Х.-Г. Гадамер: значимость verbum interius для герменевтики

The aim of the article is to show the importance of the scholastic interpretation of verbum interius for Gadamer’s philosophical hermeneutics. The article also discusses the problem of correlation between verbum interius and its expression in the “outer word”. Gadamer integrated the Augustinian concept of verbum interius into his theory of hermeneutics in order to overcome the forgetfulness of language in antiquity. The article also shows how the Augustinian distinction between actus signatus and actus exercitus, discussed by Heidegger, opened up a hermeneutic approach to the “inner word” that differs from apophantics. Gadamer linked the lack of semantic fullness of the “outer word” to the experience of the Unvordenklichkeit. The article defends the thesis that the problematic correlation between the “inner word” and the “outer word” can be clarified using Husserl’s phenomeno-logical attitude, which describes how we know the meaning of subject matter through different “perspectives” (Abschattungen). The “inner word” mentioned by Gadamer in the phe-nomenological sense is always given only in the expression of the “outer word” as a partial perspective and is incomplete in this respect. External expressions are not a defect of the full “inner word”, but are the only possible way or form of it, though not always perfect. The different expressions of the “outer word” referring to the partial meaning of the subject matter do not in any way lead to the relativization of the expressions themselves, because they all arise from the same “inner word”. However, this identity of the “inner word” is detected only in the difference of external expressions

Arūno Sverdiolo hermeneutika

The article seeks to highlight and thus draw attention to some important features of A. Sverdiolas’s thinking and his hermeneutic research. The article discusses three models of cultural hermeneutics: “weak hermeneutics,” “strong hermeneutics,” and “deep hermeneutics.” The aim of the article is to substantiate the thesis that A. Sverdiolas’s hermeneutics can be assigned to the so-called “strong hermeneutics,” but with elements that are also characteristic of the so-called “deep hermeneutics.” The article emphasizes that A. Sverdiolas considers and discusses in his texts the conceptual approaches of the so-called “weak hermeneutics,” but does not theoretically engage in it. It should be emphasized that A. Sverdiolas considers and discusses the conceptual approaches of the so-called “weak hermeneutics,” but does not theoretically engage in it. Also, based on the metaphorical image of “urbanization,” the article seeks to draw attention to A. Sverdiolas’s contribution to expanding and deepening research in the field of culture in Lithuania.Straipsnyje siekiama išryškinti ir taip atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius A. Sverdiolo mąstymui ir jo hermeneutiniams tyrimams būdingus ypatumus, įvardyti jo gausių hermeneutinių tyrimų specifiškumą bei siekinius, juos detaliau apibūdinti ir pateikti jų aktualumo įvertinimą. Straipsnyje aptariami trys hermeneutiniai kultūros supratimo modeliai: „silpnoji hermeneutika“, „svarioji hermeneutika“ ir „gilioji hermeneutika“. Siekiama pagrįsti tezę, jog A. Sverdiolo hermeneutiką galima priskirti vadinamosios „svariosios hermeneutikos“ rūšiai, bet kartu ji turi elementų, kurie yra būdingi ir vadinamajai „giliajai hermeneutikai“. Akcentuojama, kad A. Sverdiolas savo tekstuose svarsto bei aptaria ir vadinamosios „silpnosios hermeneutikos“ konceptualines prieigas, bet tik polemizuodamas ir jai teoriškai nesiangažuoja. Taip pat, remiantis metaforišku „urbanizavimo“ įvaizdžiu, siekiama atkreipti dėmesį į A. Sverdiolo indėlį išplečiant ir pagilinant kultūros lauko tyrimus Lietuvoje

Sudarytojo žodis

 &nbsp

Heideggerio technikos esmės sampratos recepcija „empirinio posūkio“ technikos filosofijoje

In this article some important aspects of Heidegger’s philosophy of technology is addressed. It is argued against Don Ihde’s observation that Heidegger’s philosophy of technology mostly concerns the large scale technological phenomena of industrial revolution – actually in Heidegger’s oeuvre we can find reflection on such micro-scale post-industrial technologies as cybernetics, biotechnologies etc. The critique of the essentialism of Heideggerian philosophy of technology by such authors as Andrew Feenberg, Don Ihde and Peter-Paul Verbeek is presented. It is suggested that earlier Heidegger’s concept of the essence of technology as “machination” (Machenschaft) is less susceptible to such criticism: whether technologies are exploitative and turning nature into “standing reserve”, or whether they are ecological and nature-friendly, whether they are understood as autonomous force, or democratically controlled process – it could be said that through contemporary technologies reality is increasingly turned into artifice and entities are revealed as makeable and producible

E. Husserlis: fenomenologinė laiko tyrimo specifika ir struktūra

E. Husserl’s investigation of time is based on the description of peculiarities of perception and of perceptible objects. He is talking about temporal phenomenon, time consciousness (Zeitbewusstsein), continuity of temporal phases, theories of time (F. Brentano, J. F. Herbart, H Lotze). E Husserl applies in his investigations special notions and also notions of perception, memory and fantasy which are modes of consciousness and forms of time expression.Straipsnyje nagrinėjama E. Husserlio atlikta laiko problemos analizė. Teigiama, kad E. Husserlis laiką nagrinėjo aprašinėdamas sąmonės veiklą – suvokimo aktų ir suvokiamų objektų specifiką. Temporalinis duotumas nėra kažkas išoriška sąmonei, temporalumas yra esminė sąmonės savybė. Suvokdama laiką sąmonė suvokia, jog ji pati yra laikas. Fenomenologinė redukcija yra būtina trunkančių objektų ir trukmės jutimų aprašymo prielaida. E. Husserlis aprašė temporalinių fazių kontinualumą naudodamas retencijos ir protencijos sąvokas. Retencija padeda konstatuoti imanentinį temporalinį objektą, arba pirminį atsiminimą. Objekto atžvilgiu retencija sudaro prielaidas rastis kontinualiam retencinės sąmonės vieningumui. Protencija atlieka pirminio laukimo funkciją. Aptariamos percepcijos, atminties ir fantazijos sąvokos, kurios yra ir sąmonės modusai, ir laiko išraiškos formos. Atminčiai būdinga atsikartojimo dabartyje funkcija, atmintyje fiksuojamas reproduktyvus indeksas. Atmintyje negalime negalima išskirti pirminio įspūdžio, nes reprodukuotas dabarties taškas, kuris atitinka pirminį įspūdį percepcijoje, yra atminties pastangų dalykas

GIANNI VATTIMO „SILPNASIS MĄSTYMAS“ IR HERMENEUTIKA

Pagrindinis straipsnio tikslas – išaiškinti, su kokiu hermeneutiniu teoriniu modeliu ir kontekstu galime sieti bei identifikuoti G. Vattimo „silpnąjį mąstymą“. Straipsnyje išskiriami ir apibūdinami trys kultūros supratimo hermeneutiniai modeliai: silpnoji (silpnų argumentų), arba neįtikinančioji, hermeneutika, svarioji (svarių argumentų), arba tvirtoji, hermeneutika ir nuodugnioji (nuodugnių, išsamių argumentų), arba gilioji, hermeneutika. Straipsnyje siekiama pagrįsti tezę, jog „silpnąjį mąstymą“ reikėtų priskirti silpnajai hermeneutikai ir parodyti, kuo jis skiriasi nuo kitų hermeneutinių modelių. Pagrindiniai žodžiai: silpnasis mąstymas, hermeneutika, interpretacija, supratimas, tikrovė.Gianni Vattimo: „Weak Thought“ and Hermeneutics Arūnas Mickevičius SummaryThe article is dedicated to G. Vattimo “weak thought” and its hermeneutical implications. There are three distinguishing features of hermeneutical models – weak hermeneutics, strong hermeneutics and deep hermeneutics. The article’s main problem is to prove thesis that “weak thought” is inseparable from weak hermeneutics. Also article discusses differences between these three hermeneutical models and its implication for understanding of contemporary culture. Keywords: weak thought, weak hermeneutics, strong hermeneutics, deep hermeneutics, interpretation, understanding, reality.-family: Calibri, sans-serif;">&nbsp

E. NEKRAŠO FILOSOFIJOS ĮVADAS: FILOSOFIJA KAIP BEGALINIS POKALBIS

Evaldas Nekrašas’s “Introduction into Philosophy” is the second supplemented coursebook of philosophy for students of Lithuanian higher education institutions. This coursebook is an excellent additional learning aid for students, attending the lectures of introduction into philosophy, who can find all the required and important information in one book. The list of recommended literature for broader studies was updated and rearranged in the second edition of “Introduction into Philosophy” by providing only the main texts analysing the issues raised and discussed in the book. The coursebook implies teaching methodology, although the author does not suggest it, which enables to combine the material of lectures with primary sources, theoretically analysed during seminars, which can be chosen for analysis from the reference list of philosophy sources at the end of the coursebook. The coursebook consists of the introduction and six chapters, which analyse metaphysics, natural philosophy, cognitive theory, scientific theory, ethics and political philosophy. The chapters of “Ethics” and “Political Philosophy” are new. They considerably supplement the second edition of the coursebook, where theoretical-problematic and historical aspects of philosophy teaching are combined. Evaldas Nekrašas’s “Introduction into Philosophy’ is one of the best examples of philosophy study aids developed up to now, which already received positive feedback from students and teachers of higher education institutions

NIETZSCHE VERSUS GADAMERIS: „PRASMĖ“ KAIP DOGMATIZMO IR RELIATYVIZMO PROBLEMA

The article aims to show the similarities and differences between Nietzsche’s interpretative knowledge and Gadamer’s interpretative understanding. Emphasizing the “interpretative” nature of knowledge and understanding both authors faced the problem: how is it possible to avoid the dogmatic affirmation of one and only “correct” interpretation without lapsing into absolute relativism, which rejects any possibility of speaking about “validity” of competing interpretations. The dilemma of dogmatism and relativism in understanding of “meaning” is also the central problem of modern hermeneutics that had sparkled the debate between H. G. Gadamer and E. Betti, J. Derrida and J. Habermas. This article is intended to support two theses. First, there are irreducible differences between positions of Nietzsche and Gadamer, therefore, any attempts to reduce Nietzsche’s “perspectivism” to Gadamer’s “philosophical hermeneutics” are not valid. Second, the problem of relativism and dogmatism of “meaning” in Gadamer’s hermeneutics can be solved through the provision of Husserl’s phenomenology, which describes how we recognize the meaning of a “thing” as a “thing in itself” through different “profiles”. However, Nietzsche’s perspectivism, which criticizes dogmatism of “meaning”, does not solve the problem and hence slides to the other extreme – relativism.Straipsnyje konkrečiais aspektais siekiama parodyti panašumus bei skirtumus tarp Nietzsche’s ir Gadamerio interpretacijos sampratų. Akcentuodami pasaulio pažinimo ir supratimo „interpretatyvią“ prigimtį autoriai susidūrė su problema: kaip įmanoma išvengti vienos vienintelės, vienintelės absoliučios ir objektyvios interpretacijos dogmatinio teigimo nepatenkant į visišką reliatyvizmą, kuris atmesdamas interpretacijų pagrįstumo klausimą niekaip negali išspręsti konkuruojančių interpretacijų legitimacijos problemos ir taip pagrįstas interpretacijas atskirti nuo nepagrįstų. Straipsnyje siekiama pagrįsti dvi tezes. Pirma, tarp Nietzsche’s ir Gadamerio pozicijų esama skirtumų ir bandymai redukuoti Nietzsche’s „perspektyvizmą“ į Gadamerio filosofinę hermeneutiką yra nepagrįsti. Antra, prasmės dogmatizmo (siekio turėti vienintelę „objektyvią“ prasmę ar pirminį signifikatą) ir reliatyvizmo (visos be išimties interpretacijos yra vienodai pagrįstos ir nenurodo į realią, faktinę dalykų padėtį) problema Gadamerio hermeneutikoje gali būti išspręsta pasitelkus Husserlio fenomenologijos nuostatą, nusakančią būdą, kaip mes pažįstame kokio nors „dalyko“ kaip „daikto savaime“ prasmę skirtinguose „profiliuose“. Tačiau Nietzsche’s „perspektyvizmas“, kritikuojantis prasmės dogmatizmą, problemos neišsprendžia ir nuslysta į kitą kraštutinumą – reliatyvizmą

F. Nietzsche's perspektyvizmo koncepcija ir tiesos problema

The article discusses Nietzsche’s critical attitude towards logic, rational thinking, language, and cognition. It is argued that logic was perceived by him as imperative schematization, while rational thinking was seen as interpretation according to this scheme. Cognition, as an explanation of the world, is opposed by interpretation. Cognition, as a schematizing interpretation, was, for Nietzsche, in constant becoming, and was not oriented towards the universal, absolute, only truth, but towards a multitude of truths. According to Nietzsche, both in the logical cognition of the world and in language, through which this cognition unfolds what is encountered is not the truth itself but only mistakes, interpretations, and masks which cannot say anything as to what the world really is. In this respect, there is no correspondence between the world and cognition and there is, a fortiori, no true theory which could represent the true state of the world and the truth. Everything is just an interpretation. Knowledge of the world unfolds as the fatal error without approaching the truth, and it just remains an interpretation, a mask. All theories are nothing but interpretations in conflict with one another. Nietzsche’s position, which is represented by his doctrine of Perspectivism is termed in the article as radical scepticism. The article aims to show that Nietzsche’s radical scepticism is based on the preconceived primeval experience of the existence of truth that is not controlled by a scientific method. In the opinion of the author, the preconceived yet cognitively unattainable primeval experience of truth is the measure and norm for all cognition. It allows Nietzsche to take an extra-perspectival position and proclaim truth, which is related to cognition controlled by scientific method, “a type of error”. Taken more generally, cognition, which is in constant flow, is an indefinite and unlimited changing and unstable interplay of errors, interpretations, and masks, which enable one to approach truth, not because, as Nietzsche asserts, “there is no ‘truth’ whatsoever”, but because the preconceived primeval experience of the existence of truth is essentially not available to cognition.Straipsnio tikslas – kritiškai aptarti radikaliai skeptišką F. Nietzsche‘s požiūrį į galimybę adekvačiai pažinti pasaulį. Straipsnio pirmojoje dalyje pristatoma F. Nietzsche‘s perspektyvizmo koncepcija, kurią išryškina jo negatyvus požiūris į aristoteliškąją formaliąją logiką, racionalų mąstymą ir kalbą. F. Nietzsche‘s perspektyvizmas teigia ne tik tai, kad pažinimas neadekvatus tikrovei, bet ir tai, kad jis nėra aproksimacinio pobūdžio procesas. Perspektyvizmas apibrėžiamas kaip požiūris, neigiantis, jog egzistuoja viena vienintelė teisinga perspektyva, ir numatantis perspektyvų įvairovę. Nagrinėjama tiesos problema. Tiesa nebūtinai žymi klaidos priešybę, o tik skirtingų klaidų padėtį viena kitos atžvilgiu. Keliamas klausimas, kaip paaiškinti F. Nietzsche‘s tvirtinimą, kad skirtingos interpretacijos varžosi ir kovoja tarp savęs, siekdamos įsitvirtinti. Antroje straipsnio dalyje naudojamasi darbine metafora ir siekiama atsakyti į iškeltą klausimą. Siekiama parodyti, kad F. Nietzsche‘s perspektyvizmo koncepcija grindžiama savita tiesos egzistavimo patirtimi, kuri yra nepasiekiama schematizuojančiai loginei pažintinei kontrolei

G. Deleuze: kūniškoji mnemonika ir socialinės geismo mašinos

The article is devoted to elaborate the meanings of Deleuzean concepts “body without organs” and “desire-machines”, and discuss their interplay. The article sees how these concepts are applied to the analysis of social reality. According to G. Deleuze there are three – nomadic, barbarian despotic or imperial, and capitalistic – social stages. The article deals with the primitive and despotic social stages. The main aim of the article is to justify the thesis that the primitive social organization presupposes and initiates a peculiar bodily mnemonics. And despotic social stage, on the contrary, transforms primitive social organization, denies bodily mnemonics and presupposes new memory of transcendental consciousness.Straipsnyje siekiama tematizuoti Gilles'io Deleuze'o sukurtų „kūno be organų“ ir „geismo mašinų“ sąvokų prasmę, jų tarpusavio sąveikos ypatumus. Taip pat parodoma, kaip šios sąvokos gali būti produktyviai taikomos socialinės tikrovės analizei. Remiantis G. Deleuze'o tekstų analize išskiriamos trys sociumo stadijos: laukinių, arba nomadų; despotiška, arba imperinė; kapitalistinė. Daugiausia dėmesio skiriama laukinių ir imperinei socialumo stadijų analizei. Tačiau pagrindinis straipsnio tikslas – ne tik parodyti skirtumus tarp šių dviejų sociumų stadijų, bet ir pagrįsti tezę, kad laukinių, arba nomadų, sociumo organizacija numato ir steigia kūnišką mnemotechniką, o imperinė sociumo organizacija, paneigdama ir transformuodama pirmąją, numato naują transcendentalinę sąmonės atmintį