Kasdienybė kaip revoliucija ir rezistencija: G. Debord’as ir M. de Certeau

The paper analyzes the effort to rethink the status of everyday life in the context of consumer society. Two concepts of everyday life are interpreted – Guy Debord’s critique of society of the spectacle, and Michel de Certeau’s concept of everyday life as resistance. As Debord says, the purpose of the critique of the everyday is to recharge the entire system of capitalism. By capturing the radical contrast between the current meager status of everyday life and the potential of the everyday, Debord was convinced that a radical discrimination of everyday life can only be overcome by radical means – the revolution of the everyday. Rejecting the possibility of transforming the entire structure of the society through everyday life, de Certeau focused on the everyday as resistance to the strategic domains of society. Thus, de Certau’s goal is not to transform the entire system, but to maintain the resilient potential of everyday life as a constant opportunity for daily renewal. The paper concludes that it is the attitudes of everyday life such as resistance that have influenced visual and urban studies.Straipsnyje analizuojama pastanga iš naujo permąstyti kasdienybės statusą vartojimo visuomenės sąlygomis. Interpretuojamos dvi kasdienybės koncepcijos – Guy Debord’o spektaklio visuomenės kritika ir kasdienybės revoliucija bei Michelio de Certeau kasdienybės kaip rezistencijos samprata. Debord’o teigimu, kasdienybės kritikos tikslas – perkrauti visą kapitalizmo sistemą. Fiksavęs radikalų kontrastą tarp esamo menko kasdienybės statuso ir kasdienybės potencialo, Debord’as buvo įsitikinęs, kad radikalią kasdienybės diskriminaciją galima įveikti tik radikaliomis – kasdienybės revoliucijos – priemonėmis. Atmetęs galimybę per kasdienybę pakeisti visą sociumo sąrangą, de Certeau sutelkė dėmesį į kasdienybei būdingą rezistencijos makrostruktūroms aspektą. Taigi de Certeau tikslas – ne perkeisti visą sistemą, bet palaikyti kasdienybės rezistencinį potencialą kaip nuolatinę kasdienybės atsinaujinimo galimybę. Straipsnyje konstatuojama, kad būtent tokios kasdienybės kaip rezistencijos nuostatos padarė įtaką vizualumo ir miesto studijų sritims

R. Descartes'o ir I. Kanto įprasmintos refleksijos sąvokos pagrindų permąstymas transcendentalioje E. Husserlio fenomenologijoje

The paper deals with the analysis of the genesis of transcendental reflection in the works of R. Descartes, I. Kant, and E. Husserl. The problems of subject-object, immanence-transcendence, essence-existence, objectivation, identity of gnoseological subject, i.e., those which emerge in the articulation of the modern reflection theory, are discussed as well. The paper reveals the inevitable limits of pure reflection. Descartes and Kant restricted reflection by ontological presuppositions. Only such restrictions make possible true knowledge and the intersubjective sphere. E. Husserl reduces these presuppositions but does not prove the possibility of the intersubjective sphere in a phenomenologically consistent way.Straipsnyje analizuojama transcendentalinės refleksijos genezė R. Descarteso, I. Kanto ir E. Husserlio veikaluose. Nagrinėjamos su modernistine refleksijos teorija susijusios problemos: subjekto-objekto, imanencijos-transcendencijos, esmės-egzistavimo, objektyvacijos, pažinimo subjekto tapatybės ir kt. Atskleidžiamas grynosios refleksijos sąvokos neišvengiamas ribotumas. R. Descartesas ir I. Kantas apriboja refleksiją atitinkamomis ontologinėmis prielaidomis, bet tik toks apribojimas įgalina teisingą pažinimą ir intersubjektyvumo sferą. I. Kanto požiūriu, refleksija yra neredukuojamas jau išsikristalizavusių sąmonės struktūrų neprieštaringo funkcionavimo garantas. E. Husserlis redukuoja šias prielaidas, bet kartu jam nepavyksta įrodyti intersubjektyvios sferos fenomenologiškai nuosekliu būdu. Redukcija atveria absoliučiai reflektyvų mąstymo masyvą ir pašalina iš teorinio lauko bet kokius reflektyvios procedūros tolydumą ribojančius elementus. Sąmonės srauto ir pačios refleksijos laikiškumo nuskaidrinimas dar labiau išryškina dvilypį, konstituojantį ir neužkertantį kelio fenomenologinių objektų saviduotybei refleksijos pobūdį

Labirintas: matyti versus numatyti

The article presents some etudes on the distinction between disengaged, objectifying and engaged, existential thinking. The differences between them are showed through their attitude to the metaphor of the labyrinth. The author overviews some notions of R. Descartes, G.W.R. Hegel, on the one side, and S.Kierkegaard, L. Wittgenstein, on the other. It is argued that the disengaged, objectifying thinking seeks to foresee, to go beyond the labyrinth as the nexus of the one-sided, contingent situations. The engaged thinking, contrary, accepts the labyrinth of the everyday situations. It permanently transgresses the labyrinth only by means of the intensity of the concrete engagement.Straipsnyje etiudų forma aptariamos filosofinės situacijos, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai atsiskleidžia labirinto ir dviejų skirtingų (angažuotos ir modeliuojančios) žiūros tipų tema. Apžvelgiamos R. Descarteso ir G. W. F. Hegelio bei S. Kierkegaardo ir L. Wittgensteino koncepcijos kaip reprezentuojančios skirtingus žiūros tipus. Modeliuojanti žiūra fiksuoja tai, kas matoma, ir per tokius fiksuotus pavidalus sukonstruoja tai, kas aktualiai nematoma. Modeliuojančiai žiūrai pati kasdienybė yra painus ir klaidinantis labirintas, todėl tikrovės modeliuose numatomos idealios, esminių netikėtumų nenumatančios sąlygos, į kurias įskaičiuotas rezultatas – iš labirinto išvedančios durys. Angažuotai žiūrai būdingas įsitraukimas (įsižiūrėjimas) į kasdienę egzistenciją. S. Kierkegaardas pasiekia tai, kas nematoma ir nenumatoma – išėjimą iš labirinto per tylą. Daroma išvada, kad kasdienio gyvenimo situacijos yra nuolatinis patekimas į labirintą ir žingsnis iš jo: tai nuolatinis įsitraukimas į savo veiksmus ir dalyvavimas juose, nuolat pasitaikanti galimybė būti atviriems sau ir kitybei, nuolatinė akistata su tuo, kas nuo mūsų paslėpta

NUOBODULYS IR PRIEVARTA: ANTONIONI „FOTOPADIDINIMO“ ATVEJIS

The article examines cinematic violence, and deals with one of the most distinctive examples of metacinema, namely, Blow up by Michelangelo Antonioni. Firstly, Blow up covers not only the the key issues of history of photography but also those of ontology. Therefore, in the article, it is returned not only to one of the pioneers of photography, William H. F. Talbot, but also to key ideas of Plato. Secondly, interpreting the notions of Roland Barthes, philosophical aspects of fashion photography are explored. Thirdly, the controversy of John Berger and Don McCullin over the issue of photography of war or agony is discussed. The article reveals Antonioni’s strategy to capture violence not directly but as a symptom or opportunity to overcome the monotony of everyday life predominant in modern society. It is argued that such access allows Antonioni to avoid the hypostasis of the status of violence, which is typical for various prophetic artistic manifests.Tęsiant kinematografinės prievartos tyrinėjimus, straipsnyje nagrinėjamas vienas ryškiausių kino istorijoje metakino pavyzdžių – Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimas“ („Blow up“). Pirma, atskleidžiant, kokiu būdu „Fotopadidinimas“ aprėpia ne vien fotografijos istorijos, bet ir pamatinius ontologijos klausimus, sugrįžtama ne vien prie vieno iš fotografijos pradininkų F. Talboto, bet ir prie filosofijos klasiko Platono nuostatų. Antra, pasitelkiant R. Barthes’o nuostatas, tyrinėjami mados fotografijos filosofiniai aspektai. Trečia, siekiant išryškinti bendrą „Fotopadidinimo“ kontekstą, aptariama J. Bergerio ir D. McCullino kontroversija karo arba agonijos fotografijos klausimu. Straipsnyje atskleidžiama Antonioni strategija fiksuoti prievartą (žmogžudystę) ne tiesiogiai, bet kaip sociume vyraujančios monotonijos įveikos simptomą ar galimybę. Argumentuojama, kad tokia prieiga leidžia Antonioni išvengti prievartos statuso hipostazavimo, būdingo profetiniams meninės prievartos manifestams

UTOPIJOS IR ANTIUTOPIJOS VIZIJOS KINE. FILOSOFINĖS BANALAUS ŽANRO PRIELAIDOS

Straipsnyje tęsiami apokalipsės kino tyrinėjimai, pirmą kartą pristatyti praėjusiame „Problemų“ tome (78). Siekiant detalizuoti apokalipsės kino analizę, pasitelkiami nauji – utopijos ir antiutopijos – kinematografiniai aspektai. Apžvelgiamos utopinio diskurso mitologinės ir religinės prielaidos, parodoma, kaip utopinis diskursas išreiškiamas Platono idealios visuomenės projekte. Thomas More’o „Utopija“ apibrėžiama kaip jungiamoji grandis tarp klasikinių filosofinių ir religinių utopinių vizijų ir vėlesnių mokslinių technologinių pasaulio perkonstravimo modelių. Technologinis pasaulio perkonstravimas kaip moderniųjų utopijų pagrindas neišvengiamai susijęs su nekontroliuojamo pasaulio antiutopinėmis vizijomis. Mary Shelley „Frankenšteinas“ apibūdinamas kaip dažnas utopinių modelių fonas. Kaip utopinių ir antiutopinių motyvų sampynos kine pavyzdys analizuojamas Steveno Spielbergo „Dirbtinis intelektas“. Įrodoma, jog postapokaliptinė šio kino kūrinio aplinka konstruojama tam, kad būtų išryškintas pačios kasdienybės utopiškumas.Pagrindiniai žodžiai: kino filosofija, apokalipsės kinas, mokslinė fantastika, utopija, antiutopija.Visions of Utopia and Dystopia in Cinema. The Philosophical Presuppositions of the Banal GenreNerijus Milerius SummaryThe article continues researching the apocalypse film genre. The first results of such research were presented for the first time in the last volume of “Problemos”. In this article, aspects of utopia and dystopia are introduced into the analysis. Firstly, the mythological and religious presuppositions of utopian discourse are overviewed. Secondly, it is shown how utopian discourse is manifested in Plato’s project of ideal society. “Utopia” of Thomas More is considered as the medium between classical visions of utopia and subsequent models of technological transformation of the world.The technological transformation of the world is such basis of modern utopias, which is inevitably tied with the dystopian visions of uncontrollable reality. M. Shelley’s “Frankenstein” appears to be frequent background of utopian models. As the example of interconnection of utopian and dystopian motifs, S. Spielberg’s “The Artificial Intelligence” is presented. It is argued that the post-apocalyptic milieu of this film is constructed with the purpose of revealing the utopian character of the everyday itself.Keywords: film philosophy, apocalypse movie, science fiction, utopia, dystopia

Savastis ir kasdienis pasaulis

The article deals with the problem of the self and the everyday world. In the history of philosophy, the problem of the everydayness has been neglected and rarely met in question, but it is theories of knowledge of the New Ages which have fully excluded the possibility of the reference to the everydayness. As examples of that approach, the notions of the subject and the world in the philosophical theories of R. Descartes, W. G. Leibniz and I. Kant are briefly exposed. It is argued that early L. Wittgenstein transforms the Kantian question of the conditions of the possibility of the knowledge into that of the conditions of the possibility of the language, but, at the same time, introduces the notion of the showing which could lead to the understanding of the thinking as attentiveness. It is showed that namely on the base of the attentiveness the problems of the self and the everyday world could be connected and mutually described. Finally, it is concluded that despite the permanent philosophical ambition to present the description of the self and the everydayness in the systematic way, the philosophy based on the attentiveness sometimes requires the love or some instances of the silence rather than the systematic approach to the self and to the world.Straipsnyje nagrinėjama savasties ir kasdienio pasaulio problemos. Konstatuojama, kad filosofijai žmogaus savivokos klausimo susietis su žmogaus vieta ir baigtiniu laiku niekada nebuvo neproblemiška nuostata. Glaustai pristatomos subjekto ir pasaulio sąvokos R. Descarteso, G. W. Leibnizo, I. Kanto filosofinėse teorijose. Teigiama, kad šių filosofų teorijos – tai sąmoningai atsiribojusio nuo kasdienybės pasaulio žmogaus patirtis. Nedalyvavimo pasaulyje faktas yra ne išvestinė, retrospektyviai išskiriama, minėtų filosofinių nuostatų ypatybė, bet pasaulio pažinimo sąlyga ir etinis tikslas. Mąstančiojo žmogaus nedalyvavimas pasaulyje leidžia šį pasaulį modeliuoti ir taip jį pažinti ar įtvirtinti etines vertybes. Argumentuojama, kad L. Wittgensteinas perkėlė filosofinio diskurso centrą iš pažinimo galimybės sąlygų į kalbos galimybės sąlygų aptartį. Jo izoliuotasis subjektas nėra identifikuojamas kaip absoliučiai nesuvokiama pasaulio riba – jis parodo save ir taip „išstato“ pats save. Daroma išvada, kad nepaisant filosofijos ambicijų pateikti savasties ir kasdienybės sisteminį aprašymą, žmogų ir pasaulį priešstatančiai filosofijai trūksta ne išminties, bet meilės

Montažo ontologija ir anapus jos

The article deals with the so-called pan-aesthetical ambition of montage (editing) according to which montage is not a merely technical element of a film, but the way to edit cinematic images, thinking, worldview, history, etc. It is argued that the origins of such pan-aesthetics of montage could be found primarily not in cinema itself. As an example of such pre-cinematographic notion of montage pan-aesthetics, a fragment of Gustave Flaubert’s Madame Bovary could be analyzed. It’s already in this fragment where the ambition of the literary montage to disclose much more than a simple literary description could manage is evident. Cinematic montage borrows this strategy and always declares the ambition to reach the limits of the visible and the presentable. Something that could not be depicted, the interval, becomes the means to go beyond the technical understanding of montage and to transform it into a peculiar form of thinking or exposition. It is argued in the article that such pan-aesthetic strategy is the very element of modernity. Referring to the excerpts from the films of Griffith and Eisenstein, it is demonstrated how the invisible (the interval) is used in the construction of the visible. The invisible (the interval) becomes the most essential criterion to classify the schools or types of montage.It is concluded that cinema abandons its ambition to transform the montage into the universal principle of constructing the whole. Nevertheless, also in the contemporary cinema, one could find the interpretations of montage according to which the montage is something more, something that surpasses the technical procedure of a mere editing.Straipsnyje nagrinėjama vadinamoji panmontažinė kino nuostata, kuri montažą traktuoja ne kaip paprastą techninį kino elementą, o kaip būdą montuoti kinematografinius vaizdus, mąstymą, pasaulėžiūrą, istoriją ir kt. Straipsnyje argumentuojama, kad tokios panmontažinės nuostatos ištakos glūdi ne kine. Kaip tokios ikikinematografinės panmontažinės nuostatos pavyzdys analizuojamas literatūrinis prancūzų rašytojo Gustave’o Flaubert’o romano Ponia Bovari fragmentas. Jau šiame fragmente yra akivaizdi literatūrinio montažo strategija atverti daugiau, nei tai pajėgtų realizuoti tiesioginis aprašymas. Kinematografinis montažas pasiskolina šią strategiją ir nuolat deklaruoja ambiciją pasiekti to, kas nematoma, to, ko negalima pavaizduoti, ribas. Tai, ko negalima pavaizduoti, – intervalas – tampa priemone žengti anapus siaurai suvokiamo vaizdo ir paversti montažą specifine mąstymo ar eksponavimo forma.Straipsnyje argumentuojama, kad tokia panmontažinė strategija yra esmiškas modernybės elementas. Pasiremiant ankstyvųjų montažo klasikų Griffitho ir Eizenšteino pavyzdžiais, parodoma, kaip montažo procedūrose intervalas („nematoma“) panaudojamas konstruojant tai, kas matoma. Atskleidžiama, kad intervalas („nematoma“) tampa vienu esminių kriterijų, pagal kurį galima klasifikuoti skirtingas montažo mokyklas ir skirtingus montažo tipus.Konstatuojama, kad su laiku kinas atsisakė panmontažinės ambicijos paversti montažą universaliu prasmingos visumos konstravimo principu. Vis dėlto ir dabar kino teorijoje ir praktikoje gausu tokių interpretacijų, kurios traktuoja montažą kaip matymo („parodymo“) būdą, pranokstantį techniškai ir siaurai suvokiamo montažo ribas.Pagrindiniai žodžiai: montažas, intervalas, matoma-nematoma, modernybė. THE ONTOLOGY OF MONTAGE AND BEYOND ITNerijus MileriusSummaryThe article deals with the so-called pan-aesthetical ambition of montage (editing) according to which montage is not a merely technical element of a film, but the way to edit cinematic images, thinking, worldview, history, etc. It is argued that the origins of such pan-aesthetics of montage could be found primarily not in cinema itself. As an example of such pre-cinematographic notion of montage pan-aesthetics, a fragment of Gustave Flaubert’s Madame Bovary could be analyzed. It’s already in this fragment where the ambition of the literary montage to disclose much more than a simple literary description could manage is evident. Cinematic montage borrows this strategy 42 Religija ir kultūra Nerijus Milerius and always declares the ambition to reach the limits of the visible and the presentable. Something that could not be depicted, the interval, becomes the means to go beyond the technical understanding of montage and to transform it into a peculiar form of thinking or exposition. It is argued in the article that such panaesthetic strategy is the very element of modernity. Referring to the excerpts from the films of Griffith and Eisenstein, it is demonstrated how the invisible (the interval) is used in the construction of the visible. The invisible (theinterval) becomes the most essential criterion to classify the schools or types of montage. It is concluded that cinema abandons its ambition to transform the montage into the universal principle of constructing the whole. Nevertheless, also in the contemporary cinema, one could find the interpretations of montage according to which the montage is something more, something that surpasses the technical procedure of a mere editing.Keywords: montage, interval, visible–invisible, modernity

Galios valia ir pasaulio interpretacija F. Nietzsche's filosofijoje

1997 m. birželio 19 d. Vilniaus universitete A. Mickevičius apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Galios valia ir pasaulio interpretacija F. Nietzsche‘s filosofijoje“. Mokslinis darbo vadovas – prof. E. Nekrašas, oficialieji oponentai: prof. A. Gaižutis ir doc. K. Stoškus. Disertacijoje nagrinėjama galios principu pagrįstos filosofijos prigimtis ir ypatumai, parodomas F. Nietzsche‘s kritikos pobūdis ir mastas klasikinio mąstymo paradigmos atžvilgiu, aptariamas galios valios sukeltas novatoriškumas, sietinas su perspektyvistinio (interpretacinio) pažinimo samprata, analizuojama F. Nietzsche‘s atlikta klasikinio (dualistinio) mąstymo, o kartu ir nihilizmo, įveika

Dekartiškasis mąstantis subjektas: nepažintinės dimensijos problema

The article deals with the problem of the nongnoseological dimension of the Cartesian subject. The Cartesian theory of subject has centred on the gnoseological discourse of philosophy of the New Ages. On the other hand, namely due to this reason, the crisis of the gnoseological discourse has made clear the indispensable contradictions of the Cartesian subject theory itself. According to the author, the only possibility to discuss the problem of the nongnoseological dimension of the Cartesian subject is to analyse the procedures by means of which the thinking I transforms itself into an acting and knowing subject. Analysis of these procedures, however, have revealed their uniqueness and indefiniteness. Thus the definition of the nongnoseological dimension of the Cartesian subject does not seem to be possible.Straipsnyje nagrinėjama dekartiškojo subjekto negnoseologinio apibrėžimo prasmės problema. Teigiama, kad R. Descartes‘o subjekto samprata subjektyvumo problemą padarė Naujųjų amžių filosofijos pažintinio diskurso pagrindine problema. Kita vertus, šio diskurso krizė akivaizdžiai parodė R. Descartes‘o koncepcijos neredukuojamus prieštaravimus. Straipsnio autoriaus teigimu, vienintelis būdas bandyti apibrėžti dekartiškąjį subjektą negnoseologiškai – tai peržiūrėti tas procedūras, kuriomis mąstantysis transformuoja save į veikiantįjį ir pažįstantįjį subjektą. Tačiau šių procedūrų analizė parodo jų unikalumą ir neapibrėžiamumą. Dekartiškąjį epoche galima atlikti tik per Aš, t. y. pirmuoju asmeniu. Bet kokia kritiška, aprašanti nuostata remiasi ne epoche realizacija, bet kalba apie ją. Daroma išvada, kad dėl šių priežasčių dekartiškojo subjekto negnoseologinės dimensijos apibrėžimas yra negalimas

Vizualinės prievartos ir „taikomojo aristotelizmo“ kritika M. Haneke’s filme „Smagūs žaidimėliai“

The article analyses the question of cinematic visual violence and the case of M. Haneke’s “Funny Games”. Serial products of contemporary visual culture are constructed in accordance with the rules of the so-called “applied Aristotelianism”. How the industry of visual entertainment redevelops Aristotle’s “Poetics” is especially evident in the films of entertaining visual violence. Aristotle’s theory is treated not only as the principle that provides legitimate basis to depiction of violence, but also as a rule that allows to achieve “an institutionalized catharsis”.The strong links between cinematic visual violence and “applied Aristotelianism” allow us to understand why the criticism of entertaining visual culture quite often coincides with the desire to deconstruct the laws of classical narration. It is precisely the strategy undertaken by Haneke in “Funny Games”. Haneke negates the two basic principles of Aristotelian poetics. Firstly, he deconstructs the experience of visual pleasure and, therefore, prevents the viewer from experiencing catharsis as reward. Secondly, by twice rewinding the same violent act, Haneke refocuses attention from the narration to the viewer, and turns the latter into the main “character” of the film. Both modifications transform “Funny Games” into the field of polemics with the industry of entertaining visual violence.Straipsnyje analizuojama vizualinės prievartos tema kine ir konkretus vizualinės prievartos atvejis Michaelio Haneke’s „Smagiuose žaidimėliuose“. Serijiniai šiuolaikinės vizualinės kultūros produktai konstruojami pagal „taikomojo aristotelizmo“ taisykles. Aristotelio „Poetikos“ pertvarkymas savo reikmėms ypač akivaizdus serijiniuose vizualinės prievartos kūriniuose. Aristotelio teorija traktuojama ne tik kaip prievartos vaizdavimą legitimuojantis veiksnys, bet ir kaip taisyklių sąvadas, leidžiantis bet kokiame pramoginiame prievartos kūrinyje pasiekti „institucionalizuotą katarsį“.Glaudūs šiuolaikinių vizualinės prievartos kino kūrinių ir „taikomojo aristotelizmo“ ryšiai leidžia suprasti, kodėl pramoginės vizualinės kultūros kritika neretai sutampa su siekiu dekonstruoti klasikinės naracijos dėsnius. Būtent tokios strategijos „Smagiuose žaidimėliuose“ laikosi austrų režisierius Haneke, du kartus, 1997 m. ir 2007 m., identiškai atkartojęs tą patį naratyvą. Haneke iš esmės paneigia du esminius Aristotelio poetikos principus. Pirma, suardo vizualinio malonumo patyrimą, sykiu užkirsdamas kelią žiūrovui patirti katarsį. Antra, to paties smurtinio epizodo persukimo atgal veiksmu pagrindiniu filmo personažu paverčia patį žiūrovą. Šios modifikacijos paverčia „Smagius žaidimėlius“ polemikos su šiandienos pramoginiais smurtiniais filmais kritine platforma