Kodėl etikai reikia metafizikos?

The aim of this paper is to show that Ronald Dworkin’s objective to isolate ethics from metaphysics is not sufficiently grounded, and a certain metaphysics is inherent even in his own position of autonomous ethics. While opposing those thinkers who seek to ground ethics by finding an external – neutral and non-evaluative – ground, Dworkin identifies this externality to ethics with metaphysics and aims to show its fallibility. However, such a conception of metaphysics seems to be too narrow and one-sided and leads his own position into contradictions. This paper aims to demonstrate these contradictions and to argue that even the position that is inner to ethics and stems from a first-person agent’s perspective can only be developed while considering such metaphysical ideas as freedom, dignity, person.Straipsnio tikslas – parodyti, kad Ronaldo Dworkino siekis atriboti etiką nuo metafizikos nėra iki galo pagrįstas ir metafizika būdinga net jo paties ginamai autonomiškos etikos pozicijai. Kritikuodamas mąstytojus, kurie siekia etiką pagrįsti jai „išoriškais“ – neutraliais, nevertybiškais – būdais, Dworkinas patį šio „išoriškumo“ etikai siekį sutapatina su metafizika ir siekia parodyti jo klaidingumą. Vis dėlto tokia siaura ir vienpusiška metafizikos samprata jo paties poziciją atveda iki vidinių prieštaravimų. Straipsniu siekiama atskleisti šiuos vidinius prieštaravimus bei parodyti, kad net etikai „vidinė“ pozicija, grindžiama veikėjo ar pirmojo asmens perspektyva, gali būti plėtojama tik drauge svarstant tokias būtent metafizines sąvokas kaip laisvė, orumas ar asmuo

Politiškumas – asmens realizacija ar kelias į nuasmeninimą?

This paper takes on the highly problematic question whether the political is reconcilable with the conception of a person within Robert Spaemann’s philosophy. Spaemann devotes himself to detailed explication of the moral ontology of the person, however, the political ontology in his thought is only assumed but not developed and it seems to stand in deep conflict with the developed elements of person’s ontology. The aim of the paper is to investigate whether Spaemann’s notion of the political can be reconciled with the rest of the person’s ontology and if this turn to the political rather leads to depersonalization. It is argued that it is possible to develop Spaemann’s personal ontology while integrating the concept of the political within the conception of a person.Straipsnis nagrinėja aktualią politiškumo problemą ir siekia ištirti, ar implicitiškai vokiečių filosofo Roberto Spaemanno filosofijoje glūdinti politiškumo samprata suderinama su jo plėtojama asmens ontologija. Plėtodamas ontologinę asmens sampratą Spaemannas jo politiškumo dėmenį palieka neišplėtotą, vien implicitiškai numanomą, tačiau iš pirmo žvilgsnio jis atrodo radikaliai besikertantis su pamatiniais jo asmens sampratos principais ir kuriantis vidinį konfliktą filosofo mintyje. Straipsnio tikslas – ištirti, ar įmanoma Spaemanno politiškumo dėmenį neprieštaringai integruoti į jo plėtojamą asmens sampratą, ar vis dėlto politiškumas būtinai virsta asmens depersonalizacija. Argumentuojama, kad įmanoma Spaemanno asmens sampratą plėtoti tokia linkme, kad joje atsirastų neprieštaringa vieta ir politiškumo dėmeniui

Moralės filosofijos ir psichologijos konferencija: kaip apibrėžti moralės sritį?

.....

POKALBIS SU KANTU TĘSIASI

Jūratė Baranova. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu.Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015. 418 p.ISBN 978-609-471-025-

FILOSOFIJA KAIP UGDYMAS: INTELEKTINIAI NUOTYKIAI IR DVASINĖS PRATYBOS

Filosofę Jūratę Baranovą kalbina Aistė Noreikait

KALBOS TEMPO IR SINCHRONINIO VERTIMO KOKYBĖS SĄVEIKA

Kiekvienas vertėjas žodžiu, siekdamas kuo tiksliau ir sklandžiau išversti tai, ką sako kalbėtojas, turi susidoroti su papildomais vertimą sunkinančiais veiksniais. Šiame straipsnyje nagrinėjamas vienas tokių veiksnių – greitas kalbos tempas ir stebima, kaip jis veikia sinchroninio vertimo kokybę verčiant iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Straipsnyje remiamasi prielaida, kad kuo greitesnis kalbėjimo tempas, tuo daugiau klaidų sinchroniniame vertime ir vertimo kokybė prastesnė. Dėmesys kreipiamas į dvi pagrindines klaidų rūšis – turinio ir sklandumo klaidas. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtus uždavinius atliekamas kokybinis tyrimas. Atlikta kiekybinė ir kokybinė gautų duomenų analizė rodo, kad dėl greito kalbos tempo labiausiai nukenčia sinchroninio vertimo turinys. Vertimo sklandumą greitas kalbos tempas veikia įvairiai – atskirų vertėjų vertimo sklandumas buvo nevienodas. Tai priklauso nuo vertėjo vertimo įpročių, taikomų strategijų ir turimos sinchroninio vertimo patirties. Straipsnyje įvardijamos pagrindinės priežastys, dėl kurių vertėjams buvo sunkiau versti greito tempo kalbą. Tai dėmesio paskirstymo problema, galimas per didelis atsilikimas nuo kalbėtojo, pažodinis vertimas, nemokėjimas greitai apibendrinti. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, ko vertėjai galėtų išmokti iš atlikto tyrimo rezultatų, siūloma taikyti atitinkamas priemones, kad vertimas būtų kuo kokybiškesnis, patariama lavinti gebėjimą atsilikti nuo kalbėtojo ir apibendrinti girdimą kalbą

Dworkino alternatyva Berlino vertybių pliuralizmui

The aim of this paper is to prove that Ronald Dworkin’s value monism is a reasonable alternative to Isaiah Berlin’s value pluralism. Berlin criticized monism for the reduction of diversity of value, its tendency to dogmatism and links with totalitarianism. Dworkin rejects Berlin’s conception of monism and argues for a much more moderate conception of monism. This paper examines Dworkin’s critique for pluralism. While opposing to the exponents of Berlin’s pluralism (A. Plaw, J. Allenas, J. Gray, M. Minow and J. W. Singer), it argues that Dworkin’s moderate value monism allows us to give a better account of values than pluralism. The paper defends the position of value monism, which is most often strictly criticized in contemporary discourse of moral and political philosophy.Straipsnio tikslas – įrodyti, kad Ronaldo Dworkino vertybių monizmas laikytinas pagrįsta alternatyva Berlino pliuralizmui. Berlinas kritikavo monizmą dėl vertybių įvairovės redukcijos, polinkio į dogmatizmą ir sąsajų su totalitariniais režimais politikoje. Dworkinas atmeta Berlino monizmo sampratą ir pateikia daug nuosaikesnės vertybių monizmo koncepcijos variantą. Rekonstruojant Dworkino išdėstytą pliuralizmo kritiką ir oponuojant Berlino pliuralizmo šalininkams – A. Plaw, J. Allenui, J. Gray’ui, M. Minow ir J. W. Singeriui – įrodinėjama, kad nuosaikus Dworkino vertybių monizmas leidžia geriau suprasti vertybes nei pliuralizmas. Straipsniu siekiama ginti šiuolaikiniame moralės ir politikos diskurse nepopuliarią ir dažniausiai aštriai kritikuojamą monizmo poziciją

The role of taditional folk music in developing habits of intonation teaching solmisation at the first stage

Darbe nagrinėjama, kokį poveikį prastai intonuojantiems vaikams mokymo procese daro tradicine muzika pagrįsta mokymo sistema. Šiuo metu į muzikos mokyklas priimama apie 30-40% vaikų, kurie neintonuoja. Moksliniai tyrimai rodo, kad visi vaikai, turintys fiziškai sveikus balsą ir klausą, gali tiksliai intonuoti. Vaikų muzikos mokyklose naudojami vadovėliai skirti jau intonuojantiems vaikams; šis darbas – pirmasis bandymas parengti mokomąją medžiagą jokių intonavimo įgūdžių neturintiems vaikams. Solfedžio pamokose ugdant intonavimo įgūdžius nepakankamai išnaudojamos tradicinės muzikos galimybės. Yra žinoma, jog archaiškiausias tradicinės muzikos sluoksnis pagr��stas kalbos bei šūksnio intonacijomis, kurias vaikai įsisavina vos pradėję rišliai kalbėti. Pasitelkus jį mokymo procese, sukuriama intonacinė sistema, kuri suvokiama kaip sava, gimtoji, ir lengvai įsisavinama. Šio darbo tikslas – pagrįsti tradicinės muzikos vaidmenį efektyvinant intonavimo mokymą pradiniame etape vaikų muzikos mokyklose. Tam buvo parengta mokomoji medžiaga, pagrįsta tradicine muzika ir atliktas pedagoginis eksperimentas vaikų muzikos mokyklos pirmoje klasėje. Kontrolinėse grupėse buvo dirbama pagal V.Krakauskaitės solfedžio vadovėlį „Dainorėlis 2“, eksperimentinėse – pagal darbo autorės parengtą mokomąją medžiagą. Eksperimentas truko vieną mokslo metų pusmetį, tyrimo eigoje kas mėnesį buvo atliekami testai ir fiksuojami rezultatai. Iš viso kontrolinėse ir eksperimentinėse grupėse buvo 50 mokinių; tyrime dalyvavo 23 neintonuojantys pirmos klasės mokiniai, kurie sudarė 46% visų eksperimente dalyvavusių pirmokų skaičiaus. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog jog eksperimentinėje grupėje, kurioje naudojama tradicine muzika pagrįsta mokymo sistema, pasiekti žymiai geresni rezultatai. Po keturių mėnesių visi neintonuojantys vaikai gebėjo tiksliai intonuoti vieni arba drauge su mokytoju. Kontrolinėje grupėje, kurioje mokymo procese buvo naudojama autorine kompozitorių kūryba bei tradicine muzika paremta medžiaga, dalis vaikų (8%) nepadarė jokios pažangos, kiti nesugebėjo tiksliai intonuoti drauge su mokytoju netgi vieno garso (25%). Tyrimas taip pat parodė, kad naudojant folkloru pagrįstą mokymo sistemą intonavimo įgūdžius galima išugdyti žymiai greičiau. Ryškus kokybinis atotrūkis tarp abiejų grupių buvo matyti jau po mėnesio – eksperimentinėje grupėje nebeliko mokinių, dainuojančių kalbamuoju balsu; kontrolinėje grupėje sumažėjo vos 8 %. Akivaizdu, jog tradicine muzika pagrįsta mokymo sistema intonavimo įgūdžius ugdo žymiai efektyviau, negu besiremianti klsikinės muzikos pavyzdžiais.The work deals with the issue how teaching traditional music influences those children who are poor at intoning. Nowadays from 30% to 40% of such children enter music schools. Scientific research shows that only children who have physically fit voices and hearing are good at intoning. Moreover, textbooks used in teaching process at music schools are meant for children who are good at intoning. Thus, this work is the first step to prepare teaching materials for those children who lack intoning skills. At sol-fa lessons not all opportunities of traditional music are used in teaching intoning skills. It is known that the most archaic traditional music is based on speaking and shouting intonations, which are typical of a child at his early age when he starts speaking in sensible sentences. Having this in mind there has been made an intoning system which is perceived as a common, native and easily learnt way. The aim of this work is to stress the role of traditional music in making teaching intoning at music school more effective, especially at the primary stage. This teaching material has been prepared on the basis of traditional music and the experiment, which was held with the first form children at music school. In control group pupils were taught sol-fa from the textbook „Dainorelis 2“ by V.Krakauskaite, while in experimental group pupils were taught from materials, prepared by the author of this work. The experiment itself lasted one term. There were held some tests to check the results, which were fixed and analyzed. 50 participants took part in this experiment, among them 23 children with intoning problems, which makes 46% of all first form pupils at school. Having made research it turned out that in the experimental group, where teaching process was based on traditional music, results are much better. After 4 months of teaching all pupils, who had had any intoning problems before, could intone without anybody’s help or with the help of a teacher. Whereas in the control group, where teaching was based on composers’ authentic creation and traditional music, 8% of children didn’t make any progress, others (25%) couldn’t intone a single sound even with the help of a teacher. The research has also revealed that folklore plays a very important role in improving intoning skills. Differences in quality between these two groups was already noticeable after a month of the experiment. In experimental group there were no students singing in a speaking voice left, while in control group the number of such children reduced to 8%. It is obvious that teaching based on traditional music is more efficient in improving intoning skills than that based on samples of classical music.Švietimo akademijaVytauto Didžiojo universiteta

Lietuvos ir Latvijos paribys: etninio tapatumo raiška XX a.–XXI a. pradžioje

The purpose of a dissertation is to investigate how the ethnic identity of the Lithuanian-Latvian border residents was formed, expressed and changed during the 20th century and at the beginning of the 21st century; and to reveal how the different identities help to create the social system of this border and vice versa – how the border itself determines the processes of the identity construction. The basis of the study is empirical material collected in several stages (in 2008–2020), using field research and questionnaire methods. It was investigated that the intensive processes of assimilation and acculturation have led to the formation of various combinations of mobile ethnic and regional identities, which manifested most on this borderland in the era of globalization that began at the end of the 20th century, and are still important to these ethnic groups. It was found that for the concept of ethnicity, it is important to draw and maintain ethnic boundaries of Lithuanian and Latvian ethnic groups through the ethnic markers: language, religion, celebrations and rites, food, character and mentality, and the value system. The significance of the ethnic markers in the socio-cultural space of the border is changeable, they can turn into ethnic links that form the general social system of the border. Ethnic connections and their quest help to construct multiple ethnic and / or regional identities of the border residents, which in turn helps to create a social system on the Lithuanian-Latvian border, involving both the area on one side of the border and including the socio-cultural space on the other side of the border.Daktaro disertacijos tikslas – ištirti, kaip ir iš ko formavosi, reiškėsi ir kito Lietuvos ir Latvijos pasienio gyventojų etninis tapatumas XX a.–XXI a. pradžioje, ir atskleisti, kaip įvairūs tapatumai padeda kurti šio paribio socialinę sistemą ir, atvirkščiai – kaip pats paribys veikia tapatumų konstravimo procesus. Darbo pagrindas – keliais etapais (2008–2020 m.) surinkta empirinė medžiaga taikant lauko tyrimų ir anketavimo metodus. Ištirta, kad intensyvūs asimiliacijos ir akultūracijos procesai sudarė sąlygas susiformuoti įvairių kombinacijų, judriems etniniams ir regioniniams tapatumams, kurie šiame paribyje labiausiai prasiveržė XX a. pabaigoje prasidėjusioje globalizacijos eroje ir individams yra aktualūs iki šiol. Nustatyta, kad lietuvių ir latvių etninių grupių etniškumo sampratai svarbus etninių ribų braižymas ir palaikymas per toms grupėms reikšmingus etninius riboženklius – kalbą, religiją, šventes ir apeigas, maistą, charakterį ir mentalitetą bei vertybių sistemą. Etninių riboženklių reikšmė paribio sociokultūrinėje erdvėje yra kintanti, jie gali virsti etninėmis jungtimis, formuojančiomis bendrą paribio socialinę sistemą. Etninės jungtys ir jų paieškos padeda konstruoti paribio gyventojų daugialypius etninius ir (arba) regioninius tapatumus. Jų pagrindu galima kurti bendrą Lietuvos ir Latvijos paribio socialinę sistemą, apimančią abiejų šalių sociokultūrinę erdvę.Kultūrų studijų katedr

Relationships between Lithuanians and Latvians on the Lithuanian-Latvian state border

Darbo objektas – lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai Biržų, Žeimelio, Skuodo ir Šventosios apylinkėse XX a. – XXI a. pradžioje. Tikslas – išanalizuoti Lietuvos ir Latvijos pasienyje gyvenančių latvių ir lietuvių tarpusavio santykius XX a. – XXI a. pradžioje bei atskleisti jų įtaką akultūracijos ir asimiliacijos procesams. Uždaviniai: 1. Apžvelgti Biržų, Žeimelio, Skuodo ir Šventosios sociokultūrinę aplinką; 2. Charakterizuoti latvių santykius su lietuviais Biržų, Žeimelio, Skuodo ir Šventosios apylinkėse; 3. Įvardyti veiksnius, sąlygojusius lietuvių ir latvių tarpusavio santykius skirtingose pasienio vietovėse; 4. Atskleisti lietuvių ir latvių tarpusavio santykių reikšmę akultūracijos ir asimiliacijos procesams. Duomenys surinkti lauko tyrimo metu 2011-2013 m., giluminio interviu metodu apklausti 88 pateikėjai. Rašant darbą naudoti istorinis-lyginamasis, analizės ir interpretacinis metodai. Darbe analizuojami lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai keturiuose Lietuvos ir Latvijos pasienio regionuose – Biržų, Žeimelio, Skuodo ir Šventosios apylinkėse. Pristatoma, kaip lietuviai ir latviai iš perspektyvų mes/jūs, savas/svetimas bei kitoniškumo suvokimo mato ir vertina vieni kitus. Lietuviai ir latviai pastebi kitoniškumą, tačiau vieniems tai kliudo artimiau bendrauti, o kitiems neturi didelės reikšmės. Pasienio gyventojai mažai akcentuoja savo/svetimo skirtį, daugiau pabrėžiamas abiejų tautų vienodumas, taigi abi tautos viena kitai yra daugiau savos. Priešpriešų mes ir jie, savas ir svetimas bei kitoniškumo suvokimas davė pagrindą atsirasti pravardėms. Visame Lietuvos ir Latvijos pasienyje latviai lietuvius dažniausiai pravardžiavo leišiais, o lietuviai latvius – zirga galva. Tarpusavio santykiams didelę reikšmę turėjo religiniai, socialiniai-ekonominiai ir istoriniai-politiniai veiksniai. Tarpukariu vienose vietovėse skirtingos religijos ir socialinė padėtis prisidėjo prie šaltesnių tarpusavio santykių, kitose tai neturėjo didelės reikšmės. Antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos sukrėtimai, suvienodėjusi gyventojų socialinė padėtis ir sumažėjusi religijos reikšmė nulėmė ypač draugiškus lietuvių ir latvių tarpusavio santykius bei skatino mišrių santuokų sudarymą XX a. II pusėje visame Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Dėl to čia iki šiol tebevyksta aktyvūs akultlūracijos ir asimiliacijos procesai. Lietuviai iš latvių XX a. perėmė keletą laidotuvių tradicijų ir kulinarinį paveldą, o latviai pradėjo švęsti lietuviams būdingas šventes, suvienodėjo abiejų tautų laidotuvių papročiai, kapinių priežiūros tradicijos – tokiu būdu latviai sparčiai asimiliuojasi. Galima išskirti du latvių asimiliacijos etapus: I etapas – XX a. I pusėje per katalikų bažnyčią vykęs latvių katalikų lietuvinimas Biržų ir Žeimelio apylinkėse ir II etapas – XX a. II pusėje vykęs aktyvus mišrių lietuvių ir latvių šeimų sudarymas visame Lietuvos ir Latvijos pasienyje.The object of the study was the relationships between Lithuanians and Latvians in the districts of Biržai, Žeimelis, Skuodas, and Šventoji during the 20th century and at the beginning of the 21st century. The aim of the study was to investigate the relationships between Lithuanians and Latvians residing around the State border areas during the 20th century and at the beginning of the 21st century, and to reveal the influence of those relationships on acculturation and assimilation. The objectives of the study were the following: 1. To survey the social-cultural environment in Biržai, Žeimelis, Skuodas, and Šventoji districts; 2. To characterize the relationships between Latvians and Lithuanians in the districts of Biržai, Žeimelis, Skuodas, and Šventoji; 3. To identify factors that shaped the relationships between Lithuanians and Latvians in different areas around the State border; 4. To reveal the significance of the relationships between Lithuanians and Latvians for the acculturation and assimilation processes. The data were collected during a field research conducted during 2011-2013; in-depth interview was used to gather data from 88 presenters. The following methods were applied in this work: the historical-comparative technique, analysis, and interpretation. This work analyzes the relationships between Lithuanians and Latvians in four regions of the Lithuanian-Latvian State border – in Biržai, Žeimelis, Skuodas, and Šventoji districts, revealing how Lithuanians and Latvians see and evaluate each other from the we/you and one of ours/stranger perspectives, and how they perceive otherness. Lithuanians and Latvians do notice otherness, but for some this impedes communication, while others do not think this is of any significance. People living in the vicinity of the State border do not emphasize the one of ours/stranger dichotomy, instead pointing towards the similarity of the two nations – i.e. both nations are seen as being more ours from each other’s viewpoint. The perception of the dichotomies we/they and one of ours/stranger lead to the emergence of nicknames. Throughout the Lithuanian-Latvian border region, Latvians used do call Lithuanians leiši, while Lithuanians called Latvians zirga galva. Interrelationships between the two nations were significantly affected by religious, social-economic, and historical-political factors. During the interwar period, different religions and social conditions resulted in more reserved relationships between Lithuanians and Latvians in certain areas, while in others, these factors were not significant. The shock of World War II and the Soviet occupation, equalization of the social status of the population, and diminishing significance of religion resulted in the development of highly friendly relationships between Lithuanians and Latvians, and stimulated intermarriages between the representatives of the two nations in the second half of the 20th century – a trend observed throughout the Lithuanian-Latvian State border region. For this reason, the acculturation and assimilation processes are still active in those areas. During the 20th century, Lithuanians adopted certain Latvian funeral traditions and gastronomic heritage, while Latvians started celebrating festivities traditional for Lithuanians. Eventually, both nations started sharing the same the funeral and cemetery care traditions, and Latvians started rapidly assimilating. Two stages of Latvians’ assimilation can be identified: stage I – “Lithuanization” of Latvian Catholics in Biržai and Žeimelis districts in the first half of the 20th century, occurring via the Catholic Church, and stage II – active intermarriage between Lithuanians and Latvians throughout the Lithuanian-Latvian State border region during the second half of the 20th century.Vytauto Didžiojo universiteta