What is “The End of Nature”?: Modernity and Ambivalent Heterotopias

The paper aims to clarify the meaning of the diagnosis ‘the end of nature’, which Anthony Giddens distinguishes as the most important characteristic of late modernity. This view assumes that modernity frames our questions about nature in such a way that makes them appear as a problem of control. Revealing the manner of this framing is the paper’s major objective. It begins with an examination of the meaning of the end of nature as a diagnosis announced by McKibben and Giddens; then it seeks to foreground the roots of modern outlook in modernity, which shaped self-reflective thinking; and moves to an analysis of the structures of high modernity as described by Giddens. The reflexivity of modern institutions, the disembedding of time and space, and the colonisation of nature are distinguished as the aspects that most crucially determine contemporary attitudes towards nature. The paper concludes that the end of nature should not be understood as the decay of natural territories and species but, rather, as the absolute hegemony of modern outlook so that even the territories of wilderness are managed in terms of internally reflexive modern systems. The territories of wild nature turn into ambivalent heterotopias subjected to modern protection and control, both of which, in the Anthropocene epoch, turn out to be limited and questionable approaches

Filosofas ir gyvūnas: Nietzsche, Heideggeris, Derrida

The article raises the question about the function of an animal in the philosophical discourses. One can notice that philosophers have neither competence nor intentions to investigate an animal from the viewpoint of a zoologist. However, animality has a critical role in the definition of humanity and in solving the problems of the human world and reality. The chosen philosophers show different aspects of this role. Nietzsche’s animal refers to the peculiarity of human moment, time, and historicity. Heidegger’s animal refers to the fundamental significance of language and logos in the constitution of the human world. The gaze of Derrida’s cat questions well-established anthropological difference, and returns it in form of a question. Lastly, it is maintained that animal is essential not only for the definition of human as a being with some qualitatively different attributes – reason, thought, language, shame, etc. – but also for experience of alterity. In the face of an animal, the human being finds oneself in the environment of logos and has a better understanding of his own world and of himself.Straipsnyje keliamas klausimas, kokį vaidmenį filosofų diskursuose atlieka gyvūnas. Pastebima, kad paprastai filosofai neturi nei kompetencijos, nei intencijų tirti gyvūnus zoologijos lygmeniu. Tačiau gyvūnas atlieka svarbią funkciją apibrėžiant žmogų ir sprendžiant tikrovės bei pasaulio problemas. Pasirinkti filosofai parodo vis kitą aspektą. Nietzsche’s gyvulys nurodo į žmogaus akimirkos, laiko ir istoriškumo savitumą. Heideggeriui gyvūnas nurodo į kalbos ir logos fundamentalumą pasaulio konstitucijoje. Derrida katės žvilgsnis kvestionuoja kultūroje nusistovėjusį antropologinį skirtumą, bet vėl sugrąžina jį klausimo forma. Galiausiai teigiama, kad šių filosofų diskursuose gyvūnas svarbus ne tuo, kad apibrėžia žmogų kaip turintį kažką daugiau ir kokybiškai skirtinga – protas, mąstymas, kalba, gėda ir t. t. Gyvūnas pasirodo kaip išcentruojantis kitas, kurio akivaizdoje žmogus aptinka save kaip esantį logos terpėje, o taip gali geriau suvokti, kas yra jo pasaulis ir jis pats

Disertacijos apie dialogą gynimas dialogu

A doctoral defence of Mintautas Gutauskas.Mintauto Gutausko disertacijos gynimas

Fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimas Shauno Gallagherio filosofijoje

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo projekto perspektyvas

Husserlio ir Heideggerio ginčas dėl fenomenologijos

The article aims to explain the controversy between Husserl and Heidegger about the grounds, possibilities, and aims of phenomenology. First the author notes the commitment of both philosophers to phenomenology as the new way of thinking which suspends a naivety of objectivism, gives answers about transcendental preconditions of knowledge and guides to the Ursprungswissenschaft. Then the paper discusses which evidence, intuitions and assumptions became the base for the absolutely grounded science in Husserl’s philosophy. Further, Heidegger’s criticism of the givenness is analyzed, the way he opens the strata of historicity and guides to the deeper question – what is a human being and what is the meaning of being? Lastly is noted that many issues under discussion overlap, but the ultimate goals of both thinkers – the absolutely grounded science and the question of being – lead them in different directions.Straipsnis yra skiriamas Husserlio ir Heideggerio ginčui dėl fenomenologijos prielaidų, ga­limybių ir tikslų. Pradžioje yra pažymimas abiejų filosofų angažavimasis fenomenologijai kaip naujam mąstymo būdui, kuris pašalina objektyvizmo naivumą ir veda į pirmapradį mokslą. Aptariamas Husser­lio ir Heideggerio ginčas ir abipusis nusivylimas istoriniu aspektu. Keliamas klausimas, kodėl Husserlio ir Heideggerio pozicijos nesuderinamos ir kodėl juos galima traktuoti kaip skirtingų plotmių filosofus bendrame fenomenologiniame judėjime? Nagrinėjami nesutarimai dėl žmogaus klausimo fundamen­talumo ir fenomenologijos antropologizavimo. Svarstoma, kokios duotys, intuicijos ir evidencijos tampa Husserlio atskaitos taškais, siekiant absoliučiai pagrįsto mokslo. Toliau eksplikuojama, kaip Heideggeris kritikuoja Husserlio duotis, atveria istoriškumo matmenį ir veda prie gilesnių nei transcendentalinis klau­simų, – kas yra žmogus ir kokia yra būties prasmė? Galiausiai fiksuojama, kad nors nemažai ginčijamų dalykų persidengia, abiejų filosofų gautiniai tikslai – absoliučiai pagrįstas mokslas, arba būties klausi­mas, – nuveda abu mąstytojus skirtingomis kryptimis, kurias susieti turi vėlesnė fenomenologija

Cinizmas ir nihilizmas

This article compares cynicism and nihilism, based on their ontological premises. One can notice that they are frequently considered as identical in the public discourse; indeed, they seem similar due to their relationship with morality and values; they both exercise negation and unmasking. However, it can be proven that they differ in terms of their ontological premises: while cynicism is based on the cynical realism, which is constituted in the perspective of the naked truth, nihilism is a form of thinking, which annihilates the possibility of realism itself and extinguishes the distinction between reality and illusion. Both of them are also compared from the aspect of reflexivity: nihilism is shown as a reflective thinking, while cynicism turns out to be a “practical” thinking without self-reflection. Finally, it is shown that although the truth of both nihilism and cynicism is enrooted in performativity, it is constituted differently by the way of unmasking.Straipsnyje cinizmas ir nihilizmas yra lyginami jų ontologinių nuostatų aspektu. Fiksuojama, kad cinizmas ir nihilizmas viešumoje dažnai yra sutapatinami dalykai. Pripažįstama, kad santykyje su morale ir vertybėmis jie yra panašūs, jiems abiem yra būdingas neigimas ir demaskavimas. Tačiau toliau įrodinėjama, kad ontologinių nuostatų aspektu jie skiriasi: cinizmo pagrindas yra ciniškasis realizmas, kuris steigiasi tiesos ir nuogos tiesos perspektyvoje, o nihilizmas yra toks mąstymas, kuris panaikina realizmo galimybę, iliuzijos ir tikrovės skirtumą. Taip pat abu yra lyginami refleksyvumo aspektu – nihilizmas parodomas kaip refleksyvus mąstymas, o cinizmas kaip „praktinis“ savęs nereflektuojantis požiūris. Galiausiai parodoma, kad tiek nihilizmo, tiek cinizmo „tiesa“ yra performatyvi, tik skirtingai steigiasi demaskavimo būdu

Kasdienis miglotas cinizmas

Straipsnyje nagrinėjamos šiuolaikinio kasdienio cinizmo struktūros. Svarstomi prieigų prie cinizmo tyrimų klausimai. Cinizmui analizuoti pasitelkiami istoriniai ir struktūriniai aspektai. Iš antikinio kinizmo yra kildinama ciniška kultūros redukcija į prigimtį ir demaskavimo procedūra sąmojo forma. Struktūriniu aspektu dėmesys sutelkiamas į ciniškojo realizmo konstituciją. Teigiama, kad ciniškasis realizmas steigiasi dviejų tiesų perspektyvoje, kurių pirmoji yra nerealistinė nomos, idealų, siekiamybių sfera, antroji yra grynas realizmas – physis ar tikrovė, kuri konstituojasi redukcijos ir demaskavimo būdu. Nagrinėjant šiuolaikinį cinizmą parodoma, kad jame atgimsta cinizmo priešybė – naivumas, nes šiuolaikinis cinikas dažnai naiviai tiki ne idealais, vertybėmis ar kt., bet pačia demaskavimo procedūra. Galiausiai parodoma, kaip pašaipusis cinizmas virsta nelaiminga sąmone

Skirtumo tarp Sokrato ir sofisto kvestionavimas: filosofinis dialogas dalykiškumo ir galios aspektais

The question raised in the article is why do postmodern thinkers reduce philosophical cognitive dialogue to struggle of powers or the play of effects, thereby eliminating philosophically significant difference between Socrates and a sophist. While upholding the view that sustaining this difference is still significant for philosophy, the author attempts to critically assess the consequences abandoning this difference would have for the philosophical dialogue and seek the arguments for justifying this difference. The classical Platonic dialogue always contains an hierarchizing dimension – the logos of the dialogue, which allows to evaluate the factual weight and cognitive value of every opinion. This logos as the common reason, rules and measure has been the principle of the dialogue enabling the discovery of common truth. Once F. Nietzsche has revealed the pursuit of truth as a manifestation of the will to power, one has the possibility to reduce philosophical dialogue to the struggle of the wills to power. And once G. Deleuze has revealed simulacric character of phenomena, one has the possibility to reduce philosophical dialogue to the play of simulation effects. The will to power and simulation appear as a deeper realm governing the dialogue. But does philosophical dialogue remain philosophical? Postmodernists tend to totalize interpretation and simulation. One must return to the question of givenness of matter of fact. The fact that experience is given only interpretations, does not mean that interpretations can abandon facticity. According to H. G. Gadamer and G. Figal one can distinguish between assimilation and interpretation. The principle of the former is the will, and it is conquering and ruling of the world. The latter, though similar to assimilation, preserves the distance and the difference with regard to matters of fact, and in virtue of its critical reflection it is capable of keeping its referential function. And even though critical reflection cannot be the ultimate and absolute instance, it is nevertheless capable of distinguishing between deceptive evidence (effect) from reliable evidence (“things themselves”).Straipsnyje keliamas klausimas, kodėl postmodernūs mąstytojai redukuoja filosofinį-pažintinį dialogą į galių kovą ir efektų žaismą, taip panaikindami filosofijai reikšmingą skirtumą tarp Sokrato ir sofisto. Laikantis nuostatos, kad šio skirtumo išlaikymas ir toliau reikšmingas filosofijai, siekiama kritiškai įvertinti, kokius padarinius filosofiniam dialogui turi minėto skirtumo panaikinimas, ir ieškoma argumentų, leidžiančių šį skirtumą legitimuoti. Klasikiniame platoniškame dialoge visuomet yra hierarchizuojantis matmuo – dialogo logos, pagal kurį galima įvertinti kiekvienos nuomonės dalykinį svorį ir pažintinę vertę. Šis logos, kaip bendras protas, taisyklės ir matas, buvo dialogo pagrindas ieškant bendros tiesos. F. Nietzsche’i atskleidus tiesos siekimą kaip valios galiai apraišką, atsiveria galimybė redukuoti filosofinį dialogą į valių galiai kovą. G. Deleuze‘ui išryškinus fenomenų simuliakrinį pobūdį, atsiveria galimybė redukuoti filosofinį dialogą į simuliacijos efektų žaismą. Valia galiai ir simuliacija pasirodo kaip gilesnė ir dialogą valdanti plotmė. Tačiau ar filosofinis dialogas dar lieka filosofiniu? Postmodernistinėms pozicijoms būdinga totalizuoti interpretaciją ir simuliaciją. Reikia grįžti prie dalykų duoties klausimo. Tai, kad patirčiai duotos tik interpretacijos, dar nereiškia, kad interpretacijos gali atsisakyti dalykiškumo. Remiantis H. G. Gadameriu ir G. Figaliu, galima skirti asimiliaciją ir interpretaciją. Pirmosios principas yra valia galiai, ji yra pasaulio įvaldymas ir užvaldymas. Antroji, nors ir gimininga asimiliacijai, išlaiko distanciją ir skirtumą dalyko atžvilgiu ir dėl kritinės refleksijos gali išlaikyti savo referentinę funkciją. Kritinė refleksija, nors ir negali būti galutinė ir absoliuti instancija, visgi geba skirti apgaulingą akivaizdumą (efektą) nuo patikimos evidencijos („pačių dalykų“)

Dialogo problemos sprendimo prielaidos Edmundo Husserlio intersubjektyvumo teorijoje

Straipsnyje aprašoma, kokias dialogo problemos sprendimo prielaidas sukuria Husser/io intersubjektyvumo teorija. Objektyvizmo kritika Husserlio fenomeno/ogijoje keičia dialogo struktūros supratimo horizontą. Sąmonės intencionalumo idėja keičia ne tik subjekto ir objekto santykio, bet ir intersubjektyvaus santykio sampratą. Kitas yra suprantamas per jo intencionalumus. Dialogo struktūra atsiskleidžia kaip trinarė, kai aš ir kitas, intersubjektyviai konstituodami pasaulį, kreipiamės bendro dalyko link, kuris yra trečiasis esmingas dialogo narys. Tai koreguoja tradicinę dialogo, kaip binarinio santykio, sampratą. Redukcija į savitumo sferą leidžia atskirti savo horizontą ir intencionalumus nuo svetimo ir taip subjekto ir objekto vienybėje bei bendruose intencionalumuose išlaikyti dialogo narių - aš ir kito - savitumus.[Elektroninė straipsnio reprodukcija papildyta pastebėtų redakcinių klaidų sąrašu.