A book about an unproclaimed empire

“A book about an unproclaimed empire”. LIMES: Cultural Regionalistics, 3(2), pp. 195-196. First published online: 10 Feb 201

Existential identity and memory of a nation

The author affirms that the phenomena of history are always interpreted in the perspective of our future objectives. So, it is stated that the interpretation of nation's history is the recollection of our future. Projection of the future grants us both creative dynamism (picturesqueness), and possibility of death (existential departure). According to another thesis, creating and existence form two planes of human reality, which create a living environment interacting between each other. The author affirms that this environment is the background of becoming of both individual and the nation, and it changes together with the phenomena emerging in it. According to the third thesis, existential participant's space and time of existential participant ‐ individual or nation ‐ interact as his spiritual environment's components of his becoming. The author follows individual's and nation's analogy, which means rather interaction when creating a living environment than similarity. Additionally, analogy includes aesthetic (sensual) aspect, which appears when talking about existential creativity. So, it is stated, that openness and incompleteness of existence is being supposed by the representation of our bodily (sensual) ending, in other words, by aesthetic tragedy. According to the author, the small individual circle and the big one of a nation are coupled by aesthetic tragedy. According to the fourth thesis, the being of a nation becomes meaningful when a nation becomes a hero in the face of its death. The conceptions of M. Heidegger (being towards death), M. Bachtin (hero, polyphonic interaction), E. Husserl (spiritual environment, phenomenon), Aristotle (dynamism, formation) and Plato (analogy, participation) are used in the research. Egzistencinis tapatumas ir tautos atmintis Santrauka Straipsnio autoriaus teigimu, istorijos reiškiniai visada interpretuojami mūsų ateities siekių perspektyvoje, todėl tautos istorijos interpretacija čia suprantama kaip mūsų ateities prisiminimas. Ateities projekcija suteikia tiek kūrybinio judrumo (vaizdumo), tiek mirties (egzistencinio išėjimo) galimybę. Kita tezė: kūryba ir egzistencija sudaro dvi žmogiškos tikrovės plotmes, kurios sąveikaudamos kuria gyvenamą ją aplinką. Ši aplinka esanti tiek individo, tiek tautos tapatėjimo fonas, besikeičiantis drauge su jame kylančiais fenomenais. Trečioji tezė: egzistencijos dalyvio – individo ar tautos – erdvė ir laikas sąveikauja kaip jo tapatėjimo dvasinės aplinkos sandai. Vadovaujamasi tautos ir individo analogija, kuri reiškia ne tiek panašumą, kiek sąveiką kuriant gyvenamą ją aplinką. Be to, ši analogija apima estetinį (juslinį) aspektą, kuris randasi aptariant egzistencinę kūrybą. Todėl teigiama, kad egzistencijos neišbaigtumą ir atvirumą užtikrina mūsų kūniškos (juslinės) baigties vaizdinys, kitaip tariant, estetinis tragizmas. Individo mažojo ir tautos didžiojo egzistencinių ratų sankiba yra maitinama estetinio tragizmo. Ketvirtoji tezė: tautos būtis įprasminama, jai tapus heroje savo mirties akivaizdoje. Tyrinėjant egzistencinio tapatumo problemą, pasitelkiamos M. Heideggerio (būtis myriop), M. Bachtino (herojus, polifoninė sąveika), E. Husserlio (dvasinė aplinka, fenomenas), Aristotelio (judrumas, formavimas) ir Platono (analogija, dalyvavimas) koncepcijos. Reikšminiai žodžiai: tapatumas, egzistencija, atmintis, erdvė, laikas, aplinka. First Published Online: 14 Oct 201

PILIETINIS NEPAKLUSNUMAS: INDIVIDŲ LAISVĖ IR VISUOMENINĖ TVARKA

Straipsnyje analizuojamas pilietinis nepaklusnumas kaip teisėta kova tiek už naujoves visuomenėje, tiek prieš išderinančius valdžios veiksmus. Pirmojoje dalyje išskleidžiama Johno Rawlso pilietinio nepaklusnumo samprata jo teisingumo teorijos perspektyvoje. Rawlso pažiūros interpretuojamas remiantis egzistencinėmis ir istorinėmis prieigomis. Drauge keliami egzistuojančio individo ir tautos kaip jo aplinkos, istorinės atminties ir kuriamo gyvenimo projekto klausimai. Pilietinis nepaklusnumas suvokiamas kaip individo vieša kova už savo egzistencinį projektą, tarpstantį nerimastingoje bendruomenėje. Teigiama, kad nėra ir negali būti tikslių teisingumo koordinačių: sąveikaudamos su mūsų kintančiu gyvenimo projektu, susiklojančiu su kitų bendruomenės dalyvių gyvenimo planais, jos nuolat keičiasi. Siūloma geo-grafinę teisingumo prieigą keisti į bio-grafinę, nes teisingumas iškyla tik individo gyvenimo plano šviesoje, kuri sklinda tam tikros visuomenės erdvėje, be to, teisingumas, veikiamas kintančios individo ir bendruomenės sąveikos, yra gyvas, besimainantis reiškinys. Antrojoje dalyje nagrinėjama LDK konfederacija (1792–1793) kaip pilietinio nepaklusnumo atvejis. Iškeliamos šios tezės: 1.1. Pilietinis nepaklusnumas – vieša politinė kova, išreiškianti individų bendruomenėje laisvę tiek pakeisti visuomeninę tvarką, tiek įtvirtinti tradicines moralės nuostatas; 1.2. Pilietinis nepaklusnumas – visuomenės tapatumo katalizatorius, veikiantis dvasinės kovos sąlygomis; 2.1. Nuokrypis nuo teisingumo pasižymi lašo efektu; 2.2. Kartais užtenka vos pastebimos neteisingumo apraiškos, kad išsilietų visa taurė, t. y. kad pasireikštų pilietinis nepaklusnumas, sukeliantis revoliucinius pokyčius; 3.1. Vienalytės visuomenės ilgesys siekiant niveliuoti skirtis bei išvengti dvasinės kovos – tai šovinistinė nuostata, skurdinanti tiek pliuralistinę visuomenę, tiek jos individą; 3.2. Demokratiniai – daugumos valdžios – siekiai ignoruojant liberalias nuostatas skurdina dvasinės kovos aplinką, brandinančą individą; 4. Mūsų politinė laisvė matuojama teise viešai priešintis sprendimams, kurie nedera su mūsų principais – gyvenimo plano priklausiniais.Pagrindiniai žodžiai: pilietinis nepaklusnumas, teisingumas, laisvė, tapatumas, tauta.Civil Disobedience: Freedom of Individuals and Social OrderTomas Kačerauskas   SummaryCivil disobedience as a legal fight both for novelties in society and against the authority’s eccentric actions is analysed in the article. The first part is devoted to J. Rawls’ conception of civil disobedience in the perspective of his theory of justice. Rawls’ views are interpreted from the existential and historical approaches. Herewith are arisen the issues of an individual and a nation as his environment, of historical memory and the life plan to be created. Civil disobedience is interpreted as a public fight of an individual for his existential project in the worried society. According to the author, there is no exact coordinates of justice; they are changing during the interactions with our changing life project which covers the life plans of other participants of the community. There is suggested a bio-graphic approach to justice instead of the geo-graphic one, inasmuch as justice arises only in the light of an individual life plan while their light is thrown only in the space of particular society. Besides, justice under the influence of changing interaction between an individual and society is an alive phenomenon which is changing. The second part of the paper is devoted to the Confederation of Grand Duchy of Lithuania (1792–1793) as a case of civil disobedience. The following theses are presented: 1.1. The civil disobedience is a public political fight that expresses the freedom of individuals in a community both to change the social order and to consolidate the traditional moral attitudes. 1.2. Civil disobedience is a catalyst of society’s identity in the conditions of spiritual fight. 2.1. The deviation from justice has the drop effect. 2.2. A hardly noticed phenomenon of injustice could be a reason for overflowing of a cup, i.e. for civil disobedience which awakes revolutionary changes. 3.1. Nostalgia for unified society in order to assimilate the differences and to avoid spiritual fight is a chauvinistic attitude which impoverishes both the pluralistic society and an individual inside it. 3.2. Democratic aspirations (the rule of the majority) by ignoring the liberal attitudes lead to impoverishing the spiritual fight environment which matures an individual. 4. Our political freedom has been measured with a right to oppose the decisions that are contradictory to our principles as parts of the life plan.Keywords: civil disobedience, justice, freedom, justice, nation

PREFACE

„Preface" Limes: Borderland studies, 4(1), p. 5-

Su kuo kariauja demokratija?

The article deals with the place of war in democracy. The author raises three theses: 1) democracy and fight are inseparable, democracy gains its limits and identity only through a fight; 2) a fight is necessary for the formation of a living world and an individual within it; 3) external open fight is part of democracy’s culture of war. These theses are elaborated in the context of hermeneutics and phenomenology of culture. According to the author, politics is part of creation (culture) of living environment. This part gives the dynamics to the whole living world. The author’s theses are based on C. Schmitt’s concept of politics as war, J. Derrida’s and Ch. Mouffe’s concept of democracy-to-come, and also on Aristotle’s conception of the dynamical world. The author sets apart three types of democracy’s fight: the open internal, the closed external, and the closed internal fight. Connections among these three types are examined. Internal (not external) fight is treated as a factor of creativity.Straipsnyje nagrinėjama kovos vieta demokratijoje. Iškeliamos trys tezės: 1) demokratija ir kova – neatsiejamos, demokratija įgauna ribas ir tapatumą tik kovodama; 2) gyvenamasis pasaulis ir individas jame formuojasi vidinės kovos aplinkoje; 3) išorinė atviroji kova – demokratijos kovos kultūros dalis. Šios tezės skleidžiamos kultūros fenomenologijos ir hermeneutikos kontekste. Teigiama, kad politika – gyvenamosios aplinkos kūrybos (kultūros) dalis, kuri drauge su visuma sudaro judrų darinį. Straipsnyje remiamasi tiek C. Schmitto politikos kaip karo sąvoka, tiek J. Derrida ir Ch. Mouffe atviros ateinančios demokratijos koncepcija, tiek Aristotelio dinamiško pasaulio samprata. Išskiriamos trys demokratijos kovos rūšys: atviroji išorinė, slaptoji išorinė ir vidinė kova. Nagrinėjamos jų sąsajos. Vidinė (ne išorinė) kova kaip alternatyva atvirajai laikoma kultūros veiksniu ir demokratijos gyvybingumo sąlyga

MEDIJOS IR ISTORIJA

Medijos ir istorija – du kultūros pavidalai, veikiantys vienas kitą. Straipsnyje nagrinėjami istoriniai vaizdiniai, iškylantys medijuotoje kultūroje. Ji suvokiama taip pat istoriškai, medijoms keičiant kultūros pobūdį ir socialumo sampratą. Pasak autoriaus, istorija – taip pat medija, dėl kurios bendruomenė tampa tautinė.Autoriaus teigimu, nėra istorijos apskritai: tegalima kalbėti apie tam tikros bendruomenės istoriją. Skirtingai nei istorija, turinti lokalų aspektą, medijos yra globalaus pobūdžio. Medijos, kuriomis perduodama bendruomenės tradicija, kartu veikia tautos istorijos vaizdą. Šiame perduodamos kultūros horizonterandasi bet kokia naujovė, įskaitant ir pačią mediją. Straipsnyje pasitelkiami pavyzdžiai ir vardai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kurios įvaizdžiai iškyla medijuotoje kultūroje.Pagrindiniai žodžiai: istorija, medijos, naujovė, tradicija, bendruomenė.Media and HistoryTomas Kačerauskas SummaryThe media and history are two cultural modi that influence each other. The article deals with the historical images emerging in mediated culture. The latter has been treated also in a historical way, while the media change the cultural character and social conception. According to the author, history is also a medium that contributes to the development of national society. The author stresses that there is no history in general; we can speak only about the history of a certain society. Differently from history with its local aspect, the media are global. The media with the help of which the tradition of community has been transferred, influence herewith the image of national history. In this horizon of transferred culture there emerges every novelty, including the very media. The author uses the cases and names from the Grand Duchy of Lithuania, their images emerging in mediated culture.Keywords: history, media, novelty, tradition, community

RIBOS TARP PRAMANO IR TIKROVĖS: FENOMENOLOGINĖ PERSPEKTYVA

Straipsnyje nagrinėjama riba tarp tikrovės ir meninės išmonės, siekiama nustatyti pastarosios vietą mūsų gyvenamojoje visumoje. Vadovaujamasi fenomenologine perspektyva, kuri papildoma Aristotelio judrios realybės samprata ir Bachtino estetine žiūra. Tai vadinama kultūros fenomenologijos modeliu: pramanas čia traktuojamas kaip fenomenas, kuris įtraukiamas į gyvenamąją visumą, o ši savo ruožtu praplečiama. Gyvenamosios aplinkos judrumą laiduoja nuolatinis ribų tarp pramano ir tikrovės perkėlimas. Tikrovė suprantama kaip egzistencinė tikslų ir prasmių visuma, kur savo vietą randa pramanytas herojus, kreipiantis mūsų gyvenimą. Teigiama, kad mes patys tampame savo autorinio kūrinio – gyvenimo – herojais. Tarp mūsų kaip autoriaus ir kaip herojaus skleidžiasi įtampa kaip nuolatinis ribų perkėlimas. Gyvenimas taptų nejudrus, t. y. nekūrybingas, išsitrynus šiai ribai ir susiliejus autoriui bei herojui. Straipsnyje iš kultūros fenomenologijos perspektyvos kalbama ir apie ribas tarp estetinio, etinio ir religinio gyvenamojo pasaulio plotmių. Nagrinėjamos išsiplėtusios kūno ribos šiuolaikiniame techninių protezų pasaulyje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kūno išplėtimas gali reikšti iškūnijimą, o ne įkūnijimą. Įkūnijimas, kaip ir įtikrovinimas, įdaiktinimas, įribinimas, siejamas su įtraukimu į mūsų egzistencinę siekių ir prasmių visumą. Kultūros fenomenologijos kontekste nagrinėjama ir riba tarp gyvenimo bei mirties. Teigiama, kad gyvenimas juo talpesnis, kuo arčiau esame mirties ribos, nes mūsų laikas nukreiptas ir atgal – ne vien pirmyn. Taip laiko ir erdvės ribos gyvenamajame pasaulyje taip pat priklauso nuo mūsų egzistencinių siekių. Autorius teigia, kad gyvenimui judrumą garantuoja ribų tarp mąstymo ir gyvenimo puoselėjimas ir nuolatinis plėtimas.Reikšminiai žodžiai: riba, tikrovė, pramanas, menas, gyvenimas, egzistencija, fenomenas, kultūra. THE LIMITS BETWEEN FICTION AND REALITY: A PHENOMENOLOGICAL PERSPECTIVETomas Kačerauskas Summary A limit between reality and artistic fiction is analyzed and attempt is made to determine the place of fiction in our living whole. The author follows the phenomenological perspective supplemented by Aristotle’s conception of mobile reality and Bachtin’s aesthetical contemplation. It is called the model of phenomenology of culture. The fiction is treated here as a phenomenon that is included into the living whole which is in this way extended. The permanent displacement of the limits between fiction and reality guarantees the mobility of the living environment. The reality is treated as an existential whole of the aims and senses. The fictional hero that directs our life takes part in this whole. The author of the article supposes that we have become the heroes of our creation of life. The tension as a permanent transferring of the limits unfolds between us as the author and as the hero. The life would become stagnant, i. e. not creative, without this limit between the author and the hero. It is spoken as well about the limits between aesthetical, ethical, and religion planes of the living world. The author analyses the extended limits of the body in the contemporary world of technical prostheses. The extending of body may mean the going from body instead of embodiment. The embodiment as realization or limitation is connected with including aims and senses to our existential whole. The limit between life and death is investigated as well in the context of phenomenology of culture. The author maintains that the life is the more spacious the more we are close to death, because our time is directed also backwards, not only forwards. So the limits of time and space depend as well on our existential aims. Both the nurturance and permanent extension of limits between thinking and life guarantees the mobility of life.Keywords: limit, reality, fiction, art, life, existence, phenomenon, culture

Apie demokratijos ir prievartos nuotykius

The author reviews the annual conference “Democracy and Violence” of Lithuanian Society of Philosophers in the year 2006. The author draws on organizational problems, summarizes every presentation, and reports a fragment of discussions. The author maintains that the conference was a significant event in Lithuanian philosophical life.Apžvalgoje pasakojama apie kasmetinės Lietuvos filosofų draugijos 2006 m. konferencijos „Demokratija ir prievarta“ organizacinius rūpesčius, apžvelgiami dalyvių pranešimai, pateikiamas diskusijų fragmentas. Teigiama, kad konferencija yra minties puota, praturtinanti dalyvių filosofines pažiūras