Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai

Mykolas Biržiška (1882–1962) was a prominent Lithuanian scholar and politician, a signatory of the Act of Independence (1918), a member of the Lithuanian Council (1917–1920), director of the first Lithuanian Gymnasium of Vytautas the Great in Vilnius (1915–1922), and professor and rector of Kaunas and Vilnius universities. This article deals with his early journalistic activities and editorship in the press in Vilnius before the outbreak of the First World War, and seeks to analyze the formation of his intellectual and political attitudes. In 1905, being a member of the Party of Lithuanian Social Democrats, Biržiška began his journalistic career in the socialist press. In 1906 he edited a party newspaper "Echo" in Polish, where his specific interest in cooperation between different nationalities first became vivid. At the same time he began contributing to the liberal and antinationalist newspaper of the Polish krajovtsy movement "Gazeta Wilenska" (edited by Michał Romer), which argued for the political equality and tolerant cultural coexistence of all the national groups in Lithuania. After the closure of "Gazeta Wilenska," Biržiška in 1907–1908 cooperated with another liberal daily in Russian, "Severo-Zapadnyj Golos." Writing in three languages and simultaneously contributing to Lithuanian, Polish, and Russian press, Biržiška exercised a specific role as a publicist and mediator between different cultural groups in the multinational city. Professional analysis of national conflicts, the principles of cultural tolerance, and liberal antinationalist outlooks became the dominant features of his trilingual journalistic texts. Consequently, Biržiška sought to realize these intellectual attitudes while working at the Lithuanian daily "Vilniaus žinios" in 1908 and especially editing the journal "Visuomenė" (1910–1911) for the Lithuanian leftist intelligentsia. Biržiška\u27s journalistic activities and early intellectual biography carried features of specific cultural liberalism that was characteristic of the entire group of multinational intelligentsia in Vilnius before the First World War (Michał Romer, Tadeusz Wróblewski, Anton and Ivan Luckievich, Uriah Katzenelenbogen, and others).Mykolas Biržiška (1882–1962) – žymus literatūros mokslininkas ir politikas, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Tarybos narys (1917–1920), pirmosios lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje direktorius (1915–1922), Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius. Šiame straipsnyje tiriama ankstyvoji M. Biržiškos, kaip Vilniaus žurnalisto ir spaudos leidinių redaktoriaus, veikla prieš Pirmąjį pasaulinį karą, siekiant išanalizuoti jo intelektinių ir politinių pažiūrų formavimąsi. M. Biržiška pradėjo savo, kaip žurnalisto, kelią 1905 m. socialistinėje spaudoje, būdamas aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1906-aisiais M. Biržiška redagavo partijos laikraštį lenkų kalba „Echo", kuriame pirmąsyk išryškėjo jo specifinis siekis kurti bendradarbiavimą tarp skirtingų Vilniaus tautų. Tuo pat metu jis rašė liberaliam, antinacionalistiniam lenkų kraštiečių (krajowcy) judėjimo laikraščiui „Gazeta Wilenska" (red. M. Romeris), kuris postulavo visų tautinių Lietuvos grupių politinės lygybės ir tolerantiško kultūrinio sambūvio tikslus. Uždarius „Gazeta Wilenska“ 1907–1908 m., M. Biržiška bendradarbiavo su liberaliu rusų dienraščiu „Severo-Zapadnyj Golos“. Rašydamas trimis kalbomis ir vienu metu bendradarbiaudamas su lietuvių, lenkų bei rusų spauda, M. Biržiška daugiataučiame mieste atliko specifinį žurnalisto, kaip kelių kultūrų tarpininko, vaidmenį. Išskirtiniai jo trikalbių publicistinių tekstų bruožai – profesionali tautinių konfliktų analizė, kultūrinės tolerancijos principų ir liberalių antinacionalistinių pažiūrų laikymasis. M. Biržiška nuosekliai siekė realizuoti šias intelektines nuostatas 1908 m., dirbdamas dienraštyje „Vilniaus žinios“ ir ypač redaguodamas žurnalą „Visuomenė“ (1910–1911), skirtą kairiajai lietuvių inteligentijai. M. Biržiškos žurnalistinė veikla ir ankstyvoji intelektinė jo biografija išsiskiria specifiniu kultūriniu liberalizmu, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo būdingas nemažai daugiatautės Vilniaus inteligentijos grupei (Mykolas Romeris, Tadeuszas Wróblewskis, Antonas ir Ivanas Luckievičiai, Urija Kacenelenbogenas ir kiti)

Žemininkų kartos samprata ir savivoka

The article analyses the origins of the concept of the žemininkai generation (the so-called Earth generation of Lithuanian literary modernism), in order to assess the validity and suitability of this traditional concept for the research of Lithuanian literature and culture. The notion that the group that published the literary anthology Žemė (Earth, 1951) represents a much wider literary and cultural generation born in the 1920s has been established in Lithuanian literary studies since the 1950s, but it has not been sufficiently critically examined. From a socio-cultural point of view, the question arises as to whether this actually corresponds to an authentic collective phenomenon of generational consciousness of these authors. For this purpose, the development of the concept of the žemininkai generation in the post-war Lithuanian diaspora and post-soviet Lithuania is investigated, the concept of generation formulated in the cultural sociology works of Karl Mannheim and Norbert Elias is discussed, and cases of generational identification in the early texts of the žemininkai, written during the Second World War, and in their later ego-documentary texts are analysed. Aspects of critical period experience, generational solidarity, socio-cultural location, intergenerational relations, and literary impact are considered. It is concluded that the expression of a complex generational self-consciousness indeed appears in the texts of the žemininkai group.Straipsnyje analizuojamos žemininkų kartos sampratos ištakos, siekiant įvertinti šio tradicinio koncepto pagrįstumą ir tinkamumą lietuvių literatūros ir kultūros tyrimams. Nuostata, kad „Žemės“ antologiją išleidęs sambūris atstovauja kur kas platesnei, maždaug 1920-ųjų metų gimimo literatūrinei bei kultūrinei kartai, lietuvių literatūrologijoje yra įsitvirtinusi nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio, tačiau iki šiol nėra pakankamai kritiškai reflektuota. Sociokultūriniu požiūriu kyla klausimas, ar tai iš tiesų atitinka autentišką kolektyvinį generacinio sąmoningumo reiškinį. Šiuo tikslu analizuojama žemininkų kartos sampratos raida išeivijos ir Lietuvos literatūrologijoje, aptariama klasikine laikoma kartos koncepcija, suformuluota Karlo Mannheimo ir Norberto Eliaso kultūros sociologijos darbuose, jais remiantis nagrinėjami generacinio identifikavimosi atvejai ankstyvuosiuose žemininkų tekstuose, parašytuose Antrojo pasaulinio karo metu, bei vėlesnėje jų egodokumentikoje. Svarstomi kritinio periodo patirties, generacinio solidarumo, sociokultūrinės dislokacijos, tarpgeneracinių santykių, identifikacinių kūrinių poveikio aspektai. Daroma išvada, kad žemininkų tekstuose iš tiesų pasirodo kompleksiškos generacinės savivokos raiška

Žemininkai Vilniuje: santykis su daugiataučio miesto erdve

The article examines the relationship between the generation of žemininkai (a literary movement; its name can be roughly translated as ‘representatives of land’) and the multi-ethnic Vilnius urban space since 1940, when the young representatives of this generation moved to the regained capital of Lithuania. Previous studies of their work stated that the experience of Vilnius had a significant impact on the cultural consciousness of this generation, but they never analysed the process of development of their ‘Vilnius identity’ and urban discourse, the meanings of the city that it emphasised, and the manifestations of the relationship with the multi-ethnic urban environment and the cultural ‘other’. The article presents socio-cultural analysis of the poetic and ego-documentary texts of four žemininkai authors who reflected on their Vilnius experience – Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, and Alfonsas Nyka-Niliūnas, as well as the autobiographical testimonies of the literary scholar Vanda Zaborskaitė. Their initial attitudes seem to be similar – ethnocentric and monological, whereas the urban imagination is dominated by the axis of the Lithuanian-European cultural meanings, and the spatial images are distilled from the signs of the local cultural ‘Other’. However, as early as during the war years, and especially in the post-war period, a shift in the individual attitudes of some of the žemininkai is evident. The initial nationalistic schemes are loosened or questioned, and signs of the ‘Other’ are integrated, which is first of all manifested in their poetry and poetic prose about Vilnius.Straipsnyje nagrinėjama, koks buvo ir kaip kito žemininkų kartos autorių santykis su daugiataučio Vilniaus erdve nuo 1940 m., kai šios generacijos jaunimas persikėlė į Lietuvos atgautą sostinę. Ankstesniuose žemininkų kūrybos tyrimuose buvo konstatuojama, kad Vilniaus patirtis esmingai paveikė šios kartos kultūrinį sąmoningumą, tačiau nebuvo analizuojama, kaip formavosi žemininkų vilnietiškoji savivoka, kaip kūrėsi ir keitėsi jų plėtotas Vilniaus diskursas, kokios miesto reikšmės jame akcentuojamos, kaip reiškėsi santykis su daugiataute urbanistine aplinka ir kultūriniu „kitu“. Straipsnyje sociokultūriniu aspektu tiriami keturių žemininkų autorių, reflektavusių savo vilnietiškąją patirtį, – Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio ir Alfonso Nykos-Niliūno – poetiniai ir egodokumentiniai tekstai, taip pat – autobiografiniai literatūrologės Vandos Zaborskaitės liudijimai. Pirminės minėtų tekstų nuostatos atrodo panašios – etnocentrinės ir monologiškos, vyrauja miesto lietuviškumo ir europietiškumo reikšmių ašis, aiški erdvės kultūrinio gryninimo pastanga. Vis dėlto vėliau, jau karo metais, o ypač pokariu, prasideda dalies žemininkų individualaus santykio su Vilniumi kaita, nacionalizmo schemų laisvinimas ar peržengimas, „kito“ ženklų integravimas, kurį pirmiausia liudija jų poezija ir poetinės prozos kodu parašyti tekstai

Tapatybės virsmo istorija: Vaižganto Pragiedruliai ir 1918–1920 m. konfliktas dėl Vilniaus

This article deals with the problem of representation of the Lithuanian national identity in the novel Pragiedruliai (Bright Spaces) by Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). The classical novel, which was planned to become an epos of the Lithuanian national revival, was published in three parts during 1918–1920 in Vilnius, at the height of political and military conflict between Lithuania and Poland over the possession of this multinational city. The author himself was one of the main Lithuanian combatants in the field of nationalist ideology and press as he edited the main Lithuanian dailies (Lietuvos Aidas, Nepriklausomoji Lietuva) in Vilnius in that period. In his numerous press articles, Vaižgantas discussed Lithuanian identity as a phenomenon born from the local spirit of nature, formed by the primeval forces of biosphere, and organically evolving into the modern state of national consciousness. By suggesting this model of “organically modern” and “naturally democratic” Lithuanian identity, Vaižgantas was creating an antithesis against the image of Lithuanians as uncivilized barbarians propagated by the Polish nationalist side. However, the novel Pragiedruliai reveals much more diverse and complicated process of conversion of the “natural” or “pantheist” Lithuanian consciousness into the modern national selfimage. While trying to elaborate the symbolic literary narrative of this identity transformation, Vaižgantas included intertextual references to Pan Tadeusz, a 19th century Polish epos about the Lithuanian Grand Duchy noblemen by Adam Mickiewicz, as well as symbols indicating the intricate link between the Lithuanian identity and the cultural history of the Grand Duchy. The original opening chapters of Vaduvų kraštas (The Land of Vaduvos), the second volume of the novel, presented an acute criticism of the Lithuanian “natural” consciousness from the perspective modern cultural liberalism. Thus the clear construction of identity used by Vaižgantas in his political rhetoric becomes complicated and in some cases is even undermined in the polysemantic literary texture of his novel

A challenge to collective memory: Yitskhok Rudashevski’s "Diary of the Vilna Ghetto"

A challenge to collective memory: Yitskhok Rudashevski’s Diary of the Vilna Ghetto This article aims to analyse the diary of Yitskhok Rudashevski (1927–1943), the story of its writing and publication and the existing biographical material about the author. It attempts to answer the question of what is or could be the significance of this lieu de mémoire for the current developments in Holocaust memory culture in Lithuania. The adopted definitions of cultural and collective memory and sites of memory are based on the concepts proposed by Jan and Aleida Assmann and Pierre Nora. On the one hand, the diary written by a child in the Vilnius ghetto is of major documentary, moral and aesthetic significance and stimulates individual empathy. On the other hand, the text raises acute issues reflecting a conflict between different memory narratives and interpretations of history. Pro-Soviet sympathies of the author, negative imagery of Lithuanians and certain deheroisation of the ghetto community make the text a “problematic” memory site. These challenges of the diary are interpreted as indicators showing whether contemporary Holocaust narrative in Lithuania is already mature enough to accept the dialogical forms of cultural memory.   Wyzwanie dla pamięci zbiorowej: Pamiętnik z wileńskiego getta Icchaka Rudaszewskiego Tematem niniejszego artykułu jest analiza dziennika napisanego w getcie przez czternastoletniego Icchaka Rudaszewskiego (1927–1943), historia jego powstania, publikacji i zachowania dla przyszłych pokoleń, a także materiał biograficzny dotyczący postaci autora. Artykuł jest próbą odpowiedzi na pytanie, jakie jest i jakie mogłoby być znaczenie tego miejsca pamięci (lieu de mémoire) w kształtującej się obecnie na Litwie kulturze pamięci Holocaustu. Badania pamięci kulturowej i zbiorowej, a także miejsc pamięci, zostały oparte na koncepcjach badawczych Jana i Aleidy Assmanów oraz Pierre’a Nory. Z jednej strony, napisany przez dziecko w getcie wileńskim pamiętnik ma dla pamięci kulturowej Litwy ogromne znaczenie symboliczne, etyczne i estetyczne, wzmocnione przez silne uczucie empatii wobec autora. Z drugiej strony, tekst pamiętnika stawia wysokie wymagania badawcze wynikające z konfliktu różnych interpretacji historii II wojny światowej i narracji pamięci. Socjalistyczne i proradzieckie poglądy autora, negatywny obraz Litwinów i swoista deheroizacja społeczności getta przekształca ten tekst w „problematyczne” miejce pamięci. Powyższe wyzwania badawcze są interpretowane w artykule jako znaki, które mogą opisać stan współczesnej litewskiej narracji Holocaustu i odpowiedzieć na pytanie, czy jest ona na tyle dojrzała, by w drodze dialogu zintegrować różne warianty pamięci kulturowej

Wprowadzenie: o kulturze pamięci w Europie Środkowej i Wschodniej

Introduction: On culture of memory in Central and Eastern Europe This issue of the Acta Baltico-Slavica, entitled “Bałtyckie i słowiańskie konteksty (nie) pamięci” (The Baltic and Slavic contexts of (non-)memory, vol. 42/2018), is devoted to interdisciplinary research on culture of memory, which – after Christoph Cornelißen – we understand as a formal notion superior to all possible forms of conscious memory of past events. This volume presents the state of research on memory from the perspective of two turning points in European history: 1918 and 1989. The events immediately following the fall of empires and the communist regime (including the rise of new states, shifts and modifications of state borders, international and ethnic conflicts, transformation of political and economic systems) not only changed the geopolitical map, but also exerted enormous influence on shaping identity and memory of Europeans and their historical and biographical narrations.   Wprowadzenie: o kulturze pamięci w Europie Środkowej i Wschodniej Tegoroczny numer rocznika „Acta Baltico-Slavica” zatytułowany Bałtyckie i słowiańskie konteksty (nie)pamięci został poświęcony interdyscyplinarnym badaniom nad kulturą pamięci, którą rozumiemy zgodnie z definicją Ch. Cornelißena jako „formalne pojęcie nadrzędne dla wszelkich możliwych form świadomej pamięci człowieka o wydarzeniach historycznych, osobistościach i procesach, niezależnie od tego, czy są one natury estetycznej, politycznej czy poznawczej”. Celem niniejszego tomu jest przedstawienie stanu badań nad pamięcią z perspektywy dwóch szczególnie ważnych dla Europy cezur dziejowych: 1918 roku i 1989 roku. Wydarzenia, które nastąpiły bezpośrednio po upadku imperiów i reżimu komunistycznego (m.in. powstanie nowych państw, przesunięcia i zmiany granic, konflikty międzypaństwowe i narodowościowe, transformacja systemu politycznego i gospodarczego) nie tylko zmieniły mapę geopolityczną, ale także wywarły ogromny wpływ na kształtowanie się tożsamości i pamięci Europejczyków, ich narracji historycznych i biograficznych

Anatomical variations of hepatic arteries: implications for clinical practice

Variations in hepatic arterial anatomy are highly prevalent, occurring in 45% to 75% of individuals. Understanding hepatic arterial anatomy is critical in optimizing surgical outcomes in hepatopancreatobiliary surgery, transplantation, and interventional radiology. Aberrant arteries are prone to accidental injury during surgery, which may lead to life threatening complications, such as hemorrhage or ischemia. Therefore, a clear understanding of hepatic arterial anatomy is essential for reducing intraoperative risk and improving surgical outcomes. To address this need, the present review provides an overview of hepatic arterial variants according to Michel's classification, aiming to enhance anatomical awareness and contribute to improved procedural planning across disciplines

PUBLICATIONS OF MYKOLAS BIRZISKA IN VILNIUS PRESS AT THE BEGINNING OF THE 20TH CENTURY: FEATURES OF THE INTELLECTUAL BIOGRAPHY

Mykolas Birziska (1882–1962) was a prominent Lithuanian scholar and politic, a signatory of the Act of Independence (1918), a member of Lithuanian Council (1917–1920), director of the first Lithuanian Gymnasium of Vytautas the Great in Vilnius (1915–1922), professor and rector of Kaunas and Vilnius universities. This articles deals with his early journalistic activities and editorship in the press in Vilnius before the outbreak of the First World War, and seeks to analyze the formation of his intellectual and political attitudes. In 1905, being a member of the Party of Lithuanian Social Democrats, Birziska began his journalistic career in socialist press. In 1906 heedited a party newspaper “Echo” in Polish language, where his specific interest in cooperation between different nationalities first became vivid. At the same time he began contributing to theliberal and antinationalist newspaper of the Polish krajovtsy movement “Gazeta Wileñska” (edited by Michal Römer), that argued for the political equality and tolerant cultural coexistence of allthe national groups in Lithuania. After the closure of “Gazeta Wileñska”, Birziska in 1907–1908 cooperated with another liberal daily in Russian language “Severo-Zapadnyj Golos”. Writing in threelanguages and simultaneously contributing to Lithuanian, Polish, and Russian press, Birziska exercised a specific role of a publicist as a mediator between different cultural groups in the multinational city. Professional analysis of the national conflicts, the principals of cultural tolerance and liberal antinationalist outlooks became the dominant features of his trilingual journalistic texts. Consequently, Birziska seeked to realize these intellectual attitudes working at the Lithuanian daily “Vilniaus zinios” in 1908 and especially editing the journal “Visuomene” (1910–1911) for the Lithuanian leftist intelligentsia. Birziska’s journalistic activities and his early intellectual biography carried features of specific cultural liberalism that was characteristic to the entire group of multinational intelligentsia in Vilnius before the First World War (Michal Römer, Tadeusz Wróblewski, Anton and Ivan Luckievich, Uriah Katzenelenbogen, and others)