimo pro fistulę nematyta, 4 (26,67 %) – gautas dalinis efektas, o 1 (6,67 %) – tik sumažėjęs geriamojo kontrastinio skysčio kiekio pratekėjimas fistule. Vidutiniškai po 5 dienų (3–14 dienų) 3 (20 %) ligoniams stentai pašalinti dėl nestabilios jų padėties ir 1 (6,7 %) ligonei – dėl nestabilios stento padėties sukelto kraujavimo iš jungties kraštų. Dviem (13,3 %) ligoniams stentai pasišalino savaime, 1 (6,7 %) ligonei stentas pašalintas laparotomijos būdu, nes buvo įstrigęs terminalinėje klubinės žarnos srityje. Vienas (6,67 %) ligonis atvyko tik po vienerių metų dėl sutrikusio (IV°) rijimo, sukelto randinio susiaurėjimo. Jam stentas pašalintas laparotomijos būdu, suformuota nauja stemplės ir plonosios žarnos jungtis. Šešiems (40 %) ligoniams stentai pašalinti nelikus jungties nesandarumo vidutiniškai po 47 parų (29–127 dienų) endoskopinės procedūros metu. Išvados: Stemplės ir skrandžio ar stemplės ir žarnos jungties protezavimas implantuojant į spindį išsiplečiančius silikonu dengtus stentus yra saugus ir efektyvus būdas fistulių okliuzijai bei jų sukeltoms komplikacijoms gydyti. Vienuolikai (73,3 %) iš 15 ligonių būklė pagerėjo dėl greičiau išnykusios infekcijos. Šeši (54,5 %) iš 11 ligonių galėjo valgyti jau kitą dieną po procedūros. Dviem (13,3 %) ligoniams įdėjus stentą įvyko komplikacijų. Po 6 mėn. ir vėliau 4 (26,67 %) geros būklės ligoniams reikėjo chirurginės intervencijos galutinei fistulių sukeltų komplikacijų korekcijai. Pagrindiniai žodžiai: pooperacinė fistulė, stentavimas, savaime išsiplečiantis stentas. Treatment of postoperative esophagogastrostomy/esophagoenterostomy leaks by using self-expanding stents Arnoldas Krasauskas1, Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Tamara Tyrina1, Ramūnas Ambrozaitis1, Eugenijus Stratilatovas1 1Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių str., 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] 2Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Rehabilitation, Sport Medicine and Nursing Background: Esophagogastrostomy/esophagoenterostomy leak is a major complication after esophagectomy or gastrectomy and could causes an up to 9 % postopertive mortality. Since 2005, we use self-expanding stents for the occlusion of anastomotic leaks. The objective is to analyse the usefulness of this method for the treatment of anastomotic fistulas. Patients and methods: From 2005 to 2009, 417 esophageal resections and gastrectomies for oncology patiens were made. After gastectomies, there were 2.87% and after oesophageal resection 21.65 % of anastomotic leaks. Twenty-one silicon-covered self-expanding stents were placed for 15 patients: for 4 patients (26.67 %) after Akyama type operations, 7 (46.67 %) after Lewis type operations and 4 (26.67 %) after gastrectomies. For 4 (26.67 %) patients, leaks were complicated with neck fistulas, 2 (13.3 %) with peritonitis, 8 (53.3%) with empyema and tracheoesophageal fistula. The median interval between detecting the fistula and stenting were 17 days (range, 3–60 days). We used silicon-covered plastic or nitinol armed self-expanding stents. For 2 (13.3 %) patients we replaced stents once and for 2 (13.3 %) twice. Results: Postinterventional esophagogram demonstrated full coverage of the leak in 6 (40 %) patients, and 1 (6.67 %) showed only a lower volume flow of the swallowed contrast. In 4 (26.67 %) patients, in the horizontal posistion we observed retrogradic contrast effusion. In 4 (26.67 %) patients, stents were removed on average after 5 days (range 3–14 days) of instability and for 1 (6.7 %) after a volatile situation caused by bleeding from the edges of the fistula. Two (13.3 %) stents moved down to gut, 1 (6.7 %) need laparotomy because it was stuck in the ileum terminale. One (6.67 %) patient came after 1 year with IV° dysphagia. We performed laparotomy to remove the stent and a new anastomosis to treat stenosis. Six (40 %) stents were removed during endoscopic procedures without residual leaks on average after 47 days (range 29–127 days). Conclusions: Silicon-covered self-expanding stent is an effective method of occluding postoperative esophagogastrostomy/esophagoenterostomy leaks. In 11 (73.3 %) of 15 patients, the condition improved because of accelerated healing of infectious complications. 6 (54.5 %) of 11 patients could begin eating next day after the procedure. There were only 2 (13.3 %) stent implantation-related complications. After 6 months and later in good condition 4 (26.67 %) patients had a surgical intervention for the final correction of fistulas-caused complications. Key words: esophagogastrostomy leaks, esophagoenterostomy leaks, self-expanding stents

Sarkopenija – skrandžio vėžio chirurgijoje neįvertintas rizikos veiksnys

Surgery remains the only potentially curative option for gastric cancer, although it is related to high postoperative morbidity and mortality rate. Approximately every second gastric cancer patient is diagnosed with sarcopenia, which is a significant risk factor for postoperative complications and poor long-term outcomes. However, sarcopenia is underestimated in routine clinical practice, since it remains the interest of clinical trials. Sarcopenia diagnostic criteria are not fully standardized, but it consists of tests for muscle strength, quantity and quality. They include grip strength, chair stand test, computed tomography, magnetic resonance imaging, ultrasound, bioelectrical impedance analysis and densitometry tests. Regarding the growing evidence for sarcopenia impact on surgical gastric cancer treatment results, it is a high probability that sarcopenia assessment will come to routine clinical practice. Although, until then there is a need for further clinical trials to standardize the diagnostic and to find effective treatment strategies.Chirurgija yra pagrindinis skrandžio vėžio gydymo metodas, leidžiantis tikėtis visiško pasveikimo. Operacijos dėl skrandžio vėžio yra didelės apimties, jos susijusios su didele pooperacinių komplikacijų rizika. Maždaug pusei sergančiųjų skrandžio vėžiu nustatoma sarkopenija. Tai reikšmingas pooperacinių komplikacijų rizikos veiksnys, lemiantis prastesnius atokiuosius gydymo rezultatus.Sarkopenija vis dar yra tik klinikinių tyrimų objektas, šiandienos rutininėje klinikinėje praktikoje ji nevertinama. Sarkopenijos diagnostika apima tyrimus, kuriais siekiama nustatyti raumenų jėgą, masę ir kokybę, tačiau diagnostikos metodika nėra galutinai standartizuota. Diag­nostikai taikomi plaštakos griebimo jėgos, „sėsti – stoti“ testo, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso, ultragarso, bioimpedanso ir densitometrijos tyrimai.Sarkopenijos reikšmė skrandžio vėžiui gydyti vis labiau auga. Tikėtina, kad netolimoje ateityje sarkopenijos vertinimas ir gydymas taps kasdienės klinikinės praktikos dalimi. Taigi tikslinga atlikti papildomus klinikinius tyrimus, kurie padėtų standartizuoti diagnostiką ir rasti efektyvius gydymo metodus

Kepenų angiomiolipoma: klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga

Background. Hepatic angiomyolipomas are uncommon non-cancerous mesenchymal tumors that belong to the perivascular epithelioid cell tumour group. Smooth muscle cells, fat cells and blood vessels can be observed in these types of neoplasm. Case presentation. We present the case of a 50-year-old patient. The patient was referred to the National Cancer Institute after an abdominal ultrasound, which incidentally revealed a mass in the liver. A whole body computed tomography scan showed a large liver mass, in the VII/VIII/V/VI segments. Trisegmenthomy of the right liver lobe was performed. Pathological examination revealed a rare, but benign tumour – angiomyolipoma. The postoperative course was uneventful and the patient was discharged on postoperative day 9. Two months following the surgery, the patient has no recurrence or late complications. Conclusion. Hepatic angiomyolipoma is a rare, usually benign tumour with malignant potential. It is can be diagnosed by radiological tests, biopsy or after surgery. The most common treatment is surgical resection. Įvadas. Kepenų angiomiolipomos yra gana reti, dažniausiai gerybiniai navikai, priklausantys epitelioidinių ląstelių navikų grupei. Šio tipo navikus sudaro lygiųjų raumenų ir riebalinės ląstelės bei kraujagyslės. Klinikinio atvejo pristatymas. Straipsnyje aptariamas 50 m. paciento atvejis. Pacientas atsiųstas į Nacionalinį vėžio institutą atlikus ultragarsinį pilvo tyrimą, kurio metu atsitiktinai aptiktas darinys kepenyse. Atlikus viso kūno kompiuterinės tomografijos tyrimą, VII/VIII/V/V/VI segmentuose nustatytas didelis kepenų darinys. Atlikta dešiniosios kepenų skilties trisegmentomija. Patologinis tyrimas atskleidė esant retą gerybinį naviką – angiomiolipomą. Pooperacinė eiga buvo sklandi, devintą pooperacinę dieną pacientas išleistas gydytis ambulatoriškai. Po operacijos praėjus dviem mėnesiams pacientui nepasireiškė jokių recidyvų ar vėlyvųjų komplikacijų. Išvada. Kepenų angiomiolipoma yra retas, įprastai gerybinis navikas, kurio eiga gali būti piktybinio pobūdžio. Angiomiolipomą galima diagnozuoti radiologiniais tyrimais, atlikus biopsiją ar operaciją. Dažniausiai taikomas gydymas – chirurginė rezekcija

The influence of surgical treatment and red blood cell transfusion on changes in antioxidative and immune system parameters in colorectal cancer patients

Objective. To determine the effect of surgical treatment and red blood cell transfusion on the parameters of antioxidative and immune systems in patients with early and advanced stage colorectal cancer. Material and methods. A total of 65 patients with colorectal cancer were included in the study. Three blood serum samples of each patient were tested comparing presurgical and postsurgical periods of 7 and 14 days. Malondialdehyde and total glutathione levels, activity of catalase and glutathione S-transferase were determined spectrophotometrically. The concentration of cytokines TGF-beta1 and TNF-alpha were determined by ELISA. Results. Malondialdehyde and glutathione levels decreased in surgically treated patients with cancer of both stages while catalase activity decreased in patients with stage III cancer. Cytokine levels did not change after surgery. A decrease in malondialdehyde concentration was observed in the transfused patients with early stage cancer comparing postsurgical periods. Catalase activity was increased after surgery in patients with early stage cancer but was decreased during postsurgical periods in patients with advanced stage cancer. Cytokine levels increased at postsurgical periods in transfused patients with stage III cancer. Correlation between catalase activity and TNF-alpha level and between glutathione S-transferase activity and TGF-beta1 level was determined postsurgically in transfused patients with early stage cancer. Conclusions. Postsurgical period affected antioxidative system of patients with cancer of both stages while level of cytokines showed no differences. Transfusion determined distinct dynamics of antioxidative parameters due to cancer stage. Elevated cytokine levels in transfused patients with advanced stage cancer showed that the status of immune system was exacerbated. Antioxidative and immune systems were depressed in these patients. Correlation between antioxidative system parameters and cytokines in transfused patients of early stage cancer showed a relationship between two protective systems of the organism against malignant process

Safety of expanded criteria for endoscopic resection of early gastric cancer in a Western cohort

Abstract Background Endoscopic resection is widely accepted treatment option for early gastric cancer if tumors meet the standard or expanded indications. However, the safety of expanded criteria is still under investigation. Furthermore, discussion, if any additional treatment is necessary for patients who underwent endoscopic resection but exceeded expanded criteria, is rising. This study aimed to evaluate the safety of extended indications for endoscopic resection of early gastric cancer in a Western cohort. Also, we aimed to analyze the lymph node metastasis rate in tumors which exceeds the extended criteria. Methods Two hundred eighteen patients who underwent surgery for early gastric cancer at National Cancer Institute, Vilnius, Lithuania between 2005 and 2015 were identified from a prospective database. Lymph node status was examined in 197 patients who met or exceeded extended indications for endoscopic resection. Results Lymph node metastasis was detected in 1.7% of cancers who met extended indications and in 30.2% of cancers who exceeded expanded indications. Lymphovascular invasion and deeper tumor invasion is associated with lymph node metastasis in cancers exceeding expanded indications. Conclusions Expanded criteria for endoscopic resection of early gastric cancer in Western settings is not entirely safe because these tumors carry the risk of lymph node metastasis