Perpirkta, užsakyta, paveldėta: Hanso Daubmanno ir jo ainių spaustuvės Karaliaučiuje medinių spaudos plokščių kilmė

Strategies adopted by the early modern printers vis-à-vis the acquisition and use of woodcut blocks depended on various internal and external factors. One might assume that the former—a printer’s personal ambitions and convictions concerning the role of illustrations in general—were in most part dependent on the latter (i.e., the economic, political or legal circumstances). Hans Daubmann, a printer active first in Nuremberg in 1547–54 and then in Königsberg in 1554–73, is an interesting case of a fairly consistent approach to illustrations, despite the diametrically different conditions in which each of his printing houses operated. In Nuremberg, he tried—but ultimately failed—to establish his professional position, struggling against tough competition and censorship, while, in Königsberg, he easily and almost immediately dominated the local market with support from the Duke of Prussia. In both places, Daubmann issued many illustrated works and invariably minimised the associated expenditures. He was exceptionally keen on repurchasing woodblocks from various sources, which was undoubtedly much cheaper than commissioning new items. Even when he chose to order new matrices, they usually reproduced popular models. This conservative strategy was preserved until the mid-17th century by Daubmann’s heirs and followers: Georg Osterberger, Johann Fabricius and Lorenz Segebade. They mostly reused these woodblocks, some heavily worn out, and only exceptionally developed the inherited stock of printing matrices.Strategijos, kurių laikėsi Naujųjų amžių spaustuvininkai įsigydami ir naudodami medžio raižinių blokus, buvo priklausomos nuo įvairių vidinių ir išorinių veiksnių. Būtų galima manyti, kad spaustuvininko asmeninės ambicijos bei bendrosios nuostatos iliustracijų atžvilgiu buvo didžiąja dalimi priklausomos nuo kitų veiksnių: ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių. Įdomus spaustuvininko Hanso Daubmanno atvejis gerai atspindi jo nuoseklų požiūrį į iliustracijas: visų pirma dirbo Niurnberge nuo 1547 iki 1554, o vėliau Karaliaučiuje nuo 1554 iki 1573 metų, nepaisant iš esmės visiškai skirtingų aplinkybių, kuriomis veikė dvi jam priklausiusios spaustuvės. Niurnberge jis bandė, tiesa, galų gale nesėkmingai, įsitvirtinti kaip profesionalas. Jam prastai sekėsi kovoti prieš stiprius konkurentus ir cenzūrą. O Karaliaučiuje jis lengvai ir beveik iš karto ėmė dominuoti vietinėje rinkoje, sulaukęs Prūsijos kunigaikščio paramos. Abiejose vietose Daubmannas išleido daug iliustruotų knygų, tačiau kiekvienu atveju kiek įmanoma labiau mažindavo su leidyba susijusias išlaidas. Jis itin entuziastingai perpirkdavo medžio raižinių plokštes iš įvairiausių šaltinių, kas, be abejo, buvo nepalyginamai pigiau nei užsakinėti naujas. Netgi tais atvejais, kuomet jis pasirinkdavo naujas matricas, tai įprastai būdavo atkartoti populiarūs to meto modeliai. Šią konservatyvią strategiją iki XVII a. vidurio ir toliau palaikė jo įpėdiniai bei verslo perėmėjai: Georgas Osterbergeris, Johannas Fabricius ir Lorenzas Segebadė. Dažniausiai jie tiesiog tas pačias plokštes (kai kuriais atvejais net ir visiškai susidėvėjusias) vėl panaudodavo iš naujo ir tik išskirtiniais atvejais praplėsdavo paveldėtų spausdinimo matricų rinkinį

XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios Vilniaus leidiniai Bulgarijoje

The aim of this paper is to present the publications of the printing houses in Vilnius from the end of the 16th and the 17th century which have been preserved in the larger Bulgarian libraries and in the archives in Sofia, Plovdiv, and Rila Monastery. These are some of the liturgical books published by Peter Mstislavets, the Mamonichi brothers, and the printing house of the Holy Spirit Monastery. We are offering systematic information with brief descriptions of the preserved copies. We are tracing the distribution of these printed books and the ways of their penetration into the Bulgarian lands in the 16th –17th century, as well as their usage in the following centuries.Šio straipsnio tikslas – pristatyti XVI a. pabaigos ir XVII a. Vilniaus spaustuvių leidinius, saugomus didesnėse Bulgarijos bibliotekose ir Sofijos, Plovdivo bei Rilos vienuolynų archyvuose. Tai kai kurios Petro Mstislaviečio, brolių Mamoničių ir Šventosios Dvasios vienuolyno spaustuvių išleistos liturginės knygos. Straipsnyje pateikiama susisteminta informacija su trumpais išlikusių egzempliorių aprašymais bei atskleidžiami šių spausdintų knygų paplitimo bulgarų žemėse XVI–XVII a. būdai, taip pat aptariamas jų naudojimas vėlesniais šimtmečiais

Kodikologija Lietuvoje 1918–1990 metais: tarp knygos istorijos ir paleografijos

The article discusses the development of the discipline of codicology in Lithuania in the period 1918-1990 thus continuing the research carried out from the early 19th century until 1918. The concept of codicology and its affiliation with the discipline of book studies allow us to identify the chronology of the research with the development of book studies, which entered the stage of independent science in the period under discussion. This was also the time when the discipline of codicology in Western Europe underwent a quantum leap - with the birth of the term codicology and the emphasis on its distinction from palaeography. The concept expanded to include the study of manuscripts in various aspects - from their physical structure to the reception of written culture. Did this influence the development of the discipline in Lithuania? Did it succeed in renewing the codicological research that had begun at the beginning of the 19th century? How did the science of codicology develop in the turbulent 20th century? Why did codicology failed to become the subject of a separate research and is hardly mentioned in Lithuanian science? The answer to these questions is sought through the bibliographies of Lithuanian book studies and history, publications of sources of the period, and the history of Lithuanian scientific institutions. The research enables us to talk about two distinct periods. Between 1918 and 1939, the subjects of bibliography and book history were formed and established in Lithuanian scholarship, while the history of the manuscript book was recorded as the earliest period of Lithuanian book history. The bibliographies, which were started on a national basis, recorded single copies of codices in a variety of languages and included some external features, but the manuscripts did not receive a closer look. V. Biržiška formulated the concept of the history of the manuscript book with a distinction between the Cyrillic and Latin codices. His insights about the poor quality of manuscript books in the GDL were later developed to some extent but remained mainly unchanged until the 1990s, and apparently influenced the subsequent development of research. The first phase can therefore be called the bibliographical period. The second phase covers the period 1945-1990. The end of the Second World War saw the reactivation of academic institutions, the training of a new generation of historians and librarians, the accumulation of manuscript books, and the appearance of individual works on the history of the book. However, we can only speak of codicological research and attention to the manuscript book as a research object since the 1980s. Historians and philologists (S. Lazutka, E. Gudavičius, V. Raudeliūnas, V. Mažiulis, V. Drotvinas), following the work of the scholars of the Vilnius Imperial University in the early 19th century, began to publish sources of writing. The comprehensive study of the First Statute of Lithuania by S. Lazutka and E. Gudavičius, published in 1983, clearly demonstrated the difference between codicology and palaeography. The detailed codicological description, still called palaeography, was used as an auxiliary research method to argue the origin and originality of the text, the history of its functioning and the dating process. Thus, between 1945 and 1990, codicology completely fulfilled its role as an auxiliary science of history. While book studies became an independent discipline in the period under discussion, codicology did not become as a discipline complete in itself. It remained a discipline between book history and palaeography, looking for a place in the structure of Lithuanian science. Although the term codicology was already in use in the scientific world and the concept of the term had expanded considerably, it did not function in Lithuanian science. However, it is significant to note that the studies in which codicology was used as an auxiliary science at the same time developed the topics of book science, raised new questions, and drew attention to new phenomena and cultural connections.Straipsnyje aptariama kodikologijos mokslo raida Lietuvoje 1918–1990 m., pratęsiant mokslinį tyrimą, apėmusį XIX a. pradžią – 1918 m. Kodikologijos samprata ir prieskyra knygotyros mokslams leidžia tyrimo chronologiją tapatinti su knygotyros, aptariamu laikotarpiu įžengusios į savarankiško mokslo etapą, raida. Tai laikotarpis, kai ir kodikologijos mokslo raida Vakarų Europoje patyrė šuolį: atsirado kodikologijos terminas, buvo pabrėžta skirtis nuo paleografijos. Sąvokos samprata išsiplėtė ir apėmė rankraštinių knygų studijas įvairiais aspektais: nuo fizinės struktūros iki rašytinės kultūros recepcijos. Ar tai turėjo įtakos šio mokslo raidai Lietuvoje? Ar pavyko atnaujinti pradėtus kodikologinius tyrimus? Kaip kodikologijos mokslas buvo plėtojamas permainingame XX amžiuje? Kodėl kodikologija netapo atskiro tyrimo objektu ir beveik neminima Lietuvos moksle? Atsakymo į šiuos klausimus ieškoma pasitelkus Lietuvos knygotyros, istorijos bibliografijas, to laikotarpio šaltinių publikacijas, Lietuvos mokslo institucijų istoriją. Atliktas tyrimas leidžia išskirti du ryškius periodus. 1918–1939 m. Lietuvos moksle susiformavo ir įsitvirtino bibliografijos bei knygos istorijos dalykai, o rankraštinės knygos istorija buvo fiksuota kaip ankstyviausias Lietuvos knygos istorijos laikotarpis. Nacionaliniu principu pradėtose rengti bibliografijose buvo fiksuojami įvairiakalbių rankraštinių kodeksų pavieniai egzemplioriai, juos bibliografuojant buvo pateikiami kai kurie išoriniai požymiai, tačiau įdėmesnio žvilgsnio kodeksai nesulaukė. V. Biržiška suformulavo rankraštinės knygos istorijos konceptą, pagrįstą takoskyra tarp kodeksų kirilika ir lotynų rašmenimis. Mokslininko įžvalgos apie menką LDK rankraštinių knygų kokybę vėliau buvo kiek išplėtotos, tačiau iš esmės nekito iki pat 1990 metų ir, matyt, turėjo įtakos vėlesnei tyrimų plėtotei. Todėl pirmąjį etapą galime vadinti bibliografiniu laikotarpiu. Antrasis etapas apima 1945–1990 m. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo atnaujintos mokslo įstaigų veiklos, išugdyta nauja istorikų ir biblio­tekininkų karta, sukauptas rankraštinių knygų masyvas, pasirodė pavieniai darbai, skirti knygos istorijai. Tačiau apie kodikologijos tyrimus, dėmesį rankraštinei knygai kaip objektui galime kalbėti tik nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, kai istorikai, filologai (St. Lazutka, E. Gudavičius, V. Raudeliūnas, V. Mažiulis, V. Drotvinas), tęsdami XIX a. pradžios Vilniaus imperatoriškojo universiteto mokslininkų darbus, ėmė publikuoti raštijos šaltinius. Ir nors 1983 m. publikuotas išsamus St. Lazutkos ir E. Gudavičiaus Pirmojo Lietuvos Statuto tyrimas aiškiai pademonstravo skirtį tarp kodikologijos ir paleografijos, detalus kodikologinis aprašas, vis dar vadinamas paleografiniu, buvo naudojamas kaip pagalbinis tyrimo metodas, siekiant argumentuoti teksto kilmės ir originalumo pagrindimą, funkcionavimo istoriją, datavimo procesą. Tad kodikologija 1945–1990 m. visiškai atitiko pagalbinio istorijos mokslo paskirtį. Knygotyra aptariamu laikotarpiu patyrė savarankišką raidą, o kodikologija savarankišku mokslu netapo, išliko disciplina, ieškančia vietos Lietuvos mokslo struktūroje tarp knygos istorijos ir paleografijos. Nors mokslo pasaulyje jau funkcionavo kodikologijos terminas, o sąvokos samprata gerokai išsiplėtė, Lietuvos moksle terminas nefunkcionavo. Tačiau reikšminga tai, kad tyrimai, kuriuose kodikologija buvo pasitelkta kaip pagalbinis mokslas, tuo pat metu plėtojo knygos mokslo problematiką, kėlė naujus klausimus, atkreipė dėmesį į naujus reiškinius, kultūrinius saitus. Visa tai padėjo pagrindus tolesnei kodikologijos mokslo raidai atkurtoje Lietuvos valstybėje

Ar gali būti knygos biografija? Pranciškaus Skorinos ir Eriko Pontoppidano leidinių lyginamosios įžvalgos

 In a comparison of bibliographical approaches to Francysk Skaryna’s The Little Traveller’s Book (1522) and Erik Pontoppidan’s Natural History of Norway (1752) this article argues that attempts to write a book biography can benefit from extensive archival research as well as close physical examination of surviving copies, using new forensic technologies as well as adapting more traditional modes of investigation. Ultimately, however, the concept of ‘biography’ or ‘life cycle’ is questioned. The article examines the intellectual genesis, writing, translation, critical review, reception and collection of the Natural History as well as its extraordinary legacy – a legacy that is helpfully comparable to and distinctive from that of Skaryna’s work. Both writers moved in a world of circuits, of typographical and bibliographical innovation and comment, of travel and translation, of new and emergent accessibility to language and books – all, from their perspective, from the beneficence of God and to His glorification. Skaryna’s journey took him from Polatsk and Vilnius to Kraków and Padua, to his first Psalter and other biblical publishing in Prague and his The Little Traveller’s Book in Vilnius, to travels to Moscow, Poznan, Königsberg and back to Vilnius and Prague. As with Skaryna, Pontoppidan engaged in wide travel, also establishing far flung contacts and correspondence. Both faced constraints, and most notably the impact of war, disease, political and religious intervention and fires that destroyed cities and printing houses. Both writers were determined to write in the vernacular, Skaryna working to translate and create new type, all to make books of the Bible available in an accessible language. Skaryna contributed to the development of the Belarusian literary language just as Pontoppidan’s writing and interest in dialect contributed both to the standardization of Danish and the distinctive linguistic origins of Norwegian. Both composed prefaces to their editions, in which they emphasized that the purpose of their publishing activities was to help ordinary people, in Skaryna’s words to “become acquainted with wisdom and science.” The legacies of both diverged from literary references and directly derivative sightings of sea monsters in the case of Pontoppidan, to numerous statues and other material commemorations in the case of Skaryna who remains embroiled symbolically in different claims over national identities. The concluding assessment of whether such study can contribute to a ‘book biography’ or ‘life cycle’ is guarded, suggesting alternative concepts that might be tested. This includes the idea of a ‘book biology’ whereby, in such study of a ‘life’, a book is conceived by its intellectual creator with very specific intentions and is then transmuted by other actors and agencies into different material, visual and linguistic forms. In the case of Skaryna, the creations amounted to numerous unstable texts, variously arranged, with uncertain survival rates and relatively poor evidence of use. In the case of Pontoppidan, three more stable editions, Danish, German and English, were all also materially different and each copy reproduced in separate operations of printing and collation. Each copy pursued thereafter its own life – no more reproduction and so no book genealogy – but hugely diverse and differently influential lives. In such ways the biosphere might be renamed the bibliosphere. Some book lives were terminated in relative infancy, some moved around the world and through many hands, some mutilated, others preserved in situ and symbolically represented at anniversaries or for political and cultural ends.Šiuo straipsniu, lyginant bibliografinę prieigą prie Pranciškaus Skorinos Mažosios kelionių knygelės (1522) ir Eriko Pontoppidano Norvegijos gamtos istorijos (1752), tvirtinama, kad bandymams parašyti knygos biografiją didelės naudos gali suteikti nuodugnus archyvų tyrimas ir kruopšti išlikusių knygų egzempliorių analizė pasitelkiant naujausias teismo medicinos srities technologijas bei pritaikant labiau įprastinius tyrimo būdus. Tačiau vis dėlto yra iškeliamos abejonės dėl pačių „biografijos“ ir „gyvenimo ciklo“ sąvokų. Šiame straipsnyje yra tiriama Gamtos istorijos parašymo idėjos genezė, rašymo, vertimo procesai, kritinės apžvalgos, visuomenės reakcija, medžiagos surinkimas bei jos išskirtinis palikimas, kuris labai parankiai gali būti lyginamas ir su Skorinos knygos paveldu, atskleidžiant ir svarbių skirtumų. Abiejų autorių gyvenimai sukosi tokiais ratais, į kuriuos pateko ir spaudos inovacija, ir komentarai apie keliones ir vertimus, naujos ar vis labiau paplintančios su kalba ir knygomis susijusios galimybės – ir visa tai iš jų perspektyvos, tikint Dievo gerumu ir Jį šlovinant. Skorinos kelionė jį vedė nuo Polocko ir Vilniaus į Krokuvą ir Padują, link pirmojo Psalmyno ir kitų biblinių leidinių Prahoje, o Mažosios kelionių knygelės – Vilniuje, iki kelionės į Maskvą, Poznanę ir Karaliaučių, o tada atgal į Vilnių ir Prahą. Kaip ir Skorinai, Pontoppidanui teko daug keliauti, jis palaikė ryšius ir susirašinėjo su įvairiausiose tolybėse gyvenusiais žmonėmis. Abi asmenybės susidūrė su apribojimais – visų pirma karo, ligų, politinių ir religinių intervencijų poveikiu bei gaisrais, naikinusiais miestus ir spaustuves. Abu autoriai buvo pasiryžę rašyti vietinėmis kalbomis. Skorina vertėjavo bei sukūrė naują šriftą ir darė viską, kad tik Šventojo Rašto knygos taptų prieinamos visiems suprantama kalba. Skorina prisidėjo prie gudų literatūrinės kalbos raidos lygiai taip pat, kaip Pontoppidano rašymas ir dėmesys dialektams prisidėjo ne tik prie danų kalbos standartizavimo, tačiau ir prie aiškiai išreikštos norvegų kalbos kilmės. Jie abu parašė įžangas savo kūriniams, kuriose pabrėžė, kad jų spausdinimo veiklos tikslas buvo padėti paprastiems žmonėms, Skorinos žodžiais tariant, „susipažinti su išmintimi ir mokslu“. Jų abiejų paveldas yra toli pažengęs nuo literatūrinių klišių, perpasakojimo apie jūrų pabaisų stebėjimą (Pontoppidano atveju) ar daugybės statulų ir kitokio materialaus įamžinimo apraiškų (Skorinos atveju, kuris vis dar išlieka simboliškai įveltas į įvairiausias pretenzijas savinantis jo tautinę tapatybę). Baigiamoji išvada kalbant apie tai, ar toks tyrimas gali prisidėti prie „knygos biografijos“ ar „gyvenimo ciklo“, yra atsargi; pasiūlomos alternatyvios sąvokos, kurias būtų įdomu patyrinėti. Tarp jų patenka ir „knygos biologija“, kuri atskleistų „gyvenimą“, kuomet knygą jos intelektualusis kūrėjas suvokia turėdamas labai konkrečių tikslų, o tuomet kiti veikėjai ir veikiančiosios institucijos perkuria į kitokią medžiagą, vaizdines ir lingvistines formas. Skorinos atveju tokiais kūriniais tapo įvairūs nestabilūs tekstai – įvairių struktūrų, kurių tik menka dalis išliko, o mes turime tik menkų įrodymų apie tai, kaip šie tekstai buvo naudojami. Pontoppidano atveju buvę trys stabilesni leidimai – daniškasis, vokiškasis ir angliškasis – taip pat buvo iš esmės skirtingi, ir kiekvienas jų gimė po skirtingų spausdinimo ir parengiamųjų bei peržiūros darbų. Vėliau kiekvienas leidimas ir gyveno savo atskirą gyvenimą, kadangi pakartotinių leidimų nebuvo, taigi nebuvo ir knygos genealogijos – tačiau šie gyvenimai buvo itin įvairūs ir pasižymėjo įvairiausio lygmens poveikiu. Tokiu būdu biosferą galima pervadinti bibliosfera. Vienų knygų gyvenimas baigėsi iš esmės jų kūdikystėje, kitos keliavo po pasaulį ir pateko į daugybę rankų, dar kitos buvo subjaurotos, o kai kurios išliko pradinėje vietoje ir simboliškai pažymi jubiliejus ar pasitarnauja politiniais ar kultūriniais tikslais

Welcome by the Rector of Vilnius University at the International Research Conference “Francysk Skaryna and the Renaissance Book Culture. Skaryna’s Little Traveller‘s Book Turns 500”

Dear Colleagues, This year marks the celebration of a remarkable event in the cultural history of the Grand Duchy of Lithuania – the establishment of the printing house of Francysk Skaryna in Vilnius and the beginning of book printing in Lithuania. The printing house was established in the capital of the Grand Duchy of Lithuania, and, although it worked only for a few years, it still marked the beginning of a great history. As the preface to the programme of this conference beautifully states, “The Grand Duchy of Lithuania became part of the Gutenberg galaxy.” Historians, philologists, and art historians will spend several days discussing this historical event, examining its cultural context and its consequences from different perspectives. I would especially like to emphasize the multi-disciplinary approach of this conference which is bound to enable us to share and deepen our knowledge. It is clear that the Francysk Skaryna printing house is a phenomenon of the multicultural and multi-confessional tradition of the Grand Duchy. Skaryna came from the Belarusian lands of the Grand Duchy of Lithuania, and studied in Padua before working between Prague and Vilnius, where he eventually went on to publish Orthodox books. The title of the first book he published was The Little Traveller’s Book. And this title aptly reflects the mobility of Skaryna himself as well as many other literary people of the time, although the intended meaning of the title is somewhat different. The beginning of the 16th century was a significant period in the history of the Grand Duchy of Lithuania. The codification of Law (the First Statute of Lithuania), the first complete history of Lithuania, and the first original works of fiction were written at that time. In this context, the establishment of the Skaryna printing house reflects both the growing political consciousness of the contemporary society, as well as its literacy. Let us turn to the present day. I’m very happy to welcome you to Vilnius. We have all missed such in-person conferences. Still, we must not forget the current political situation. We need to be responsible in our behaviour with history. And we urgently need to explore what the foundations of a new European and global policy should be. All this thinking must be done in a rational, focused, knowledge-based and contextual manner. And that is what we, the academics, can provide for societies consumed by the anxiety of war, manipulated by the media and biases of propaganda. And that is how we, the academic community, show how relevant we are to the external world. Just as Skaryna recognized the benefits of printing texts for his society, we all recognize the value of disseminating accurate information and our duty to combat misinformation. However, speaking truth to power and standing up for what is right requires courage. In this way, I would like to extend a special welcome to our colleagues from Belarus and Ukraine. Many of them, for various reasons, are unable to continue in their regular positions, and some of them have to call themselves ‘independent researchers’ because they have lost their jobs because of their views. We welcome you to Lithuania and Vilnius and are always ready to support you. I would like to finish my speech by wishing you a productive and meaningful conference and a pleasant time in Vilnius. Next year, we shall celebrate the 700th anniversary of our capital city. In 1323, Gediminas, the Grand Duke of Lithuania, invited people from all over Europe to come to Vilnius and settle down for peaceful trade and business. I am happy to vouch that our commitment to open international cooperation continues to stand firm. Thank you very much for your attention

Biblioterapijos paslaugos viešosiose bibliotekose: Lietuvos atvejis

Bibliotherapy, as an interdisciplinary field, is undeniably heavily researched on a global scale, yet there are relatively few studies, especially empirical ones, devoted exclusively to the problems of public libraries, while those that would focus only on the services provided by librarians themselves, excluding cooperation with specialists in the field of health promotion, have been undetected at all. The concept, typology, methodology of bibliotherapy and specialists, who can provide services in this field, especially the scope of librarians’ possibilities, are still being discussed in multidirectional works of bibliotherapy. The article presents the results of a quantitative empirical study based on the synthesis of multidisciplinary bibliotherapy research, which allowed to determine the librarians’ own possibilities to provide biblio­therapy services, revealing the state of bibliotherapy services provision in Lithuanian public libraries in 2022. In addition, the article provides a comparative analysis of this study and secondary sources, which showed the evolution and development possibilities of the provision of bibliotherapy services in Lithuanian public libraries. It was found that in most libraries, at least one bibliotherapy service is provided by their own staff. Out of them, slightly more than twice (both qualitatively and quantitatively) of services are attributable to passive bibliotherapy, exclusively covering an intrapersonal level of communication, based on recommendations of books to be read, which is traditionally more characteristic of these institutions, rather than those to be associated with its active variety, which includes an individual interaction of a reader with a librarian inspired by the read book, or a group one - with the members of the book club led by them that integrates an interpersonal level of communication as well. However, as shown by the comparative analysis of the results of the quantitative research of the same object of 2022 and 2011, the active bibliotherapy, which promotes the interaction of readers, is also becoming popular in Lithuania as the functions of libraries expand in the direction of socialization. This is largely in line with global trends. Summarizing the data of the latest research presented in the article and previous secondary sources, it can be stated that in the early 21st century, library bibliotherapy began to be developed at the formal level, and after the development breakthrough recorded at the turn of the first and second decades it has already established itself as a service provided by Lithuanian public libraries. The librarians’ attitudes towards it are positive, the motivation to expand the range or scope of bibliotherapy services is increasing. Although librarians both independently and institutionally, usually through projects or occasional trainings deepen their knowledge in this field, yet its lack is still mentioned, and in particular, the lack of practical skills necessary for organizing more formal active bibliotherapy activities, which leads to a lack of confidence in their own abilities and induces them to limit themselves to the role of an event organizer with a guest lecturer. As one of the ways to solve this problem, long-term institutionalized training in bibliotherapy is mentioned. It is available to those who want to improve in this field and to expand library bibliotherapy services, which help to implement the traditional functions of book repositories and reading promotion and more advanced, globally relevant functions of community gathering and reader education.Biblioterapija, kaip tarpdisciplininė sritis, pasauliniu mastu tikrai gausiai tyrinėjama, tačiau išskirtinai viešųjų bibliotekų problematikai skirtų tyrimų, ypač – empirinių, santykinai nedaug, o tokių, kurių fokusas būtų tik pačių bibliotekininkų teikiamos jos paslaugos, neįtraukiant bendradarbiavimo su sveikatinimo srities specialistais, apskritai neaptikta. Įvairiakrypčiuose biblioterapinės pakraipos darbuose iki šiol tebediskutuojama dėl biblioterapijos sampratos, tipologijos, metodologijos ir šios srities paslaugas galinčių teikti specialistų, ypač – dėl bibliotekininkų galimybių aprėpties. Straipsnyje pristatomi įvairiasričių biblioterapijos tyrimų sintezės, leidusios nustatyti pačių bibliotekininkų galimas teikti biblioterapijos paslaugas, pagrindu paremto kiekybinio empirinio tyrimo rezultatai, atskleidžiantys biblioterapinių paslaugų teikimo būklę Lietuvos viešosiose bibliotekose 2022 metais. Taip pat pateikiama lyginamoji šio tyrimo ir antrinių šaltinių analizė, atskleidusi biblioterapijos paslaugų teikimo Lietuvos viešosiose bibliotekose raidą ir plėtros galimybes. Nustatyta, kad daugumoje bibliotekų pačių jos darbuotojų jėgomis yra teikiama bent viena biblioterapijos paslauga. Iš jų kiek daugiau nei dvigubai – ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu – paslaugų, priskirtinų šioms įstaigoms tradiciškai būdingesnei tik intraasmeninį komunikacijos lygmenį apimančiai skaitytinų knygų rekomendacijomis paremtai pasyviajai biblioterapijai, nei sietinų su aktyviąja jos atmaina, apimančia skaitytos knygos inspiruotą individualią skaitytojo sąveiką su bibliotekininku arba grupinę – su jo vedamo knygų klubo nariais, integruojančią ir tarpasmeninį komunikacijos lygmenį. Tačiau, kaip parodė šio, 2022 m., ir 2011 m. to paties objekto taip pat kiekybinio tyrimo rezultatų lyginamoji analizė, skaitytojų sąveiką skatinanti aktyvioji biblioterapija, plečiantis bibliotekų funkcijoms socializacijos kryptimi, Lietuvoje taip pat populiarėja. Tai iš esmės atitinka pasaulines tendencijas. Apibendrinant straipsnyje pristatyto naujausio tyrimo ir ankstesnių antrinių šaltinių duomenis konstatuotina, kad XXI a. pradžioje formaliuoju lygmeniu pradėta plėtoti bibliotekinė biblioterapija po pirmojo ir antrojo dešimtmečių sandūroje užfiksuoto plėtros proveržio jau yra įsitvirtinusi kaip Lietuvos viešųjų bibliotekų teikiama paslauga. Bibliotekininkų nuostatos jos atžvilgiu pozityvios, didėja motyvacija plėsti biblioterapijos paslaugų spektrą ar apimtis. Nors bibliotekininkai savarankiškai ir instituciškai, dažniausiai per projektus ar pavienius mokymus, gilina šios srities žinias, vis dėlto tebeminimas jų trūkumas, o ypač – praktinių įgūdžių, būtinų formalesnėms aktyviosios biblioterapijos veikloms organizuoti, stoka, lemianti nepasitikėjimą savo jėgomis, skatinanti apsiriboti renginio organizatoriaus su kviestiniu lektoriumi vaidmeniu. Kaip vienas iš būdų spręsti šią problemą minimi ilgalaikiai institualizuoti biblioterapijos mokymai, prieinami norintiesiems tobulintis šioje srityje ir plėsti bibliotekinės biblioterapijos paslaugas, padedančias įgyvendinti tradicines knygų saugyklų bei skaitymo skatinimo ir naujesnes pasauliniu mastu aktualėjančias bendruomenės telkimo ir skaitytojų edukacijos funkcijas

Kelionių į Lietuvą XV–XIX a. pradžioje aprašymai: egodokumentalumo ir tipologijos problema

The article discusses the egodocumentary travel writing of trips to/inside Lithuania, which is characterised by an autobiographical first-person narration, and examines its origins, development, and dissemination. Based on the methodological paradigms of research into the cultural heritage of a manuscript and printed book, the concepts of memory archive, book communication cycle, and the social life of books, an attempt is made to draw the boundaries among the types of this writing (typology), and the intentions of the writing and publishing process are revealed. The case study is based on manuscript and published travel descriptions by both Lithuanian and foreign authors for the routes in the territory of Lithuania or on the Lithuanian border. It was found that first-person narration and an author’s ‘participation’ are present not only in manuscript travel accounts that are personal and those belonging to one’s relatives (family, clan, descendants), but also in texts that engage a wider audience and are published and distributed through various media. The attempt at a typology of travel egodocumentation revealed a gap between a genetic taxonomy based on the notion of the personal archive as a treasure trove of memory and a literary classification based on contemporary genres of travel writing. Travel accounts were created on the basis of the worldview prevailing in the society of the Grand Duchy of Lithuania, which formed a canon different from the European one. Noteworthy are the hitherto understudied egodocumentary marginalia, diaries in calendars that reflect the culture of travel in the Grand Duchy of Lithuania.Straipsnyje aptariama kelionių į / po Lietuvą egodokumentinė kelionių raštija, kuriai būdingas autobiografinis pasakojimas pirmuoju asmeniu, nagrinėjama jos kilmė, raida ir sklaida. Remiantis rankraštinio ir spausdintinio knygos kultūros paveldo tyrimų metodologinėmis paradigmomis, atminties archyvo, knygos komunikacijos ciklo ir socialinio knygų gyvenimo konceptais, mėginama brėžti ribas tarp minėtos raštijos rūšių (tipologija), atskleidžiamos rašymo ir publikavimo intencijos. Atvejo analizei pasirinkti tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių rankraštiniai ir publikuoti kelionių aprašymai, skirti maršrutams Lietuvos teritorija ar pasieniu. Nustatyta, kad pasakojimo pirmuoju asmeniu ir autoriaus „dalyvavimo“ esama ne tik sau ir artimiesiems (šeimai, giminei, palikuonims) skirtuose rankraštiniuose kelionių aprašymuose, bet ir platesnę publiką įtraukiančiuose tekstuose, tiražuotuose ir platintuose pasitelkiant įvairias medijas. O štai kelionių egodokumentikos tipologijos mėginimas atskleidė atotrūkį tarp genetinės sistematikos, grįstos asmeninio archyvo kaip sarmatiškos atminties lobyno samprata, ir literatūrinės klasifikacijos, paremtos šiuolaikiniais kelionių raštijos žanrais. Kelionių aprašymai buvo kuriami remiantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje vyravusiu pasaulėvaizdžiu, formavusiu skirtingą nuo europinio kanoną. Atkreiptinas dėmesys į iki šiol menkai tyrinėtas egodokumentines marginalijas, prieknyginę medžiagą, dienoraščius kalendoriuose, atspindinčius kelionių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kultūrą

Knygos vizualizacija: grafinės metaforos Baroko epochos Ukrainos bažnytinių leidinių meninėje puošyboje

The article considers the role of metaphor in the art decoration of 17th–18th centuries Ukrainian editions of church books. It claims that the book art of this period is marked by generous use of symbolic and allegoric visual images which play metaphorical role in general structure of the book. Structural-semiotical exploration of title pages, frontispieces, and illustration cycles in more than one hundred reeditions of Ukrainian church books of 17th–18th centuries enabled us to single out the main types of structure forming visual metaphors. All metaphorical visual images, used in decoration of the church books, transfer the meaning of the book through picturing its author, addressee, or the central theological concept. The image of the author in the tradition of the Ukrainian church book art decoration is inserted in the composition of the title page and frontispiece. It visually presents the church book as a creation of a saint person, inspired by God. The addressee is expressed both by the emblem of a patron, who supported book printing, and by an icon of a divine person to whom the prayer content of the book is addressed. The emblem of a patron is positioned on the title page and/or backside of the title page. It visually generalizes the image of the church book edition, printed due to support of notable person. The icons of a prayer addressee on the backside of the title page, on the frontispieces, or on in-text miniatures, reflect the conceptual idea of a church book as a tool for praying. The main idea of a church book is commonly expressed by symbolic and allegoric compositions. Such compositions, positioned on the title pages and frontispieces, summarize the content of the book by the most unexpected visual images. All the complexity of meanings expressed by images of author, addressee, and theological content, demonstrate the baroque means, which Ukrainian church book editors applied to visualize the church book essence.Straipsnyje nagrinėjamas metaforos vaidmuo XVII–XVIII a. Ukrainos bažnytinių knygų meninėje puošyboje. Jame teigiama, kad šio laikotarpio knygų menas pasižymi gausiu simbolinių ir alegorinių vaizdinių, vaidinančių metaforinį vaidmenį bendroje knygos struktūroje, naudojimu. Daugiau nei šimto XVII–XVIII a. Ukrainos bažnytinių knygų pakartotinių leidimų antraštinių lapų, jų iliustracijų ir iliustracijų ciklų struktūrinis-semiotinis tyrinėjimas leido išskirti pagrindinius vaizdines metaforas formuojančius struktūros tipus. Visi metaforiniai vaizdiniai, naudojami bažnytinių knygų puošyboje, perteikia sąvokos „knyga“ prasmę vaizduojant jos autorių, objektą ar pagrindinę teologinę koncepciją. Remiantis Ukrainos bažnytinių knygų meninės puošybos tradicija antraštinio lapo kompozicijoje ir frontispise įterpiamas autoriaus atvaizdas. Jis vaizdžiai pristato bažnytinę knygą kaip Dievo įkvėptą šventojo žmogaus kūrinį. Į knygos adresatą kreipiamasi mecenato, rėmusio knygos spausdinimą, emblema ir dieviškojo asmens, kuriam meldžiamasi, ikona. Mecenato emblema vaizduojama antraštiniame lape ir (arba) kitoje jo pusėje. Ji vizualiai apibendrina bažnytinės knygos leidimo, išspausdinto su žymaus asmens parama, vaizdą. Maldos adresato ikonos kitoje ant­raštinio lapo pusėje, frontispisuose ar tekstinėse miniatiūrose atspindi konceptualią bažnytinės knygos kaip maldos įrankio idėją. Pagrindinė bažnytinės knygos mintis dažniausiai išreiškiama simbolinėmis ir alegorinėmis kompozicijomis. Tokios kompozicijos, išdėstytos antraštiniuose lapuose ir frontispisuose, apibendrina knygos turinį netikėčiausiais vaizdiniais. Visas prasmių sudėtingumas, išreikštas autoriaus, objekto ir teologinio turinio vaizdais, perteikia barokinį Ukrainos bažnytinių knygų rengėjų būdą, kaip vizualizuoti bažnytinės knygos esmę

Apie latviškas knygas, spausdintas ne Latvijoje

The National Library of Latvia has recently published a substantial (479-page) \u27Book for Latvia outside Latvia\u27 (Zanders, Viesturs (red.). Grāmata Latvijai ārpus Latvijas: kolektīvā monogrāfija = Books for Latvia outside Latvia: collective monograph. Rīga: Latvijas Nacionālā bibliotēka, 2021. 479 P. ISSN 978-9934-610-05-9.). This collection deserves a special attention, as it begins to fill the gap in systematic research on Latvian publications published abroad. The collection consists of 12 scientific articles on the publication of Latvian books abroad from the 13th to the late 20th century. All the articles are in Latvian, but the table of contents, abstracts and a translation of the first article are also available in English. In this review, the author will discuss the structure and main features of the book.Zanders, Viesturs (red.). Grāmata Latvijai ārpus Latvijas: kolektīvā monogrāfija = Books for Latvia outside Latvia: collective monograph. Rīga: Latvijas Nacionālā bibliotēka, 2021. 479 P. ISSN 978-9934-610-05-9.